TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Svajonės sparnų pakylėtas

2013 10 04 6:00
S.Darius ir S.Girėnas prie lėktuvo “Belanka”. JAV, 1932 m. LCVA nuotrauka

Šiandien sukanka 120 metų, kai gimė vienas iš dviejų legendinių lietuvių lakūnų Stasys Girėnas. Ta proga prisiminkime šio narsaus žemaičio kelią į šlovę.

Du vardai - Steponas Darius ir Stasys Girėnas - mūsų kalboje ir sąmonėje seniai tapo neatskiriama visuma. Taip jau nutiko, kad S.Girėno pavardė atsidūrė antroje vietoje. Tai lėmė abėcėlė, gražus dviejų sąskambis, pagaliau ir tai, kad S.Darius buvo tikrasis skrydžio per Atlantą sumanytojas, jo siela. Tuo metu S.Girėnui teko kuklesnis antrojo "Lituanicos" piloto vaidmuo. Tačiau be lėtesnio, atsargesnio, bet verslininko ir mechaniko gyslelę turinčio S.Girėno legendinis skrydis galėjo ir neįvykti.

Svajonė gimė Čikagoje

S.Girėnas gimė 1893 metų spalio 4 dieną Raseinių apskrities Kaltinėnų valsčiaus Vytogalos kaime. Jis buvo jauniausias, šešioliktas vaikas gausioje neturtingų ūkininkų Juozo ir Marcelės Girskių šeimoje. Daugumos savo brolių ir seserų Stasiukas net nematė - dvylika Girskių atžalų nuo įvairių ligų mirė nesulaukę nė dešimties metų. Drauge su mažėliu kuklioje trobelėje gyveno tik sesuo Barbora ir broliai Jonas bei Petras.

Apie kokį nors rimtesnį vaikų lavinimą vos 15 hektarų valdę Girskiai, suprantama, galėjo tik pasvajoti. Silpnos sveikatos Stasiukas nelankė net pradžios mokyklos - aplink Vytogalą jos net nebuvo, tad trejus metus berniuką privačiai mokė vienas kaimo mokytojas. Tačiau ir tokie mokslai greitai nutrūko, mat Stasiui sulaukus vienuolikos mirė jo tėvas, o dar po ketverių metų - ir motina. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jo likimas, jei ne vyriausias brolis Jonas, dar 1900 metais išvykęs į Ameriką, ir vidurinysis Girskių sūnus Petras, nusprendęs, kad Lietuvoje išgyventi nepavyks bei nutaręs drauge su jaunėliu taip pat vykti už Atlanto.

1910 metų gegužės 6 dieną broliai atvyko į Čikagą ir įsikūrė Bridžporte pas dėdės Antano Girskio dukterį Agnietę Girskytę-Gilienę. Šiame rajone tuomet gyveno beveik vieni lietuviai, tačiau adaptuotis naujoje vietoje vaikinams nebuvo lengva - vietos jaunimas nenoriai priėmė "grinoriais" vadintus naujokus, neretai pasišaipydavo iš jų kaimiškos "povyzos", manierų, o labiausiai - iš jų nesugebėjimo susikalbėti angliškai. Tačiau ir tai išėjo į naudą - Stasys anksti suprato, kad nemokėdamas kalbos jis bus pasmerktas beteisio juodadarbio daliai ir niekuomet neištrūks iš aplinkos, kurioje dienas stūmė senoji išeivių karta.

Taigi tą patį rudenį S.Girskis įstojo į Bridžporto Phillipo Armouro valstybinę aštuonmetę mokyklą ir joje prasimokė trejus metus. Tolesnius mokslus teko atidėti - nei pastogę teikianti pusseserė, nei fabrike dirbantis brolis Jonas, nei staliaus amato ėmęsis Petras negalėjo skirti jaunėliui pakankamai lėšų.

Čikagos Bridžporto pagrindinė mokykla, kurioje mokėsi S.Girėnas. / flickr.com nuotrauka

Stasiui teko suktis pačiam. Įsitaisęs pasiuntiniu vienoje lietuviškoje spaustuvėje, jis uždirbdavo 3 dolerius per savaitę. Net ir tais laikais tai nebuvo dideli pinigai, tačiau galą su galu sudurti leido. Suprasdamas, kad be rimtesnės kvalifikacijos daugiau neuždirbs, S.Girskis ėmė mokytis linotipininko amato. Matyt, tuo metu ir išryškėjo vaikino polinkis į techniką - įvaldęs spausdinimo mašiną, jis, būdamas 23-ejų, jau dirbo didelėje spaustuvėje, gaudamas 50 dolerių per savaitę atlyginimą. Su tokia suma buvo galima ne tik išgyventi, bet ir įsigyti tokių dalykų, apie kuriuos Lietuvoje galėjai tik pasvajoti.

Pirmoji įgyvendinta svajonė buvo dviratis. Tačiau Stasiui reikėjo dar daugiau greičio ir vėjo. Todėl, susitaupęs pinigų, jis įsigijo motociklą, su kuriuo lekiodavo po miestą ir jo apylinkes. Dar įdomiau vaikinui buvo suprasti, kaip šis technikos stebuklas veikia. Tad motociklą jo savininkas ne kartą išnarstė po varžtelį ir vėl surinko, o radęs, kur galima patobulinti transporto priemonę, ją tobulino ir gražino.

Tačiau ir tuo aistra technikai nebuvo patenkinta, tad po kurio laiko S.Girskis įsigijo nemažą motorinį katerį, galintį plukdyti tuziną žmonių. Tuomet vaikinas patyrė, kad iš pomėgio galima ir užsidirbti: plukdydamas iškylautojus po Mičigano ežerą jis prisidurdavo prie neblogo spaustuvininko atlyginimo dar vieną kitą dolerį.

Tačiau ir motociklas, ir kateris, ir jų variklių paslaptys netrukus nublanko prieš įspūdį, kurį Stasiui padarė Čikagoje pasirodę lėktuvai. Naujoji aistra pasiglemžė visą vaikino laisvalaikį: jis valandų valandas leisdavo aerodrome, stebėdamas kylančius ir besileidžiančius orlaivius. Tos valandos pagimdė naują svajonę, kurią įgyvendinti pasirodė sunkiau, nei buvo galima manyti.

Mirties gniaužtuose

Vienintelis būdas nors kiek priartėti prie lėktuvų buvo karinė tarnyba. Tuo metu vyko Pirmasis pasaulinis karas, į kurį įsitraukė ir Amerika. Taigi, S.Girskis nedvejodamas nuskubėjo į šaukimo komisiją. Deja, čia jo laukė nusivylimas. Silpnos sveikatos jaunuolio karo medikai į tarnybą nepriėmė.

Tačiau atkaklaus būdo Stasys nenuleido rankų ir sumanė gudrybę. Pasikeitęs pavardę iš Girskio į Girch jis iškeliavo į gretimą Misūrio valstiją, kurioje šauktinių komisija pasirodė sukalbamesnė. Taip S.Girskis-Girch tapo kariu savanoriu ir buvo paskirtas į 136-ąją aviacijos eskadrilę. Čia savamokslis technikos entuziastas netruko užsirekomenduoti kaip neblogai apie variklius nusimanantis karys, tad jam buvo patikėtos eskadrilės mechaniko pareigos. Tuomet jis pirmą kartą pakilo į orą lėktuvu, tiesa, tik kaip keleivis. Tai buvo dar vienas laiptelis svajonės link. Deja, lakūnu tapti vaikinas nespėjo - pasibaigus karui po beveik pusantrų metų trukusios tarnybos jis buvo demobilizuotas.

Stasiui vėl teko nusileisti ant žemės. Jis grįžo dirbti į spaustuvę, tačiau linotipo ūžimą nuolat užgoždavo nepamirštamas motorų gausmas. Negalėdamas skraidyti, jis vis dėlto nebenorėjo vaikščioti savomis kojomis, tad ilgai ir kantriai taupęs įsigijo savo pirmąjį automobilį "Ford". Matyt, būsimas pilotas su šiuo forduku skraidė kaip pašėlęs, nes lakūnas Petras Jurgėla prisiminimuose pasakoja ne kartą iš Stasio girdėjęs, kaip jam tekdavę pačiam taisyti apdaužytą automobilį.

S.Girėnas ant savo motociklo. / plienosparnai.lt nuotrauka

Šį kartą pomėgis netruko tapti rimtu verslu. 1921-aisiais Stasys su dar keletu lietuvių įsigijo beveik pusšimtį automobilių ir įkūrė Čikagoje bene pirmąją lietuvišką taksi bendrovę "Hub Cab Co". Įdomu, kad net tapęs vienu iš įmonės bendraturčių ir jos buhalteriu Stasys neatsisakė pomėgio sukioti vairą ir pats po didmiestį vežiojo keleivius.

Tačiau daug laiko atimdavęs darbas neužgožė Stasio svajonių apie padanges. Tuo pat metu jis įstojo į skraidymo mokyklą, kur susipažino su švedų kilmės būsimu pilotu Eriku Larsonu. Netrukus bičiuliai susidėjo pinigų ir 1924 metais nusipirko trivietį sportinį lėktuvą. Jau vienas pirmųjų skrydžių šiuo orlaiviu vos nekainavo S.Girskiui gyvybės.

Buvo sekmadienis, 1925 metų rugsėjo 20-oji. Turėdami gražų laisvadienį, abu mokiniai nutarė kiek pasipraktikuoti. Prie lėktuvo šturvalo sėdo E.Larsonas, o S.Girskis užėmė keleivio vietą. Vos pakilęs švedo valdomas lėktuvas staigiai nėrė aukštyn ir, pasiekęs daugiau nei kilometro aukštį, pradėjo pikiruoti. Triukas nebuvo labai sudėtingas - nusileidus maždaug iki šimto metrų, pilotas turėjo išlyginti orlaivį, tačiau to padaryti nepavyko. E.Larsenas per staigiai trūktelėjo vairalazdę ir, matyt, nespėjo padidinti variklio apsukų, nes lėktuvas, staiga netekęs greičio, tapo nevaldomas ir trenkėsi į žemę.

Sunku patikėti, kad po tokio smūgio kuris nors galėjo likti gyvas, tačiau E.Larsonas atsipirko tik menkais sumušimais ir dideliu išgąsčiu. S.Girskiui pasiskraidymas baigėsi kur kas liūdniau - jį prispaudė nuo smūgio iškritęs variklis. Sužeidimai buvo sunkūs - Stasiui lūžo koja ir trys šonkauliai, bet blogiausia, kad sunkus variklis sužalojo vidaus organus. Niekas netikėjo, kad iš ligoninės lietuvis išeis gyvas, tačiau valia gyventi, matyt, buvo stipresnė ir Stasys ėmė pamažu taisytis.

Transporto pilotas

Vis dėlto ne tik lėktuvo šturvalą, bet ir automobilio vairą Stasys turėjo pamiršti ilgam. Po devynių savaičių išėjęs iš ligoninės, gerus tris mėnesius jis galėjo vaikščioti tik pasiramsčiuodamas ramentais. P.Jurgėla pasakoja, kad taip jis dažnokai atšlubčiodavo ir į vieną Bridžporto restoraną, priklausiusį jo būsimo bendražygio Stepono Dariaus giminėms Juciams. Ten lakūnas ne kartą sutiko S.Dariaus motiną Augustiną Degutienę. Pasak P.Jurgėlos, šioji "labai rūpinosi Stasio likimu, manydama, kad jis gyvas neišliks arba liks visai be sveikatos. Senutė ne kartą apsiašarojo, žiūrėdama į jį, nes ir jos sūnus skraidė Lietuvos padangėje".

Tačiau Stasys ne tik liko gyvas, bet ir visiškai pasveiko. Po pusantrų metų trukusio gydymo jis vėl ėmė dairytis į dangų. Drauge su E.Larsonu ir dar vienu kompanionu jis įsigijo naudotą lėktuvą "Curtiss JN-4". Tai buvo Pirmojo pasaulinio karo laikų dvisparnis lėktuvas, plačiai naudotas JAV karinėje aviacijoje ir dėl santrumpos JN lakūnų meiliai vadintas moterišku vardu "Jenny". Pasibaigus karui, daugybė tokių lėktuvų buvo nebrangiai parduodami privatiems asmenims.

Su "Jenny" 1927 metų kovo 8 dieną S.Girčius, kaip jį vadino lietuviai, pakilo į pirmą savarankišką skrydį. Gavęs piloto mėgėjo licenciją, jis skraidindavo ir keleivius. Deja, skrydžiai truko neilgai - tol, kol S.Girčiaus ir E.Larsono kompanionas leisdamasis užkliudė stulpą ir nulaužė dešinįjį apatinį lėktuvo sparną. Po nepigiai kainavusio remonto lakūnai nusprendė atsisveikinti su "Jenny" ir įsigyti modernesnį orlaivį. Jie išsirinko trivietį dvisparnį WACO-9. Šis 1925-aisiais sukonstruotas orlaivis buvo gerokai galingesnis už savo pirmtaką ir galėjo pasiekti 150 kilometrų per valandą greitį.

Su šiuo lėktuvu Stasys toliau kilo aukštyn. Išlaikęs egzaminus, tų pačių 1927-ųjų gruodžio 2 dieną jis gavo laikinąją komercinio piloto licenciją. Deja, licencija po dviejų mėnesių nebuvo pratęsta. Kodėl taip nutiko, galime sužinoti iš Čikagos laikraštyje "Margutis" jau po lakūno žūties paskelbtų jo giminaičio ir mokinio Julijono Urbono prisiminimų:

S.Girėnas prie savo antrojo lėktuvo „WACO“. / LCVA nuotrauka

"Kartą Stasys pakilo su vienu studentu, kuris buvo apsivilkęs ilgu apsiaustu. Jiems pradėjus leistis žemyn, apsiaustas pasipainiojo tarp vairų ir pajudino juos. Lėktuvo negalėjo suvaldyti, ir jis turėjo kristi žemyn. Gerai, kad lėktuvas jau buvo netoli žemės ir lėkimo greitis buvo mažas; dėl to liko sulaužyti žemutiniai sparnai, ratai ir naujasis propeleris, kuris buvo vos prieš keletą dienų pirktas. Pradėjus šį lėktuvą taisyti, Stasys niekur negalėjo gauti WACO-9 sparnų; galėjo gauti tik vieną vartotą WACO-10 sparną. Tad jis sumanė pats pasidirbti antrą sparną ir lėktuvas tuo būdu būtų visai sutaisytas. Jis taip ir padarė. Lėktuvas liko greitesnis ir buvo lengviau ore valdyti. Kai atėjo laikas liudymui gauti, tai atsakyta, nes lėktuvas buvo sustatytas ne iš savo modelio dalių. Kadangi tokio liudymo negavo, tad skraidė „slaptai". Tais laikais dar buvo leidžiama skraidyti be tokių liudymų, bet nebuvo galima keleivių vežioti."

Taigi, S.Girčiui teko dairytis kito orlaivio, tad lakūnas leidosi į kelionę. Ieškodamas tinkamo lėktuvo, senuoju WACO jis nuskrido į Sent Luisą, tačiau neradęs ten nieko tinkamo išsiruošė į Kanzas Sitį. 1641 kilometro kelionė baigėsi sėkmingai - į Čikagą pilotas grįžo nauju sportiniu dviviečiu dvisparniu "Parks P-1". Dabar jis galėjo ne tik skraidinti keleivius, bet ir mokyti būsimus lakūnus.

1931 metų gruodžio 13-ąją S.Girčiui buvo suteikta transporto piloto licencija. Nuo šiol jis galėjo ne tik skraidinti keleivius, bet ir gabenti krovinius bei gauti už tai atlyginimą. Taip laisvalaikio pomėgis tapo darbu - drauge su Stasiu Čikagos dangoraižiais ir vaizdingomis miesto apylinkėmis iš paukščio skrydžio gėrėjosi ne vienas tūkstantis miestiečių ir atvykėlių. Reikia pridurti, kad per šiuos skraidymus neįvyko jokių incidentų - rizikuoti Stasys leisdavo sau tik skrisdamas vienas.

Na, o adrenalino poreikį Stasys patenkindavo per akrobatinio skraidymo varžybas - jis greitai išmoko daryti sudėtingas figūras ir netrukus pelnė aviacinės bendruomenės pripažinimą. 1931-aisiais vykusioje aviacijos šventėje jis gavo prizą už tai, kad išjungtu varikliu tiksliai nutupdė lėktuvą iš 300 metrų aukščio.

Atlanto trauka

Atrodo, kad jau tuo metu Stasys pagalvodavo apie kur kas rimtesnį žygį - transatlantinį skrydį. Bent jau taip vėliau prisiminimuose tvirtina P.Jurgėla: "St. Girėnas man pasakojo, kad ir jis svajojo apie Atlanto perskridimą, netgi tarėsi su kitu lietuviu lakūnu bendrai pirkti lėktuvą ir skristi per vandenyną."

Sumanymas nebuvo originalus - vos pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui įveikti Atlantą svajojo ne vienas ambicingesnis lakūnas. 1919 metų liepą pirmieji, nenutūpdami tarpiniuose aerodromuose, Atlantą įveikė du britai - Johnas Alcocas ir Arthuras Whitlenas Brownas. Per 16 valandų ir 12 minučių jie įveikė 6360 kilometrų kelią nuo Niufaundlando iki Airijos. 1927 metų gegužę Atlantą be nutūpimo pirmą kartą perskrido iš vieno žmogaus susidedanti įgula. Amerikietis Charlesas Lindbergas, startavęs Niujorke, per 33 valandas ir 30 minučių, įveikęs 6667 kilometrus, laimingai nusileido Paryžiuje. 1932-aisiais vandenynas pakluso ir pirmajai moteriai - amerikietei Amelijai Wright.

Apie skrydį iš JAV į Lietuvą svajojo ir Amerikon grįžęs Lietuvos karo aviacijos karininkas Steponas Darius, su kurio motina Bridžporto restoranėlyje "Jucus Sisters" matydavosi ir Stasys. Šiame restorane vyrai ir susipažino 1927 metais. Dviejų pilotų pažintis tapo lemtinga, nors planas dviese skristi į tėvynę jiems gimė ne iš karto.

S.Girėnas prie „Lituanicos“ variklio. / plienosparnai.lt nuotrauka

Iš pradžių S.Darius šiam žygiui kalbino Amerikos kariuomenėje tarnavusį svainį Joną Našlėną, Čikagoje vadintą Johnu Nelsonu, tačiau nuo rizikingo sumanymo šį esą atkalbėjusi žmona. 1929-aisiais lakūnas susirado kitą kompanioną, tačiau skrydis iš Niufaundlando į Kauną neįvyko, nes S.Darius negalėjo įsigyti tinkamo lėktuvo. Ir tik po poros metų įgyvendinti drąsų planą Steponas pasiūlė savo draugui S.Girčiui.

Ši akimirka tapo didžiausiu lūžiu S.Girčio gyvenime. Knygoje "Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas" P.Jurgėla prisimena: "1932 m. birž. pradžioj pas mane atvyko Darius su jaunu vyru ir supažindino: "Stasys Girskis-Girch, taip pat lakūnas. Mes abu skrisim Lietuvon." Lėtas ir nešnekus, bet tvirto sudėjimo Girskis padarė man gerą įspūdį. Po kelių dienų atvykusį vieną Darių paklausiau, ar Girskis yra tikras lietuvis. Stepas nusišypsojo ir atsakė: "Girskis yra tikriausias lietuvis ir dargi žemaitis, geras ir drąsus lakūnas. Su nelietuviu aš neskrisčiau savo Tėvynėn." Pareiškiau, kad būsimiems tautos didvyriams geriau tiktų skambios lietuviškos pavardės, ir pagalvojęs (manydamas, kad ši pavardė sudaryta iš žodžio giria), pasiūliau sulietuvinti Girskio pavardę: Girėnas. Darius susimąstęs tarė: "Girėnas... Girėnas... Darius ir Girėnas. Gerai!" Kitą dieną pasiūlėm Girskiui sulietuvinti pavardę; jis nedvejodamas išsyk sutiko ir tapo Girėnu."

Tais pačiais metais lakūnai ėmė ruoštis skrydžiui. Už 3200 dolerių įsigijo naudotą šešiavietę „Belanką“. Tačiau maksimalus šio orlaivio skrydžio nuotolis - vos 1500 kilometrų. Taigi lėktuvą reikėjo perdirbti taip, kad jo skrydžio nuotolis padidėtų kelis kartus. Tačiau tam reikėjo dar mažiausiai 3000 dolerių. S.Darius ir S.Girėnas nutarė prašyti tautiečių paramos.

Rasti aukotojų nebuvo lengva. Amerika vis dar jautė skaudžias Didžiosios depresijos pasekmes: daugybė žmonių neturėjo darbo ir šiaip taip vertėsi iš skurdžių pašalpų. Vis dėlto paakinti lietuviškos spaudos ir vedami patriotizmo imigrantai ryždavosi paaukoti po vieną kitą dolerį. Tačiau taip buvo ne visur ir ne visada. Kai kada lakūnai susilaukdavo ir pašaipų, ir nepasitikėjimo, ir grynai lietuviškos pagiežos. „Daleiskime, kad jiedu Atlantiką ir perskris, tai tuomet išgarsins ne Lietuvą, bet patys save ir iš to pasidarys gražaus kapitalo. Gi Am. lietuviams, kurie rėmė tų karjeristų sumanymą, teks didelė špyga“, - taip tomis dienomis apie pinigų rinkimo akciją rašė socialistų laikraštis „Keleivis“.

Reikia pastebėti, kad nelengvas darbas - tvarkytis su pinigais ir rengti lėktuvą skrydžiui - visų pirma gulė ant S.Girėno pečių. Kol S.Darius važinėjo po lietuvių kolonijas, mėgindamas uždegti žmones savo idėja, S.Girėnas rūpinosi pajamų ir išlaidų suvestinėmis, pirkimais ir daugybe kitų žemiškų reikalų. Tai buvo puikus tandemas - abu skirtingo būdo vyrai gerai papildė vienas kitą. Pragmatiškasis S.Girėnas puikiai derėjo prie romantiško entuziasto S.Dariaus ir padarydavo tai, kas šiam sekdavosi sunkiau.

Antrasis „Lituanicos“ pilotas S.Girėnas. 1933 m. / LCVA nuotrauka

S.Girėno pastangomis viename Čikagos angare buvo pakeistas orlaivio variklis, pailginti sparnai, į fiuzeliažą įmontuoti du papildomi degalų bakai, tepalo talpykla įtaisyta po pilotų sėdynėmis, atlikta daug kitų pakeitimų. Galiausiai fiuzeliažas buvo aptrauktas nauju audiniu ir nudažytas oranžine spalva.

1933-ųjų gegužės 7 dieną skrydžiui parengtas orlaivis pirmą kartą pademonstruotas publikai. Nuo lėktuvo nukritus užvalkalui, ant oranžinio lėktuvo šono visi pamatė naują jo vardą - „Lituanica“. Vardą, kuriam bus lemta tapti istorijos dalimi. Orlaivį pašventino kunigas, į jo propelerį buvo sudaužytas šampano butelis. Lakūnai apkabino savo artimuosius ir netrukus, apsukusi ratą virš Čikagos, „Lituanica“ pasuko link Niujorko, iš kur jai bus skirta pakilti skrydžiui į šlovę.

1933 metų liepos 15-osios rytą nežmoniškai perkrautą "Lituanicą" nuo Niujorko aerodromo betono pakėlė S.Girėnas. Jei ne jo meistriškumas, lėktuvas, nuslydęs nuo pakilimo tako, galėjo virsti ugnies fakelu. Kas laikė orlaivio šturvalą tą tragišką naktį, prieš jam atsitrenkiant į Soldino pušis, ir šiandien nėra visiškai aišku. Tačiau, sprendžiant iš žuvusių pilotų kūnų padėties galima daryti prielaidą, kad tuo metu lėktuvą pilotavo S.Girėnas, turintis mažesnę patirtį skristi aklinoje tamsoje, vien pagal prietaisus. Tačiau vargu ar ši aplinkybė galėjo tapti katastrofos priežastimi. Tai greičiau liudija apie visišką S.Dariaus pasitikėjimą antruoju "Lituanicos" pilotu. Jei tokiuose žygdarbiuose apskritai būna "antrieji".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"