TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sutelktomis jėgomis prieš šapokinę Lietuvos istoriją (I dalis)

2013 07 18 8:00
Iš kairės: Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Alfonsas Eidintas ir Alfredas Bumblauskas. URM nuotrauka

Jau greitai sukaks metai, kai baigiantis paskutiniam 2012 m. vasaros mėnesiui Užsienio reikalų ministerijoje su didžiule pompa buvo pristatyta jos užsakymu Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio parašyta „Lietuvos istorija“. 

Knyga vėliau išversta į šešias didžiąsias užsienio kalbas.

Matyt, įžvelgdami šių istorikų dvasinių nuostatų artumą liūdnai pagarsėjusiems prieškario veikėjams, internautai netruko knygos autorius pavadinti „keturiais komunarais“. O pačios nedideliu tiražu lietuviškai išleistos knygos nė su žiburiu negalėjai rasti jau pirmąją platinimo savaitę, nepasirodė ji ir vėliau. Tad praėjus metams visiškai natūraliai iškyla labai paprastas klausimas: kodėl nebuvo tiražuotas tokio populiarumo susilaukęs bestseleris? Kodėl per metus nepasirodė jokia knygos recenzija? Kodėl nepatenkintas skaitytojų smalsumas?

Turiu vilties, kad taip vis dėlto įvyko dėl tiesiog apgailėtinai menkos šios knygos dvasinės tesitūros ir turinio, kurį drąsiai priskirčiau istorijos perrašinėjimo žanrui. To, ko savo laiku nepadarė Lietuvos okupantai ir priešai, atliksime mes – istorijos perrašinėtojai! Tad ačiū Dievui, jei kažkas, nuo ko priklauso šios visą mūsų visuomenę paliečiančios knygos sklaida, galimai laiku atsikvošėjo.

Aišku, būtų buvę geriausia, jei šiuos mano pasamprotavimus apie aptariamą „bestselerį“ galėtumėte skaityti jau perskaitę pačią knygą. Bet patikėkite, tikrai nieko nepraradote jos neskaitę. Priešingai – likote išvengę rafinuotai iškraipytos tiesos, nepagarbos Lietuvai ir kažkokio sunkiai nusakomo šleikštulio...

Jau knygos anotacijoje atsivėdėjus giriamasi: „Tai pirmas bandymas nuo 1990 m. aprėpti visą Lietuvos valstybės istoriją nuo senovės iki 2004 m. atsakingu ir taupiu žvilgsniu.“ Pretenzinga netiesa. Juk senokai išleista Broniaus Makausko „Lietuvos istorija“. Nesidomi, neskaitė? Žinant kai kurių šios ketveriukės istorikų pomėgį nesilankyti archyvuose ir neskaityti šaltinių, tai visai tikėtina. O gal dėl to, kad autorius – Lenkijos lietuvis ir jo knyga skirta mokykloms, reikia ją ignoruoti? O gal ji nutylima todėl, kad ją skaitydamas jauti, jog ją rašė tikras lietuvis (kalbos ir interpretacijų prasmėmis).

Kita, kas skaitant „Lietuvos istoriją“ iš karto krinta į akis, tai beprasmiškas plepėjimas, dažni pasikartojimai, pigūs juokeliai. Galima sakyti, tarytum vandenėlyje plaukioja įmesti padriki faktai, nepatikimos interpretacijos. Ko norėti, kai vienas knygos autorių ne pirmi metai pluša televizijoje mokydamas vadinamuosius lyderius tokių svarbių dalykų, kaip antai: kokia žodžio „bikini“ kilmė, įminti mįsles apie svogūną, 4 kortų karalius ir pan. Kitas autorius daugybę metų ambasadoriauja, trečias istoriją iškeitė į politologiją. Matant tokią iškilią reprezentaciją, visuomenei negali nerūpėti, ar buvo skelbtas konkursas šiam valstybei svarbiam darbui atlikti? Ir kaip galėjo šį konkursą laimėti būtent šie, dažnai nevienareikšmiškai vertinami autoriai, prie kurių pavardžių taip sunkiai šliejasi žodis „mokslininkas“? Kas gi juos subūrė į vieną komandą? Gal honorarai?

Tikriausiai, siekiant knygai dirbtinai suteikti solidumo ir apsisaugoti nuo galimos kritikos, prikaišiota saugiklių – įrašyta redakcinė kolegija, konsultantai. Įdomu, ką knygos autoriams galėjo patarti redakcinės kolegijos nariai politologai, tegul ir žinomi. Įdomu, kad knygos potituliniame lape kolegijos sudėtis viena, o redaktoriaus skiltyje ji papildyta Jauniumi Petraičiu. Ką gi autoriui, rašiusiam LDK istoriją, galėjo patarti recenzentai, kurie nėra tos srities specialistai?

Skaitome toliau. Vėl nepalieka mintis, kad skaitytojai turėtų būti tiesiog dėkingi knygos autoriams už tokias „naujoves“: „Lietuva – vidurio Europos dalis“, jos geografinės koordinatės – „Lietuva yra kryžkelėje tarp Vakarų ir Rytų Europos“, jau XIII a. egzistavusius rusus, o ne rusėnus. Šypseną sukelia teiginys, kad LDK „Europos ir pasaulio civilizacijai XVII–XVIII a. davė labai reikšmingus fenomenus, kurių trumpa formulė būtų tokia – duona“. Vakariečiai turės skanaus juoko. Juk visuotinai žinoma, kad Vakarams svarbesnis buvo ąžuolų rąstų, kanapių, dervos importas iš LDK ir Lenkijos. Šias prekes iš Lietuvos A.Bumblauskas „gabena“ per Gdansko uostą. Iki šiol kiti istorikai buvo mane įtikinę, kad gabenta iš Karaliaučiaus, Rygos.

Manding užsienio tautų skaitytojams bus „svarbu“ sužinoti A.Bumblausko ištarmę, kad „Rusija sugebėjo pasisavinti tokius iš LDK erdvių kilusius fenomenus kaip pirtį ir „horilką“ arba „vodką“. Nusišnekėjimas palydimas šio istoriko apgailestavimu: „šis klausimas dar per mažai tirtas.“ Galėtų imtis pats. Prie šio „reikalingo“ klausimo grįžteli ir p. 40: „Intriguojantis klausimas – kur Rytų Europoje atsirado javų degtinė.“ Šiuo atveju, atrodo, tinka patarlės žodžiai, jog kas rūpi, tas ant liežuvio tupi.

Ir jau tikra aiškiaregyste atsiduoda A.Bumblausko tvirtinimas, kad svarbiausias Mindaugo krikštijimo tikslas buvo karūna. Gal, beieškodamas „horilkos“, kalbėjosi su karaliaus dvasia?

Neapsieidamas be sau būdingo tyčiojimosi iš genialaus Vytauto plano užpulti Ordiną jo valdose, A.Bumblauskas sugalvojo šį planą pavadinti įžūliu ir netikėtu. O iš karto po to skubiai nusišnekama, kad strateginio plano tikslas buvo „susidurti su visomis Ordino pajėgomis“. Norom ar nenorom peršama mintis, kad didis karvedys Vytautas būtų laikomas kvailiu. Kur istorijoje rasi kariuomenės vadą, siekusį susikauti su visomis priešo jėgomis? Bus pamiršęs, kad keliais sakiniais aukščiau rašė, jog Vytautas buvo įsakęs žemaičiams puldinėti Ordino pilis ir taip suklaidinti vokiečius dėl LDK kariuomenės puolimo krypties, išsklaidyti jų jėgas. Šiuos klaidinančius lietuvių manevrus A.Bumblauskas teikėsi pavadinti apgaule. Beje, priešo suklaidinimas visuotinai laikomas kitos pusės išmintingumo požymiu. Pagal A.Bumblauską (ir ne tik jį), Jogaila delsė pradėti mūšį, išklausė kelias mišias, todėl kovą pirma pradėjo LDK kariuomenė. Prieš ją Ordinas metė rinktines jėgas. Lietuviai šios lavinos puolimą atlaikę valandą, o po to ėmę trauktis. Esą Vytauto kariai apgaulingą manevrą bėgti galėję panaudoti tik lenkams pradėjus puolimą. Taip autorius, beje, Lenkijos ordino kavalierius, skuba aukštinti Lenkijos kariuomenės nuopelnus. Tarytum ir vėl būtų neskaitęs pasaulinę šlovę pelniusio švedų istoriko Sveno Ekdahlio, kruopščiai ištyrinėjusio Ordino archyvus, padarytos nepaneigiamos išvados, kad lietuvių atsitraukimo manevras buvo lemiamas Žalgirio pergalės veiksnys. To neneigia ir prof. Edvardas Gudavičius, kurio mokiniu A.Bumblauskas save tituluoja. Autoriui nekyla klausimas – ar Lenkijos kariuomenės delsimą pradėti kautynes lėmė vien Jogailos didelis pamaldumas ir neryžtingumas. O gal tai buvo slaptas Lenkijos planas, nesąžiningas tikslas, kad kuo labiau nukraujuotų LDK kariuomenė ir nusilptų mūsų valstybė. Šį planą galėjo į Jogailos ausį įšnibždėti lenkų dignitoriai. Toje pačioje lenkofiliškoje tonacijoje skamba ir A.Bumblausko mintis, kad Vytautas troško lemiamo mūšio, o Jogaila laukė Ordino pasiūlymo derėtis. Esą Lietuvai gyvybinis reikalas buvo sutriuškinti Ordiną, nes be Lenkijos ji šito pasiekti negalėjusi. Lyg Lenkijai Ordinas nebūtų kėlęs mirtinos grėsmės, ir ar būtų ji įveikusi Ordiną be Lietuvos?! Ir kodėl A.Bumblauskas nebetiki savo mokytojo E. Gudavičiaus pateiktais skaičiais, kad Žalgirio mūšyje Lietuva ir Lenkija iš viso turėjo 18–20 tūkst. karių, o didina šį skaičių iki 20–25 tūkst.?

Jano Matejkos paveikslas "Žalgirio mūšis"

Ačiū A.Bumblauskui, kad nekvestionuoja nors to, kad Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių Viduramžiais. Taip mes save įtikinėjame. Deja, užsieniečių leidiniuose apie didžiuosius Viduramžių mūšius Žalgiris dažnai net nepaminimas, nors juose rasi tekstus net apie kažkokių tiltų užėmimą. Ką gi, matyt ten irgi netrūksta savų neparankios istorijos perrašinėtojų ir nutylėtojų.

Skaitome toliau. Tiesiog negalima neužkliūti už dar vienos akį rėžiančios A.Bumblausko ištarmės, kad „visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lietuvos konversiją.“ Belieka gūžčioti pečiais. Ir beversdami puslapius neprašokime pro „novaciją“ – luominės monarchinės santvarkos atmainą – anarchiją (p. 63).

Taip pat A.Bumblausko pamokyti ir jo liepiami nuo XVI a. vidurio Lietuvoje įsigalėjusią santvarką, ūkį vadinkime barokiniu (p. 69).

Visiems yra giliai įstrigę, kad A.Bumblauskas nepraleisdavo progos arogantiškai šaipytis iš visų istorikų, teigusių, kad LDK driekėsi iki Juodosios jūros. Esą jos pasiekti buvo neįmanoma, nes arkliai, negalėdami gerti sūraus jūros vandens, būtų nugaišę. Nesenos ekspedicijos žemaitukais iki Odesos metu arkliai noriai gėrė šios jūros lagūnos vandenį ir nužvengė šį istoriko argumentą. Gal teko girdėti, kad pripažino šią savo klaidą? Sugėdintas tyli.

Ko vertas jo teiginys, jog lietuviškos raštijos tradicija buvusi kuriama emigracijoje – Prūsijoje. Iš tolesnio knygos teksto galima suprasti, kad šios tradicijos tęsėjas buvo ir Mikalojus Daukša, nors jis gyveno Vilniuje, 1595 m. jame lietuviškai išleidęs „Katekizmą“.

Istorinių įvykių manipuliatorius be jokios sąžinės graužaties ir vėl sąmoningai nutyli 1655 m. Rusijos invaziją į LDK, žiaurias civilių gyventojų skerdynes, visų tautybių Vilniaus gyventojų išžudymą, miesto apiplėšimą ir sudeginimą, ūkio naikinimą, masinius gyventojų, pirmiausia amatininkų, trėmimus. Juk būtent šio antpuolio metu rusų kariaunos buvo sugriauti mūsų šiandien taip sunkai atstatomi Valdovų rūmai, o valstybė ne vienam šimtmečiui parklupdyta ant kelių. Galimas daiktas, kad taip norima iš Lenkijos gautų apdovanojimų kolekciją papildyti ir Rusijos ordinais. Pagal sovietinę tradiciją, XVIII a. viduryje Lietuvą puola ir naikina tik švedai, o ne kartu su rusais. Knygoje Povilo Ksavero Bžostovskio eksperimentams savo dvare („Paulovo respublikoje“) skirta tiek pat teksto, kiek Antano Tyzenhauzo pažangių reformų, pramoninimo planams.

Kaip A.Bumblauskui įprasta, be visų jau minėtų antilietuviškų pasažų, ir šioje knygoje vaikomasi efektingų sensacijų. Pvz., į ją perkelta ankstesnė pasaka apie Gediminaičių kraujo lašą Vakarų Europos monarchų kraujyje.

Na, pagaliau su palengvėjimu pranešu, kad A. Bumblausko skyrius jau baigėsi, tad galime ramiai atsipūsti ir nebebijoti, kokia istorijos grimasa mūsų laukia kitame puslapyje.

Michailas Muravjovas. / Wikimedia Commons nuotrauka

Toliau su viltimi verčiame A.Kulakausko rašytą skyrių. Deja, deja... Jį perskaitę, turėtume atsisakyti knygnešystės, knygnešių terminų, liautis didžiavęsi šiuo pasipriešinimo rusinimui būdu. Mat jis lietuviškų knygų gabenimą iš Prūsijos nė nemirktelėjęs teikėsi pavadinti kontrabanda. Tuo išsityčiota iš pasišventėlių knygnešių, vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kitų veiklos. Pagal šį bendraautorių carų despotiškas režimas tebuvo tik autokratija, o po LDK žemių užgrobimo 1795 m. „valstiečių padėties iš esmės nepakeitė“ (p. 101). Tarsi nežinotų, kad tuomet pagausėjo lažo dienų, padidėjo mokesčiai, Rusijos bajorų pavyzdžiu sekant plito baudžiauninkų pardavinėjimas, lošimas iš jų kortomis, buvo išskiriamos šeimos, plito fizinės bausmės.

Nieko įsimintinesnio nepasakyta ir apie 1830–1831 m. bei 1863–1864 m. anticarinius sukilimus, nenurodyti jų skirtumai. Matomos aiškios pastangos švelninti Rusijos valdžios politikos posukiliminiais metais vertinimą. Net nutylėtas 1863–1864 m. sukilimo dalyvių korimas, šaudymas. Nebeliko ir Michailo Muravjovo pravardžiavimo daug pasakančiu žodžiu „Korikas“. Siaurai išdėstyta rusinimo politika, nes plačiau rašoma tik apie nulietuvinimą per mokyklas, spaudos draudimą, Bažnyčios varžymus. O kur Lietuvos žemėvaldos rusinimas, dvarų žlugdymas, dešimtmečiais iš dvarų savininkų lupta kontribucija, pardavinėjimas valstiečiams prasčiausios žemės! Kas tai – neišmanymas ar sąmoninga nuostata reabilituoti carų politiką Lietuvoje?!

Bus tęsinys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"