TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sustabdę raudonąjį tvaną

2013 03 08 6:00
Kėdainių apsaugos būrio Lietuvos savanoriai 1919 metais. / LCVA nuotrauka

1919 metų kovą buvo sprendžiamas vos metus gyvavusios Lietuvos likimas. Būtent tada Lietuvos kariuomenės savanoriai, prieš tai pirmąsyk stoję į mūšį su Rusijos bolševikais ir sustabdę jų veržimąsi į Kauną, privertė priešą trauktis ir taip išgelbėjo šalies Vyriausybę.

Dar praėjusią savaitę užsiminėme, kad kovo mėnuo dažnai suvaidindavo svarbų vaidmenį mūsų istorijoje, ypač per kovas už laisvę. Ne išimtis ir 1919-ųjų kovas. Būtent tuomet savanoriai ir vos kelis mėnesius egzistuojanti Lietuvos kariuomenė ne tik sustabdė Rusijos bolševikų mėginimus užgrobti Kauną bei sunaikinti ten įsikūrusią šalies Vyriausybę, bet ir privertė juos bėgti. Tą mėnesį Raudonoji armija, prieš tai kontroliavusi kone du trečdalius Lietuvos teritorijos, ėmė trauktis nuo Kauno-Šiaulių-Liepojos geležinkelio linijos. Kovo 23-24 dienomis bolševikai beveik be kovos paliko Panevėžį. Tą mėnesį prasidėjo ir vėlų rudenį prie Dauguvos baigėsi raudonųjų kelias į visišką pralaimėjimą. Kažin ar įvykiai būtų rutuliojęsi būtent taip, jei ne pirmoji lietuvių pergalė viename mažame Vidurio Lietuvos miestelyje.

Bet apie tai - šiek tiek vėliau. Dabar trumpam pažvelkime į šių įvykių priešistorę.

Tikėjosi lengvų pergalių

Dar ir šiandien daug kas laikosi požiūrio, kad Vasario 16-osios laimėjimus lėmė 1917 metų spalio perversmas Rusijoje ir bolševikų vado Vladimiro Lenino paskelbta tautų apsisprendimo teisė. Dalis tiesos čia, žinoma, yra - spaudžiami sudėtingų tarptautinių sąlygų ir savo vidaus problemų, bolševikai iš tiesų pareiškė "dovanojantys" laisvę buvusiems carinės imperijos pakraščiams, tarp jų ir Baltijos valstybėms.

Tačiau tikrieji bolševikų kėslai buvo visiškai kitokie. Jie tik laukė palankios progos carinę priespaudą pakeisti raudonąja vergove. Pirmi iš buvusio "tautų kalėjimo" kalinių bolševikų niekšybę ir klastą pajuto Užkaukazės gyventojai. Po kelių mėnesių Sergo Ordžonikidzės ir Sergejaus Kirovo raudonarmiečių batai jau trypė nepriklausomybę paskelbusios Gruzijos ir Azerbaidžano žemę, o komisaro Michailo Frunzės vadovaujamos bolševikų ordos veržėsi į Vidurinę Aziją. Trapi šių kraštų laisvė netrukus buvo sudaužyta į šipulius. 1918 metų gruodžio 12 dieną Raudonoji armija jau stovėjo ir prie Lietuvos sienos. Tačiau ši istorija baigėsi visai kitaip.

Senasis Alytaus tiltas, ant kurio žuvo pirmasis Lietuvos karininkas A.Juozapavičius. / Nuotrauka iš G.Lučinsko kolekcijos (gintarinesvajone.lt)

Vos 10 mėnesių gyvuojančią mūsų valstybę užgriuvo galinga jėga. Prieš 3 tūkst. neapmokytų ir labai dažnai beginklių Lietuvos savanorių bolševikai metė tris divizijas, kurias sudarė 20 tūkst. kareivių. Pasipriešinti jiems buvo galima nebent simboliškai. Taigi raudonasis tvanas ritosi per mūsų kraštą nesulaikomas. Gruodžio 22-ąją bolševikai užėmė Švenčionis, kitą dieną jie jau buvo Utenoje, dar po keturių dienų - Rokiškyje. 1919 metų sausio 5-ąją raudona vėliava suplevėsavo Gedimino pilies bokšte. Paskui atėjo Ukmergės, Panevėžio, Šiaulių, Telšių eilė. Mėnesio pabaigoje bolševikai jau buvo užgrobę kone du trečdalius Lietuvos teritorijos.

Tada raudonieji nusitaikė į Lietuvos širdimi tapusį Kauną. Čia buvo įsikūrusi iš užgrobto Vilniaus pasitraukusi Lietuvos Vyriausybė. Miestas turėjo būti užimtas puolant iš šiaurės ir pietų. Iki tol jokio rimtesnio pasipriešinimo nesutikę bolševikai tikėjosi, kad šis žygis taip pat bus tik lengvas pasivaikščiojimas. Tačiau šį kartą jie skaudžiai klydo.

Užsiėmę mitingais ir agitacija, telkdami bolševikuojančių savanorių būrius ir tikėdamiesi, jog šalyje greitai prasidės "visuotinis darbo žmonių sukilimas", atėjūnai nė nenujautė, kad lietuviai lengvai Kauno neatiduos. Kad tuo pat metu pamažu, bet ryžtingai jau formuojami pasipriešinimo židiniai. Vienu jų tapo Panevėžio srities apsaugos viršininko Jono Variakojo surinktas pirmasis savanorių būrys.

Sausio 9-ąją bolševikams užėmus miestą J.Variakojo vadovaujami savanoriai patraukė Kėdainių link. Pakeliui prie šio būrio prisidėjo daug jaunų vyrų, kurie niekada netarnavo kariuomenėje, tačiau degė ryžtu duoti atkirtį priešui.

Vienas iš Kėdainių gynybos vadų, buvęs Panevėžio apskrities apsaugos viršininkas J.Variakojis. / LCVA nuotrauka

Istorikas Juozas Matusevičius, remdamasis savanorių prisiminimais, rašo: "Į Kėdainius Panevėžio rinktinė įžengė sausio 13 d. 7 val. Tuo metu panevėžiečiai turėjo 35 arklius ir 8 roges. Į miestą rinktinė įžygiavo ilga grandine, kad atrodytų didesnė. Kulkosvaidžių savanoriai neturėjo, todėl pasidarė butaforinius: įritino į roges kelmus ir apdengė juos brezentu - atrodė gana įspūdingai. Vos trečdalis karių turėjo tinkamus šautuvus, kiti buvo ginkluoti medžiokliniais šautuvais, o treti neturėjo jokio ginklo. Kareivinėse panevėžiečius sutiko Kėdainių srities apsaugos viršininkas Juozas Šarauskas ir parodė kambarius. Deja, daugelis jų buvo su išdaužytais langais, nekūrenti. Lovas atstojo pačių prisinešti šiaudai. Atvykus 90 panevėžiečių, pakilo ir Kėdainių apylinkių lietuvių nuotaika. Mieste ir apylinkėse pasklido gandas, kad į Kėdainius atvyko gerai ginkluota lietuvių kariuomenė. Kasdien karių gretas papildydavo nauji savanoriai."

Pačiuose Kėdainiuose tuo metu jau veikė apskrities apsaugos viršininko J.Šarausko vadovaujamas savanorių būrys, kuriame buvo ne tik neapmokytų jaunų vyrų, bet ir Rusijos kariuomenėje tarnavusių puskarininkių. Taigi atvykus panevėžiečiams miesto įgula tapo gana nemaža. Kita vertus, rimčiau pasipriešinti užpuolikams ji vis dar negalėjo - labai trūko ginklų ir šaudmenų.

Komisaro ultimatumas

Tuo metu Kėdainių kryptimi slenkantis antrasis bolševikų šaulių pulkas buvo ginkluotas ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais, ir dviem lengvaisiais artilerijos pabūklais. Jį sudarė maždaug tūkstantis kareivių, o tai penkis kartus viršijo visas Kėdainių įgulos pajėgas. Tiesa, bolševikai negalėjo įvertinti miesto gynėjų galimybių, todėl pradžioje ėmėsi psichologinio spaudimo. Kai viena pulko rinktinė pasiekė Šėtą, jos komisaras atsiuntė Kėdainių gynėjams raštišką ultimatumą nedelsiant išsiskirstyti, o turimus ginklus ir amuniciją perduoti jam. Matyt, dėl didesnio efekto reikalavimo tekstas buvo patvirtintas Šėtos bažnyčios antspaudu, paimtu iš vietos klebono. (Savo antspaudo bolševikų būrio vadas greičiausiai neturėjo.) Komisaras grasino visus Kėdainių savanorius sušaudyti, jei tie neįvykdys ultimatumo.

J.Šarauskas šią tragikomišką situaciją vėliau prisiminė taip: "Ultimatumas Kėdainių įgulos vadams suteikė nemažai rūpesčių, tačiau lietuviai karininkai nesuglumo. Į bolševikų ultimatumą jie atsakė linksmo turinio laišku, primenančiu Zaporožės kazokų atsakymą turkų sultonui. Raštą pasirašė visi vadai, patvirtino Panevėžio ir Kėdainių sričių antspaudais (antspaudai buvo prispausti tyčia neįskaitomai). Bolševikams atsakymą perdavė vikaras F.Kapočius. Atsakyme buvo rašoma, kad Kėdainiuose yra ne banditų gauja, bet reguliariosios Lietuvos kariuomenės fronto dalis, todėl Kėdainių įgulos vadai patys negali nieko spręsti, o bolševikų raštas persiunčiamas į vyriausiąjį štabą. Pabrėžiama, kad lietuviai kausis iš paskutiniųjų. Be to, atvežusiam bolševikų raštą vikarui F.Kapočiui girdint buvo kalbėta apie neva Kėdainiuose esančius raitelius, artileriją, didelius kariuomenės dalinius."

Regis, toks atsakymas bolševikus smarkiai suglumino. Neturėdami jokio supratimo apie nedidelio miesto gynėjų skaičių ir ginkluotę, jie tąsyk ne tik neišdrįso pulti Kėdainių, bet dar ir pasitraukė iš Šėtos į Ukmergę. Tuo metu mūsų savanoriai taip pat paliko miestą. Jie sausio 14 dieną, nesulaukdami iš Kauno žadėtų ginklų, pajudėjo į Kruopius, esančius už 10 kilometrų. Pabuvę ten savaitę, gavę šiokių tokių ginklų, savo drabužius pakeitę pirmąja mūsų kariuomenės uniforma, pasipuošę pilkomis kepurėmis su geltonais lankeliais ir trispalviais trikampiais ant kairiosios rankovės, savanoriai vėl sugrįžo į Kėdainius, pasiryžę kautis už miestą iki galo. Toje pusėje, iš kurios turėjo pasirodyti bolševikai, buvo pastatyta lauko sargyba, o Kėdainiuose likę vyrai ruošėsi lemiamai kovai.

Pirmo susidūrimo su raudonaisiais, sugrįžusiais į Šėtą, ilgai laukti nereikėjo. Vasario 1 dieną jie užpuolė septynis lietuvių kareivius, nuvykusius į Aristavos dvarą rekvizuoti pašarų, ir šešis jų paėmė į nelaisvę. Vienam kariui, pasislėpusiam šiene, pavyko išsigelbėti.

A.Juozapavičius - pirmasis Nepriklausomybės kovose žuvęs Lietuvos kariuomenės karininkas. / LCVA nuotrauka

Tą pačią dieną bolševikai apšaudė Šilginėliuose buvusią lietuvių sargybą. Nuojauta, kad tuoj prasidės puolimas, tiesiog tvyrojo ore. Ir tikrai - iš raudonarmiečių pozicijų netrukus prapliupo smarki ugnis. Gerokai gausesnis priešas nustūmė lietuvių sargybą nuo Šėtos vieškelio ir ėmė veržtis Kėdainių link. Atremti ataką mėgino iš miesto atskubėję maždaug 80 savanorių. Išsiskleidę grandine palei Kėdainių-Šėtos vieškelį jie bandė išmušti bolševikus iš jų užimto Kolupių kaimo. Sustabdyti priešus pavyko tik trumpam. Netrukus raudonarmiečių pusėje sukaleno sunkieji kulkosvaidžiai ir prabilo artilerijos pabūklai. Nedaug trūko, kad tarp nepatyrusių mūsų karių kiltų panika, - juk dauguma jų niekada nebuvo girdėję kanonados ir tiesiog virš galvos skriejančio artilerijos sviedinio kauksmo. Todėl instinktyvi jų reakcija buvo griūti ant žemės ir raustis į sniegą. Būrių vadams teko gerokai pavargti, kad padrąsintų savo kovotojus. Vis dėlto kilti atakon buvo tolygu savižudybei, tad mūsų kariams teko atsitraukti ir užsiimti geresnes pozicijas už kelių šimtų metrų.

Toks buvo pirmas Kėdainių savanorių kovos krikštas. Galima sakyti - sėkmingas. Tąsyk bolševikai lietuvių link paleido apie 170 sviedinių, tačiau į priekį nepasistūmėjo, - jie buvo sustabdyti vien šautuvų ugnimi. Kita vertus, mūsų kariai šiose kautynėse nepatyrė ir nuostolių.

Pirma auka

Matydami, kad tiesia linija Kėdainių nepaims, raudonieji griebėsi kitos taktikos - apsupti kairįjį lietuvių sparną ir priartėti prie miesto iš pietų. Kai jiems pavyko nustumti savanorių sargybą nuo geležinkelio tilto, esančio prie Eigulių kaimo, Kėdainių likimas pakibo ant plauko. Gelbėti padėtį ėmėsi J.Šarauskas. Jis metė į kovą visą savanorių būrio rezervą. Puolantį priešą pavyko sustabdyti ir nustumti atgal į Eigulių kaimą.

Įsitikinę, kad artilerijos ugnimi kautis su priedangose pasislėpusiais ir taiklia šautuvų ugnimi pliekiančiais lietuvių kariais beprasmiška, raudonarmiečiai nukreipė pabūklų salves į patį miestą. Sviediniai sproginėjo ne tik priemiesčiuose, bet ir prie pat geležinkelio stoties. Galima tik įsivaizduoti, kokia panika kilo tarp taikių kėdainiškių. O čia dar bolševikų agitatoriai rėkia, esą lietuvių pajėgos jau sumuštos ir Kėdainiai tuoj bus raudonųjų rankose.

Turbūt nebūtina nė sakyti, kad panika mieste ne mažiau pavojinga negu artilerijos sviedinių sprogimai. Gyventojus reikėjo nuraminti, kitaip padėtis galėjo tapti nevaldoma. Taigi J.Šarauskas paskelbė apgulties padėtį: uždraudė žmonėms vaikščioti gatvėmis, liepė uždaryti parduotuves, namų duris, langus. Gatvėse pasirodė savanorių patruliai, gavę leidimą už šio nurodymo nevykdymą panaudoti ginklą. Netrukus mieste vėl buvo ramu.

Kėdainių kautynių schema iš leidinio "Savanorių žygiai". 

Tuo pat metu į priešo užnugarį nusiųstas dešimties savanorių būrys šautuvų ir granatų ugnimi išmušė raudonarmiečius iš pozicijų Eigulių kaime ir privertė juos pasitraukti į Juodkiškio mišką. Priešo mėginimas užimti Kėdainius iš pietinės pusės žlugo.

Vasario 7-osios vakarą mieste pasirodė vokiečių kulkosvaidininkai, turėję dalyvauti bendruose veiksmuose prieš bolševikus. Kėdainių gynėjams buvo priskirti penki vokiečių kariai. Kituose šaltiniuose nurodoma, kad vokiečiai traukiniu iš Gaižiūnų atsigabeno ir du artilerijos pabūklus. Jie buvo pastatyti kryžkelėje prie stoties. "Vokiečių artilerijai pradėjus šaudyti bolševikus pamiškėje, tarp jų kilo sumišimas, ir jie pradėjo trauktis. Lietuvių dalinys užėmė Koliupės k., tačiau toliau slinkti negalėjo. Abi pusės, nors ir buvo labai šalta, liko gulėti sniege", - rašoma Kazio Ališausko knygoje "Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918-1920".

Naktį į vasario 8-ąją bolševikai ėmė trauktis iš savo pozicijų. Deja, šią gerą naujieną po kelių valandų apkartino pirmoji netektis. Viskas įvyko taip. Sužinojusi, kad raudonieji traukiasi, 17 žmonių sustiprinta žvalgyba, sudaryta iš lietuvių savanorių ir vokiečių kulkosvaidininkų, ankstų vasario 8-osios rytą dvejomis rogėmis išvyko  Šėtos link. Grupei vadovavo V.Vainauskas, o jo padėjėjas buvo būrininkas Povilas Lukšys. Vyras nė nenujautė, kad tądien jo vardas visiems laikams įeis į Lietuvos istoriją.

Prie Taučiūnų kaimo žvalgus netikėtai apšaudė maždaug kuopos dydžio bolševikų grupė. Kai kurie lietuviai ir vokiečiai, susidūrę su gausesniu priešininku, bandė trauktis, tačiau P.Lukšys sugebėjo juos nuraminti ir sudrausminti. Atgavę drąsą vyrai sugulė, sudarė grandinę ir paleido į bolševikus atsakomąją ugnį. Nežinia, kuo būtų baigęsis šis susidūrimas, jei ne vokiečių jefreitoriaus kulkosvaidis, privertęs priešą trauktis.

Deja, sėkmė buvo permaininga. Netrukus atsišaudant teko trauktis jau mūsiškiams, mat netikėta bolševikų ugnis prapliupo iš greta esančio Taučiūnų dvaro. Viena kulka pakirto P.Lukšį - jis buvo pirmas Lietuvos karys, žuvęs per Nepriklausomybės kovas.

Vis dėlto vasario 8-ąją lietuviai sudavė bolševikams lemiamą smūgį. Mūsų savanoriai, remiami pusšimčio vokiečių kareivių, apėjo dešinįjį priešo sparną ir paėmė į nelaisvę 18 raudonarmiečių, o likusius privertė pasitraukti į Šėtą.

Porą dienų trukusios kautynės pareikalavo dviejų aukų - lietuvio ir vokiečio. Dar du kovotojai buvo sužeisti. Apie bolševikų nuostolius sunku ką nors pasakyti, nes atsitraukdami ji spėjo išgabenti savo žuvusiuosius ir sužeistuosius. Vis dėlto mūšio dalyvių prisiminimuose, remiantis vietos gyventojais, teigiama, jog raudonarmiečių nuostoliai buvo kur kas didesni.

Lemiamas žygis

Nustūmus bolševikus į Šėtą tiesioginis pavojus Kėdainiams nebegrėsė. Tačiau niekas negalėjo būti tikras, kad persigrupavę ir jėgas atgavę raudonieji nemėgins dar kartą pulti miesto. Taigi lietuviams reikėjo žūtbūt užimti Šėtą.

Ir štai vasario 10 dieną J.Variakojo vadovaujamas 80 savanorių būrys, remiamas 40 vokiečių pėstininkų ir artileristų su dviem pabūklais, patraukė miestelio link. "Mūsų gautomis žiniomis, Šėtoje stovėjo dvi raudonarmiečių kuopos, iš viso apie 200 žmonių", - vėliau prisimins žygio dalyvis Kazys Kubilius.

P.Lukšys - pirmasis žuvęs Nepriklausomybės kovų savanoris. Žuvo 1919 metų vasario 8 dieną mūšyje su bolševikais prie Kėdainių. / LŽ archyvo nuotrauka

Operacijos planas buvo toks. J.Variakojo vadovaujama pirma grupė per Pakščių kaimą pasieks Žeimių vieškelį ir taip užkirs bolševikams kelią į Ukmergę. Antra grupė puls raudonarmiečius abipus kelio, vedančio į Šėtą iš Žemųjų Kaplių kaimo. Tuo metu trečioji per Narbutiškius puls šiaurinį Petraičių kaimo pakraštį ir veršis į miestelį.

Ankstyvą rytą Šėta buvo apsupta iš dviejų pusių. Vakarinėje miestelio dalyje ir Petraičių kaime įsitvirtinę bolševikai to nė nepastebėjo, nes artėdami prie jų pozicijų lietuviai laikėsi visiškos tylos ir visų įmanomų atsargumo priemonių. Todėl pirmosios artilerijos salvės priešams tapo visišku netikėtumu ir, pasak K.Kubiliaus, sukėlė nemažą paniką.

15 val. visos trys rinktinės pakilo į ataką. Nors bolševikų atsakomoji ugnis buvo smarki, viena iš trijų savanorių grupių gana greitai įsiveržė į miestelį. Raudonarmiečiai netruko suprasti, kad yra supami, ir ėmė chaotiškai bėgti į Bukonis, Ukmergės link, palikdami ir žuvusiuosius, ir sužeistuosius, ir karišką turtą.

"Po keliolikos minučių mūsų vora jau buvo bolševikų paliktoje Šėtoje. Išsirikiavome ir dainuodami "pelėdą" traukėme miestelio gatvėmis. (...) Miestelyje radome gana gražų laimikį: daug telefono aparatų, šautuvų, šovinių, vieną amunicijos dviratį, maisto sandėlį ir... keturias raudonas vėliavas. Mes griebėme brangius ir reikalingus ginklus, o mūsų sąjungininkai vokiečiai apsidorojo su bolševikų  paliktais lašiniais ir avižomis", - prisimena K.Kubilius.  

Tiesa, pergalės džiaugsmo šūksnius lydėjo ir gedulingas bažnyčios varpo skambesys - kitą dieną Šėtos parapijos kapinaitės priglaudė pirmąjį žuvusį Lietuvos savanorį P.Lukšį.

Šiaip ar taip, šis, atrodytų, vietinės reikšmės mūšis dėl mažo Vidurio Lietuvos miestelio tapo milžiniška pergale, galima sakyti,  nulėmusia visos Lietuvos likimą. Būtent po Šėtos kautynių bolševikai galutinai prarado iniciatyvą ir daugiau nemėgino pulti Kėdainių. Maža to, 1919 metų kovą raudonarmiečiai pradėjo patirti vieną nesėkmę po kitos ir neretai net be mūšių ėmė trauktis iš užimtų miestų bei teritorijų.

Kažin ar taip būtų susiklostę įvykiai, jei mūsų vyrai tą vasarį nebūtų atlaikę gausesnio, geriau ginkluoto ir parengto priešo spaudimo. Jei raudonosios ordos būtų užgrobusios vos už 54 kilometrų nuo laikinosios sostinės esančius Kėdainius, kelias į Kauną joms būtų buvęs laisvas. O Kauną pasiekusiems bolševikams jau niekas nebūtų sutrukdęs žygiuoti į Pietų Žemaitiją, iki pat Rytprūsių. Taip raudonoji kilpa būtų užveržusi visą mūsų kraštą.

Be abejo, Kauną teko ginti ir iš kitos pusės. Beveik tuo pat metu įnirtingos kautynės vyko ir prie Jiezno, ir prie Alytaus. Šį miestą kuriam laikui buvome net praradę, bet vėliau vėl atkovojome. Mūšyje dėl Alytaus žuvo ir pirmasis Lietuvos karininkas Antanas Juozapavičius. Kiekvienas tų dienų epizodas nusipelno atskiro pasakojimo. Ir vis dėlto pergalė prie Kėdainių tapo pirmąja užtvara mūsų jauną valstybę užgriuvusiam raudonajam tvanui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"