TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šv. Elena – pirmoji pasaulio archeologė

2016 08 23 6:00
Šv. Elenos skulptūra puošia Vilniaus katedros stogą. Ši šventoji - Madrido, Paryžiaus, Frankfurto prie Maino, Bazelio ir kitų miestų globėja. Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Rugpiūčio 18-ąją katalikų kalendorius paminėjo šv. Elenos vardą. Romos imperatorienė, būdama jau brandaus amžiaus – apie 80 metų – nuvyko į Palestiną, aplankė Jeruzalę, ten atrado ir atkasė kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus. Todėl ji laikoma pirmąja archeologe pasaulyje. Dėl šio svarbaus atradimo ji pripažinta archeologų ir senovės ieškotojų dangiškąja globėja. Jos skulptūra – centrinė Vilniaus katedros stogo puošmena.

Šv. Elena (St. Helena), 313 metais gavusi krikštą ir tapusi krikščione, ji krikščionybės pusėn patraukė ir savo sūnų Romos imperatorių Konstantiną, vėliau galutinai įteisinusį krikščionybę Romos imperijoje. Šv. Elena krikščionių ypač gerbiama dėl dosnumo ir bažnyčių statymo. Už nuopelnus krikščionybei jos kultas plačiai išplito pasaulyje. Ji – katalikų ir stačiatikių bažnyčių garbinama šventoji, kai kurių Europos miestų, pavyzdžiui, Madrido, Paryžiaus, Frankfurto prie Maino, Bazelio ir kitų globėja.

Taip pat ji yra naujakrikštų, imperatorienių, dažytojų, vinių gamintojų, išsiskyrusiųjų ir sunkiai santuokoje besutariančių asmenų globėja. Galbūt kyla klausimas, kodėl šv. Elena laikoma išsiskyrusiųjų globėja. Jaunystėje, būdama žemos kilmės, ji ištekėjo už Romos imperijos karininko Konstancijaus I Chloro, 288 metais pagimdė sūnų Konstantiną. Po penkerių metų, kai Romos imperatorius Diokletianas Konstancijų I Chlorą paskyrė jaunesniuoju imperatoriumi (cezariu), šis turėjo vesti vyresniojo imperatoriaus Maksimiano Herkulijaus podukrą Teodorą ir atsisakyti Elenos.

Šv. Elenos diena tradiciškai minima pagal Katalikų bažnyčios kalendorių rugpjūčio 18-ją, jos mirties dieną. Stačiatikiai ją mini Šv. Kryžiaus atradimo dieną – kovo 19 dieną, taip pat ir birželio 3 dieną. Šv. Elenos vardas yra neatsiejamas nuo krikščionybės paveldo, palikusio pėdsakus daugelio tautų istorijoje.

Mėgo keliauti

Šv. Elena – tikra istorinė, o ne išgalvota asmenybė, gyvenusi 250– 330 metais Romos imperijoje. Imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, Romos imperijoje sulaukusi didžiausios pagarbos ir šlovės, pelniusi Augustos titulą.

Šv. Elena su kryžium. Prancūzija.

Elena mėgo keliauti šventųjų pramintais keliais, lankyti šventąsias vietas, būdama labai tikinti, nuolanki krikščionė, darė gerus žemiškus darbus. Savo gyvenimo saulėlydyje, jau visai senatvėje, būdama beveik 80 metų, apie 326–328 metus nuvyko į Palestiną ir Jeruzalėje, vietos gyventojų padedama, surado Kristaus nukankinimo vietą, atkasė kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Jį atpažinusi iš kitų trijų kartu rastų kryžių, kartu su jai talkinusiais žmonėmis atrastą šventą relikviją padalino į tris dalis. Vieną kryžiaus dalį ji paliko ten, kur jis ir buvo rastas. Elenos rūpesčiu toje vietoje iškilo graži Bazilika, o į ją ir buvo perkelta pirmoji padalintojo kryžiaus dalis. Dar ir šiandien Jeruzalėje toje vietoje stovi Kristaus Kapo bažnyčia (Church of the Holy Sepulchre), sauganti imperatorienės Elenos atrastojo kryžiaus liekanas. Tiesa, jau ne vieną kartą ji buvo sugriauta, bet vėliau atstatyta.

Antrąją rastojo kryžiaus dalį Elena nusiuntė į Konstantinopolį, kur pagamintame gražiame relikvijoriuje jis buvo čia saugotas iki XIII amžiaus, kol prancūzų riteriai jį pergabeno į Paryžiaus Sainte Chapelle bažnyčią, padėdami į naujai pagamintą įspūdingą auksinį relikvijorių.

Trečią kryžiaus dalį Elena nusiuntė savo sūnui imperatoriui Konstantinui, šis ją nugabeno į Romą ir ten pasirūpino Šventojo Kryžiaus (Santa Crose) bažnyčios statyba, kurioje ir saugoma iš Jeruzalės atiųstoji Šventojo Tikrojo kryžiaus dalis. Vėliau Šventojo kryžiaus likučiais imta dalintis. Taip po Europą pradėjo plisti Šventojo Tikrojo Kryžiaus relikvijoriai su šventojo kryžiaus gabalėliais. Dar ir šiandien jie saugomi bažnyčiose, dalis jų yra patekę į žymiausius pasaulio ir Europos muziejus.

Bizantiškojo laikotarpio šv. Elenos atvaizdas.

Atrastojo Kryžiaus kultas

Garsas apie šventųjų relikvijų atradimą skatino krikščionybės plitimą, todėl Europoje, ypač viduramžiais, išpopuliarėjo Kristaus kapo ir Šventojo Tikrojo Kryžiaus bažnyčių bei altorių statyba bei paties Kryžiaus kultas.

Lietuvoje Vytauto Didžiojo laikais atstačius Vilniaus katedrą po gaisro joje taip pat buvo įrengtas Tikrojo Kryžiaus altorius, vėliau išgarsėjęs Vytautinio altoriaus vardu. Čia jis stovėjęs nuo XV iki pat XVII amžiaus karų. Kaip tik čia po šiuo altoriumi ir turėję būti palaidoti Vytauto ir jo žmonos Onos palaikai. Kaip istorijos tyrinėtojai mini, šis altorius turėjo relikvijorių su Šventojo Kryžiaus dalelėmis. Vienoje 1427 metų popiežiaus Martyno V indulgencijoje sakoma, kad tam tikromis sąlygomis aplankius Vilniuje esantį Šv. Kryžiaus altorių, suteikiami vienų metų atlaidai. O, kad maldininkai ir piligrimai iš tolo orientuotųsi, kur keliauti, Vilniaus katedros bokštai buvo papuošti Tikrojo kryžiaus atvaizdais – dvigubais (dviejų skersinukų) kryžiais. Reiktų priminti, kad istorijoje imperatorienės Elenos atrastasis kryžius viduramžiais paprastai buvo vaizduojamas kaip dvigubas nelygių galų kryžius ir istorijoje žinomas labai įvairiais pavadinimais. Vadinamas jis ne tik Šventuoju ar Tikruoju, bet dažnai Kristaus Kančios, Jeruzalės, Šventųjų Kryžiumi bei dar kitais kryžiaus pavadinimais. Todėl ant dabartinės Vilniaus katedros iškilusi Šv. Elenos skulptūra nėra paminklas Rusijos imperijai, kaip teigia kai kurie tyrinėtojai, o tik priminimas, ženklas, rodantis, kad šioje katedroje yra saugomas gabalėlis to Tikrojo Kryžiaus, kurį Jeruzalėje atrado Šv. Elena.

Šventojo Kryžiaus relikvijorius (XII- XIII amžius). Paryžius, d' Orsay muziejus. Jame saugoma šv. Elenos Jeruzalėje surasto Kryžiaus, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, dalis. /Jono Variakojo nuotrauka

Riterių relikvija

Elenos atrastojo Tikrojo kryžiaus kultas Europoje ypač sustiprėjo per Kryžiaus karus. Prancūzijos Anžu provincijos grafai ir kunigaikščiai jau XII amžiuje iš Bizantijos pagrobę parsigabeno brangią relikviją su Tikrojo kryžiaus dalelėmis ir ją saugojo savo pilyje. XIV – XV amžiuje Anžu provincijos grafų ir kunigaikščių nuopelnu išaugo Šventojo kryžiaus kultas. Garbinti Tikrąjį Kryžių didžiųjų švenčių metu susirinkdavo minios žmonių iš visos Anžu provincijos. Ši tradicija įsigalėjo ne tik Anžu provincijoje, bet ir visoje Prancūzijoje bei kitose Europos šalyse.

Tikrasis Kryžius buvo garbinamas Italijoje, Ispanijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, taip pat ir Lietuvoje. Taip plačiai išgarsintas Elenos atrastasis kryžius imtas vaizduoti Kryžiaus žygių dalyvių heraldikoje, monetose, antspauduose, meno kūriniuose, freskose, audžiamuose kilimuose. 1365–1384 metais Liudvikas I Kapetas de Valois-Anjou buvo įkūręs Tikrojo Kryžiaus ordiną. Viduramžiais gyvavusieji kiti gausūs religiniai-kariniai, taip pat ir atskiri civiliniai ordinai Tikrojo Kryžiaus ženklą naudojo kaip aukščiausią riterystės relikviją.

Šventųjų relikvijų atradimas išgarsino ir pačios Elenos vardą istorijoje. Elena laikoma archeologijos pradininke, o paskelbus šventąja, ji tapo archeologų ir naujų istorinių atradimų ieškotojų dangiškąja globėja. Už nuopelnus bažnyčiai Eleną paskelbtus šventąja, jos vardas ir atvaizdas išliko iki mūsų dienų istoriniuose pasakojimuose, ikonografinio ir bažnytinio meno kūriniuose. Šv. Elena, kaip ir jos sūnus Romos imperatorius Konstantinas Didysis, istoriniuose kūriniuose ir senojoje ikonografijoje vaizduojama su atrastuoju Kristaus Kančios-Tikruoju Šventuoju Kryžiumi, vilkinti puošniais rūbais, su imperatoriška karūna, šalia savęs prie šono pastatytu skydu dvigubu –Tikruoju kryžiumi. Vėlesnių, o ir mūsų laikais ji vaizduojama stovinti apglėbusi didelį lotynišką kryžių, o kartais rankoje laiko tik mažą kryželį. Jeruzalėje atrastas kryžius tapo Elenos atpažinimo simboliu, o įdėtas į skydą – ir jos herbu.

Elena mirė Nikomedijoje. Jos kūnas buvo nugabentas į Romą ir palaidotas šalia Šv. Petro ir Marcelijaus bazilikos specialiai pastatytame mauzoliejuje, purpuro sarkofage (dabar jis yra Vatikano muziejuje).

Tekanti saulė aukso spalva nudažo Katedros stogą su šv. Elenos skulptūra. /Jūratės Mičiulienės nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"