TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sunaikinti, bet nepasidavę

2010 09 17 0:00
Iš kairės: Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Sergijus Staniškis-Litas, LLKS atstovas užsieniui Juozas Lukša-Skirmantas, Vitas Garmus-Pavasaris, Dainavos apygardos vadas (1951 10-1954 08) Vincas Daunoras-Ungurys. Apie 1951 m.
Genocido aukų muziejaus nuotrauka

Rytoj sukanka 56 metai nuo tos dienos, kai Prienų rajono Naudžiūnų kaime žuvo paskutinieji Dainavos apygardos partizanai: Jurgis Palionis-Dobilas ir apygardos vado pareigas ėjęs Dzūkų rinktinės vadas Vincas Daunoras-Ungurys. Mirtis šiuos vyrus pasivijo praėjus net porai metų po to, kai buvo sunaikintas ir apygardos štabas, ir paskutinis joje veikęs būrys. Iš daugiau nei trijų šimtų 1948-aisiais apygardoje veikusių laisvės kovotojų jie buvo likę tik dviese.

Mums prieinamuose sovietinio saugumo dokumentuose apie šį faktą užsimenama vos keliomis lakoniškomis eilutėmis. 1955 metų spalio 29 diena datuotoje LSSR KGB 4-osios valdybos 2 skyriaus viršininko K.Martusevičiaus visiškai slaptoje pažymoje teigiama, kad "1954 metais KGB rajonų aparatai drauge su 4 valdyba likvidavo 80 banditų, iš jų: 27 sučiupti, 37 užmušti ir 16 legalizuota". Pažymoje taip pat rašoma apie penkias visiškai arba iš dalies likviduotas "bandas" ir apie tai, jog "likviduotas bandos vadeiva Daunora".

Tačiau po šiomis eilutėmis slypi ne tik dramatiškos paskutinės Lietuvos partizanų gyvenimo akimirkos, bet jų mėginimas išlikti gyviems ir kovoti, palūžusių kovos draugų išdavystės ir profesionalių provokatorių žabangos... Jose kaip vandens laše atsispindi visų dviejų tūkstančių per dešimtmetį Dzūkijos miškuose kritusių vyrų likimai.

Du likimai

Taigi kas nutiko tą lemtingą 1954 metų rugsėjo 18-ąją (kai kurie šaltiniai nurodo rugpjūčio 18-ąją) nuošalioje Suvalkijos sodyboje? Galima sakyti, kad ši istorija niekuo nesiskyrė nuo daugelio panašių. Mat nuo to laiko, kai miško kovotojų skaičius išaugo tiek, kad jie tapo rimta ir gerai organizuota karine jėga, sovietinis saugumas ėmėsi kitokios taktikos: prieš partizanus buvo naudojama klasta ir perverbuoti provokatoriai ar kiti agentai. Nuo tada būtent išdavystės tapo pagrindine daugelio partizanų, o ypač jų vadų žūties priežastimi. Ne išimtis buvo ir šis atvejis. Tądien paskutinieji Dzūkijos partizanai buvo apsistoję nuošalioje Prienų rajono Naudžiūnų kaimo gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje. Atsargumo dėlei šeimininkė abu vyrus paslėpė tvarte. Tačiau nei ji, nei partizanai nė neįtarė, kad sodybos nuomininkas Kazys Radvila jau seniai užverbuotas saugumo, ir kad netrukus jos link skubės enkavėdistų būrys.

Supratę, esą apsupti, vyrai nutarė gyvi nepasiduoti ir kautis iki paskutinio šovinio. Jėgos buvo nelygios, tad dviejų kovotojų mūšio baigtis prieš gerai ginkluotą enkavėdistų būrį buvo nulemta iš anksto. Nutilus šūviams, abiejų žuvusių kovotojų kūnai iš pradžių buvo nuvežti į Prienus, išniekinti pagal visas enkavėdistų tradicijas, o vėliau sumesti į Šiauliškių kaime esančią žvyrduobę. Apie tai, kur užkasti žuvusiųjų kūnai, jų seserims pavyko sužinoti tik beveik po metų. Tuomet J.Palionis slapta buvo palaidotas Nemajūnų kaimo kapinaitėse, o V.Daunoro palaikai amžino poilsio atgulė Prienų kapinėse.

Reikia pažymėti, kad tai, kas nutiko lemtingą dieną Naudžiūnų kaime, nebuvo pirmas čekistų mėginimas sučiupti nesugaunamąjį Dzūkų rinktinės vadą V.Daunorą-Ungurį, dar žinotą Kelmo slapyvardžiu. Jį drauge su rinktinės štabu, padedant išdavikams, mėginta pagauti ir sunaikinti dar 1952-ųjų vasarį, kai čekistams į rankas pakliuvęs vienos rinktinės grupės štabo viršininkas sutiko bendradarbiauti su priešu. Jam padedant, MGB tuomet likvidavo visą grupę, bet aptikti V.Daunoro pėdsakų jiems nepavyko. Rinktinės vadas į čekistų spąstus nepakliuvo ir vasarą, kai MGB sunaikino praktiškai visą Dainavos apygardos vadovybę, ir tų pačių metų vasarą, kai buvo likviduoti visi žemesnieji rinktinės vienetai.

Tačiau apie šių įvykių detales pakalbėsime kiek vėliau. O dabar trumpai paminėkime antrąjį iš dviejų tądien žuvusių kovotojų - J.Palionį-Dobilą, kurio likimas, tiesą sakant, būtų vertas atskiro pasakojimo. Kitaip nei V.Daunoras, kuris nuo pat 1944-ųjų įsitraukė į aktyvią ginkluotą kovą ir jai atidavė 10 paskutiniųjų savo gyvenimo metų, J.Palionis tuomet gyveno legaliai ir buvo partizanų ryšininku. Tačiau neilgai: 1946 metų vasarį Prienų valsčiaus Matiešionių gyventojas buvo suimtas ir nuteistas. Vis dėlto šešeri Komijos lageriuose praleisti metai ne tik neatšaldė J.Palionio ryžto, bet ir paskatino tęsti kovą, net ir nebesitikint pergalės. Prisiminkime, kad tuomet jau buvo 1952 metų vasaris: jau du mėnesius, žuvus jos vadui, nebeveikia Šarūno rinktinė, ką tik sunaikintas ir Kazimieraičio rinktinės štabas. Karo pabaiga abejonių nekelia, tačiau J.Palionis nedvejodamas įsijungia į partizanų gretas. Jis paskiriamas ūkio dalies viršininku Dzūkų rinktinėje, kurios paskutinysis būrys bus išguldytas tų pačių metų pabaigoje.

Kaip matome, abiejų šių vyrų likimas neatsiejamai susijęs su Dainavos apygarda, kurioje pokario metais vyko pačios aršiausios kovos. Būtent čia, Dzūkijoje, sovietiniai okupantai patyrė didžiausių nuostolių. Kita vertus, būtent šioje apygardoje žuvo ir daugiausia laisvės kovotojų. Skaičiuojama, kad per dešimtmetį nuo 1944-ųjų teritorijoje, kuri vėliau buvo priskirta Dainavos apygardai, galvas padėjo apie 2 tūkst. mūsų vyrų. Dar tiek pat partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų okupantai suėmė ir įkalino lageriuose. Galbūt tokią bekompromisę kovą lėmė palankios partizaniniam veikimui sąlygos, galbūt - stipri vadovybė ir griežta porinio kovinės organizacijos tvarka, o galbūt - ir viena, ir kita. Šiaip ar taip, ieškodami atsakymo į šį klausimą, trumpai peržvelkime šio kovinio junginio istoriją ir prisiminkime svarbesnius Dainavos apygardos partizanų žygius.

Merkinės šturmas

Nors oficialiai Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 metų lapkritį, šio junginio užuomazgos ėmė formuotis dar 1944-ųjų rudens pradžioje. Kaip ir kituose regionuose, trauktis į miškus Dzūkijos vyrus pirmiausia skatino paskelbta mobilizacija į Raudonąją armiją ir žvėriškas enkavėdistų elgesys su mėginančiaisiais išvengti tarnavimo stalininei imperijai. Matydami, kaip žudomi ir kankinami beginkliai žmonės, vyrai ėmė ginkluotis ir veikti organizuotai. Ginklų būdavo prasimanoma įvairiais būdais, bet dažniausiai jie buvo atimami iš sovietinių pareigūnų. Rugsėjo 15 dieną Alovės ir Merkinės valsčiuose veikęs dvylikos partizanų būrys surengė pirmąjį organizuotą žygį, kurio svarbiausias tikslas buvo apsirūpinti ginklais ir šaudmenimis.

Iki rudens pabaigos nedideli partizanų būriai, dažnai vadovaujami karo mokslo ragavusių vyrų, jau veikė visuose Dzūkijos valsčiuose. Štai gruodžio mėnesį NKGB Alytaus apskrities skyrius suskaičiavo mažiausiai 27 partizanų būrius, kuriuose veikė 700-750 kovotojų. Tiesa, šių partizanų veiksmai dar nebuvo gerai organizuoti, bet ir jie įvarė nemažai baimės sovietinės valdžios pareigūnams. 1945-ųjų pavasarį, pagerėjus stovyklavimo sąlygoms, kovotojų skaičius miškuose dar labiau išaugo - dabar jų būriai jau tapo rimta ir neblogai organizuota pasipriešinimo okupantams jėga, kuriai trūko tik vieningo vadovavimo centro.

Kurti tokį centrą 1945 metų gegužės mėnesį ėmėsi tuo metu dar legaliai gyvenantis pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Po mėnesio jis pasitrauks į mišką jau turėdamas ką tik įsteigto Dzūkų grupės partizanų štabo direktyvinius dokumentus. Vadovaujant J.Vitkui prie Dzūkų grupės netrukus buvo prijungtos Šarūno ir Geležinio vilko rinktinės bei įkurta Merkio rinktinė, parengti bendri visam partizaniniam judėjimui dokumentai. 1945 metų lapkričio 18 dieną Dzūkų grupė buvo pavadinta "A" apygarda. Ši data ir laikytina Dainavos apygardos gimtadieniu, nors šiuo vardu ji bus perkrikštyta tik 1946 liepą įvykusiame Dzūkijos partizanų vadų suvažiavime. O kol kas apygardos štabas rengė pirmąją stambią kovinę operaciją, kuri bus įvykdyta gruodžio mėnesį ir įeis į istoriją kaip Merkinės mūšis.

Vadovauti operacijai štabas paskyrė Adolfą Ramanauską-Vanagą, vėliau, beje, perimsiantį vadovavimą visai apygardai. Šis per trumpą laiką surinko maždaug septyniasdešimties kovotojų kuopą. Prisijungti prie operacijos turėjo ir anapus Nemuno veikusio Antano Grušausko-Siaubo būrys, dar dešimt vyrų pažadėjo atsiųsti Marcinkonių bataliono vadai. Prie Druskininkų kelio įsitaisę kovotojai turėjo ne tik kontroliuoti judėjimą plentu, bet ir nupjauti telefono stulpus bei nukirsti laidus. Dar viena kovotojų grupė nuvyko link Subartonių miško. Jų užduotis buvo sulaikyti pastiprinimą, jei Merkinės enkavėdistams pavyktų prisišaukti jį iš Alytaus.

Ir štai 1945 metų gruodžio 15 dieną 11 val. A.Ramanausko-Vanago iššauta balta raketa paskelbia atakos pradžią. Smarkiai sningant puolantieji juda dviem kryptimis - nuo miestelio kapinių ir nuo Vilniaus gatvės. Iki pat miestelio centro - jokio pasipriešinimo. Partizanai užima NKVD būstinę, paštą, valsčiaus ir milicijos įstaigas. Tačiau jau kitą akimirką iš cerkvės sukalena kulkosvaidis. Tiesa, vienam iš partizanų taiklia ugnimi pavyksta jį nutildyti, bet tą pačią akimirką iš šalia esančios bažnyčios bokšto prapliupęs švino lietus kaip mat pakerta keturis ir sužeidžia dar du kovotojus. Duoti atkirčio įsitvirtinusiesiems bažnyčios bokšte neįmanoma. Atrodo, kad kautynės bus sunkios, o lauktosios A.Grušausko-Siaubo būrio paramos iš anapus Nemuno kaip nėra, taip nėra. Vėliau paaiškės, kad šiai grupei taip ir nepavyko įveikti gerai saugomo tilto. Maža to, vėluoja ir Marcinkonių vyrai - jie pasirodys tik mūšiui pasibaigus.

Taigi apgadinę NKVD ir milicijos būstines, pasiėmę dvi rašomąsias mašinėles, keturis kulkosvaidžius, keletą automatų, šautuvų ir šiek tiek šaudmenų, Vanago vyrai traukiasi Subartonių miško link. Vienas šių kautynių dalyvių rezultatus vėliau prisimins taip: "Tai, ką mes padarėme, - nukovėme vieną stribą, sudeginome valsčiaus pastatą, paėmėme iš milicijos visus dokumentus, o būstinę taip pat sudeginome. Po to grupėmis pasitraukėme ta pačia Vilniaus gatve - kas į Bingelius, kas į Masališkes, o mes trise grįžome į Kazimieraičio vadavietę." Pats A.Ramanauskas-Vanagas raporte apygardos vadui praneš, kad Merkinės puolime tiesiogiai dalyvavusiems 45 partizanams teko susigrumti su triskart gausesnėmis priešo pajėgomis, tačiau jiems pavyko nukauti 15 enkavėdistų ir du stribus. Vis dėlto nei Vanagas, nei apygardos vadas Kazimieraitis operacijos rezultatais, atrodo, nebuvo patenkinti. Žinoma, tai kokia nors didelė karinė pergalė, tačiau moralinė Merkinės kautynių reikšmė nekelia abejonių - kalbos apie jas žaibo greitumu pasklido po visą Lietuvą, o tai stiprino žmonių tikėjimą, kad laisvės kovotojai iš gynybos pereina į ryžtingą puolimą.

Ginklu ir klasta

Tačiau iš tiesų tolesni įvykiai klostėsi kiek kitaip. Merkinės kautynės, galima sakyti, užbaigė didelių aukų reikalaujantį aktyvių kovos veiksmų etapą, savo apogėjų pasiekusį 1945-aisiais. Tuomet prieš partizanus buvo metamos didelės NKVD ir net sovietų vidaus kariuomenės pajėgos, o partizanai niekuomet nevengdavo stoti prieš juos į atviras pozicines kautynes. Vienas didžiausių partizanų ir okupantų susirėmimų Dzūkijoje įvyko 1945 metų vasario 27 dieną ir įėjo į istoriją kaip Panaros kautynės. Tuomet partizanai su juos užpuolusiomis gausiomis ir gerai ginkluotomis priešo pajėgomis buvo priversti kautis atvirame lauke. Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek šios kautynės pareikalavo aukų. Liudytojai mini septynis žuvusius partizanus, o apie nukautų priešų skaičių vietos gyventojai kalba labai įvairiai. Vis dėlto vietos kaimiečiai buvo verčiami nukautuosius enkavėdistus rogėmis vežti iki mašinų. Jų vertinimu, į tas mašinas buvo pakrauta nuo 70 iki 100 priešo kareivių lavonų.

Dar kruvinesnis mūšis įvyko gegužės 16-ąją Kalniškės miške, esančiame už kelių kilometrų nuo Krosnos miestelio, kai NKVD kariuomenės 220-asis pulkas užpuolė partizanų būrį. Gerokai gausesnės priešo pajėgos, matyt, nesitikėjo tokio atkaklaus pasipriešinimo: prieš maždaug šimtą miške įsitaisiusių vyrų ištisą dieną teko kautis visam gerai parengtos kariuomenės pulkui, kuriam, be kita ko, nuolat buvo siunčiamas dar ir pastiprinimas, o žuvusių laisvės kovotojų pakeisti nebuvo kam. Kalniškės mūšyje krito 44 partizanai, tuo tarpu, pasak įvykių liudytojų ir pačių partizanų prisiminimų, priešo nuostoliai buvo maždaug dešimt kartų didesni.

Taigi galima sakyti, kad Panaros, Kalniškės ar kitos panašios kautynės simbolizavo atkakliausią, kruviniausią, bet drauge ir romantiškiausią Dzūkijoje vykusios partizaninės kovos etapą. Tačiau po Merkinės operacijos šis etapas baigėsi. Regione didėjant priešo kariuomenės koncentracijai, partizanams teko keisti taktiką, skirstytis į mažesnius kovinius vienetus, vietoje didelių stovyklų kurtis gerai užmaskuotose žeminėse. 1946 metų liepos mėnesį Dainavos apygardos vadovybė įsakė savo junginiams užuot stojus į atviras kautynes rengti pasalas sovietinės valdžios ir NKVD pareigūnams, gadinti telefono ir telegrafo linijas, trukdyti steigti kolūkius, išvaikant jų administraciją, konfiskuojant gyvulius bei kitokį bolševikams gabenamą turtą ir panašiai.

Tačiau taktiką keitė ir priešas. Jo beatodairiškas karines akcijas ėmė keisti subtilesni kovos būdai, visų pirma - plečiant ir infiltruojant į partizanų aplinką ir net vadovybę savo agentų tinklą ar kuriant agentų smogikų būrius. Netrukus paaiškės, kad ši okupantų taktika buvo kur kas efektyvesnė.

Jau 1946 metų vasarą NKVD pavyko sužinoti kur dislokuotas Pietų Lietuvos partizanų srities, kurią sudarė Dainavos ir Tauro apygardos, štabas. Prasidėję masiniai miškų šukavimai buvo lemtingi -

liepos 2 dieną netoli Liškiavos per susidūrimą su NKVD kariuomene buvo sunkiai sužeistas J.Vitkus-Kazimieraitis. Po kelių valandų, čekistų vežamas į Leipalingį, jis mirė. Kurį laiką partizanų vado kūnas buvo laikomas turgaus aikštėje. Kur vėliau buvo palaidoti jo palaikai, nežinoma iki šiol.

Po metų, agentui nurodžius apytikrę tuomet apygardai vadovavusio Domininko Jėčio-Ąžuolio slaptavietę, čekistams 1947 metų liepos 11 dieną pavyko sunaikinti visą Dainavos apygardos štabą. Štai kaip šis įvykis aprašomas MGB pranešime Maskvai: "Atidžiai vykdant paieškas, bunkeris buvo rastas ir užblokuotas. Prasidėjus mūšiui banditams ne kartą buvo siūlyta pasiduoti gyviems, bet jie nepasidavė ir pusantros valandos rodė ginkluotą pasipriešinimą, tuo pačiu degindami ir naikindami pas juos esančius dokumentus." Iš tiesų, likti gyvi, o juo labiau apsiginti nuo juos užklupusių čekistų kovotojai nesitikėjo - svarbiausia buvo laimėti nors šiek tiek laiko, kad į priešo rankas nepatektų svarbūs štabo dokumentai ir inventorius. Per šį neilgą mūšį nuo vidun įmestos granatos skeveldros žuvo ir apygardos vadas, kurį vėliau pakeitė A.Ramanauskas-Vanagas.

Naujasis vadas, pasimokęs iš Ąžuolio štabo likimo, pradėjo nuolat kaitalioti slėptuves. 1948 metų rudenį, išvykdamas į Vakarų Lietuvoje rengiamą partizanų vadų pasitarimą ir pavesdamas savo pareigas Benediktui Labėnui-Kariūnui, Vanagas nė neįtarė, kad į jo vadovaujamą štabą jau infiltruoti du MGB agentai - Adolfas Skinkis ir Kostas Kubilinskas, vėliau, jau sovietmečiu, išgarsėsiantis kaip vaikų poetas. Būtent 1949 metų kovo 7 dieną, vykdydamas čekistų suplanuotą operaciją "Kanibalas", K.Kubilinskas slaptavietėje nušaus miegantį B.Labėną. Po to, nubėgę į Alytų, išdavikai atves į tą patį mišką MGB kariuomenės būrį ir nurodys jiems čia įsikūrusį Kazimieraičio rinktinės štabo bunkerį. Taip A.Skinkis ir K.Kubilinskas pražudys dar 15 partizanų, tarp kurių bus ir rinktinės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas. Dar trys kovotojai bus suimti gyvi.

MGB agento išduotas žus ir kitas Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas. 1950 metų birželio 24-osios naktį Žaliamiškyje įrengtame bunkeryje užkluptas čekistų jis drauge su dar trimis partizanais liks ištikimas duotai priesaikai - gyvam priešui nepasiduoti. Panašus likimas ištiks ir žuvusį vadą pakeitusį Juozą Gegužį-Diemedį. 1951 metų rugsėjo 27 dieną MGB provokatoriaus iškviestas į susitikimą su neva iš Lenkijos į Lietuvą perėjusiais partizanais, Diemedis pateks į pasalą, ir, nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišaus.

Paskutiniuoju apygardos vadu tapęs jau minėtas V.Daunoras-Ungurys taip pat taps gudriai suregzto MGB plano auka. 1952 metais saugumiečiai inscenizavo Kazimieraičio ir Šarūno rinktinių sąskrydį, kuriame apygardos vadu išrinktas Medelis, o štabo visuomeninės dalies viršininku - Putinas. Trūkinėjant ryšiams su apygardoje veikusiais padaliniais, niekas net neįtarė, kad abu šie "kovotojai" yra perverbuoti MGB agentai. "Posėdžio" protokolas keliauja Unguriui ir Nemuno srities vadui Vilčiai. Šis 1952 metų rugpjūčio 30 dieną pasirašo įsakymą, kuriame nurodoma "einančiu Dainavos apygardos štabo pareigas laikyti part. Medelį", o "laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas Dzūkų rinktinės vadą part. Ungurį nuo pareigų laikyti atleistu". Taip neiššovus nė vieno šūvio buvo padėtas taškas visoje Dainavos apygardos istorijoje, o paskutiniajam jos vadui likimas lėmė tapti vienu iš dviejų paskutinių su ginklu rankoje žuvusių Dzūkijos partizanų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"