TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šventai gyvenęs pirmasis VU rektorius

2015 01 26 6:05
Petras Skarga.  Nežinomo dailininko paveikslo detalė, XVII a. pr.

Neseniai paskelbta, jog Krokuvoje pradėtas pirmojo Vilniaus universiteto (VU) rektoriaus Petro Skargos (1536-1612) beatifikacijos procesas. 

Lenkijos Mazovijos krašte gimęs jėzuitas į Vilnių atvyko 1573 metais ir universitetui vadovavo trejus metus nuo 1579-ųjų. Vėliau, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro skatinamas, steigė naujas jėzuitų kolegijas Polocke, Rygoje, Dorpate (dabar – Tartu). Jėzuitas užėmė ir labai svarbias pareigas visuomenės akyse – tapo karaliaus Zigmanto Vazos pamokslininku. Pasirodo, jog pirmasis VU rektorius pedagogine bei akademine veikla Vilniuje apskritai neužsiėmė, o ir administracinis darbas jam nebuvo prie širdies. Kaip teigia VU Istorijos fakulteto docentas Liudas Jovaiša, jis buvo nekoks rektorius ir pats prašėsi atleidžiamas iš šių pareigų, mat trūko laiko kitoms veiklos sritims.

Lenkijoje nuo seno gyva pamaldumo šiam švento gyvenimo žmogui, ugningam pamokslininkui, produktyviam teologui, sielovadininkui, publicistui bei labdariui tradicija. P. Skarga – vienas ryškiausių Kontrreformacijos veikėjų mūsų krašte. Aistringas Katalikų Bažnyčios vienybės gynėjas ne tik kovojo su protestantiškomis idėjomis, bet prisidėjo ir prie Brastos unijos sudarymo – paruošė jai intelektualinę dirvą. Šiandien Švietimo ir mokslo ministerija Vilniuje yra įsikūrusi Andriaus Volano – evangeliko reformato, su kuriuo jėzuitas aršiai polemizavo – gatvėje. Tuo tarpu P. Skargos vardo gatvės neturime. Pasak istoriko, jam Lietuvoje nesiseka: štai 1996 metais lietuviškai išleisti A. Volano raštai, o jėzuito veikalų ar laiškų tomelio lietuvių kalba vis dar nesama.

– „Neieškokime Indijų Rytuose ir Vakaruose, Lietuva yra tikra Indija ir Šiaurės kraštas“, – viename pirmųjų savo laiškų iš Vilniaus rašė P. Skarga, skųsdamasis prasta tikybine situacija krašte. Dėl ko jam „iš gailesčio plyšo širdis“?

– Čia atvykęs P. Skarga kaip tipiškas jėzuitas stengėsi aktyviai veikti visuomenėje, bendraudamas su žmonėmis, atsiliepdamas į aktualijas. Jis matė du pagrindinius iššūkius – išorinį pavojų Katalikų Bažnyčiai ir jos vidinio atsinaujinimo poreikį. Išorine prasme P. Skargos atvykimo metu Lietuvoje apogėjų išgyveno Reformacijos judėjimas: didelė dalis visuomenės elito perėję iš katalikų ar stačiatikių Bažnyčios į kažkurią protestantų konfesiją, daugiausia – evangelikų reformatų, kai kurie – evangelikų liuteronų, antitrinitorių. O vidiniame Katalikų Bažnyčios gyvenime P. Skarga atstovauja potridentinio atsinaujinimo procesą, kuriuo siekta eliminuoti vėlyvųjų Viduramžių dvasininkijos gyvenimo negeroves ir atnaujinti bei pagyvinti pasauliečių religinį gyvenimą. Didelė dalis parapijose dirbusių dvasininkų nesilaikė celibato, buvo neišsilavinę. Kunigai buvo per daug supanašėję su pasauliečiais: turėjo moterų, vaikų, nenešiojo dvasininkui privalomų išorinių atributų – drabužio ir tonzūros. Aukštesnieji dvasininkai dažnai turėdavo kelias bažnytines pareigybes, nepajėgdavo atlikti darbų, į savo vietą samdydavo kitus – mažiau mokytus kunigus. Aukštesnieji dvasininkai neretai gyveno iš esmės pasaulietišką gyvenimą – naudodavosi dvasininkų luomo privilegijomis, gaudavo beneficijas, o tuo tarpu darbuodavosi valdovo kanceliarijoje ar užsiimdavo intelektualine veikla didikų dvaruose. Kanauninko vieta Mikalojui Kopernikui sudarė sąlygas atsidėti mokslui, tokią pat beneficiją turėjęs Motiejus Strijkovskis Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio dėka galėjo baigti rašyti ir išleisti savo garsiąją „Kroniką“.

Kaip ir visoje Europoje, taip ir Lietuvoje krikščioniškas gyvenimas daugiausia telkėsi miestuose, miesteliuose, bažnytkaimiuose, tačiau buvo didelis atotrūkis tarp tų sielovados židinių ir kaimų toliau nuo bažnyčios. Parapijinė sielovada nepasiekdavo atkampesnių vietų, todėl Skarga ir kalba apie Lietuvą kaip apie Šiaurės Indiją. Ir ne tik jis. Tą pačią dieną rašytame laiške Vilniaus jėzuitų kolegijos rektorius Stanislovas Varševickis vartoja tuos pačius žodžius. Galima sakyti, kad Vilniaus jėzuitai kalba ta pačia kalba ir tai susiję su nauju matymu: po Reformacijos ir Tridento susirinkimo keičiasi idealios krikščionybės supratimas. Vienas pagrindinių P. Skargos nusiskundimų – kad žmonės ateina į Vilnių sakramentų, pavyzdžiui, išpažinties, iš labai tolimų parapijų, nes jų bažnyčiose nėra kunigų. Taip atsitikdavo dėl kelių priežasčių. Pirma – didelė dalis katalikų bažnyčių buvo perimtos protestantų. Antra – net jei bažnyčia veikė, neretai joje nebūdavo reziduojančio katalikų kunigo. Be to, Skargai rūpėjo tvarkos įvedimas dvasininkijos gyvenime ir jos ugdymas. Po Tridento susirinkimo atsirado pirmosios seminarijos. Iš pradžių jos buvo skirtos neturtingiems kandidatams, tačiau ilgainiui tapo privaloma pasiruošimo kunigystei vieta. Tai leido praplėsti socialinį dvasininkijos sluoksnį – studijuoti galėjo ir neturtingieji. Lietuvos atveju tai sudarė sąlygas turėti vietinės kilmės kunigus parapijose, iki tol didžioji dalis būdavo atvykėliai iš Lenkijos.

Doc. Liudas Jovaiša/ Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos.

– P. Skarga buvo produktyvus teologas. Pirmasis universiteto spaustuvėje, tuo metu priklausiusioje Mikalojui Radvilai Našlaitėliui, leidinys – jo 1576-ųjų veikalas „Už švenčiausiąją Eucharistiją, prieš Cvinglio ereziją“. Ne tik juo, bet ir kitais leidiniais jėzuitas aistringai polemizavo su evangelikų reformatų veikėju Andriejumi Volanu. Kokie buvo pagrindiniai jų susikirtimo taškai?

– Skargos kaip rašytojo kelias prasidėjo įsitraukus į konfesinę polemiką Vilniuje. Atsakydamas į A. Volano veikalą „Tikra ir teisinga senosios Bažnyčios nuomonė apie Viešpaties vakarienę“, jis išleido minėtąją pirmąją savo knygą. 1582 m. Skarga į naują Volano atsaką replikavo net dviem leidiniais – lotynišku veikalu „Dvylika sakramentininkų, arba cvingliokalvinistų, išmonių“ ir lenkiškai parašyta knyga „Septyni pilioriai, kuriais remiasi katalikiškas mokymas apie Švenčiausiąjį Altoriaus Sakramentą“. Polemika su vienu iš Mikalojaus Radvilos Rudojo globotiniu, produktyviausiu evangelikų reformatų teologu liovėsi jam išvykus į Krokuvą 1584-aisiais.

Įvairiapusėje Skargos veikloje išskirtinas ypatingas jo dėmesys Eucharistijai. Būtent dėl šio sakramento sampratos jis kone dešimtmetį polemizavo su A. Volanu ir vos atvykęs į Vilnių ėmė sakyti pamokslus šia tema Šv. Jono bažnyčios lankytojams. Baigęs pamokslų ciklą, 1573 m. liepą Skarga paragino savo klausytojus susiburti į Kristaus Kūno (kitaip – Dievo Kūno, arba Švč. Sakramento) broliją, ir į šį kvietimą netrukus atsiliepė kelios dešimtys gerbiamų vyrų. Brolijos nariais tapo Vilniaus vyskupas Valerijonas Protasevičius, kardinolas Stanislovas Hozijus, Vilniaus vaitas Augustinas Rotundas, tačiau didžiąją dalį sudarė ne dvasininkai ir kilmingieji pasauliečiai, o Vilniaus miestiečių elitas. Skargos inicijuota brolija buvo pirmoji, vėl subūrusi Reformacijos metu sumenkusias ir pakrikusias katalikų gretas Lietuvos sostinėje. Pagrindinis brolijos veiklos tikslas buvo gaivinti vidinį katalikų gyvenimą, reguliariai renkantis dvasiniam pokalbiui, ir sykiu netiesiogiai oponuoti protestantų doktrinai, dažniau priimant Eucharistiją bei teikiant švč. Sakramentui viešą pagarbą. Pirmą mėnesio ketvirtadienį Šv. Jono bažnyčioje pradėtos aukoti iškilmingos šv. Mišios su eucharistine procesija.

– Kokiems didikams Skarga padarė įtaką dėl atsivertimo į katalikybę ar išsilaikymo joje?

– Pirmiausia jis darbavosi Vilniuje kaip pamokslininkas – šešerius metus jo pagrindinės pareigos buvo skaityti pamokslus tuo metu parapijinėje šv. Jono bažnyčioje. Čia Skarga daugiausiai ir laimėjo kontrreformacine prasme, pamokslais patraukdamas klausytojų dėmesį. Turbūt ne vien katalikai ateidavo jų paklausyti, bet ir protestantai, stačiatikiai ar abejojantys, kadangi konfesinė tapatybė tuo laikotarpiu buvo gana plastiška. Kartais per gyvenimą žmogus konfesiją pakeisdavo net kelis kartus. Tai buvo vienas jo prioritetų – sakyti pamokslus, kurie stiprintų katalikišką doktrininį identitetą. Svarbiausi į katalikybę perėję Lietuvos didikai konvertitai siejami būtent su Skargos vardu. Vieno pagrindinių Reformacijos globėjų Mikalojaus Radvilos Juodojo sūnus Jurgį, Albertą, Stanislovą P. Skarga oficialiai priėmė į Katalikų Bažnyčią. Žinoma, labai daug lėmė ir į katalikybę atsivertusio jų vyresniojo brolio Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio autoritetas. Į katalikybę po savaitę trukusių pokalbių su Skarga perėjo ir stačiatikių šeimoje gimęs, protestantu pabuvęs Lietuvos kancleris Leonas Sapiega.

Vilniaus kolegijos pamokslininko globos paunksmėje užaugo du Vilniaus vyskupai – kardinolas Jurgis Radvila ir jo įpėdinis Benediktas Vaina: Skarga rūpinosi jų katalikiško tikėjimo pradmenimis, vėliau – studijomis, o galiausiai buvo vienas iš liudininkų skiriant šiuos dvasininkus vyskupais. Ir gyvendamas Lenkijoje Petras Skarga nepamiršo Lietuvos didikų katalikų – susirašinėjo su Radvila Našlaitėliu ir Jonu Karoliu Chodkevičiumi.

– Vienas populiariausių P. Skargos veikalų – jam esant gyvam išleistas net septynis kartus – „Šventųjų gyvenimai“. Kyla klausimas, kaip paaiškinti tokį jo kaip hagiografo populiarumą. Galgi trūko tokio tipo knygų lenkiškai ar šis veikalas buvo kažkuo išskirtinis?

– Ir taip, ir taip. Pirmiausia Skarga pataikė į savotišką nišą: trūko hagiografijų parašytų populiariai, plačiajai visuomenei. Iš pradžių jis nebuvo užsidegęs, tačiau provincijolas skatino parašyti „Šventųjų gyvenimus“. Šis žanras išpopuliarėjo Viduramžiais ir Skarga buvo pirmasis, lenkų kalba parašęs šventųjų gyvenimus. Kad poreikis buvo didelis, matyti iš to, kad knyga dažnai naudota pamokslininkų, turėta privačiose Lietuvos parapijų kunigų bibliotekėlėse. Kita vertus, Skarga yra svarbus lenkų raštijos ir literatūros istorijoje dėl literatūrinio stiliaus. Rašymo forma taip pat esmingai prisidėjo prie knygos populiarumo. Niekas nesiėmė konkuruoti su Skarga, pasirinkta veikiau perleisti populiarumą pelniusią knygą, kurią autorius ir pats pildė keletą kartų. Pavyzdžiui, pridėjo šv. Kazimiero gyvenimą, kai šis buvo paskelbtas šventuoju.

Kaip rodo tyrinėjimai, Skarga nebuvo vien idėjų populiarintojas, bet ir rimtai pagrįsdavo savo tekstus istoriniais, teologiniais argumentais. Pats neatlikdamas savarankiško tyrimo, naudodamasis kitų autorių tekstais jis sukurdavo savitą vieno ar kito šventojo paveikslą. Jis rašė ir apie svarbiausius visuotinės Bažnyčios šventuosius, ir apie kraštui svarbius globėjus, pavyzdžiui, šventąjį Brunoną Kverfurtietį. Lietuvos hagiografinėje tradicijoje Skarga yra „neapeinamas“ autorius: mūsų krašte neturėjome kito tokio populiaraus ir prieinamo veikalo iki pat XIX a. vidurio, Motiejaus Valančiaus „Gyvenimų šventųjų Dievo“.

– Unijos tarp katalikų ir stačiatikių išvakarėse paskelbtas 1577 metais išleistos P. Skargos knygos „Apie Dievo Bažnyčios vienybę“ antras leidimas. Kaip ir kodėl jėzuitas prisidėjo prie Brastos unijos sudarymo?

– Tai buvo kitas veiklos „frontas“, iš pradžių atrodęs ne toks aktualus kaip polemika su protestantais. Panašu, kad Skarga buvo paskatintas remdamasis savo pamokslais parengti knygą, kurios pagrindinė idėja – pabrėžti Bažnyčios vienybės siekį. 1577 metais išleistame veikale jis labai karštai, bet ne pačiu radikaliausiu būdu, kaip kai kurie kiti jo amžininkai, atakavo Graikų Bažnyčios atsiskyrimą nuo Vakarų Bažnyčios, labai aiškiai išskirdamas bloguosius graikus, maskvėnus ir švelniai kalbėdamas apie suklaidintus rusėnus – Lietuvos ir Lenkijos gyventojus stačiatikius, kurie turėtų grįžti į teisingą kelią. Skarga aktualizavo unijos idėją, itin gyvą XV amžiuje, bet apmirusią XVI amžiuje; jo knyga sulaukė gyvo atgarsio. Pirmasis tiražas greitai buvo išpirktas ir, manoma, daugiausia oponentų sunaikintas. 1590 metais buvo išleistas antras knygos leidimas, kur kai kurie dalykai sušvelninti, pritaikytas subtilesnis tonas. Būtent nuo šio leidimo metų prasidėjo ir realus kelias Brastos unijos link: imta kasmet šaukti stačiatikių sinodus, kuriuose pradėtas rengti unijos projektas. Skargos knyga skatino mąstyti apie katalikų ir stačiatikių susivienijimo galimybę ir vienus, ir kitus.

Janas Mateika, Skargos pamokslas, 1864.

– Ko reikia, kad P. Skarga būtų paskelbtas palaimintuoju?

– Kanonizacijos ar beatifikacijos bylų trukmė labai įvairi – keleri metai ar net keli amžiai. Dabar palaimintaisiais ar šventaisiais skelbiami žmonės, gyvenę ir prieš šimtmečius, ir visai neseniai, kaip šv. popiežius Jonas Paulius II. Yra daugybė pradėtų bylų, kurios tam tikroje stadijoje įstrigo. P. Skargos atveju dabar pradėtas beatifikacijos procesas Krokuvos arkivyskupijoje, kur jis mirė. Tai pirmasis, vadinamasis diecezinis arba vyskupijos, lygmuo. Pirmiausia jame turėtų būti ištirti Skargos raštai ir vieši pasisakymai – ar juose nesama dalykų, prieštaraujančių Bažnyčios mokymui. Buvo didelis iššūkis peržiūrėti visa, be galo gausų Jono Pauliaus II palikimą. Skargos šventumo tyrėjų šiuo požiuriu irgi laukia nemažas darbas.

Antra – reikia patvirtinti asmens herojiškas dorybes, kuriomis jis pasižymėjo gyvenime ir dėl kurių sulaukė tikinčiųjų pagarbos ir maldų po mirties. Galiausiai įprastu atveju beatifikacijai ir kanonizacijai taip pat reikalaujama stebuklo, mokslu nepaaiškinamo pagijimo, įvykusio „tiriamo“ asmens užtarimo dėka. Egzistuoja galimybė paskelbti asmenį palaimintuoju ar šventuoju, nepaisant šio reikalavimo, jeigu jo gerbimo tradicija yra labai sena – ab inmemorabili, arba nuo neatmenamų laikų. Negalėčiau pasakyti, ar tai bus pritaikyta Skargos atveju. O pagrindinė priežastis, kodėl šis procesas apskritai pradėtas – jo kulto tradicija. Jis reikšmingas ne tik kaip rašytojas, pamokslininkas, bet būtent kaip švento gyvenimo žmogus. Po mirties jo kapas Krokuvoje buvo lankomas ir XVII a. pabaigoje Kotryna Sobieskytė-Radvilienė parūpino naują metalinį karstą, nes senasis medinis visai sutrūnijo. Žmonės nuolat tą kapą lankė, prie jo meldėsi, palikdavo savo prašymus, padėkos ženklus. Ketinimų pradėti beatifikacijos procesą buvo jau prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau dėl karo, vėliau sovietmečio šis formalus žingsnis žengtas tik dabar. Pabaigus procesą vyskupijos lygmeniu jis būtų perduotas į Šventųjų skelbimo kongregaciją prie Šventojo sosto, kur prasidėtų antrasis nagrinėjimo etapas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"