TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Sutelktomis jėgomis prieš šapokinę Lietuvos istoriją (II dalis)

2013 07 22 6:00

Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio parašyta „Lietuvos istorija“, kurios leidimą ir vertimą į užsienio kalbas parėmė Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, susilaukė labai prieštaringų vertinimų. Pateikiame straipsnio „Sutelktomis jėgomis prieš šapokinę Lietuvos istoriją“ antrąją dalį.

Pirmąją dalį skaitykite čia.

IV skyriuje „Lietuvos valstybės kūrimas“ šliaužiama paviršiumi, tarytum nenorint išsiskirti iš autorių kolektyvo neatskleidžiami giluminiai procesai, daug kur prasilenkiama su tiesa, įvykiai vertinami iš kitų valstybių pozicijų. Štai teigiama, kad kaizerinis „karinis kolonijinis režimas plėšė valstiečius – nusavindavo maistą, apkrovė dideliais mokesčiais ir prievolėmis, pramonės įmones išvežė į Vokietiją“ (p. 132). Istorikui A.Eidintui būtų privalu žinoti terminą „rekvizicija“, maistą skirti nuo maisto ir žemės ūkio produktų. Kaizerinis okupantas kasmet rekvizuodavo ne tik žemės ūkio produktus, bet ir visa kita, pradedant arkliais, galvijais, variniais indais, dviračiais ir baigiant šienu, šiaudais, šeriais. Pamiršo sunkią darbo prievolę, dirbusiųjų laikymą lagerių sąlygomis, patyčias, užkrautą archaišką pagalvės mokestį (jį turėjo mokėti ir senukai) ir šunų mokestį. Iš kur istorikas ištraukė vokiečių išvežtas pramonės įmones? Juk jos (net 160) 1915 m. vasarą buvo evakuotos į Rusiją.

Neramu 23-iaisiais Nepriklausomybės metais skaityti, kad 1918 m. „lietuvių bolševikai gruodžio 16 dienos manifestu deklaravo Sovietų Lietuvą. (...) lietuviams sovietai nesiasocijavo su tautine valstybe, todėl bolševikų jie neparėmė“ (p. 137). O kiek gi lietuvių buvo tarp 1918-ųjų gruodžio 16-osios manifesto signatarų?! „Pamiršo“, kad jį redagavo Stalinas. Ar tik lietuviams bolševikai nesiasocijavo su tautine valstybe? Lenkams kėlė kitas asociacijas? Ir kuo čia dėtas tautiškumas? Bolševikų kariuomenė plėšikavo, šaudė žmones, siekė pasmaugti Lietuvos Nepriklausomybę. Tai gerai suprato paprasti kaimiečiai ir ėmėsi ginklo. Tačiau istorikas apsimeta to nei žinąs, nei suprantąs.

L.Želigovskis Vilniuje. / Wikimedia Commons nuotrauka

Iš tekstų apie 1918–1940 m. Lietuvą sklinda nekompetencijos ir tendencingų vertinimų srautas. Čia, veikiau pagal lenkišką istoriografiją, Lietuva kaltinama, kad į 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį su Sovietų Rusija bolševikai „įbruko slaptą papildymą“, kuriuo sutiko, kad karo su Lenkija metu Raudonosios armijos (RA) įžengimas į Lietuvos teritoriją nebus laikomas sutarties pažeidimu. Todėl esą Lenkijos ir Sovietų Rusijos kare Lietuva jau nebeatrodė neutrali, „(...) lenkams ji tapo bendro fronto prieš bolševikus išdavikė – tokią teko sumokėti kainą už Vilniaus pripažinimą“ (p. 142). Matyt, A.Eidintui svarbiausia, kaip įvykiai atrodė lenkams. Čia pat nutylimi svarbūs faktai: Lietuva nevaldė jai Taikos sutartimi pripažintų rytinių žemių, jas buvo užėmusi Lenkijos kariuomenė. Antra, 1920 m. liepos 10 d. Antantės valstybės nurodė Lenkijai grąžinti Vilnių Lietuvai; Lenkija, spaudžiama RA, su tuo sutiko. Tačiau lenkų kariuomenė ties Maišiagala ir Vieviu pasipriešino lietuvių įžengimui į istorinę sostinę, liepos 14 d. ją užėmė RA, o mūsų kariai įėjo kitą dieną. Bolševikai rengė Lietuvoje sukilimą: atsiuntė apie 2 000 diversantų, gabeno ginklus, verbavo gyventojus. Todėl ir neperdavė Lietuvai Vilniaus, iki rugpjūčio pabaigos neįsileido lietuvių administracijos. Tai padarė tik, kai Lenkijos kariuomenė ėmė triuškinti RA. Toliau A.Eidintas moko: „Tik Raudonajai armijai pralaimėjus prie Varšuvos, bolševikai „sukilimą“ atšaukė. Taigi atsitiko stebuklas – Lietuva išliko“ (p. 143). Moralas perdėm aiškus – tik Lenkijai turime būti dėkingi už savo nepriklausomybę. Sąmoningai nutylima, kad Lietuva išliko be Vilniaus krašto. Tarsi laimėjus RA, būtų išlikusi nepriklausoma Lenkija, Vokietija ir t.t. Kad apkarpyta Lietuva išliko, turime būti dėkingi savo kariams, prie Giedraičių ir Širvintų sutriuškinusius Liucjano Želigovskio „sukilėlius“.

Grįžtelkime prie pradžios. Sovietiniai istorikai kritikavo Lietuvos valdžią už tai, kad nepaklausė bolševikinės Rusijos vyriausybės rekomendacijos nukreipti savo kariuomenę „prieš lenkų okupantus, kad išlaisvinus Vilnių ir Vilniaus kraštą.“ Lietuva bijojusi Antantės kaltinimo už susidėjimą su raudonaisiais. Buvome pratinami prie minties, kad sovietai išlaisvino Vilniaus kraštą ir jį perdavė Lietuvai. Danajų dovanos. Visų spalvų istorijos komisarams nerūpi Lietuvos pozicija. Tad susipažinkime su ja. 1920 m. birželio 30 d. buvo gauta iš Maskvos Lietuvos generalinio štabo pulk. Konstantino Kleščinskio telegrama su siūlymu Vileikos-Švenčionėlių ruože smogti lenkams. Telegrama buvo svarstoma mažojo ministrų kabineto posėdyje. Atsakymas buvo kategoriškas: „Ne. Sovietų ginče su Lenkija mes laikysimės griežto neutraliteto.“ Krašto apsaugos ministras Konstantinas Žukas atsiminimuose teigia, kad 1920 m. liepos 12 d. rusams puolant lenkus, kariuomenei buvo įsakyta į kovą nesivelti, budriai saugoti, kad nei lenkai, nei rusai neperžengtų mūsų sienų. Anot jo, bolševikų gundymų kartu su jais pulti lenkus buvo ir daugiau. Net apie rugsėjo 15–18 d. iš Minsko jam skambinęs gen. Michailas Tuchačevskis ilgai įkalbinėjęs bendrai veikti prieš lenkus. Ko gera, teisingiausią išvadą padarė B.Makauskas, kuris rašo: „nors Lietuva verčiama situacijos (RA veržimosi link Vilniaus – aut.) ir buvo iš dalies įtraukta į Sovietų Rusijos politikos orbitą, jos santykiai su Maskva netapo dviejų sąjungininkų kariniu ir politiniu bendradarbiavimu.“ Antraip nebūtų pasirašyta Taikos sutartis, pripažinta Lietuvos nepriklausomybė ir kt.

Tendencingumas, politinė alchemija kyšo iš poskyrio „Paskutinė federacijos su Lenkija galimybė“ antraštės. Jame spekuliuojama istorikams nebūdingu klausimu – kas būtų buvę, jei buvę... Taip galimai bandoma išprovokuoti diskusiją, ar nevertėjo jungtis su Lenkija. Tauta, Lietuvos suverenas, 1921 m. tvirtai ir griežtai buvo pasakiusi „ne“ federacijai, „ne“ Polio Himanso planui, deryboms su Lenkija Kopenhagoje, Lozanoje.

Nemokšiška rašyti, kad maždaug nuo 1920–1922 m. „Žemės ūkyje pradėtos naudoti organinės trąšos. Ūkininkai pradėjo kooperuotis.“ Ar iki tol ūkininkai mėšlą nuleisdavo į kanalizaciją?! O gal sugalvota pasityčioti iš kaimiečių? Lietuvoje kooperatyvai atsirado jau 1873 m., o Nepriklausomybės pradžioje prasidėjo masiškas jų steigimas. Beraštystė tvirtinti, jog 1920 m. rinkimus į Steigiamąjį Seimą laimėjo krikščionių demokratų blokas todėl, kad už jį balsavo tikinčios moterys. Tarsi vyrai nebuvo tikintys ir nebalsavo už šį bloką. Pagal sovietinę tradiciją, blokas vadinamas kunigų partija. Nusišnekama teigiant, kad litas buvo stabilus todėl, kad buvo pagrįstas vertybiniais popieriais ir sukauptomis 12 tonų aukso“, kad latviai ir lenkai savo pinigus įsivedė 1923 m. Įvedant litą, turėta apie 0,5 t aukso. Visąlaik jo atsargos kito. Latvija įvedė latą vienu kitu mėnesiu anksčiau nei Lietuva. Tvirtinama, kad iš emigracijos grįžę Bronius Kazys Balutis, Steponas Darius ir kt. steigė įmones, bankus. Jei buvo būtinybė juos minėti, reikėjo pirmiausiai įrašyti Julių Kaupą, Petrą Karužą, Joną Romaną, J.Cunių, J.Šimkų. Ar tai užsieniečiams svarbu, įdomu? Užsieniečiai, perskaitę tokią A.Eidinto „išmintį“: „JAV lietuvių siunčiami pinigai sudarė 1/10 Lietuvos valstybės biudžeto“, pamanys, kad anuomet mūsų šalis buvo bolševikinė, atimdavo giminėms iš užjūrio siųstus pinigus, arba buvo kažkoks nesusipratimas. Tokiu analfabetiškumu kompromituojama Lietuva. Nesugebama iš literatūros teisingai nusirašyti paprasčiausių dalykų. Anot A.Eidinto, Feliksas Vaitkus „sėkmingai atliko S. Dariaus ir S. Girėno sumanytą skrydį“. Nieko panašaus, jis buvo priverstas nusileisti D.Britanijoje. Skandalinga, kad istorikas net nežino, jog Lietuvos krepšininkės Europos čempionate Romoje iškovojo sidabro medalius 1938 m. ir klaidina: „1939 m. Kaune Lietuva antrą kartą laimėjo Europos čempionatą, o netrukus merginų rinktinė (...) – sidabro medalius“. „Chaltūra“!

Hitlerininkų organizacijų vadovų ir aktyvistų teismas. / LCVA nuotrauka

Kitur paistoma: „Tik Augustinas Voldemaras šį kartą (po 1934 m. Petro Kubiliūno pučo – aut.) nubaustas ypač rimtai – iš (...) miestelio Zarasų ištremtas į Paryžių...“ (p. 164). Ir kam reikėjo taip nukreivalioti šį smulkų klausimą? Žinant, kad karo lauko teismas 6 pučo rengėjams buvo skyręs mirties bausmes, o A.Voldemarui – 12 m. kalėjimo, vėlesnis jo ištrėmimas į Paryžių atrodo kaip išsiuntimas į kurortą. Prašaunama pro šalį tvirtinant, kad premjero Juozo Tūbelio laikais pažangos buvo siekiama be jokios paramos iš užsienio. Gal norėta pasakyti – be užsienio paskolų. Ir tuomet būtų klaida, nes buvo gauta didelė degtukų monopolio paskola. Galima kalbėti tik apie nesiskolinimo užsienyje valstybės vardu principą, o verslas be skolinimosi neapsiėjo. Pavojinga pustiesė, kad 1935 m. „Pienocentras“ tris kartus sumažino supirkimo kainas, nes nepasakyta, kad taip pasielgti privertė keleriopas žemės ūkio produktų kainų kritimas užsienio rinkose. Potekstėje galima įžvelgti sovietinės propagandos klišę, kad ūkininkus smaugė savi kapitalistai, o ne pasaulinis žemės ūkio produktų atpigimas. Teiginys, kad „1934–1935 m. paaštrėjus Lietuvos ir Vokietijos santykiams dėl Klaipėdos nacių proceso, Vokietija faktiškai uždarė savo sieną Lietuvos žemės ūkio produktams, sustabdė tradicinį žąsų importą“ yra painus, dviprasmiškas. Skaitytojai gali suprasti, kad dėl šių santykių paaštrėjimo buvo vienodai kaltos ir Lietuva, ir Vokietija. Tik už 15 puslapių rašoma apie Klaipėdos nacių teismą. Iš kur skaitančiam, ypač užsieniečiui, žinoti, kaip Lietuvai priklausiusiame Klaipėdos krašte atsirado naciai, už ką jie buvo teisiami. Kiti istorikai Vokietijos prekybos su Lietuva politiką įvardija kaip ekonominį karą, kurį lydėjo karinga Vokietijos antilietuviška propaganda, karinės jėgos demonstravimas. Na, o žąsys nebuvo tradicinė ar svarbi Lietuvos eksporto prekė. Tais metais dėl Vokietijos lietuviškų prekių tranzito per jos teritoriją draudimo buvo neįmanoma į Čekoslovakiją nugabenti 15 tūkst. žąsų. Teigiant, kad 1) plėtojosi cukraus, tekstilės pramonė, 2) iš Danijos, Švedijos ir Vokietijos įvežus daug karvių, pakilo pieno išmilžiai, sumenkinamos ūkininkų, verslininkų, valdžios pastangos. Cukraus ir tekstilės pramonė ne plėtojosi, o buvo sukurta, iki Nepriklausomybės ji neegzistavo. Neužteko vien įsivežti produktyvių karvių. Reikėjo keisti pašarų bazę, sukultūrinti pievas, modernizuoti karvių laikymo sąlygas ir kt. Visa tai valstybė skatino lengvatinėmis paskolomis, mokėdama pašalpas, organizuodama agronomų konsultacijas, mokymo kursus.

Kandama: „Tačiau būta ir nesėkmių. Žemės ūkio ir pramonės augimas buvo nepakankamas greitam pragyvenimo lygio pakilimui, daugybė smulkių ūkių išvaržyti“ (p. 165). Juk šių žodžių autorius nurodo, kad Lietuvos pramonės gamyba išaugo keturis kartus, t.y. vidutiniškai kasmet po 20 proc. Kurioje šalyje taip spėriai didėjo pramonės gamyba?! Ir koks turėjo būti augimo tempas, kad užtikrintų greitą gyvenimo lygio kilimą? Nekvalifikuoti, neatsakingi plepalai, kad tik sumenkinus mūsų šalies pasiekimus.

Visaip bandoma prikibti prie Lietuvos valdžios politikos tautinių mažumų atžvilgiu, lietuvių santykių su jomis. Konstatuojant, kad 1922 m. Konstitucija įteisino mažumų kultūrinę autonomiją, pasisakė prieš jų niekinimą, daromi priekaištai: neteikė joms privilegijų, atskirai nepaminėjo žydų (p. 168), jiems liko neprieinama valstybės tarnyba, valdžia šnairavo į gausėjančias žydų komunistų gretas. Privilegijos nesuderinamos su tautų lygiateisiškumu, demokratija. Ne tik valdžia, bet ir žmonės „šnairavo“ į bet kurios tautybės komunistus. Ne valdžios kaltė, kad tarp komunistų ryškiai išsiskyrė žydai. Galop, ar tautinių mokyklų finansavimas nebuvo privilegija?

Surandamos ir „skriaudos“ Lietuvos lenkams – dėl valdžios kaltės mažėjo jų vaikų skaičius pradinėse mokyklose. Bet šio teiginio autoriaus duomenimis, lenkų mokyklų skaičius nemažėjo: 1923 m. ir 1935–1936 m. jų veikė apie 30. 1923 m. vidutiniškai kiekvienoje mokėsi po 95 moksleivius, o vėliau – vos po 20. Kokia papildoma finansinė našta išlaikyti liliputines mokyklas! Ignoruojama tapatybės paieška, nešovinistinių tėvų nenoras užsisklęsti lenkiškame gete, trukdyti vaikams siekti karjeros. Surandamos ir „skriaudos“ vokiečiams ir rusams, nes jie nesijautę lygūs su lietuviais, gaudavo „tik lietuvių padėjėjų vaidmenį“ (p. 170). Pagal A.Eidintą, Klaipėdos krašto naciai puldinėjo tik žydus. Iš tiesų fiziškai smurtavo ir prieš lietuvius, nužudė Jurgį Jasutį, kėsinosi nužudyti Vilhelmą Lopą. Tik pats A.Eidintas žino, kodėl nutylėjo šiuos faktus, nuteistų nacių skaičių sumažino nuo 87 iki 76. Skaitytojai klaidinami, kad Vokietija dėl teismo proceso darė didžiulį politinį ir ekonominį spaudimą. Minėtą ekonominį karą ji pradėjo anksčiau, Lietuvos valdžiai pradėjus tramdyti nacius. Gan atvirai atsakomybė už Klaipėdos krašto „neprilipimą“ prie Lietuvos suverčiama jos valdžiai. Nė užuominos apie Berlyno „ranką“. Kraštą „atlipino“ gausi Vokietijos finansinė parama vietos naciams, žemės ūkio produktų supirkinėjimas tik iš jų organizacijoms priklausiusių ar simpatizavusių ūkininkų ir kt. Šiame nutylėjime galima įžvelgti pastangas Vokietiją pavaizduoti nekaltu avinėliu. Nevykusiai šmaikštaujama: „Norint išlaikyti Klaipėdą, Lietuvai reikėjo šimtų milijonų litų investicijoms arba turėti tiek kariuomenės divizijų, kiek Vokietija, deja...“ (p. 181). Būtų užtekę Vokietijos nesikišimo, revanšo politikos atsisakymo. Kadangi ji turėjo daug divizijų, pinigų, su kaimynais galėjo elgtis kaip panorėjusi. Ar tokie pono Eidinto samprotavimai nėra galingesniųjų revanšistinės politikos pateisinimas? Lietuvos istorikas susirūpinęs SSRS „nekaltybės“ išsaugojimu, nes antraip neteigtų, kad Vilniaus kraštas buvo nualintas 1939 m. karo. Pirma, Lenkija šį kraštą laikė užkampiu, nesirūpino jo ūkio plėtra. Antra, jame nevyko didesnės kautynės su sovietų kariuomene. Gerai žinoma, kad Vilniją, prieš perduodant ją Lietuvai, smarkiai apiplėšė sovietai: išvežė įmones, įvairų turtą. Prekių atsargas išsekino ir daug atbėgėlių iš Lenkijos.

Išvedžiojama: „neutralumo įstatymu besiginantį Kauną sukrėtė naujiena apie nacių ir sovietų nepuolimo sutartį.“ Molotovo–Ribentropo paktas buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus ne tik Kaunui, bet visiems Vokietijos ir SSRS kaimynams. Neutralumu „gynėsi“ daugybė Europos valstybių. Lietuva tarp jų nebuvo pirmoji. Šiurpina aiškinimas, kaip 1940 m. vasarą SSRS ruošėsi Lietuvos okupacijai: esą pasienyje įsteigė ligonines sužeistiesiems, lagerius būsimiems belaisviams, na, dar pavasarį permetė į Lietuvos miestus diversines ir žvalgybos grupes. O kur didžiulės kariuomenės, sunkiųjų ginklų sutelkimas prie Lietuvos sienos?! Toliau tarstelėjama, kad SSRS „įvedė“ 3-ąją ir 11-ąją armijas. Kas čia žino, kiek jose buvo kareivių. O ypač piktina nutylėjimas, kaip buvo paruošti lageriai būsimiems karo belaisviams – Lietuvos, Latvijos ir Estijos kariams. Iš skelbtų SSRS dokumentų žinoma, kad lenkų karininkų išžudymas Katynėje ir kitur buvo motyvuotas reikalingumu turėti lagerius Baltijos šalių karo belaisviams.

Tiesiog šokiruoja teiginys, jog 1940-ųjų birželio 15-osios naktį vykusiame Lietuvos vyriausybės posėdyje dėl SSRS ultimatumo priėmimo ginkluoto pasipriešinimo idėją stabdė baimė tokiu būdu įstoti į Anglijos ir Prancūzijos priešų bloką ir po karo būti skaudžiai nubaustai. Kitaip sakant, Lietuvos galimas pasipriešinimas SSRS – Vokietijos sąjungininkei – būtų tapsmas su pastarąja kovojusių prancūzų ir anglų priešu. Iki tol neteko aptikti panašaus nusišnekėjimo. Ir ko tuo siekiama?

Ir skyriuje „Lietuva: sovietų ir nacių okupacijos“ daug publicistinių tauškalų, antraeilės informacijos, bet maža svarbiausių įvykių glausto dėstymo, iškraipoma istorinė tiesa. Stalinizmo nežmoniškumas dangstomas dūmų uždanga: „(...) okupacinė valdžia dvasininkiją stengėsi sunaikinti fiziškai, ištremti, bažnyčias paversti sandėliais“ (p. 228). Jei tik „stengėsi“, logiškai išeina, kad nei žudė, nei kalino, nei uždarinėjo bažnyčių. Be to, tada logiškai kyla klausimas – kas sutrukdė siekiamybę įvykdyti. Ne mažiau svarbu buvo paminėti okupanto užmačią kurti tautinę bažnyčią. Samprotaujama, kad Lietuvos išlikimo „problema karštai kedenta ne tik kavinėse, bet ir prezidentūroje.“ Tik pažiūrėkite, koks menkutis prezidentas, jo komanda! Teiginio „Sovietų Sąjunga, pasinaudodama tarptautine padėtimi ir tuo, kad viso pasaulio dėmesys buvo skirtas vokiečių įsiveržimui į Paryžių, 1940 m. ne tik okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją (...)“ negalima vertinti kitaip kaip siekimą nuslėpti nusikalstamą Molotovo-Ribentropo paktą, galvažudžių Hitlerio ir Stalino suokalbį pasidalinti Rytų Europą.

Lietuvos ūkio sovietizavimas išdėstytas visiškai paviršutiniškai. Iš savininkų buvo atimtos ne vien stambios pramonės įmonės, bankai, bet ir prekybos, transporto, įvairias paslaugas teikusios įmonės, didesni namai ir kt. Netiesa, kad tik greta lito įvedus rublį, staiga pakilo kainos. Priešingai, prekių kainos buvo drastiškai du sykius padidintos iki įvedant rublį. Prekių stygius ir eilės atsirado jau pirmosiomis okupacijos dienomis. Pustiesei priklauso teiginys, kad NKVD „turėjo neleisti tokiems (suimtiesiems veikėjams – aut.) pabėgti į Vokietiją.“ Niekam nebuvo leidžiama pasitraukti į Vokietiją. Kita vertus, ir visi atbėgėliai į Lietuvą (pvz., prancūzai belaisviai) buvo teisiami ir uždaromi į lagerius. Rašoma, kad 1940–1941 m. NKVD suėmė 6 606 asmenis, kurių pusė buvusi išvežta į SSRS gilumą, bet „nukandama“, koks likimas ištiko išvežtuosius. 1941 m. birželį tremti ne tik elito atstovai, bet ir ūkininkai, darbininkai. M.Tamošaičio norisi paklausti, ką reiškia „elementariai nužudė“? Įmantrystė „naciai (...) mielai perėmė sovietų nacionalizuotą turtą“ (p. 197) rodo nekompetenciją ir plėšimų legitimavimą. Nutylėta, kad pirmomis karo dienomis SD operatyviniai būriai, vokiečių kareiviai žudė ne vien žydus komunistus, bet ir nekaltus civilius (Ablinga), sukilėlius (Alytus). Iš įmantrystės: „J.Stalinas pametėjo lietuviams ir saldainių – pirmą kartą lietuvių tautos istorijoje tuo pačiu metu Klaipėda ir Vilnius įjungti (...) į Lietuvos sudėtį“ (p. 206) kyšo moralas – būkime dėkingi už okupaciją. Bet juk saldainius sučiulpė „geradėjas“ Stalinas. Postringaujama: „Sovietų režimas nustebo, kad lietuviai vengia tarnybos Raudonojoje armijoje“ (p. 207). Ne nustebo, o įniršo ir griebėsi teroro. Vienpusiškai tik didžiausiais gyventojų trėmimais aiškinamas valstiečių masiškas stojimas į kolchozus. Ne mažesnę įtaką turėjo vis stiprėjantis smaugimas finansine kilpa (mokesčiais, prievolėmis), nepaliaujantis stribų ir aktyvistų smurtas. Nors toliau rašoma, kad 1948 m. kolchozų steigimas „sukėlė didelį pasipriešinimą“ (p. 214), bet čia pat susipainiojama teigiant, jog pasiturintiems valstiečiams iki 30 ha sumažinta palikta žemė, „buožėms“ padidinti mokesčiai ir pyliavos. Kiek čia klaidų!!! Valdomos žemės maksimumas nustatytas ne 1948 m., o 1944 m. rugpjūtį. Įvairiomis dingstimis žemės norma mažinta iki 20 ha ir net 5 ha. Mokesčiai ir prievolės buvo didinamos ir ne „buožėms“. Dviprasmiškas teiginys, jog po didžiųjų trėmimų „kaimo žmonių opozicija sovietų politikai ir pasipriešinimas buvo palaužti.“ Ar tuo nenorima pasakyti, kad kaimiečiai ėmė pritarti okupanto politikai, džiaugėsi kolchozine baudžiava? Antraip nerašytų, jog „kolūkietis (...) pragyveno iš 0,6 ha sodybinio žemės sklypo, gaudamas iš jo net ¾ pajamų“ (p. 215). Būtų kur kas aiškiau ir teisingiau pasakyti, kad kaimo žmonės buvo priversti savo egzistenciją palaikyti 0,6 ha išaugintais žemės ūkio produktais.

Pakeliui į partizanų vadų suvažiavimą. Iš kairės: Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Juozas Jankauskas-Demonas, Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas, Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Urbantas Dailidė-Tauras. Jurbarko–Girdžių apylinkės, 1949 m. vasario 4 d. / LGGRTC nuotrauka

Tarp ginkluoto pasipriešinimo motyvų neįvardytas patriotizmas.

Lėkštas tvirtinimas: „Sovietų valdžia noriai statė ir investavo Lietuvoje ir dėl to, kad į Maskvą keliaudavo kyšiai (...), ir dėl to, jog čia nebūdavo „dolgostrojų“ (...), statybinės medžiagos nebūdavo visiškai išvagiamos (p. 219). Daug statyta siekiant rusinti, dar tvirtesniais ekonominiais saitais pririšti prie SSRS pramonės komplekso, o kitose respublikose stigo darbo jėgos, Lietuvoje buvo aukštesnė darbo kultūra ir kt.

Viską apvainikuoja M.Tamošaičio surastas sovietinės okupacijos naudingumas Lietuvai. Mat, anot jo, „visų pirma lietuviai neprastai išmoko rusų kalbą ir galėjo tiesiogiai naudotis rusų kultūros pasiekimais, keliais, autostrada, geležinkeliais“ (p. 249). Įrašius žodžius „didžios rusų tautos“, turėtume Stalino citatą. Pakaks paminėti Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės konstatavimą, kad vokiečiui, išdrįsusiam viešai pagirti Hitlerį už nutiestas autostradas, tėvynėje nebūtų vietos. O Hitleris vis tik buvo saviškis. Taip pat šis istorikas primena, kad mes turime džiaugtis okupacija, nes „Unitarinė, unifikacinė SSRS politika gerokai nusmukdė Latvijos ir Estijos lygį (...), visais parametrais pasivijome kaimynus ir gaminome tiek, kiek latviai ir estai kartu sudėjus“. Visa tai iš juodojo humoro srities. Neabejotina, kad Kremliaus ideologai, propagandistai audringai plos, žinoma, ne tiek M.Tamošaičiui, kiek užsienio reikalų ministrui A.Ažubaliui. Džiaugsis, kad šis posovietinis opusas Kremliui nieko nekainavo, jo išleidimo išlaidas apmokėjo Lietuvos žmonės. Džiaugsis ir Varšuva. Neatsitiktinai A.Bumblauskas ne pirmi metai aršiai puola A.Šapoką už tai, kad jo pastangomis esą buvusi sukurta antilenkiška „Lietuvos istorija“. Pristatant ketveriukės „Lietuvos istoriją“, A.Bumblauskas atviravo: ši knyga šiek tiek atstato viską į vėžes. Rūpi ne objektyvumas, bet reikiamos (lenkiškos) vėžės. Visų „komunarų“ įsėsta ir į rusiškas vežėčias. Nesunku suprasti, ką A.Bumblauskas, M.Tamošaitis kalba auditorijose, kaip dvasiškai žaloja jaunimą.

Apskritai skaitydamas „Lietuvos istoriją“ pasigedau autorių meilės mūsų praeičiai, nejaučiau, kad ją rašė lietuviai. Kaip fiziką erzina dėstymo chaotiškumas, argumentų nepatikimumas, dviprasmybės, antilietuviškumas, paviršutiniškumas.

Kodėl nebuvo paskelbtas konkursas šiai knygai parašyti? Ar URM nepažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo? Kiek jos išleidimas įvairiomis kalbomis kainuos Lietuvos gyventojams?

Gėda, kad šitokiai „Lietuvos istorijai“ mūsų URM suteikė oficialų statusą ir ketina ją iškaišioti užsienio atstovybėms, diplomatams, švietimo centrams. Mat, pagal šios institucijos vadovą, knyga nedidelė, patogi, šviesi, lengvai skaitoma. Apie jos mokslinį turinį net neužsiminė. Matyt, tai menkniekis.

Jau nestebina, kad kiti istorikai, istorijos mokytojai, inteligentija tyli tarsi jiems būtų užsiūtos lūpos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"