TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Svajonės sparnų pakerėtas

2012 06 08 8:17

Šiandien sukanka 86 metai, kai Kauno aerodrome bandydamas savo naują lėktuvą žuvo žymus Lietuvos aviatorius ir orlaivių konstruktorius Jurgis Dobkevičius. Ta proga prisiminkime trumpą, bet įspūdingą jo gyvenimo skrydį.

Ankstų 1926 metų birželio 8-osios rytą prie namo Kauno K.Donelaičio gatvėje lūkuriavo trys vyrai. Netrukus pro pravertą pirmo aukšto langą tyliai išlipo jų bičiulis. Ketvertukas skubiai patraukė Aleksoto aerodromo link. "Greitai nukakome aerodroman, padėjome išstumti "Dobi-III". Pūtė nedidelis vėjas nepatogia kryptimi - reikėjo tūpti nuo miesto pusės, skrendant pro ąžuolus. Aiškiai matėme, kad aerodromas greitam lėktuvui gali būti per siauras. Pasakiau Jurgiui, kad jis nesivaikytų vėjo ir tūptų šiek tiek šonine kryptimi, pro Žagariškių kaimą, kur atviri priėjimai, nėra aukštų medžių. Paskolinau jam savo odinį pošalmį ir akinius. Jurgis užsidėjo jį ant kiek stambokos galvos. Buvo ramus, gerai pailsėjęs ir savimi pasitikintis", - taip paskutinį J.Dobkevičiaus gyvenimo rytą vėliau prisimins karo lakūnas Leonardas Peseckas.

J.Dobkevičiaus gyvenimas buvo trumpas, bet ryškus. Pirmasis Lietuvos karo aviacijos eskadrilės vadas. Karo lakūnas, atlikęs daugiausia kovinių skrydžių. Pirmasis aukštojo pilotažo meistras. Pirmasis profesionalus Lietuvos orlaivių konstruktorius ir bandytojas, pelnęs pripažinimą ne tik tėvynėje, bet ir toli už jos ribų.

Padangių šauksmas

J.Dobkevičius gimė pačioje amžių sandūroje - 1900 metų kovo 10 dieną Peterburge. Jo tėvas svėdasiškis Jonas Dobkevičius, baigęs Peterburgo universiteto Gamtos-matematikos fakultetą, Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo Peterburge veikusiai prancūzų automobilių ir lėktuvų įmonei, kuri Rusijos kariuomenei tiekė karinę techniką. Vyresniojo brolio pėdomis sekė ir Jurgio dėdės - Kajetonas Dobkevičius baigė Paryžiaus aukštąją elektrotechnikos mokyklą, o Peterburgo technologijos instituto absolventai Feliksas ir Napoleonas darbavosi geležinkelyje ir automobilių pramonėje.

Padangių šauksmą J.Dobkevičius išgirdo būdamas devynerių, kai tėvas nusivedė į prancūzų aviatorių pasirodymus. Iš prancūzų uoliai mokėsi ir rusų pilotai. 1909-aisiais Peterburgo politechnikos instituto Laivų statybos fakultete buvo įsteigti fakultatyviniai oreivystės kursai - jie laikomi pirmąja Rusijos aviacijos mokykla. Po metų mieste buvo surengta pirmoji rusų aviacijos savaitė. Jurgis apstulbęs stebėjo rizikingus gremėzdiškų, atotampomis apraizgytų orlaivių viražus. Berniukui ypač didelį įspūdį tuomet padarė Komendanto hipodrome vykusiose varžybose pasirodęs savamokslis rusų lakūnas Sergejus Utočkinas. Dešimtmetis pavydžiai žvelgė į paauglius, kurie padėjo aviatoriams valyti mašinas ir ridenti jas į starto vietą.

Mokydamasis Vyborgo aštuonmetėje komercijos mokykloje Jurgis nesiliovė svajojęs apie dangų. Gimnazistas skaitė visas jam prieinamas knygas apie orlaivius, pats konstravo jų modelius. 1917-aisiais, aukso medaliu baigęs komercijos mokyklą, J.Dobkevičius įstojo į Peterburgo politechnikos instituto Laivų statybos fakultetą, kuriame, kaip jau minėjome, veikė didelio oreivystės entuziasto fakulteto dekano K.Boklevskio iniciatyva įkurtas aviacijos fakultatyvas. Tų pačių metų pabaigoje jis žengė dar vieną žingsnį savo tikslo link - pašauktas į Rusijos kariuomenę pasiprašė į Baku mieste veikusius aviacijos mechanikų kursus.

Štai kaip susitikimą su Jurgiu vėliau prisimins pirmasis Lietuvos karo lakūnas Pranas Hiksa: "J.Dobkevičius atvyko iš Petrogrado persiuntimo punkto, vadinamo Antruoju Baltijos ekipažu. Atsimenu, atvažiavo su jūreiviška uniforma ir besnape kepure." Pasak P.Hiksos, J.Dobkevičius tada buvo labai jaunas žmogus, rimtai besidomintis aviacija. Malonios išvaizdos, ramus, kuklus, džentelmeniškas, gerų manierų. Jau Baku aviacijos mokykloje jis labai norėjo išmokti skraidyti, bet neturėjo galimybių.

Mokslus baigusiems kursantams buvo suteikti aviacijos mechanikų vardai ir aviacijos puskarininkių laipsniai. 1917 metų spalio pradžioje jie buvo paskirti į Juodosios ir Baltijos jūros aviacijos dalinius. J.Dobkevičius pateko į Baltijos laivyną.

Karo lakūnas

1919-aisiais J.Dobkevičiaus tėvas Jonas nutarė grįžti į nepriklausomą Lietuvą. Drauge su gimdytojais į gimtinę parvyko ir Jurgis. Tų pačių metų rugpjūtį jis kaip savanoris įstojo į Kaune įsteigtą Lietuvos kariuomenės aviacijos mokyklą.

Pradžia buvo nelengva. Devyniolikmetis jaunuolis išsiskyrė iš kitų kursantų, kurių dauguma buvo baigę vos šešias klases. Juk, šiaip ar taip, buvęs studentas, jau dirbęs su lėktuvais, puikiai mokantis rusų, prancūzų, anglų ir vokiečių kalbas. Tačiau J.Dobkevičius beveik nekalbėjo lietuviškai, be to, mokslus pradėjo tuomet, kai kiti kursantai jau buvo įpusėję teorijos kursą. Vis dėlto atkaklumas ir įgimti gabumai nugalėjo - per labai trumpą laiką Jurgis puikiai išmoko gimtąją kalbą ir pasivijo kurso draugus.

Pasak bendraamžių, J.Dobkevičius pasižymėjo ne tik kaip geras kursantas, bet ir kaip aktyvus sportininkas. Jis žaidė tenisą ir net išbandė jėgas bokso ringe, nors buvo ne itin tvirto kūno sudėjimo. Lietuvos karo lakūnas, o vėliau - žymus skulptorius Jonas Mikėnas prisimena tokį epizodą: "Darius atgabeno pirmąsias bokso pirštines. Jas užsimovė ir vienas oro žvalgas, buvęs caro armijos feldfebelis, stiprus vyras labai ilgomis rankomis. Jis negailestingai talžydavo kiekvieną, silpnesnį už save. Žinodami šio boksininko stilių, daugelis vengė kovoti su juo, nes ir apmauta pirštine jo ranka buvo tarsi geležinė. Ir štai J.Dobkevičius pasakė: "Sutinku, stojam kovon." Visiems net žadą užkando. Kur lenda šis švelnus vaikinas, ar nori, kad jam nosį sutrupintų? Bokso mačas truko neilgai. J.Dobkevičius vikriai sumosavo, atšoko, puolė, vėl atšoko. Oro žvalgas išvirto, o kai atsikėlė, trūko poros priekinių dantų. J.Dobkevičius ramiai pasakė: "Kaip jis kitiems, taip ir jam..." Kalbama, kad tai buvo paskutinė buvusio feldfebelio kova.

1919 metų gruodžio 16 dieną aviacijos mokyklą baigęs inžinerijos leitenantas J.Dobkevičius gavo paskyrimą į aviacijos dalį, o 1920-ųjų balandį tapo mokiniu pirmojoje oro eskadrilėje. Čia jo laukė ir pirmasis kovos krikštas. Jurgiui, kaip ir daugumai kitų jaunų lakūnų, atlikusių vos keliolika savarankiškų skrydžių, teko vykdyti karines užduotis kovose su lenkais.

Lapkričio 5 dieną labai dideliame aukštyje pasirodęs lenkų lėktuvas numetė ant Kauno aerodromo penkias bombas - greičiausiai taikydamas į dirižablio angarą. Tąsyk jokios rimtesnės žalos sprogmenys nepadarė. Kitą dieną virš laikinosios sostinės pasirodė jau du priešo orlaiviai. Vienas jų numetė tris bombas ir iš kulkosvaidžio apšaudė kelis aerodrome stovėjusius lietuvių lėktuvus. Šį kartą mūsų lakūnai jau buvo kur kas geriau pasiruošę antskrydžiui - nuo žemės lenkų orlaivius pasitiko sargybinių kulkosvaidžių ugnis, o iš aerodromo nedelsiant pakilo du naikintuvai. Vieną jų pilotavo J.Dobkevičius. Kalbama, kad antrasis lenkų lėktuvas net nepasiekė Aleksoto, nes lakūnas, pamatęs pakilusius lietuvių naikintuvus, tiesiog apsisuko ir nuskrido šalin. Vėliau Šančiuose buvo aptikta pilna dėžė nesprogusių bombų. Matyt, sprukdami lenkai atsikratė jų nė neištraukę saugiklių.

Nuo 1920 metų liepos iki lapkričio Lietuvos lakūnai iš viso atliko 103 kovinius skrydžius. Daugiausia - 24 - dvidešimtmetis J.Dobkevičius, rugsėjo 22 dieną paskirtas pirmosios eskadrilės vadu. Už kovinius nuopelnus jaunas lakūnas buvo apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.

Tuo metu J.Dobkevičius pasižymėjo ne vien kovose. 1920-ųjų lapkritį jis pasiekė pirmąjį Lietuvos aukščio rekordą - 5600 metrų. Tai buvo labai pavojingas žygis, nes pilotas į tokį aukštį kilo be deguonies kaukės. Tų pačių metų gruodžio 11 dieną J.Dobkevičius lėktuvu "Fokker D VII" pirmasis iš lietuvių aviatorių atliko mirties kilpą. "Ši figūra mums dar buvo nežinoma, tik kalbėdavome apie ją. O Jurgis viską ramiai apgalvojo ir, pakilęs su "Fokeriu", padarė. Už tai buvo nubaustas, nes neprašė viršininkų leidimo. Gal būtų buvę apsieita be bausmės, bet kaip tyčia aerodrome aplink šieno kupetas vaikštinėjo aviacijos viršininkas generolas Juozas Kraucevičius, dairydamasis, kaip čia pat ganosi jo karvės", - vėliau prisimins J.Dobkevičiaus bičiulis L.Peseckas.

Šis karo lakūnas pasakojo ir apie kitą nutikimą, kuris vos nekainavo Jurgiui gyvybės: "J.Dobkevičius turėjo sunkią avariją su "Halb CL IV". Šį lėktuvą vadinome "popieriniu". Vokiečiai jį statė pačioje karo pabaigoje, skyrė apkasų atakoms, tad buvo numatę trumpą "amžių" ir statybai naudojo paprastas pigias medžiagas. "Halb CL IV" - mažas, trumpas, ginkluotas keturiais kulkosvaidžiais. Ore drebėdavo ir, atrodė, skrisdamas suirs į gabalus. J.Dobkevičius, kildamas šiuo lėktuvu, prarado greitį ir nuslydo iki žemės. Sparnas jam trenkė per galvą, įskėlė kiaušą. Mažai trūko, kad būtų užsimušęs."

Atrodo, J.Dobkevičius ne tik nevengė rizikos, bet neretai net sąmoningai jos ieškojo. Drauge su Jurgiu tarnavęs Simas Stanaitis knygoje "Likimo vingiai" aprašo tokį epizodą iš savo, kaip karo lakūno, karjeros pradžios: "Tada buvome jauni, mėgome pamiegoti, tad į skraidymus pasitaikydavo ir pavėluoti. Atbėgau kartą į aerodromą siaučiant pūgai, o visi jau susirinkę į angarą. Vasnevskis (pirmosios eskadrilės lakūnas Aleksandras Vasnevskis - aut.), mėgdavęs mane pašiepti, klausia: "Gal ir šiandien skraidysi?" Labai užpykęs liepiau mechanikams išvesti "Albatros C III". O pūga tokia, kad nieko nematyti. Pakilęs galvoju: "Koks aš durnas, kaip dabar nutūpsiu?" Tuo metu į aerodromą atbėgo Jurgis ir, sužinojęs, kad skraidau, taip pat pakilo. Laimė, nusileidome sėkmingai, mat prie žemės oras būna ramesnis."

Kita vertus, nutrūktgalvis J.Dobkevičius, pasak jo bičiulių, nebuvo tipiškas karininkas. Asmeninį ginklą nešiodavo tik kaip priedą prie uniformos ir, regis, net nesilankydavo šaudykloje. Kalbama, kad lakūnas niekuomet nevalydavo savo pistoleto, jo vamzdis būdavo amžinai aprūdijęs ir dėl to nuolat turėdavo problemų su vyresnybe. Užtat pamatęs pianiną Jurgis nepraeidavo pro šalį. Buvo labai muzikalus ir net sunkius kūrinius puikiai grodavo iš atminties, be natų. Apie gerą lakūno atmintį ir vaizduotę liudijo jo šachmatų pratybos karininkų valgykloje. Draugai prisimena, kad pietaudamas Jurgis dažnai žaisdavo vaizduotėje, neturėdamas po ranka figūrų, žiūrėdamas į tuščią lentą.

Konstruktorius ir bandytojas

Tačiau labiau už viską J.Dobkevičius domėjosi orlaivių konstravimu - skaitė specialią literatūrą, sekė užsienio aviacijos raidą. 1921 metais parsisiųsdino storą Getingeno profilių knygą, dažnai ją sklaidė, kažką braižė. Galiausiai už savo pinigus Vokietijoje nusipirko "Haacke" tipo 30 arklio galių trijų cilindrų oru aušinamą variklį ir nuo Pirmojo pasaulinio karo Kauno aerodrome užsilikusio cepelino angare draugų padedamas ėmėsi konstruoti pirmąjį savo lėktuvą. 1922 metų rugpjūtį orlaivis "Jud", vėliau pervadintas "Dobi-I", pirmąkart pakilo į skrydį.

Jau per pirmus bandymus "Dobi-I" pasiekė tuometės Lietuvos aviacijos greičio rekordą - 175 kilometrus per valandą. Kita vertus, nutupdyti lėktuvą, nors ore jis buvo gana manevringas ir paklusnus, sugebėdavo tik pats konstruktorius - siaura orlaivio važiuoklė ir trumpas liemuo reikalavo itin preciziško valdymo. Vis dėlto "Dobi-I" ne visuomet paklusdavo ir savo kūrėjui.

Tais pačiais metais J.Dobkevičius nusprendė šiuo orlaiviu nuskristi į Petrogradą ir aplankyti ten senus mokslo draugus. Tačiau kelionė nepavyko. Lėktuvui skrendant nuo vibracijos atitrūko benzino vamzdelis ir užgeso variklis. Laimė, pilotui pavyko nutupdyti orlaivį pirmame pasitaikiusiame lauke netoli Zarasų. Pataisęs gedimą J.Dobkevičius nutarė keliauti toliau, bet įsibėgėjant nelygia pieva lėktuvo važiuoklė pataikė į duobę ir jis apvirto. Dabar remontuoti orlaivį jau teko į pagalbą atskridusiam mechanikui. Kilti nuo tos pačios pievos, primenančios skalbimo lentą, J.Dobkevičius nebesiryžo. Vyrai šiaip taip nustūmė lėktuvą iki artimiausio plento. Dar kartą bandyti likimo J.Dobkevičius nebenorėjo - jis sėkmingai pakilo ir sugrįžo į Kauną.

Tai buvo ne vienintelė bėda, kurią turėjo konstruktoriaus "pirmagimis". Dar vienas "Dobi-I" minusų, sunkinusių kilimą ir tūpimą, - prastas matomumas iš lėktuvo kabinos. Tai, kad sparnai ribojo piloto akiratį, tapo rimtos avarijos priežastimi. 1925 metų gruodį leisdamasis į Kauno aerodromą J.Dobkevičius per sparnus nepastebėjo pakraščiu važiuojančio vežimo ir jį kliudė. Orlaiviui apvirtus Jurgis sunkiai susižeidė koją. O lėktuvas buvo taip sumaitotas, kad jo nebevertėjo nė remontuoti.

1922 metų pabaigoje aviatorius pradėjo kurti dvivietį oro žvalgybos lėktuvą "Dobi-II". Karo aviacijos viršininkas generolas J.Kraucevičius, pasitikėdamas konstruktoriaus gabumais, leido statyti orlaivį už valstybės lėšas Fredoje įsteigtose naujose aviacijos dirbtuvėse. 1923-iųjų spalio 13 dieną "Dobi-II" pirmą kartą pakilo į orą, o kitų metų vasarą pasiekė naują greičio rekordą - 250 kilometrų per valandą. Šis J.Dobkevičiaus kūrinys sukėlė ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės aviacinės bendruomenės susidomėjimą. Orlaivį ketinta pademonstruoti Prahoje, tačiau J.Mikėną, kuris jį pilotavo, ištiko nesėkmė. Leisdamasis tarpiniame Karaliaučiaus aerodrome pilotas pataikė į griovį ir sulaužė lėktuvo sparną. Po remonto už valstybės lėšas pastatytu lėktuvu buvo nuspręsta nerizikuoti, tad J.Mikėnas gavo įsakymą grįžti į Kauną.

1923 metais J.Dobkevičius atsisveikino su karo aviacija. Suprasdamas, kad stokoja reikiamų žinių, jis padavė prašymą atleisti iš karinės tarnybos ir tų pačių metų rudenį išvyko į Paryžių studijuoti aukštojoje aerodinamikos mokykloje.

Paskutinis skrydis

Tuo metu Paryžius buvo laikomas viso pasaulio aviatorių Meka. Aukštąją aerodinamikos mokyklą dar amžiaus pradžioje po pirmųjų sėkmingų lėktuvų bandymų įkūrė aviacijos pradininkai broliai Orvillis ir Wilburas Wrightai.

Paryžiuje J.Dobkevičius netruko užsirekomenduoti kaip vienas gabiausių mokinių. Lietuvio sprendimai stebino net visko mačiusius profesorius. Kaip tik tuo metu jis buvo pradėjęs projektuoti trečiąjį savo kūrinį - naikintuvą "Dobi-III". Norėdamas greičiau baigti darbą, 1924-aisiais aviatorius pasiėmė atostogų, sugrįžo į Lietuvą ir įsidarbino civiliu tarnautoju Kauno aviacijos dirbtuvėse. Tų pačių metų rudenį "Dobi-III" buvo baigtas. Beliko jį išbandyti.

Jau pirmasis "Dobi-III" skrydis buvo dramatiškas. Lėktuvo greičiui pranokus visus lūkesčius paaiškėjo, kad Kauno aerodromas tokiam orlaiviui visiškai netinka - dideliu greičiu besileidžiančiam "Dobi-III" jis tiesiog per mažas. Nutūpti į aerodromą J.Dobkevičiui pavyko iš devinto karto. Antrasis "Dobi-III" bandymas baigėsi dar liūdniau - dėl nedidelio nusileidimo tako ploto orlaivio važiuoklė pataikė į griovelį ir lėktuvas buvo gerokai apgadintas. Tuomet remontuoti savo kūrinio aviatorius neturėjo kada - reikėjo grįžti į Paryžių tęsti mokslų.

Naujasis J.Dobkevičiaus naikintuvas nepaprastai sudomino visą aviacinę bendruomenė. Lietuviui net buvo siūloma likti Prancūzijoje ir dirbti konstruktoriumi visame pasaulyje garsioje kompanijoje "Breguet". Tačiau Jurgis apsisprendė kitaip - grįžti į Kauną, dar pusmetį tobulinti savo kūrinį, galutinai jį sutvarkyti ir išbandyti, o paskui atvykti į "Breguet" fabriką porai metų padirbėti, kad įgytų ten reikiamos patirties ir galėtų organizuoti lėktuvų konstravimą bei gamybą Lietuvoje.

Sugrįžti į Paryžių J.Dobkevičius turėjo 1926 metų liepos 15 dieną. Bet prieš tai jis ketino dar kartą išmėginti suremontuotą ir patobulintą savo kūrinį. Bandymas buvo numatytas ankstų birželio 8-osios rytą. Dabar pats metas paaiškinti, kodėl tą rytmetį Jurgis iš savo namų išėjo ne pro duris, o išlipo pro langą: aviatorius nenorėjo pažadinti miegančios motinos, nes buvo pažadėjęs jai po visų nesėkmių daugiau orlaiviu "Dobi-III" nebeskristi.

Matyt, tik motinos širdis nujautė nenumaldomai artėjančią nelaimę. Tragedijos liudytoju tapęs L.Peseckas vėliau pasakojo: "Dobi-III" pakilo lengvai, kelias minutes paskraidė ir, motorui sukosėjus, ėjo tūpti. Jis mūsų nepaklausė, savaip pasirinko kryptį - pro ąžuolus, tiesiai prieš vėją. Matėme, kad besileidžiantį lėktuvą pridengė medžiai. Ir tuoj pat nuaidėjo trenksmas. Iki tos vietos buvo gal puskilometris. Šokome bėgti artyn, o kai prisiartinome, pamatėme, kad ant J.Dobkevičiaus sukniubusi baisiame sielvarte moteris. Motina! Pasirodo, ji tą rytą taip pat anksti pabudo, pamatė, kad sūnaus kambarys tuščias, ir bėgte išbėgo į aerodromą. Skubėdama lipti laiptais į Aleksoto kalną ji regėjo Jurgį ore. Matė, kaip jis susidūrė su ąžuolu, pirmoji pribėgo prie kraujais plūstančio sūnaus, jau be sąmonės susmukusio lėktuvo griuvėsiuose."

Sunkiai sužeistam pilotui niekas nebegalėjo padėti. Tos pačios dienos vidudienį jis mirė karo ligoninėje, nė neatgavęs sąmonės. Taip netikėtai ir skaudžiai baigėsi talentingo lakūno gyvenimo skrydis, palikęs neišdildomą pėdsaką Lietuvos ir Europos aviacijos istorijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"