TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sunkių sprendimų naktis

2009 06 12 0:00
Lietuvos Respublikos Vyriausybės delegacija, išvykstanti derybų į Maskvą. Kauno oro uoste prie lėktuvo (iš kairės): URM Ekonomikos departamento direktorius J.Norkaitis, kariuomenės vadas gen. S.Raštikis, užsienio reikalų ministras J.Urbšys, ministro pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje K.Bizauskas. 1939 m. spalio 7 d.

Likimas lėmė, kad birželį į Lietuvos istoriją būtų įrašyta ne viena atmintina data. Krašto okupacija, pirmieji masiniai prieškario trėmimai, Antrojo pasaulinio karo pradžia, Birželio sukilimas, Sąjūdžio įsikūrimas - visi šie pirmojo vasaros mėnesio įvykiai buvo lemiami Lietuvai ir jos žmonėms. Šį kartą prisiminkime 1940 metų dramatišką naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją, artėjančios katastrofos akivaizdoje pareikalavusią iš Lietuvos valdžios vyrų nelengvo asmeninio apsisprendimo.

1940 metų birželio 14-ąją hitlerinės Vokietijos kariuomenė be pasipriešinimo įžengė į Prancūzijos vyriausybės ir kariuomenės paliktą Paryžių. Visas Vakarų pasaulis pašiurpęs stebėjo nesulaikomą nacių žygį per bejėgę Europą: vos per porą mėnesių po kryžiais paženklintų tankų vikšrais atsidūrė Danija, Norvegija, Olandija, Belgija.

O Vermachto ir SS daliniai jau rengiasi paradui Eliziejaus laukuose. Anapus Lamanšo, Britų salose, nutyla bažnyčių varpai. JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas pareiškia visais būdais remsiąs vis dar kovojančią Prancūziją, kuri beviltiškai ginsis dar tris dienas.

Tuo pat metu už dviejų su puse tūkstančio kilometrų į Rytus nuo kritusios Prancūzijos sostinės prasideda kita drama, apie kurią pasaulis kol kas nieko nežino. Niekas, išskyrus du žemyną pasidalijusius diktatorius, nė nenumano, kad per kelias artimiausias dienas kitas agresorius be šūvio okupuos dar tris nepriklausomas Europos valstybes: Lietuvą, Latviją ir Estiją. Artėjančios katastrofos masto greičiausiai nenujautė ir tie, iš kurių istorija pareikalavo galbūt sunkiausių gyvenime sprendimų, kuriems priimti bus atseikėtos suskaitytos valandos. O gal ir nujautė, tačiau neleido sau patikėti, jog ligi šiol draugiška vadinta valstybė ryšis be jokių skrupulų sutraiškyti savo mažąsias kaimynes.

Blogiausios nuojautos pildosi

"Tvirtai tikėdamas SSSR išbandytu draugingumu Lietuvai, ir ateityje galiu iš savo pusės visos Lietuvos vardu patikinti, kad už tą draugingumą Lietuva Sovietų Sąjungai mokės atsilyginti." Tokie buvo paskutinieji Lietuvos prezidento Antano Smetonos žodžiai SSRS Aukščiausiosios tarybos pirmininkui Michailui Kalininui adresuotame laiške, kuriuos nominalus sovietų valstybės vadovas perskaitė tą nelemtą dieną. Atsakymas į laišką, kuriame primenami draugiški dviejų šalių santykiai ir besąlygiškas Lietuvos lojalumas 1939 metais su sovietais pasirašytai Savitarpio pagalbos sutarčiai, netrukus priblokš net ir geriausiai informuotus pesimistus.

Tačiau tų, kurie žino apie Lietuvai gresiančią nelaimę, kol kas nedaug ir tai nenuostabu. Tiesa, įtampa tarp Kauno ir Maskvos neatslūgsta jau beveik trys savaitės. Ji auga jau nuo gegužės pabaigos, kuomet Kremlius ėmė reikšti pretenzijas dėl neva Lietuvoje grobiamų sovietinių įgulų kariškių. Netrukus griežtas Maskvos tonas jau virsta šiurkščiu diktatu, o Lietuvos Vyriausybė vis mėgina sureguliuoti padėtį, darydama vis naujas nuolaidas kaimynei.

Vos prieš porą dienų nusileista sovietų reikalavimams atleisti vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir saugumo vadovą Antaną Povilaitį. Tačiau Maskva kaskart kelia vis naujus reikalavimus - dabar Lietuvos valdžia spaudžiama teisti šiuos lojalius savo valstybei pareigūnus už antisovietinę veiklą. Nieko nepadeda nei užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio ir Lietuvos pasiuntinio Maskvoje Lado Natkevičiaus aiškinimaisi su sovietų užsienio reikalų liaudies komisaru Viačeslavu Molotovu, nei jau minėtas A.Smetonos laiškas - po tuščio vos dvylika minučių trunkančio pokalbio derybos iš esmės nutrūksta.

Tačiau tą birželio 14-osios vakarą apie grėsmę žino nedaugelis. Laikraščiai ir radijas tyli - juk dar vakar jiems buvo duotas nurodymas "vengti svetimų valstybių kritikos", o jų redaktoriams, prieš skelbiant tokio pobūdžio informaciją liepta atsiklausti "kompetentingų asmenų ar institucijų nuomonės". Eltos kanalais gauti nerimą keliantys Vakarų naujienų agentūrų pranešimai kaipmat keliauja į archyvą, o vietoj jų oficiozas "Lietuvos aidas" spausdina optimistinį vedamąjį, skirtą A.Smetonos vardadieniui: "Sveikiname vyriausiąjį varduvininką. Toji diena minėtina Lietuvai tam, kad ji sudaro progą šiuo blausiu metu papildyti tikėjimą į gerą ateitį, kuriamą šio Vyro jau keletą kartų įrodytu šaltumu, atsarga, numatomu ir sumaniu vairavimu. Dabartis yra tokia, kuri visoms tautoms gali atnešti staigmenų. Bet lietuvių tautai ji siūlo ir rimtų padrąsinimų. Praeities įvykių perspektyvoje plačiai atsiskleidžia mūsų Aukščiausio Autoriteto realus nujautimas, pramatymas ir sugebėjimas parinkti tinkamiausią kelią."

Tačiau pasirinkti tinkamiausią kelią ne taip paprasta. Ir savo vardadienį, ir lemtingą birželio 14-ąją prezidentas leidžia užsidaręs kabinete - jis norėtų pasitarti su ministru pirmininku Antanu Merkiu, tačiau jo taip ir nesulaukia. "Vakar po posėdžio buvau priminęs pirmininkui Merkiui, kad ilsėdamasis apgalvotų projektą, kas darytina šioje nematytai sunkioje būklėje. Šiandien laukiau jo vakare ateinant, bet neatėjo. Ir jis Antanas, tai gal norėjo būti namie. Kita vertus, nujaučiau jo nesugebėjimą sunkiomis valandomis dairytis ir ką planingai ruoštis. Jis tartum laukė, jog kitas kas už jį padarys, ką jis pats privalėtų daryti. Nesiryžo, svyravo", - guodžiasi savo dienoraštyje A.Smetona. Tą akimirką jis greičiausiai nežinojo, kad po birželio 12-osios Vyriausybės posėdžio, kuriame buvo svarstoma ir ginkluoto pasipriešinimo galimai agresijai galimybė, ministras pirmininkas, matyt, nenorėdamas priimti jokių sprendimų, skubiai išvyko į savo sodybą Lapėse.

Šiaip ar taip, gerų naujienų iš Maskvos prezidentas nelaukia. Jis aiškiai supranta, kad lemiamus sprendimus teks priimti per artimiausią parą. Tad iš Užulėnio sodybos į Kauną atvykusiai žmonai Sofijai A.Smetona liepia nedelsiant grįžti atgal ir krautis būtiniausius daiktus. "Mums su vaikais, Vyriausybei ir daug kam teks, galbūt netrukus, trauktis iš Lietuvos drauge su mūsų kariuomene", - paaiškina jis. Birželio 14-osios vakarą iš Maskvos gauta J.Urbšio žinia patvirtina slogiausias nuojautas: užsienio reikalų ministras įspėja laukti šifruotos telegramos. Tokia žinia nežada nieko gero, todėl prezidentas pareikalauja skubiai sušaukti Vyriausybės posėdį. Ant Kauno jau nusileidusi trumpa birželio naktis. Miestas ramiai miega. Tylu ir tamsu kariuomenės štabe, Krašto apsaugos ministerijoje. Visuose daliniuose ramiai ilsisi 20 tūkst. Lietuvos karių, nė neįtardami, kad rytojaus dieną jie bus priversti draugiškai sveikinti okupantų dalinius.

Nuošaliame Ūtos kaime, patikrinęs sargybos postus ir suguldęs dukreles, ruošiasi miegoti ir pasienio policijos sargybos viršininkas Aleksandras Barauskas, nežinodamas, kad netrukus jis taps pirmąja nepaskelbto karo auka. Kad jo žūtis taps pirmuoju kruvinu antspaudu, kurį Kremliaus agresoriai uždės ant ką tik Lietuvai pateikto ultimatumo. Apie jį kol kas žino tik Maskvoje esantis J.Urbšys. Tačiau ši žinia telegrafo laidais jau skrieja į Kauną, prezidentūros šifruotojai jau verčia jos ženklus į sakinius, netrukus sukelsiančius sprogusios bombos efektą. O kol kas didžiajame prezidentūros kambaryje kabineto nariai tyliai žvelgia vienas į kitą klausiamais žvilgsniais ir laukia atvykstant valstybės vadovo.

Gintis ar nusilenkti?

A.Smetona pasirodo apie pirmą nakties. Tylomis pasisveikina, pakviečia visus sėstis, prisidega papirosą. Stoja ilga nejauki tyla. Galiausiai, sutrynęs peleninėje nuorūką, jis informuoja kabineto narius, jog ką tik iš Maskvos gauta telegrama, kurioje išdėstyti nauji Maskvos reikalavimai ir kad atsakyti į juos reikia kuo greičiau. Dabar ateina premjero A.Merkio eilė.

Liūdnu ir netvirtu balsu ministras pirmininkas supažindina Vyriausybės narius su ultimatume išdėstytais reikalavimais: "Pirma. Nedelsiant atiduoti teismui vidaus reikalų ministrą generolą Skučą ir Saugumo departamento direktorių Povilaitį, kaip tiesioginius provokacinių veiksmų prieš sovietų kariuomenės įgulas Lietuvoje kaltininkus. Antra. Nedelsiant sudaryti Lietuvoje tokią Vyriausybę, kuri būtų pasirengusi ir pajėgi užtikrinti, kad Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos sutartis bus garbingai vykdoma, o sutarties priešai bus ryžtingai sudrausminti. Trečia. Nedelsiant užtikrinti laisvą sovietų kariuomenės dalinių praleidimą į Lietuvos teritoriją, garantuoti jų paskirstymą svarbiausiuose Lietuvos centruose taip, kad jų pakaktų užtikrinti savitarpio pagalbos sutarties vykdymą ir užkirsti kelią provokacijoms prieš sovietų įgulas Lietuvoje."

Atsakyti į ultimatumą reikalaujama iki 10 valandos ryto, tačiau svarbiausia, kad neatsižvelgiant į tai, koks bus atsakymas iš Kauno, sovietų kariuomenė vis tiek įžengs į Lietuvą.

Šie žodžiai akimirksniu sudaužė bet kokias iliuzijas dėl Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, ateities. Ministrai tyli: kokiais žodžiais ar veiksmais būtų galima atsakyti į tai, kas nepalieka beveik jokio pasirinkimo? Nieko nebesako ir visuomet dalykiškas ir konkretus A.Merkys: atrodo, ultimatumo skaitymas išsunkė paskutines premjero jėgas: pasitraukęs į tolimiausią kambario kampą, jis tiesiog susmunka krėsle.

Slegiančią tylą pagaliau nutraukia A.Smetona. Jis sako sutinkąs svarstyti tik vieną iš trijų ultimatumo punktų - naujos Vyriausybės sudarymą. Teisti K.Skučo ir A.Povilaičio jis nesutiksiąs, nes šie nieko bloga Lietuvai nepadarė. Tuo tarpu apie sovietų dalinių įsileidimą negali būti nė kalbos, o jei šie mėgins veržtis, būtina pasipriešinti ginklu. Kaip argumentą, kad būtina pasipriešinti, prezidentas pasitelkė ką tik hitlerinės Vokietijos okupuotų Danijos ir Norvegijos pavyzdžius. "Per taikos derybas prie žaliojo stalo Norvegija užims garbingesnę vietą negu Danija, nes ji užpuolikui ginklu pasipriešino", - įrodinėjo A.Smetona.

Tačiau neatrodo, kad raginimai priešintis būtų sužavėję daugumą kabineto narių. Ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas tuoj pat ėmė karštai įrodinėti, kad reikia besąlygiškai įvykdyti visus Maskvos reikalavimus. O dėl vidaus reikalų ministro ir saugumo vado, tai čia būsiąs tik paprastas formalumas - juk juos teisiąs Lietuvos, o ne sovietų teismas. Nežinia, ar krikdemas K.Bizauskas pats tikėjo tokiais savo argumentais, bet A.Smetoną jie tiesiog įsiutino. "Kai tu būsi mano vietoje, tai galėsi išduoti, aš to nepadarysiu", - pašokęs nuo kėdės sušuko prezidentas.

Tačiau A.Smetonos poziciją remia nedaugelis. Pasipriešinti siūlo tik krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, švietimo ministras Kazimieras Jokantas ir valstybės kontrolierius Konstantinas Šakenis. Susisiekimo ministras Jonas Masiliūnas siūlo kompromisinį sprendimą: "Efektingai pasipriešinti neįmanoma. Reikia sovietams pasiųsti protestą dėl sudarytųjų sutarčių laužymo ir visai Vyriausybei pasitraukti iš Lietuvos." Visi, įskaitant prezidentą, nuleidžia šį pasiūlymą negirdomis. Tačiau vėliau įsitikinsime, kad, priimant galutinį sprendimą, į šiuos žodžius bent jau iš dalies buvo įsiklausyta.

Tai, kad efektyviai pasipriešinti agresoriaus pajėgoms neįmanoma, be abejo, suprato visi. Jau vien šiuo metu pagal 1939 metų sutartį strateginėse Lietuvos vietovėse dislokuoti daliniai skaičiumi viršija visą Lietuvos kariuomenę. Vykdyti mobilizaciją nėra nei laiko, nei galimybių. Be to, niekas nežino, kokia jėga priešas ketina įsiveržti iš savo teritorijos. O ši jėga jau buvo visiškoje kovinėje parengtyje: 7 šaulių ir 2 kavalerijos divizijos, 4 tankų brigados - iš viso 150 tūkst. kareivių ir karininkų - jau buvo išdėstytos prie rytinės Lietuvos sienos ir laukė įsakymo pulti. Pradėti puolimą buvo numatyta 9 valandą ryto.

Vos įteikus ultimatumą, veiksmams buvo pasirengę ir specialūs smogikų būriai, kurių paskirtis - netikėtai nuginkluoti pasienio postus, užimti tiltus, nutraukti ryšių linijas. Šiems būriams buvo įsakyta "veikti tyliai - durtuvu". Viso to prezidentūroje posėdžiavę Vyriausybės nariai, be abejo, nežinojo. Kaip nežinojo ir to, kad dar nepasibaigus ultimatumo terminui sovietų smogikai pralies pirmąjį kraują.

Buvo apie pusė keturių ryto, kai maždaug dvidešimt sovietų žvalgybinės divizijos kareivių apšaudė pasienio sargybos būstinę Ūtoje. Šeši iš jų įsiveržė į patalpą ir išvedė į kiemą sargybos viršininką A.Barauską. Vienas kareivis kelis kartus smogė beginkliam Lietuvos pareigūnui kardu, o kitas iššovė jau parkritusiam policininkui į galvą. Po to žudikai pasitraukė į vos už 100 metrų buvusią Baltarusijos teritoriją. A.Barauskas tapo pirmuoju sovietų nužudytu Lietuvos pareigūnu. Vėliau, likus vos valandai iki ultimatumo termino pabaigos, ties Milvydų kaimu prie Eišiškių bus pagrobtas dar vienas pasienio policininkas.

Generolas pasiduoda be mūšio

Tuo metu Kaune, prezidentūroje, susirinkę Vyriausybės nariai vis dar neprieina prie vieningos nuomonės, kaip reaguoti į sovietų ultimatumą. Regis, daugelis sutinka, kad net simbolinis pasipriešinimas turėtų labai didelės reikšmės ateičiai, mat sovietai niekada nebegalėtų išsiginti jėga okupavę Lietuvą. Tačiau kokios būtų tokio priešinimosi pasekmės? Kaip tai atsilieptų krašto gyventojams, pagaliau viskam, kas sukurta per 22 nepriklausomybės metus? Vieninteliam teisingam sprendimui priimti skirtas laikas nenumaldomai senka. O čia dar nuolat iš Maskvos skambinėjantys J.Urbšys ir L.Natkevičius su raginimais kuo greičiau duoti atsakymą į ultimatumą! "Karščiuojasi du jaunuoliai", - po antro telefono skambučio ironizuoja A.Smetona, tačiau tai įtampos neišsklaido.

Pagaliau prabyla A.Merkys: reikia priimti pirmuosius du ultimatumo punktus, o dėl papildomų dalinių įvedimo tegu su Kremliumi tariasi naujasis ministras pirmininkas.

Šie žodžiai tolygūs atsistatydinimui. Tačiau ką skirti naujuoju kabineto vadovu, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika? Galbūt sovietus tenkintų buvusio kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio kandidatūra? Juo labiau, kad V.Molotovas ne kartą užsiminė J.Urbšiui, jog derybose dėl 1939 metų sutarties generolas buvo pakankamai palankus Maskvai.

Šios idėjos visi nusitveria kaip skęstantis šiaudo. Laukdami, kol į prezidentūrą atvyks skubiai iškviestas S.Raštikis, ministrai pagyvėja ir, žvelgdami į už langų brėkštančią ryto aušrą drąsinasi: o gal susitarsime? Gal nebepuls? Tik nežinia, ar daug kas tiki savo pačių žodžiais.

Apie penktą ryto atvykęs S.Raštikis sužino apie sovietų ultimatumą ir apie tai, kad prezidentas jau priėmęs ministro pirmininko A.Merkio atsistatydinimą, tad formuoti naują kabinetą siūloma jam. Visų nuostabai, S.Raštikis ilgai nemąsto. Tvirtu ir ramiu balsu jis pareiškia suprantąs visą padėties rimtumą ir priimąs pasiūlymą. Generolo balse net girdėti tam tikros triumfo gaidelės: juk jo kandidatūrą pasiūlė ne kas kitas, o A.Merkys - tas pats, kuris vos prieš kelis mėnesius atleido jį iš kariuomenės vado pareigų. Tačiau asmeninę pergalę švenčiantis S.Raštikis kitame fronte kapituliuoja net nepakėlęs kardo: dažnai mėgdavęs kartoti, kad joks priešas be kovos neįžengs į šventą Lietuvos žemę, generolas pareiškia, kad priešintis beprasmiška, tad ultimatumą reikia priimti.

Sunku pasakyti, ar būtent S.Raštikio pozicija padėjo galutinį tašką diskusijose dėl ultimatumo. Šiaip ar taip, paskutinis žodis vis dėlto priklausė prezidentui. Tačiau matydamas, kad nesulauks rimtesnio palaikymo, A.Smetona mėgino nusišalinti nuo tolesnio svarstymo, bet kabineto nariai įkalbėjo jį pasilikti.

Galiausiai septintą ryto, likus trims valandoms iki termino pabaigos, nutariama priimti sovietų reikalavimus. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Evaldas Turauskas nedelsdamas informuoja apie tai Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje. Kokia forma pateikti atsakymą, paliekama J.Urbšio nuožiūrai.

Apie tai, kaip buvo diskutuojama dėl ultimatumo ir kokia forma jis buvo priimtas, ilgą laiką sklandė įvairios versijos, dažniausiai paremtos tik posėdžio dalyvių prisiminimais. Daugelis tuomet tvirtino, kad galiausiai sovietų reikalavimai buvo priimti be jokių išlygų. Vienintelis E.Turauskas prisiminimuose teigė, kad ultimatumas buvo priimtas bent jau nurodant, jog jis pažeidžia 1939 metų spalio 10 dieną pasirašytą Lietuvos ir Sovietų Sąjungos susitarimą.

Šią versiją patvirtina praėjusiais metais San Francisko miesto Huverio archyve rasti paskutiniųjų Vyriausybių posėdžių protokolai, kuriuos į Ameriką sugebėjo išvežti pats E.Turauskas.

Taigi, į pasiuntinybę Maskvoje skrieja tokio turinio pranešimas: "Lietuvos Vyriausybė nutarė priimti Sovietų Vyriausybės reikalavimus, nors jie prieštarauja spalio 10 sutarčiai. Šį nutarimą priėmus, Merkio Vyr. atsistatydino. Naujoji Vyr. pavesta sudaryti gen. Raštikiui. Gen. Raštikis norėtų nuvykti į Maskvą aptarti trečiojo punkto vykdymą." Išsiuntęs šį dokumentą, E.Turauskas išeina į Laivės alėją. Po nemigo nakties gerdamas kavą "Pienocentro" kavinėje jis stebi bundantį miestą ir skubančius pirmuosius praeivius, nė neįtariančius, kad ką tik išaušo paskutinis laisvės rytas. Nei jis, nei naktinio posėdžio prezidentūroje dalyviai dar nežino, kad netrukus Maskvoje J.Urbšys išgirs, jog S.Raštikio kandidatūra Kremliaus netenkina. Kad paskui sovietų kariuomenę jau šį vakarą tvarkos daryti į Kauną atvyks du aukšti Kremliaus emisarai, tapsiantys visagaliais šalies šeimininkais. Kad, nenorėdamas tapti šių žaidimų dalimi, prezidentas trauksis į Vokietiją, o pasienyje jam kelią pastos savos kariuomenės šautuvai. Kad dar po poros dienų Maskvos pasiuntiniai privers prezidento pareigas einantį A.Merkį paminti šalies Konstituciją ir sudaryti marionetinę Vyriausybę, kurios vienintelė misija bus kuo greičiau pasirengti Lietuvos valstybės laidotuvėms. Tačiau visus šiuos įvykius prisiminsime kitą penktadienį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"