TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sušaudytoji vyriausybė

2012 09 19 7:40
LYA, LCVA ir LGGRTC nuotraukos/Lageris netoli Gario gyvenvietės. Šiaurės Uralas.

Šiemet sukanka 70 metų, kai Sverdlovske buvo sušaudyti aštuoni 1918-1940 metų Lietuvos Respublikos Ministrų kabineto nariai - ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis, vidaus reikalų ministrai Petras Aravičius, Antanas Endziulaitis, Zigmas Starkus, susisiekimo ir užsienio reikalų ministras Voldemaras Vytautas Čarneckis, švietimo ministras Kazys Jokantas, krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys ir finansų ministras Jonas Sutkus.

Andrius TEKORIUS

Jie palaidoti šalia Jekaterinburgo (buvęs Sverdlovskas) esančiame miške, buvusioje NKVD teritorijoje. Šioje vietoje bendruose kapuose palaidota per 20 tūkst. politinių represijų aukų, sušaudytų Sverdlovsko NKVD valdybos vidaus kalėjimo rūsiuose. Čia ilsisi ir 1942 metais Sverdlovske sušaudyti 79 lietuviai, kurių atminimas iki šiol nėra įamžintas.

Švietimo ministras K.Jokantas.

Suėmimas

Pranas Dovydaitis, Petras Aravičius, Voldemaras Vytautas Čarneckis, Antanas Endziulaitis, Kazys Jokantas, Juozas Papečkys, Zigmas Starkus ir Jonas Sutkus kartu su šimtais kitų Lietuvos valstybės tarnautojų, karininkų, policijos ir kitų pareigūnų, mokytojų, žurnalistų, politinių partijų ir visuomenės veikėjų bei verslininkų 1941 metų birželio 14 dieną buvo suimti Kaune, geležinkelio stotyje atskirti nuo šeimų ir įsodinti į A raide pažymėtus suimtiesiems skirtus prekinius (gyvulinius) vagonus. Šeimos įsodintos į tremtiniams skirtus vagonus, pažymėtus raide B. Galutinai deportuojamųjų ešelonai suformuoti Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, į kurią buvo suvežti tremiamieji ir suimtieji iš visos Lietuvos. Naujosios Vilnios stotyje prie iš Kauno atvykusio suimtųjų ešelono buvo prikabinti dar keli vagonai su Vilniuje suimtais lenkais.

Iš pradžių minimi buvę Lietuvos ministrai buvo nuvežti į Ukrainą, į Starobelsko karo belaisvių lagerį (Starobellag), įkurtą buvusiame Starobelsko stačiatikių moterų vienuolyne, kuriame 1939-1940 metais buvo laikomi lenkų karo belaisviai.

Finansų ministras J.Sutkus.

Gario lageryje

Prasidėjus karui suimtieji skubiai susodinti į vagonus ir išvežti į Šiaurės Uralą - Gario lagerį, įkurtą Sverdlovsko srities Sosvos rajono Gario gyvenvietės apylinkėse (visas lagerio pavadinimas - SSRS NKVD Šiaurės Uralo pataisos darbų lagerio 10-ojo (Gario) skyriaus 1-ojo lagerio punkto 47-ojo kvartalo lagerio komandiruotė). Liepos pradžioje, atvežti į galutinę Šiaurės Urale Sosvos geležinkelio stotį, jie baržomis Sosvos upe nuplukdyti į Gario gyvenvietę ir pėsčiomis nuvaryti iki lagerio.

Į lagerį iš Starobelsko buvo atvežta apie 800 vyrų - per 250 lietuvių, 250 Vilniaus krašto lenkų ir pabėgėlių iš Lenkijos, 200 Lietuvos ir Lenkijos žydų bei 80 estų.

Lageris buvo įkurtas miške už 20 kilometrų nuo Gario gyvenvietės. Jį juosė aukšta rąstų tvora su spygliuota viela. Aplink tvorą - sargybinių šunų takas. Lageryje buvo du gyvenamieji barakai, suskirstyti į sekcijas - didelius kambarius-sales, kuriose buvo įrengti dviejų aukštų keturviečiai gultai. Nebuvo jokių čiužinių, pagalvių, anklodžių. Kaliniai miegojo tiesiog ant plikų gultų apsikloję savais drabužiais. Nebuvo elektros. Patalpas apšviesdavo balanos.

Lageryje kaliniai gyveno ypač sunkiomis sąlygomis. Juos vertė dirbti miško darbus po 12 valandų per parą - be tinkamų įrankių kirsti medžius, tampyti ir krauti į rietuves rąstus. Iki kirtaviečių kasdien tekdavo eiti apie dešimt kilometrų. Buvo neįmanoma apsiginti nuo gausybės uodų ir kraujasiurbių muselių, nuo jų įkandimų tino kalinių veidai ir rankos. Žiemą sąlygos tapo dar labiau nepakeliamos - spaudė daugiau nei trisdešimt laipsnių šaltis, iki juosmens prisnigo sniego.  

Tokiam klimatui kaliniai neturėjo pritaikytos aprangos ir apavo. Patrumpinę paltus, iš skvernų siuvosi pirštines, kepures ir "kojines" - vadinamąsias čiunes, ant kurių maudavosi iš liepų žievės nupintas vyžas. Neturintieji jokios tinkamos avalynės iš sandėlio gavo senus kareiviškus batus.

Užsienio reikalų ministras V.V.Čarneckis.

Kalinius maitino du kartus per dieną. Ryte - skysta, permatoma, dažnai be druskos sriuba, truputis košės ir 400 gramų šlapios duonos. Vakare - tik tokia pat sriuba. Nebegalintiems dirbti tekdavo vos po 300 gramų duonos. Tik įvykdę nustatytą dienos normą - prikirtę ir sutampę į rietuves 5 kubinius metrus medienos gaudavo po 600 gramų duonos. Tačiau tokių kalinių buvo nedaug - vos 10 procentų. Ir jie greitai nusilpo, nes gautas papildomas maistas nekompensavo sunkiai dirbant išeikvotos energijos. Dėl maisto trūkumo jau rudenį prasidėjo badas. Rudenį dirbdami miške kaliniai valgė uogas ir grybus, žiemą - medžių pumpurus. 1942 metų vasario mėnesį lagerio medicinos komisija beveik visus kalinius pripažino tinkamais tik lengvam fiziniam darbui. Dažniausia diagnozė - išsekimas, miokarditas, avitaminozė.  

Sanitarinės sąlygos lageryje taip pat buvo baisios. Pradžioje nebuvo nei šulinio, nei prausyklų. Trūko vandens. Jis statinėmis buvo  atvežamas iš miško upelių ir naudojamas tik maistui. Dėl vandens trūkumo kaliniai nesiprausė ir nesiskuto ištisas savaites. Atsirado utėlių. Kovai su jomis buvo naudojamas žibalas, tačiau jis greit baigėsi. Lagerio ligoninės "stacionaras" teturėjo vieną kambarėlį su dviem metalinėm lovom. Nebuvo nei reikalingų vaistų, nei medicinos instrumentų. Prasidėjus avitaminozei kaliniai gydėsi pušų spyglių nuoviru. Atleisti sergantį kalinį nuo darbo gydytojai (patys iš kalinių) galėjo tik kaliniui turint aukštesnę nei 39 laipsnių temperatūrą.

Dėl nepakeliamai sunkių darbo ir gyvenimo sąlygų, šalčio ir bado pirmąją žiemą lageryje mirė trečdalis lietuvių ir lenkų, beveik visi estai.

Krašto apsaugos ministras J.Papečkys.

Vidaus reikalų ministras P.Aravičius.

Tardymai

Pirmieji kalinių tardymai prasidėjo 1941 metų lapkritį. 1942-ųjų vasarį į lagerį atvyko Sverdlovsko srities NKVD valdybos operatyvinė tardymo grupė, vadovaujama valstybės saugumo jaunesniojo leitenanto Sarapulovo. Ši grupė, dalyvaujant SSSR prokuratūros prokurorui Voroninui, kaliniams pradėjo tardymo bylas bei tęsė jų tardymą. Tardytojus labiausiai domino kalinių kilmė, buvusios pareigos, jų priklausymas "kontrrevoliucinėms nacionalistinėms buržuazinėms" partijoms ir visuomeninėms organizacijoms, "karinei-fašistinei" Šaulių sąjungai, gauti valstybės apdovanojimai. Tardymas buvo atliekamas supaprastinta tvarka. Po dviejų ar trijų apklausų pagal Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 13 dalį buvo pateikiami kaltinimai - aktyvi kova su revoliuciniu judėjimu ar priklausymas kontrrevoliucinei partijai.

Surinkta medžiaga buvo perduota Sverdlovsko srities NKVD valdybai, kurioje darbavosi Lietuvos SSR enkavėdistai - Panevėžio apskrities skyriaus operatyvinis įgaliotinis Kirjanovas ir to pat skyriaus tardytojas Vilemas bei Latvijos SSR enkavėdistų grupė. Jie kurpė kaltinamąsias išvadas ir siūlė bausmes - sušaudyti arba skirti 5, 8 ar 10 metų laisvės atėmimą. Kaltinamosios išvados, patvirtintos Sverdlovsko srities NKVD valdybos viršininko ir srities prokuroro, buvo perduotos SSSR NKVD Ypatingajam pasitarimui, kuris nedalyvaujant kaltinamiesiems, liudytojams ir gynėjams, sprendė kaltinamų asmenų likimą. Kiekviename posėdyje buvo nagrinėjamos šimtų kaltinamųjų bylos - Ypatingasis pasitarimas tiesiog formaliai patvirtindavo NKVD kaltinamojoje išvadoje pasiūlytą bausmę.

Vidaus reikalų ministras A.Endziulaitis.

1942 metų birželio 20 dieną SSRS NKVD Ypatingojo pasitarimo nutarimu P.Aravičiui, o 1942 metų birželio 27 dieną - K.Jokantui ir Z.Starkui buvo skirta aukščiausia bausmė - sušaudymas. Jie iš lagerio buvo etapuoti į NKVD Sverdlovsko kalėjimą Nr. 1, kuriame buvo mirtininkų kaupimo punktas, o 1942 metų rugpjūčio 25 dieną pervežti į Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjimą ir tą pat dieną čia sušaudyti. Kartu su jais sušaudytas žurnalistas Antanas Dėdelė, pulkininkas Viktoras Engleris, studentas Jurgis Česonis, policijos pareigūnas Petras Kanauka, mokytojas Edvardas Lenkauskas, policijos pareigūnas Mykolas Minderis, mokytojas Adomas Mitkus, valdininkas Aleksandras Pleskačiauskas, policijos pareigūnas Antanas Sapetka, pulkininkas Antanas Urbelis.

1942 metų lapkričio 4 dieną čia buvo sušaudytas ir Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs ministras pirmininkas P.Dovydaitis.

Ministras pirmininkas P.Dovydaitis.

Lietuvių gelbėjimo komitetas

Karo pradžioje SSSR NKVD nurodymu visoje Sovietų Sąjungoje buvo "imtasi aktyvių priemonių" atskleidžiant ir sunaikinant kontrrevoliucines sukilėlių organizacijas. 1941-1944 metais NKVD lageriuose buvo atskleistos 603 tokios organizacijos, suimta ir sušaudyta 4640 šių organizacijų narių. Visiems buvo pateiktas vienodas kaltinimas - ginkluoto sukilimo rengimas, siekis užgrobti ginklus ir pereiti vokiškųjų fašistų pusėn. Tokios sukilėlių organizacijos buvo nustatytos beveik visuose NKVD lageriuose.

1942 metų sausio mėnesį iš Gario lagerio paleidžiamų amnestuotų kalinių gavę parodymus, kad lageryje veikia kontrrevoliucinė organizacija - Lietuvių gelbėjimo komitetas, enkavėdistai suėmė A.Endziulaitį, J.Papečkį, J.Sutkų, V.V.Čarneckį ir dar vienuolika lietuvių, kalinčių tame lageryje. Juos Sverdlovsko srities NKVD valdyboje tardė Latvijos ir Lietuvos enkavėdistai, vadovaujami Latvijos SSR NKVD Tardymo dalies viršininko padėjėjo valstybės saugumo leitenanto Suchovo. Tardant dalyvavo Sverdlovsko srities NKVD valdybos Kontržvalgybos skyriaus viršininko pavaduotojas valstybės saugumo leitenantas Gribanovas, Lietuvos SSR Panevėžio apskrities skyriaus tardytojas Vilemas, Latvijos SSR NKVD Tardymo dalies vyr. tardytojas valstybės saugumo jaunesnysis leitenantas Pamazkovas, tardytojai Ščemeliovas ir Broliš, Latvijos SSR NKVD Aizputės apskrities skyriaus viršininkas Šalms, Valmieros apskrities skyriaus viršininkas Rozenšteinas. Tardytojams kankinant pavyko palaužti tardomuosius ir išgauti iš jų norimus prisipažinimus. Kaltais neprisipažino tik J.Papečkys ir Tadas Aleknavičius-Alekna. Visi tardomieji buvo apkaltinti vykdę lageryje antisovietinę agitaciją, sukūrę nelegalią kontrrevoliucinę sukilėlių organizaciją - Lietuvių gelbėjimo komitetą, kuris vokiečių kariuomenei artėjant prie Uralo turėtų organizuoti lageryje ginkluotą sukilimą, nuginkluoti sargybą, pagrobti ginklus ir maisto atsargas, išlaisvinti kalinius ir pereiti į vokiečių kariuomenės pusę. Dar jie buvo kaltinami, kad, rengdami ginkluotą sukilimą, iš buvusių Lietuvos policininkų ir šaulių lageryje kūrė kovinius sukilėlių būrius, rengė kalinius aktyviai kovai su sovietų valdžia.  

Vidaus reikalų ministras Z.Starkus.

1942 metų spalio 17 dieną SSRS NKVD Ypatingasis pasitarimas juos nutarė sušaudyti. 1942-ųjų lapkričio 4 dieną Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjime buvo sušaudyti V.V.Čarneckis ir J.Papečkys, 1942 metų gruodžio 10 dieną - A.Endziulaitis ir J.Sutkus. Kartu su jais buvo sušaudyti pagal tą pat bylą nuteisti T.Aleknavičius-Alekna, Vytautas Bičiūnas, Aleksandras Ignatavičius, Jurgis Kubilius, Gecelis Perelšteinas, Antanas Pranaitis, Otonas Kacėnas, Jonas Kalnėnas, Ignas Slabšys, Povilas Šilbajoris.

NKVD ypatigojo pasitarimo protokolo išrašas dėl P.Aravičiaus sušaudymo.

Sverdlovsko enkavėdistai galėjo pasigirti puikiai įvykdę vadovybės užduotį - nustatę ir likvidavę Gario lageryje veikusią didelę ir pavojingą "lietuvių kontrrevoliucinę sukilėlių organizaciją". Ne paslaptis, kad enkavėdistai siekdami geresnių darbo rezultatų klastojo bylas, kankino suimtuosius. Generolas leitenantas Timofejus Borščiovas, 1941-1948 metais vadovavęs Sverdlovsko srities NKVD-MGB valdybai, už suimtųjų kankinimus pats buvo suimtas, nuteistas ir 1955 metais sušaudytas.

Sverdlovsko srities NKVD valdybos vidaus kalėjimo rūsiuose sušaudyti pasmerktieji buvo laidojami NKVD priklausiusioje teritorijoje, 45 metrų ilgio, 4 metrų pločio ir 2 metrų gylio grioviuose. 1996 metais šioje vietoje, šalia automagistralės Jekaterinburgas-Maskva 12-ojo kilometro, pastatytas politinių represijų aukų memorialinis kompleksas, kur įrašytos 18 500 stalinizmo aukų pavardės, tarp jų, deja, minėtų lietuvių pavardžių nėra...

Jekaterinburgo politinių represijų aukų memorialas. Lietuviškų pavardžių čia nėra...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"