TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šventkalnis, virtęs Kryžių kalnu

2011 10 24 10:28

Lietuvoje nerimsta diskusijos, ar šalia Kryžių kalno reikia statyti bažnyčią. Prieštaraujantieji statybai sako, kad gali būti pažeista unikali Kryžių kalno senojo sakralumo atmosfera. Šią statybą palaikantieji teigia, kad bažnyčia būtų tąsa to Kryžių kalno įprasminimo, kurį suteikė liaudiško pamaldumo tradicija, susijusi su pasipriešinimu užkariautojams. Kokią svarbą teikiame Kryžių kalnui? Ką slepia jo praeitis? Kas turi spręsti jo likimą?

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti religijotyrininkas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Alfonsas Motuzas, etnologai Jonas Vaiškūnas ir Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius Libertas Klimka, rašytojas Eugenijus Ignatavičius bei politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

Ką slepia Kryžių kalnas?

A.Medalinskas. Daugelis Lietuvoje yra buvę Kryžių kalne ar bent apie jį ką girdėję, bet kažin ar visi žino, kokia šio kalno istorija. Ką jis slepia, kad Lietuvos žmonėms tapo toks svarbus, o atvykusieji šį kalną aplanko kaip didžiausią stebuklą?

A.Motuzas. Tame kalne palaidoti 1863-1864 metų sukilimo dalyviai. Po šio sukilimo įsakyta žiauriai nukankinti vienuolika sukilėlių lietuvių. Tai įvyko netoli Šiaulių ant smėlio kalvos, ji dabar vadinama Sukilėlių kalneliu. Kankinimai truko labai ilgai: nuo liepos iki kovo mėnesio. O sukilimui vadovavusių lenkų kūnai buvo išmesti už miesto. Jų net neleido palaidoti toje kalvoje. Tada vietiniai gyventojai lenkų sukilėlių palaikus nugabeno į Kryžių kalną ir ten perlaidojo, o raiti caro kazokai, tai sužinoję, šią vietą dar ir sutrypė. Taip Kryžių kalnas tapo ne tik kapaviete, bet ir kovos už religijos laisvę simboliu.

A.Medalinskas. Ar ten vėliau buvo palaidoti ir lietuvių sukilėliai?

A.Motuzas. Ne, tik lenkai. Vėliau viskas klostėsi stichiškai ir net chaotiškai. Žmonės ėjo į tą vietą parodyti pagarbos žuvusiesiems už tautinę ir religinę laisvę, o šie katalikų veiksmai buvo tarsi atsakas į provoslavybės brukimą. Yra žinoma, kad čia stovėjusi ir koplyčia, kurioje buvo švenčiami Šv. Jono Krikštytojo ir Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai. 1895 metais carinė valdžia leido kalne atlikti archeologinius kasinėjimus, bet leidimo paprašė ne lietuviai, o lenkai. Jiems rūpėjo sužinoti, ar tikrai ten palaidoti lenkų sukilėliai. 1993 metų rugsėjo 7 dieną Kryžių kalne lankėsi popiežius Jonas Paulius II, jis atvyko į šią šventovę savo kalba pagerbti tėvynainių katalikų, padėjusių galvas už tautinę laisvę ir tikėjimą. Popiežiaus atvykimas įteisino Kryžių kalno sakralumą pasaulyje. Aišku, Kryžių kalnas - tai ne Šiluva. Čia ne stebuklingo įvykio vieta, o kryžiaus, kaip Kristaus mirties ir prisikėlimo, žmonių tikėjimo ir pamaldumo vieta. Tai kovų už tikėjimo laisvę obeliskas.

J.Vaiškūnas. Legenda apie Kryžių kalno lenkiškumą, bandymas jį sureikšminti pasitelkiant popiežiaus Jono Pauliaus II asmenybę ir kiti bandymai savaiminį liaudišką religinį pamaldumą konfesiškai sankcionuoti ar net institucionalizuoti apeina kitą šios šventos vietos svarbos Lietuvai pusę - būtent tai, kad šio kalno šventumas žmonių sąmonėje išeina už konkrečios konfesijos ribų. Žinomas Lietuvos mitologinių sakralinių paminklų tyrinėtojas dr. Vykintas Vaitkevičius išsamioje monografijoje "Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija" pateikia nemažai padavimų, įrodančių, kad žmonių sąmonėje ši vieta yra siejama ir su senąja lietuvių religija - pasakojama, kad čia buvo šventykla, kurioje vaidilos ir vaidilutės kūreno amžinąją ugnį, o atėjus krikščionybei tai buvo uždrausta. Archeologai, tyrę piliakalnio papėdę, nustatė, kad čia intensyviai gyventa nuo I mūsų eros tūkstantmečio pabaigos iki XIV amžiaus.

A.Medalinskas. Bet tokių šventų vietų, kur degė amžinoji ugnis, augo šventų ąžuolų, matyt, Lietuvoje buvo ne viena, piliakalnių juo labiau. Kaip jūs iš etnologo pozicijų galite paaiškinti, kodėl Kryžių kalnas yra tokia simbolinė vieta ir mums, lietuviams?

J.Vaiškūnas. Kiekvienas piliakalnis apipintas legendomis. Jos dažnai būna bendros daugumai piliakalnių - archetipinės: skylė piliakalnyje, prasmegę rūmai, užkastas auksas. O šitas piliakalnis, Kryžių kalnas, atitinka visus požymius, kuriuos dr. V.Vaitkevičius priskiria mitologinių-sakralinių objektų kategorijai. Tai yra garbinimo vieta. Todėl kalbu ne apie krikščioniškąjį sluoksnį, kuris, be abejonės, yra, bet apie tą senesnį, svarbų visiems lietuviams. Šis senasis sluoksnis ir vėlyvasis krikščioniškasis egzistuoja kartu, tačiau būtent to senojo sluoksnio buvimas mums, lietuviams, daro šį sušventintą piliakalnį labai svarbų. Tokį svarbų, kad šalia jo nebūtina statyti bažnyčios. Pats šventkalnis jau yra simbolis.

A.Motuzas. Iš tikrųjų, kiek ir man teko tyrinėti, Kryžių kalno ištakos, apokritiniais duomenimis, siekia ikikrikščioniškus laikus. Ten buvo alkavietė, kurioje gal buvo garbinama ugnis, o paskui atsirado piliakalnis. Ši Kryžių kalno istorija neturėjo nieko bendro su krikščioniškosios pasaulėžiūros kultūra. Sakoma, kad kasinėjant šį kalną buvo rasta prie Šiaulių vykusio Saulės mūšio reliktų, bet tai nepatvirtinti duomenys. Manoma, kad Kryžių kalnas anksčiau galėjo būti ir ikikrikščioniško laidojimo vieta.

L.Klimka. Jeigu čia anksčiau ir būta piliakalnio, jame galėjo stovėti tik medinė pilaitė. Tokių piliakalnių Lietuvoje daug. Šis kalnas neturi net paaukštėjimo sargybiniam bokštui, sutvirtintų terasų. Jis tikrai nėra alko kalnas, kuris būtų natūrali graži kalva. Šios vietos iš tikrųjų sietinos su legendomis apie prapuolusius miestus, paslaptingus požemius, bet sakmė apie vaidilutes labai vėlyva. Rašytiniai šaltiniai vaidilučių, moterų, atliekančių kulto apeigas, nemini. Todėl man atrodo, kad Kryžių kalnas buvo piliakalnis ir neturėjo alko sakralumo. Tik kai šiame kalne buvo palaidoti žuvę sukilėliai, atsirado sakralumas, o kartu ir tradicija statyti čia kryžius. Žmonės pasakojo, kad per sovietmečio naikinimus kryžiai buvo sumesti į Kulpės upelį. Nežinau, ar jame kas rado tuos kryžius su senąja ornamentika, medžio skulptūromis. Dabar sakralumo aura siejama ne tik su sukilėlių pagerbimu. Ji sustiprėjo per galingą žmonių pasipriešinimą sovietmečio valdžios užmačioms. Kuo labiau kalną niokojo komunistai, tuo daugiau kryžių čia atsirasdavo...

A.Motuzas. Taip, matyt, Kryžių kalnas svarbus ir šiuo požiūriu. J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, kai buvo įsteigta Šiaulių vyskupija, kreipėsi į Šventąjį Sostą dėl Kryžių kalno atlaidų įteisinimo. Kryžių kalno atlaidai, švenčiami paskutinį liepos sekmadienį, kaip ir pats Kryžių kalnas, yra vieninteliai pasaulyje. Šiek tiek panašumų su Kryžių kalnu turi Stačiatikių bažnyčia Lenkijoje, pasienyje su Baltarusija, vietovėje Gėra Grabarka.

Sinkretizmo dvasia ir Kryžių kalnas

A.Medalinskas. Kiek Kryžių kalne atsispindi sinkretizmo dvasia - tokia būdinga daugeliui reiškinių Lietuvoje, kai ant senų ikikrikščioniško tikėjimo bei papročių pagrindų buvo pastatytas katalikiškas tikėjimas ir iš to junginio susiformavo mūsų pasaulėžiūra?

A.Motuzas. Aš nevartočiau žodžio sinkretizmas. Nematau jokio dviejų tikėjimų susiliejimo. Greičiau, perimamumas: inkultūracija, t. y. kai kultūros tarpusavyje turi atitikmenis arba kai viena kultūra kažką perima iš kitos. Čia Rasos šventė susipina su Jono Krikštytojo, o Septyni broliai miegantys - su Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidais. Ikikrikščioniškasis gamtos garbinimas - kalnas, upelis, dangus, saulė - turi tik simbolinį sąlyti su Kristaus krikštu Jordano upėje ir Švč. Mergele Marija. Kryžių kalno atlaidai nesusiję su niekuo. Čia nėra inkultūracijos. Jie tokie vieninteliai pasaulyje. Jungtis tarp žmonių gausos, gamtos išaukštinimo ir vietos, kur palaidoti žuvusieji, padėjo sustiprinti šio kalno, kaip katalikiško simbolio, sakralumą bei priešpriešą stačiatikybei.

J.Vaiškūnas. Aš manau, kad Kryžių kalne yra daug sinkretizmo apraiškų. Juk, kaip pasakojama, čia buvo švenčiama Rasos šventė, kūrenami laužai. Visa tai mini čia gyvenę žmonės, tokius pasakojimus užrašė ir garsus etnografas Balys Buračas. Tas senesnis nekrikščioniškas sluoksnis duoda pagrindą kitokiam religingumui nei tas, kurį įteisino popiežiaus vizitas. Be šio sluoksnio lietuviams Kryžių kalnas tikrai nebūtų toks simbolis, koks yra dabar. Šios vietos simbolizmas turi daug gilesnes šaknis nei tie lenkų kapai.

L.Klimka. O aš sakyčiau, kad didysis Kryžių kalno sakralumas atsirado tik po to, kai čia buvo palaidoti žuvę sukilėliai. Tačiau sinkretizmas tikrai labai svarbus lietuvių dvasiniame gyvenime. Yra įdomus pavyzdys Imbrade, Zarasų rajone. Ten upelis jungia du ežerus. Labai graži vieta, laikoma Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta. Pakrantėje statoma daug kryžių. Rytais, kai iš ežero kyla rūkas, vieta atrodo labai įspūdingai ir mistiškai. Šiluvos fenomenas - pirmasis Europoje. Tai Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas laukuose, ant akmens. Ryškiai įvedamas lietuvio pasaulėjautos elementas. Iš tiesų lietuviams jau pati gamta buvo šventa ir ji sustiprina sakralumo įspūdį.

J.Vaiškūnas. Skudutiškyje yra akmuo, kuriame matyti įspaustos pėdos. Tą akmenį kaip etnologas stebėjau 20 metų tarsi simptomišką reiškinį, kaip sinkretizmo formavimosi pavyzdį. Iš pradžių buvo gerbiami tik pėduotas akmuo ir upelis. Tokius akmenis istorikai bei archeologai laiko akmens amžiaus garbinimo objektais. Net atsiradus krikščionybei žmonės meldėsi akmeniui, vėliau šalia jo atsirado kryžius. Dar vėliau buvo pastatyta Šv. Marijos skulptūra. Taip ši vieta tapo įprasminta ir katalikiškai. Ar ne to paties siekiama ir dabar, kai norima statyti bažnyčią šalia Kryžių kalno, nors jis jau pats sakralus.

A.Medalinskas. O prie to švento akmens Skudutiškyje vėliau buvo pastatyta bažnyčia?

J.Vaiškūnas. Tokia mintis gimė kunigui. Tikinčiam jaunimui akmuo ir upelis jau neatrodė šventi, o vien tik Marijos skulptūra. Jie su šypsena žiūri į močiutes, kurios prie tų akmenų klūpinėja, semia į buteliukus vandenį, kad galėtų gydytis. Todėl jiems nekėlė nuostabos kunigo noras pastatyti koplyčią, nors tai buvo padaryta be paveldosaugininkų leidimo. Tai panašu į Kryžių kalno situaciją. Skirtumas tik toks, kad dar nemažai žmonių suvokia pirminę šios vietos sakralinę svarbą, išreikštą neformaliu liaudišku pamaldumu.

A.Medalinskas. Jeigu pasitvirtintų, kad Kryžių kalnas buvo sakralinė vieta dar iki lenkų sukilėlių palaidojimo, ar bažnyčios pastatymas čia pažeistų sinkretizmo principą? Iš vienos pusės, yra senasis klodas ir nuostabi gamta - tai ypač svarbu ikikrikščioniškajai pasaulėžiūrai, kita vertus, šiame kalne stovi daug kryžių - krikščionybės simbolių.

L.Klimka. Lietuvoje kryžius yra ir liaudiškosios kultūros dalis. Fizikas ir etnologas Ignas Končius, nuo kurio gimimo neseniai sukako 125 metai, buvo atlikęs kryžių Žemaitijoje statistinius tyrimus. Ten viename kelio kilometre jis rasdavo net po 2-3 kryžius.

A.Medalinskas. Ar žvelgiant į Kryžių kalną galima sakyti, kad jame gražiai dera tie du mūsų kultūros sluoksniai? Ar bažnyčios statyba nepažeistų šios pusiausvyros?

L.Klimka. Archeologinis sluoksnis yra visiškai sunaikintas, todėl labai sunku tvirtai pasakyti, ar šis kalnas sakralinės svarbos turėjo anksčiau. Bet noras statyti čia bažnyčią verčia suklusti. Bažnyčia yra uždara erdvė, ji statoma tam tikrai parapijai, bendruomenei. Nedrįstu kištis į hierarchų sprendimus, jų kritikuoti. Bet kalbant apie katalikiškus atributus labai norėtųsi, kad būtų išsaugotas popiežiaus medinis baldakimas, jis apleistas ir prastos būklės. Popiežius apsilankymas suteikė jam šventumo.

E.Ignatavičius. Jeigu čia būtų pastatyta bažnyčia, ji sunaikintų atvirą erdvę, o Kryžių kalnas yra mūsų dvasinis paminklas. Jis daugiaprasmis ir kelia įvairiausių minčių. Kai Kryžių kalną pamačiau dar būdamas jaunas ir apie šią vietą žinojau labai mažai, į mane jis padvelkė didele paslaptimi, nugulusiais amžių sluoksniais. Vaikystėje, eidamas per mišką į mokyklą, nuolat matydavau kryžių ir nusiimdavau kepurę. Tik vėliau išgirdau, kad ten mirė elgeta ir toje vietoje buvo pastatytas kryželis. Žinoma, tokia vieta, kur ne kapinėse palaidotas žmogus, įgauna didžiulę prasmę. Kryžius kapinėse nekelia tokių minčių, nežadina fantazijos. O čia juk daug kryžių. Visas kalnas jais nusėtas. Nekeista, kad kelia tokius žmonių jausmus. Matome žmonių rankomis suneštą gamtos kūdikį. Tačiau jeigu čia bus pastatyta bažnyčia, o prie jos dar prireiks kokios klebonijos ar varpinės, jau atsiras miestelis. Šių pastatų fone Kryžiaus kalnas bus panašus į senas apleistas parapijos kapines.

A.Motuzas. Bet prie Kryžių kalno jau pastatytas pranciškonų vienuolynas, jis nesugadino bendro vaizdo. Popiežius davė leidimą steigtis pranciškonų vienuolijai, nors kai kuriems žmonėms tai irgi atrodė nepriimtina. Esą koks dar gali būti vienuolynas prie Kryžių kalno? Bet jis buvo pastatytas. Tiesa, atokiau nuo kalno. Architektai parengė labai vykusį projektą, vienuolyno pastatas yra plokščias ir neturi įtakos bendram Kryžių kalno vaizdui. Ir bažnyčia, pastatyta kitoje plokštumoje, manau, neužstotų kalno.

Bažnyčia ar koplyčia?

A.Medalinskas. Juk tame pranciškonų vienuolyne yra koplyčia.

A.Motuzas. Žinoma. Kiekvienas vienuolynas turi turėti koplyčią ar net bažnyčią.

A.Medalinskas. Tada žmogus, kuris prieštarauja bažnyčios statybai, nes bijo, jog ši sugadins kalno vaizdą, ar tiki, kad Kryžių kalnas ir be bažnyčios jau turi sakralumo aurą, gali paklausti - kam ten dar reikia statyti bažnyčią, jeigu šalia stovi vienuolynas, kuriame yra koplyčia ir tikintieji katalikai gali pasimelsti, atvykę prie Kryžių kalno?

A.Motuzas. Ta koplyčia - pamaldumo vieta pranciškonų vienuoliams, o bažnyčia jau būtų ir pasauliečiams, t. y. katalikų bendruomenei. Atvažiavęs musulmonas ar kitatikis į ją neis, jis eis į Kryžių kalną. Bažnyčia stovės už 300 ar 400 metrų nuo Kryžių kalno, kitoje Kulpės pusėje. Ji nebus statoma ant kalno, kaip buvo daroma pagonybės laikais, kai vietoj nugriautų šventyklų statytos bažnyčios arba cerkvės. Gyvename kitais laikais, kitu istoriniu laikmečiu. Dabar atsižvelgiama į erdvę ir į žmonių nuomonę. Tai nebus į dangų šaunanti bažnyčia. Vienuolynas įaugo į landšaftą, ir bažnyčia įaugs. Kalnas išliks toks, koks ir buvo.

A.Medalinskas. O jums, kurie nuogąstaujate, kad bažnyčios statyba gali sugadinti bendrą Kryžių kalno vaizdą, kaip atrodo jau pastatytas vienuolynas. Ar jis ką nors sudarkė?

L.Klimka. Ne. Kai sužinojau apie būsimas jo statybas, labai bijojau pusiausvyros pažeidimo. Tačiau tikrai, buvo pasirinktas įdomus architektūrinis sprendimas: vietoj pagrindinio altoriaus čia yra stiklinė siena. Taigi altorių atstoja kalno vaizdas. Dabar vienuolynas nekrinta į akis - jis pasislėpęs tarp medžių. Jame būnant matomas tarytum įrėmintas Kryžių kalno vaizdas. Kalbu apie vaizdą iš vienuolyno koplyčios.

J.Vaiškūnas. Pranciškonų buvimą ten labiau suprantu nei bažnyčios statybas. Būtent pranciškonai pabrėžia ryšį su gamta. Jiems reikia to kalno ir upelio. Bet dėl bažnyčios, ir internetinio portalo Bernardinai.lt apžvalgininkas Tomas Viluckas, kuriam neprikiši meilės pagonybei, klausia: kodėl šalia Kryžių kalno reikia pastatyti dar vieną šventovę? Religijotyrininkas ir antropologas iš JAV Geraldas Jankauskas primena, kad tai yra istoriškai deinstitucionalizuota vieta, nepriklausanti jokiai institucijai, konfesijai. O čia šalia vienuolyno norima statyti dar ir bažnyčią.

A.Medalinskas. Kodėl?

J.Vaiškūnas. Kai tik pradedama kalbėti apie bažnyčios statymą, netrukus prabylama apie katalikų hierarchus, įstatymus ir politikų sprendimus, kurie glaudžiai susiję su hierarchų norais. Pažvelkime į klausimą be jokių priklausymų konfesijoms ir hierarchijoms. Kryžių kalnas - tai liaudiško pamaldumo šventovė. Todėl popiežius čia ir atvažiavo. Lenkų Gora Grabarka buvo sušventinta bažnyčios iniciatyva, o Kryžių kalnas ne. Todėl jis turėtų priklausyti ne vienai Katalikų bažnyčios hierarchijai, o valstybei ir tautai. Dabar tai yra ir pasaulio paveldo brangakmenis. Kodėl šalia reikia pastatyti kitą šventovę? Jei Meškuičių bendruomenei trūksta bažnyčios, pastatykime ją toje gyvenvietėje.

A.Medalinskas. Bet Meškuičiai turi savo bažnyčią. Ir labai gražią.

J.Vaiškūnas. Ir aš žinau, kad jiems bažnyčios netrūksta. Dar daugiau, pasirodo, remiantis visomis apklausomis, jie bažnyčios šalia Kryžių kalno nenori. Matyt, jaučia, kad šalia yra dar šventesnė vieta. Gal katalikų hierarchai įžvelgia konkurenciją su šia šventa vieta ir nori ją valdyti? Bet šventumas niekam nepriklauso, nors, matyt, yra norinčiųjų jam atstovauti hierarchiniu lygmeniu. Ar ne iš čia ir kyla noras statyti bažnyčią šalia Kryžių kalno?

A.Medalinskas. Ar koplyčia vienuolyne prie Kryžių kalno atvira visiems tikintiesiems?

A.Motuzas. Taip. Bet vienuolynas nėra visa Katalikų bažnyčios struktūra. Ji yra dalelė jos ir teritorija pavaldi vyskupui tik sąlyginai. Vienuolynas nėra atvira erdvė, ji turi savo sakralumo kultūrą ir paslaptį. Be to, kai kuriose pranciškonų atliekamose apeigose negali dalyvauti pasauliečiai.

J.Vaiškūnas. Pritariu visiems, kurie susirūpinę dėl bažnyčios statybos prie Kryžių kalno ir klausia, kam reikalinga antra šventovė, kai yra unikali. Tarytum jos nepakanka. Popiežius ją pripažino ir palygino su Koliziejumi. Be bažnyčios. Kaip Koliziejus pristato Romą, o Eifelio bokštas - Paryžių, taip Kryžių kalnas kaip simbolis pristato Lietuvą.

A.Motuzas. Italijoje yra Lavernos kalnas. Ten taip pat yra vienuolynas. Tegul neužsigauna T.Viluckas ir kiti kolegos, bet galbūt mums nevertėtų kištis į tokius dalykus? Bažnyčia statoma ne ant kalno ar prie kalno. Ji statoma taip, kaip jau pastatytas ir vienuolynas. Ir visi dabar pripažįsta, kad jis gražiai integravosi į bendrą vaizdą.

E.Ignatavičius. Čia pastatyta bažnyčia būtų panaši į uniformą. Ji pažabotų kalną, kuris mums yra nežinomų, nepažįstamų architektų, menininkų, dvasinės žmonių meilės, žmonių vilties išraiška. Gal kada atsivers paslaptys ir paaiškės, kas buvo prieš tai. Žmogus gali melstis ir po žvaigždėmis, be skliautų ir bokštų. Kaip Mozės laikais. Dieve duok, kad tik pakaktų Lietuvoje tikinčiųjų ir kunigų. O Kryžių kalnas turi būti paliktas laisvesniam tikėjimui, kai galima melstis įvairiai.

L.Klimka. Aš, kaip laisvas žmogus, tokį jausmą taip pat puoselėju, bet nežinau kitos pusės, visų pirma bažnyčios hierarchų, argumentų. Labai svarbu, kaip architektai išspręs galimo vizualinio disonavimo problemą. Tačiau galima ir dvasinė disonacija...

A.Medalinskas. Galbūt reikėtų statyti šalia Kryžių kalno ne bažnyčią, o tik nedidelę koplyčią?

J.Vaiškūnas. Kokiu atstumu nuo Kryžių kalno koplyčia stovėtų? Ji negali išdygti vizualaus paveldo apsaugos zonoje. Aišku, kai kas gali pasiūlyti nepaisyti tos zonos, kaip Vilniuje, bet tai būtų labai negeras sprendimas. Kyla ir kitas klausimas: ar reikia iš viso ten ką nors statyti? Kokių tikinčiųjų poreikių netenkina Kryžių kalnas, kuris pats savaime yra šventovė? Kad nėra stogo virš galvos, altoriaus ir kunigo? Jei žmogus savo tikėjimo dvasinius poreikius tenkina ir nori, kad būtinai būtų stogas, jis eina į bažnyčią. Jeigu kyla noras ten būtinai statyti koplyčią, aišku, tik ne paveldo apsaugos zonoje, iš tiesų gal geriausia būtų statyti ekumeninę koplyčią visiems tikintiesiems.

A.Matuzas. Kokių dvasinių poreikių dabar netenkina? Liturginių apeigų, nors Meškuičių parapijoje iš tikrųjų yra nuostabi bažnyčia. Bet tai Meškuičiuose. Šalia Kryžių kalno galbūt tikrai būtų galima statyti tokią koplyčią, kurioje galėtų melstis visų konfesijų atstovai. Teko lankytis tokioje koplyčioje netoli nuo Čikagos. Tokiai koplyčiai pritarčiau ir prie Kryžių kalno. Bet tegu sprendžia hierarchai.

L.Klimka. Bet liturgijai stogas nebūtinas. Ji gali vykti ir po atviru dangumi, pavyzdžiui, toje vietoje, kur popiežius Jonas Paulius II laikė šv. Mišias.

A.Motuzas. Dabar šalia tokios šventovės kaip Kryžių kalnas koplyčia yra tik vienuolyne ir ja vyskupija nedisponuoja. Be to, kai važiuojate į Kryžių kalną, ar pastebėjote alėją? 1898 metais toje vietoje buvo pasodinta medžių ir įrengtos koplytėlės su 14 kryžiaus kelio stočių. Bet šis kryžiaus kelias neišliko. J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis dabar nori šią seną katalikišką tradiciją atgaivinti, ne palei kelią, o aplink Kryžių kalną. Ar kam tai trukdytų, juk tai kiekvieno iš mūsų kryžiaus kelias.

A.Medalinskas. Kas, jūsų nuomone, turėtų priimti sprendimą dėl svarbaus visai Lietuvai Kryžių kalno? Bažnyčios hierarchai bei politinė valdžia, o gal vis dėlto ir visuomenė?

A.Motuzas. Vykstant disputams dėl bažnyčios statybos šalia Kryžių kalno netrūko žmonių, kuriems čia bažnyčia atrodė nereikalinga, bet nuvažiuokime į Fatimą Portugalijoje, į kitas šventas vietas ir pamatysime, kad visur stovi bažnyčios. Todėl prie Kryžių kalno bažnyčią nuspręsta statyti. Tai jau suderinta ir su Šiaulių miesto valdžia.

J.Vaiškūnas. Tačiau kodėl Kryžių kalno likimą sprendžia tik bažnyčios hierarchai ir Šiaulių politikai? Kryžių kalnas yra visos Lietuvos simbolis. Kieno ta žemė? Ar vyskupijos? Kiek suprantu, ne. Jeigu Vilniaus senamiestyje kas nors užsinorėtų pastatyti bažnyčią, ar išimtinė teisė spręsti būtų suteikta vyskupui? Ne. Jeigu tai visuomeninė vieta, žodį turėtų tarti visuomenė. Juk visuomenei, ir ne tik tikinčiajai katalikų, taip pat rūpi Kryžių kalnas. Be viešo konkurso sprendimo negali priimti nei bažnyčios hierarchai, nei Šiaulių savivaldybė, nei kultūros ministras ar premjeras.

L.Klimka. Kryžių kalnas - visos Lietuvos šventovė. Turi būti svarbus bendruomenės žodis.

A.Motuzas. Kryžių kalnas yra visų žmonių kančių ir išgyvenimų vieta. Kiekvienas ten gali atsinešti padėką, skausmą, tikėjimą, viltį. Ten yra ir judaizmo apraiškų, gali atvykti islamą išpažįstantys žmonės. Pastatyti ekumeninę koplyčią būtų įdomi mintis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"