TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sūnaus krikštas - viešieji Jogailos ryšiai

2012 12 14 9:10
"Per sūnaus krikšto reikalus Jogaila meistriškai pynė savo dinastijos, savo karalystės, bažnyčios ir tarptautinės bendruomenės interesus", - teigė S.C.Rowellas. /Lietuvos nacionalinio muziejaus Valdovų rūmų, Lietuvos dailės muziejaus, Vavelio katedros, Lenkijos dailės instituto, Vienos nacionalinės bibliotekos nuotraukos

Vilniuje vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje Europos mokslininkai pateikė daug įdomių detalių iš įtakingos ir garsios Jogailaičių dinastijos gyvenimo. Istorikas Stephenas C.Rowellas atskleidė puikius Jogailos vadybinius sugebėjimus siekiant įsitvirtinti politinėje viduramžių Lenkijos valdžioje.

Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. S.C.Rowellas, jau beveik 30 metų tyrinėjantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją, Vilniuje, Valdovų rūmuose vykusioje konferencijoje "Lietuva-Lenkija-Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai kultūriniai ryšiai” savo pranešime "Kaip Jogailaičiai tapo Lenkijos domini naturales" pasakojo apie Jogailos tapimą Lenkijoje prigimtiniu valdovu ir apie jo pastangas tokį statusą iškovoti savo sūnums. Istorikas atskleidė daug įdomių detalių iš Jogailos (1362-1434) - Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus - gyvenimo. Jo sūnaus krikštas buvo XV amžiaus viešųjų ryšių pavyzdys.

Įdomu, kokiais būdais Jogaila Algirdaitis - vienas iš dvidešimties Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnų (Gedimino vaikaitis) - išsikovojo svarbią politinę padėtį Lenkijoje, kaip sugebėjo pasiekti tokį pripažinimą, kad net lenkų buvo laikomas prigimtiniu, nesvetimu ponu ("dominum naturales”), o ypač jo sūnus Vladislovas, paskui Kazimieras, kurių susilaukė ne su Lenkijos karalaite Jadvyga, o su lietuvaite Sofija Alšėniške, kilusia iš LDK didikų giminės. Jadvygos pirmagimė dukra mirė būdama vos mėnesio. Su antra žmona Celės (Slovėnija) grafaite Ona turėjo dukrą Jadvygą (1408-1431), kuri nuo penkerių metų amžiaus iki gimstant sūnui buvo sosto įpėdinė. Su trečiąja žmona Elžbieta Granovska Jogaila vaikų nesusilaukė.

Sofija, Alšėnų kunigaikščio Jono Alšėniškio dukra, buvo ketvirta Jogailos žmona. Beje, jos sesuo Julijona tapo antra Jogailos pusbrolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto žmona. Žinant lietuvišką Jogailos aplinką smalsu, kaip jam pavyko išsikovoti pripažinimą viduramžių Lenkijoje, kaip jo sūnūs Vladislovas ir Kazimieras, o paskui vaikaitis Žygimantas Senasis (vienas iš keturių Kazimiero sūnų), provaikaitis Žygimantas Augustas jau buvo laikomi prigimtiniais šalies valdovais - "domini naturales". Jogaila pradėjo svarbią, Europoje žinomą Lenkijos ir Lietuvos valdovų Jogailaičių dinastiją.

Vladislovo brolis Kazimieras, Lietuvos didysis kunigaikštis (1440-1492) po brolio žūties tapo Lenkijos karaliumi (1447-1492). Jis vedė Elžbietą Habsburgaitę, susilaukė keturių sūnų. Be žymiojo Žygimanto Senojo, kiti trys taip pat buvo karaliai: Aleksandras (Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis), Jonas Albertas (Lenkijos karalius), Vladislovas (Čekijos, paskui Vengrijos karalius).

Karalius, o ne karalienės vyras

Kaip pasakojo istorikas S.C.Rowellas, viduramžių Lenkijoje prigimtiniais valdovais laikyti kandidatai į karaliaus sostą ar didžiojo kunigaikščio titulą. Jie turėdavo priklausyti tam tikrai vietinei dinastijai, iš kurios renkamas valdovas. Jogaila Lenkijoje nebuvo vietinis. Tačiau minėtas reikalavimas ne visada buvo taikomas. "Nors Jogaila buvo, galima sakyti, keturgubas karalius (vedė valdančią karalienę Jadvygą, jos motinos buvo įsūnytas, priimtas į senąją valdančiąją Piastų dinastiją, karūnuotas karaliumi, nebuvo tik karalienės vyras, išrinktas politinės tautos, tų, kurie turi teisę dalyvauti politiniame gyvenime - didikų ir vyskupų), jis vis tiek siekė sutvirtinti savo naujos dinastijos padėtį performuojant Lietuvos ir Lenkijos uniją 1400-1401 metais, - pasakojo S.C.Rowellas. - 1447 metais Jogailos sūnus Kazimieras Jogailaitis vadino save "Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios verum et legittimum heredem ac dominum naturalem". Truputį anksčiau, 1444 metais, Petrikavo Seime Lenkijos ponai rašte karalaičiui Kazimierui kalba apie abu Jogailos sūnus kaip apie "heredes, naturales dominos et paterni splendoris very successores". Net kardinolas Zbignevas Olešnickis skatino Kazimierą užimti Lenkijos sostą, nes jis esąs ne priešas, o brolis, ne svetimas, o prigimtinis ponas."

Pasak S.C.Rowello, kitais atvejais Lenkijos didikai tokio palankumo įpėdiniams nerodydavo.

Jogailos sūnus, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1434-1444) bei Vengrijos karalius (1440-1444) Vladislovas III Varnietis, gindamas Europą nuo Osmanų imperijos, žuvo kautynėse su turkais ties Varna (dabartinė Bulgarija).

J.Dlugošo paskalos

Anot S.C.Rowello, Jogaila po savo pirmos žmonos Jadvygos ir pirmagimės dukros mirties 1399 metais siekė sutvirtinti savo dinastijos padėtį 1400-1401 metais performuojant Lietuvos-Lenkijos uniją. Tai jis norėjo padaryti prieš vesdamas Celės grafaitę Oną, kuri buvo anksčiau Lenkiją valdžiusios Piastų dinastijos paskutinio karaliaus Kazimiero Didžiojo vaikaitė. "Ši santuoka turėjo sustiprinti, bet neprivalėjo suteikti "ex nihilo" būsimiems vaikams teisių į Lenkijos sostą. 1413 metais Jogaila su Ona susilaukė dukros Jadvygos", - sakė S.C.Rowellas.

Kaip pažymėjo istorikas, Jogailos santuokas, jo dinastijos ryšius daug kas menkindavo, šaipydavosi iš paties karaliaus. Būdavo kalbama, kad, pavyzdžiui, jei Jogaila apsimautų modernias kelnes, jas laikytų ir diržu, ir petnešomis. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, kaip dvaro paskalų kūmutė, skleisdavo įvairius gandus, pasakodavo šmaikščius anekdotus, kurie, istoriko žodžiais, nors ir būdavo nerimti, melagingi, bet likdavo žmonių atmintyje, skatindavo abejones. Tarkime, būdavo skleidžiami gandai, esą jo žmona Jadvyga turėjo lytinių santykių su Vilhelmu Habsburgiečiu.

Su šiuo Austrijos princu vos septynerių sulaukusi Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I dukra Jadvyga buvo sužieduota dar 1377 metais. Tačiau vėliau lenkų ponai sostą ir nuotaką apsisprendė atiduoti Jogailai, nes, jų manymu, Lenkijos savarankiškumui keltų grėsmę suartėjimas su Vokiečių ordiną palaikančiu Austrijos dvaru.

"J.Dlugošas prasimanymus skleisdavo ir apie Jogailos antrą žmoną Oną, esą ji buvo svetimautoja, - pasakojo S.C.Rowellas. - Įvairiausius gandus "apie seną, linksmą bobulę, jau negalinčią gimdyti įpėdinių" skleisdavo ir apie trečią žmoną Elžbietą Granovską (už Jogailos 1417 metais ji ištekėjo būdama 45 metų). Apie Lietuvos gražuolę septyniolikmetę Sofiją Alšėniškę, 1422 metais ištekėjusią už senyvo amžiaus Jogailos, dvaras irgi kalbėdavo, esą ji gimdo ne Jogailos vaikus. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Jogailos pusbrolis, padėjo malšinti ne vieną tokį skandalą. Jis buvo Jogailos dinastijos bendražygis, o ne priešas."

Tiksliai negalima pasakyti, kiek Jogailai buvo metų, kai jis 1424-aisiais susilaukė sosto įpėdinio. "Tikroji data iki šiol nežinoma. Anksčiau istorikai teigė, kad jis yra gimęs 1350 metais, tačiau jo gimimo data tikriausiai yra 1362 metai", - teigė S.C.Rowellas.

Į Vladislovą Jogailaitį Europa dėjo daug vilčių. Deja, mūšyje prie Varnos jis žuvo tik dvidešimties metų.

Dešimtys krikštatėvių

Kai Jogaila su Sofija susilaukė sūnaus Vladislovo, visomis išgalėmis stengėsi užtikrinti jam politinę ateitį. Pasak S.C.Rowello, sūnaus krikštą jis pavertė XV amžiaus viešųjų ryšių įrankiu. Kviesdamas Vladislovui į krikštatėvius daugybę įtakingų Europoje asmenų, siekė sustiprinti Jogailaičių vietą Lietuvos ir Lenkijos valdyme.

"Kai Krokuvoje Sofija Alšėniškė Jogailienė, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė, pagimė pirmagimį sūnų, sosto įpėdinį, šventė visa dvaro inteligentija. Žvaigždininkas čekas berniukui sudarė jo horoskopą, Lenkijos karūnos kanclerio pavaduotojas Stanislovas Ciolekas pirmagimio šlovei sukūrė keletą eilėraščių. Nežinomas dvaro muzikantas parašė dainą, tiksliau, perrašė Kalėdų giesmę, pagerbiančią karaliaus sūnų, ir jį lygino su Jėzumi Kristumi. Pirmagimiui buvo duotas Lenkijos karalystės atnaujintojo bei jo paties tėvo Jogailos antrasis vardas - Vladislovas, - pasakojo S.C.Rowellas. - Tokie kultūros reiškiniai neturėtų stebinti, nes tai juk buvo gana svarbus įvykis - pirmą kartą per šimtmetį valdančiam Lenkijos karaliui gimė sūnus ir įpėdinis. Nepamirškime, kad valdant Jogailai Krokuvos dvaro kultūra klestėjo, buvo pasiekusi aukštą lygį."

Pasak istoriko, gimus Vladislovui Jogailaičiui Lenkijos ir Lietuvos politinė santvarka, valstybių padėtis pasikeitė radikaliai. "Kad senyvo amžiaus Algirdaičiui atsirado tikra atrama, apie tai džiaugsmingai pranešė net popiežius Martynas V, - pasakojo S.C.Rowellas. - Romos vyskupas buvo vienas berniuko krikštatėvių, beje, pats žymiausias. Viename XVI amžiaus rankraštyje randame ne visą Jogailos kūmų sąrašą. Jame 24 vardai, o toliau parašyta "ir daugelis kitų”, vadinasi, jų buvo dar daugiau." Tai gana keista, nes Bažnyčia oficialiai pageidaudavo, kad tėvai savo vaikui išrinktų vieną krikštatėvį ar krikštamotę, akivaizdu, kad karaliui tokios įprastos taisyklės negaliodavo. Pasak istoriko, net didikai jų irgi nepaisydavo. "Tai buvo ir religinis, ir politinis sprendimas, kuriuo Jogaila siekė savo sūnui užtikrinti viešą paramą, užtikrinti jam tarptautinį pripažinimą. Joks kitas Jogailaitis neturėjo tiek globėjų", - teigė S.C.Rowellas.

Liublino rūmų Švenčiausiosios Trejybės koplyčios freskoje Jogaila pavaizduotas kaip krikščionių riteris ant žirgo, kurio dėka krikščionybė iki galo išplito Europoje. Vietoj kalavijo jis laiko kryžių. Valdovą karūnuoja angelas.

Kūmai - tarsi kraujo giminės

Organizuodamas Vladislovo krikštynas Jogaila siekė sustiprinti savo dinastiją. "Pagrindiniai to įrodymai yra dokumentai - laiškai kūmams, jų atsakymai, valstybės tarybos protokolai. Jie yra saugomi Vatikano, Venecijos ir Lenkijos archyvuose, - teigė S.C.Rowellas. - Daugelio dokumentų kopijos yra Lenkijos archyvo registruose. Patys dokumentai ilgai buvo naudoti tiesiogiai. Jie buvo tarsi netyčiniai reklamos tekstai."

Istorikas tyrinėjo labai įdomius ir svarbius krikšto metu kuriamus santykius. "Krikštas daug reikšdavo ne tik pakrikštytam vaikui, bet ir naujojo krikščionio tėvams. Su vaiką pakrikštijusiu kunigu ir krikšto tėvais jie susigiminiuodavo tarsi kraujo giminės. Kūmas kartu su fiziniu tėvu tapdavo kūdikio globėju. Šis santykis seniai žinomas tarp krikščionių. Ankstyvaisiais viduramžiais jis buvo itin populiarus tarp germanų (frankų, anglosaksų) valdovų kaip tarptautinės diplomatijos įrankis, - pasakojo S.C.Rowellas. - Kūmų ryšių galia Lietuvoje jau buvo žinoma seniau, kai 1382 metais Jogaila su Vokiečių ordino magistru slapta tarėsi dėl galimo savo dėdės Kęstučio žemių puolimo. Ordino pareigūnas Giunteris fon Hohenšteinas pranešė savo kūmui Kęstučiui apie pavojų, mat šio pareigūno būta Mazovijos kunigaikštienės Danutos Kęstutaitės krikšto tėvu."

Pasak istoriko, 1425 metų gruodžio 28 dieną popiežiaus Martyno V rūmų kamerdinerio pavaduotojas pranešė Jogailai, kad Romos vyskupas yra pasiuntęs nuncijų Jokūbą de Rubeisą, kad praneštų jam apie Vladislovo krikšto įvykius. "Senas diplomatas rašte aiškino, kaip per kūmystę sena valdovų meilė virsta stipriu neišskiriamu geraširdiškumu", - citavo S.C.Rowellas. Istoriniuose šaltiniuose mokslininkas yra aptikęs liudijimų, kad Jogaila net 36 įtakingų Bažnyčios ir valstybių veikėjų prašė tapti Vladislovo krikštatėviais.

"Iš užsienio Jogaila išsirinko į krikštatėvius pagrindinius katalikų pasaulio valdovus, popiežių Martyną V ir imperatorių, Vengrijos karalių Zigmantą Liuksemburgietį. Jie jau buvo pasidomėję Lenkijos karalystės įpėdinystės klausimu, remdami Fridrichą Brandenburgietį, kaip tinkamiausią kandidatą Jogailai į žentus, į jo dukros Jadvygos vyrus", - teigė S.C.Rowellas. Kaip sakė pašnekovas, nei popiežius, nei imperatorius asmeniškai negalėjo dalyvauti krikštynose, tačiau paskyrė tinkamus prokuratorius - Gniezno arkivyskupą Jastšebecą ir Dero vyskupą Klementą Moliarį. Dar vienas vengrų hierarchas, Egerio vyskupas Tomas tapo Jogailos kūmu. Iš geografiškai artimesnių kūmų Jogaila pasirinko Vokiečių ordino didįjį magistrą Paulių fon Rusdorfą, kuriam atstovavo du patyrę derybininkai - Ordino didysis komtūras bei didysis špitolius.

Jogaila vedė valdančią karalienę Jadvygą, tačiau ir pats buvo karūnuotas, o ne tik tapo jos vyru.

Prilygintas Kristui

Frazė "atrama senatvei", pasak mokslininko, reiškė, kad Jogailos dinastijos reikalai labai pasikeitė. "Ta atrama dabar jau galės būti ne vokiečių kunigaikštis Fridrichas, su kuriuo planuota dukros Jadvygos santuoka, o paties Jogailos sūnus, - sakė S.C.Rowellas. - Per Kalėdas popiežius Martynas V, kalbėdamas apie džiaugsmingą žinią ir naudodamasis Šventojo Rašto leitmotyvais, Vladislovą palygino su Kristumi: "nobis natus, nobis datus" - vaikas, pagimdytas mergaitės. Popiežius meldėsi už tai, kad būsimasis karalius užtikrintų karalystės gerovę mirus Jogailai, o karaliui dar gyvam esant išmoktų tėvo vertybių. Vėliau poetas, remdamasis vaizdingais popiežiaus žodžiais, parašė gražią Kalėdų giesmę, kurioje aprašyta savotiška šventosios šeimos scena: "Senam tėvui Juozapui-Jogailai jauna moteriškė pagimdo ilgai lauktą kūdikį, kuris atneš laimę karalystei ir pasauliui."

Pasak istoriko, sutikdamas tapti mažylio krikštatėviu ir paskirdamas savo atstovus popiežius įpareigoja tą, kurį pasirinks Jogaila, jo vardu krikštyti karalaitį ir skelbti maldas už saugų vaiko maitinimą bei išgelbėjimą savo bažnyčiose. Laiškus popiežius pasiuntė ir karalienei Sofijai bei Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Sofiją, Vladislovo motiną, popiežius pasveikino perfrazuodamas Izaijo pranašystę apie Kristų. Jis taip pat rašė, kad įsipareigoja mylėti ir gerbti karalienę už tai, jog daugeliui tikinčių tautų ji pagimdė sūnų. Sūnaus neturinčiam Vytautui popiežius laiške išreiškė viltį, kad mirus Jogailai ir Vytautui tiek daug žemių turės globėją - Vladislovą. Pasak istoriko, popiežiaus akimis, Lenkiją ir Lietuvą Vytauto padedamas valdė Jogaila, tad dinastijos reikalai turėjo vienodai rūpėti abiem vyrams.

"Per sūnaus krikšto reikalus Jogaila meistriškai pynė savo dinastijos, savo karalystės, bažnyčios ir tarptautinės bendruomenės interesus, kad gautų kuo viešesnį ir platesnį savo tikrojo įpėdinio pripažinimą", - teigė S.C.Rowellas.

Imperatorius Zigmantas tarpininkauja tarp Vokiečių ordino riterių ir Jogailos.

Diplomatiniai žaidimai

Pasak S.C.Rowello, kitas krikščionių pasaulio valdovas imperatorius Zigmantas, ne mažiau gudriai negu Jogaila su Vytautu, taip pat žaidė politinį žaidimą - 1424 metų lapkričio 25 dieną Lietuvos valdovui jis pranešė apie savo ketinimus asmeniškai dalyvauti naujagimio, Lenkijos sosto įpėdinio, krikštynose, jei tik turės galimybių. Jei neturės, paskirs savo atstovą. Anglijos karalius Henrikas pasiūlė sušaukti visuotinį Bažnyčios suvažiavimą.

"1425 metų sausio mėnesio antroje pusėje Zigmantas laiške Jogailai rašė, kad džiaugiasi jo sūnaus gimimu, tačiau pranešė, kad, užsiėmęs tikybos reikalais, negalės dalyvauti krikštynose, - teigė S.C.Rowellas. - Vasario 6 dieną, likus mažiau kaip dviem savaitėms iki krikšto, Zigmantas Jogailai patikslino, kad tikrai dėl svarbių reikalų negalės atvykti į Lenkiją dalyvauti šventėje. Su visais įgaliojimais jis pasiuntė savo atstovą - Dero vyskupą Klementą. Kaimynių šalių valdovai taip pat buvo pakviesti į karališkąją šventę. Vokiečių ordino didysis magistras Paulius fon Rusdorfas atsiprašinėdamas taip pat parašė, kad negalės dalyvauti krikštynose, bet šią pareigą atlikti paskyrė savo atstovus - Vokiečių ordino didįjį magistrą špitolių Henriką Holtą bei didįjį komtūrą Martiną fon Kemnatę. Abu vyrai toli gražu nebuvo naujokai Ordino diplomatiniuose santykiuose su Lenkija ir Lietuva. Reikia priminti, kad 1422 metais jie atstovavo Ordinui Melno taikos derybose, o 1424 metų kovo mėnesį dalyvavo Jogailos žmonos Sofijos karūnavime. Noriu pabrėžti, kad krikštynose dalyvavo ne šiaip paprasti asmenys."

Kūmais tapo ir keturi žymūs kardinolai, kurie vaidino svarbų vaidmenį Vidurio Europos bažnytinėje politikoje. Vienas žymesnių - Džordanas Orsinis (vėliau tapęs Vladislovo asmeniniu kunigu ir patarėju).

Jis laiške Lenkijos valdovui rašė, kad Jogailos sūnus siejamas su tautų viltimis gyventi amžinoje taikoje, o visai krikščionybei prasidės naujas gyvenimo etapas, kad krikščionybė turės naują užtarėją. Girdėdamas, kad Jogaila gerbia šventąsias relikvijas, kardinolas Orsinis dovanų jam atsiuntė dalį vinies, kuria prie kryžiaus buvo prikaltas Kristus.

Kūmų sąraše LDK atstovų nėra. Kaip pažymi S.C.Rowellas, raštininkui galbūt aktualesni buvo užsieniečiai ir vietiniai (Krokuvos) veikėjai. "Be to, lietuviai jau buvo prisiekę, kad mirus Vytautui savo tiesioginiu valdovu (didžiuoju kunigaikščiu) pripažins Jogailą arba jo įpėdinius. Ir daugmaž liko ištikimi savo duotam žodžiui, - teigė S.C.Rowellas. - Tarp kūmų lietuvių tikriausiai buvo, bet raštininkai, matyt, nematė reikalo įrašyti. Yra pagrindo manyti, kad Vytautas buvo Vladislovo krikštatėviu. Vytautas jam padovanojo sunkią sidabrinę lovytę. Po krikšto Vytautas buvo paskelbtas pusbrolėno globėju, o Jogailos mirties atveju - Lenkijos karalystės regentu kartu su Sofija."

****

Stephenas C.Rowellas gimė 1964 metais Anglijoje. Medievistas, istorijos mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas, vertėjas.

1991 m. Kembridžo universitete įgijo filosofijos PHd laipsnį (tai daktaro laipsnis šalyse, kur habilituotų nėra). Jo disertacijos tema - Gedimino laikų Lietuva "Krikščionybės vaidmuo paskutinėje Europos pagoniškoje valstybėje". Kembridžo universiteto leidykla disertacijos pagrindu išleido monografiją "Lithuania ascending" (ji išversta į lietuvių kalbą "Iš viduramžių rūmų kylanti Lietuva").

Kaip LDK viduramžių tyrinėtojas 1993 m. pakviestas dirbti į Klaipėdos universitetą. Lietuvos ir užsienio moksliniuose leidiniuose yra paskelbęs daugiau kaip 50 straipsnių apie viduramžių Europą ir LDK, parengęs daugelio šaltinių publikacijų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"