TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Švento Antano naktis

2008 06 13 0:00
LŽ archyvo nuotrauka

Negyjanti žaizda: 1941-ųjų birželio trėmimai.

1941 metų birželio 13-15 dienomis įvyko viena šiurpiausių tragedijų Lietuvos istorijoje. Daugiau kaip 30 tūkst. žmonių, tarp jų daug vaikų, moterų ir senelių, be jokio teismo ir be jokio įspėjimo buvo prievarta ištremti į Tarybų Sąjungos gilumą. Daug jų, turbūt didžioji dalis, ten ir mirė, nors nepadarė jokio nusikaltimo ir nesuprato, kodėl galinga valstybė pasikėsino juos sunaikinti. Birželio trėmimai itin giliai įsirėžė į lietuvių tautos sąmonę, nes tai buvo pirma pažintis su nežabotu okupantų teroru. Karo metais daugiau žmonių nukentėjo, o pokariu masiniai trėmimai tapo dažnu įvykiu, beveik sudėtine tarybinės politikos Lietuvoje dalimi. Iš viso žinomi aštuoni didelio masto pokario trėmimai. Pirmasis vyko 1945 metų rugsėjo mėnesį, paskutinis - jau po Stalino mirties, 1953-iųjų spalio 2 dieną. Šių dviejų trėmimų apimtis buvo palyginti ribota. Lietuvos gyventojai taip pat buvo tremiami 1946-ųjų vasario 18 dieną, 1947-ųjų gruodžio 17 dieną ir 1950-ųjų kovo mėnesį. Pats didžiausias trėmimas, savo mastu gerokai pralenkęs ir 1941 metų baisųjį birželį, vyko 1948-ųjų gegužės mėnesį. Nuo jo nelabai atsiliko ir trėmimai 1949 metų kovo 24-27 dienomis bei tų pačių metų gegužės 27-28 dienomis.

1941-ųjų birželio trėmimai turėjo ypatingą reikšmę, jie labai paveikė ateinančio dešimtmečio istoriją. Nors komunistų saugumas pradėjo siautėti tuoj pat, kai okupavo Lietuvą, ir dar prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus suėmė apie 2 tūkst. visuomenės veikėjų, buvo lietuvių, tikėjusių komunistų teiginiai, kad suimtieji esą verti bausmės. Šios iliuzijos galutinai išnyko pradėjus ešelonams riedėti į Sibirą.

Vienas tremiamųjų galėjo iš traukinio išmesti laišką sveikatos liaudies komisaro pavaduotojui gydytojui Parnarauskui, matyt, buvusiam savo draugui. Laiške rašoma: "Sveikinu iš paselencų ešelono. Gyvename blogesnėmis sąlygomis negu gyvuliai: trūksta oro - trokštame ir badaujame. Už ką? Pagaliau, jei jau mums, tūkstančiams suaugusiųjų, galėtų taikyti bausmę, tai už ką kenčia maži vaikai? Jei jau norėjote mus pražudyti, tai reikėjo rasti gražesnį būdą - skiepijimą bacilomis, ir būtų iškart baigta, ar kitą kurią priemonę surasti. Daktare, visko tikėjausi iš Komisarų tarybos, bet kad tūkstančius lietuvių iš Lietuvos išsiųstumėte, kad laidotumėte tautą, kad būtumėte tautos duobkasiai - niekuomet nesitikėjau. Jūs pritariate tautos žudymui, tautos sunaikinimui. Tai pirmas įvykis istorijoje." Taip rašė vienas tremiamųjų, matyt, išmetęs laišką iš traukinio.

Praėjus vos savaitei po pirmųjų masinių trėmimų prasidėjo Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karas. Tada sukilo lietuviai. Kone kiekviename valsčiuje stichiškai telkėsi sukilėliai ir puldinėjo besitraukiančius raudonarmiečius bei tarybinius aktyvistus. Nekyla abejonių, kad daug žmonių papildė sukilėlių būrius keršydami už brolių, tėvų ir giminių trėmimą, kiti nutarė, jog nevalia sėdėti sudėjus rankas, kai tauta be pagrindo naikinama. Todėl koktu skaityti tarybinių partizanų atsiminimus, tempiamus ant vieno kurpalio. Atseit vokiečiams klastingai užpuolus Tarybų Sąjungą vietos tarybiniai ir partijos aktyvistai bei komjaunuoliai ėmė trauktis į Tarybų Sąjungos gilumą. Iš tiesų pasitraukiantys komunistų pareigūnai puikiai žinojo, kodėl yra nekenčiami ir kokio likimo gali sulaukti už savo kruviną darbą. Juk kaip tik jie prieš savaitę sugrūdo į gyvulinius vagonus savo kaimynus ir tautiečius, tyčiojosi iš jų, grobstė tų žmonių turtą.

Trėmimų padariniai buvo jaučiami ir vėliau. 1944-aisiais dešimtys tūkstančių lietuvių ryžosi geriau trauktis į Vakarus, negu likti tėvynėje ir vėl išgyventi tarybinį terorą. Jie nebuvo nei karo nusikaltėliai, nei nacių kolaborantai, kaip kadaise be išlygų tvirtino tarybinė spauda. Per pastarąjį ///// dešimtmetį komunistų propagandininkai šiek tiek pakeitė savo liniją - pripažino, kad daug kas bėgo į Vakarus neva suvedžioti nacių propagandos, patikėję tariamais prasimanymais apie žiaurų komunistų elgesį. Ir šis teiginys iš piršto laužtas. Lietuviai nebuvo tokie naivūs, kad aklai tikėtų nacių propaganda. Netikėjo ja ir anksčiau, kai trejus metus vilko hitlerinės okupacijos jungą. Vokiečiai ragino Lietuvos jaunimą važiuoti dirbti į Vokietiją arba stoti į SS legioną, bet tauta vieningai boikotavo mobilizaciją, taigi nacių propaganda neturėjo jokio poveikio. Žmonės bėgo į Vakarus ne todėl, kad buvo nacių suvedžioti, o dėl to, kad 1941 metų birželį jie išgyveno masinius trėmimus, patyrė tarybinio saugumo žiaurumą, elementariausių dorovės taisyklių nepaisymą. Ne visi bėgo į Vakarus, gal net daugiau lietuvių iš karto stojo į partizanų būrius. Daugelis jautė pareigą kovoti dėl tėvynės laisvės, nes manė, kad geriau žūti gimtinėje su ginklu rankoje negu vergaujant Sibire. O iki birželio trėmimų retas žmogus įsivaizdavo, jog viena bjauriausių caro valdžios priemonių bus atgaivinta ir paversta net baisesniu ////// nuslopinimo bei teroro įrankiu.

Birželio trėmimų Baltijos šalyse negalima nutylėti. Net uoliausi

valdžios rėmėjai sako, kaip savo atsiminimuose netiesiogiai pripažįsta ir rašytojas Antanas Venclova, kad trėmimai sukėlė tautai didžiausią paniką. "Buvo suimta atsitiktinių žmonių, ramių buvusio režimo valdininkų, kurie dabar nuoširdžiai ar nenuoširdžiai, bet linko bendradarbiauti su tarybine valdžia. Buvo areštuota tardytojų, teisėjų, aukštųjų valdininkų ir kitų. Kadangi areštų tikslas visuomenei nebuvo plačiai išaiškintas, areštai ir trėmimai joje sukėlė nepasitenkinimą, o kartais paniką. Sklido įvairiausių gandų, vienas už kitą fantastiškesnių", - rašė A.Venclova. Jis mėgino trėmimus pateisinti. Tarybinis saugumas, anot A.Venclovos, nujautė, jog artėja karas, todėl griebėsi priemonių prieš hitlerininkų agentus.

Kiti tarybiniai propagandininkai irgi tvirtino, kad trėmimai turėjo sunaikinti kontrrevoliucionierių lizdus prieš prasidedant karui. Šie aiškinimai neatitinka tikrovės. Pirma, tarybinis saugumas nuo pirmų okupacijos dienų ėmė planuoti masinius areštus ir trėmimus, kreipė dėmesį ne tiek į atskirų žmonių veiklą, kiek į jų socialinę padėtį. Saugumas norėjo susidoroti su vadinamaisiais klasės priešais, o ne su vokiečių agentais. Antai 1941 metų sausio 30 dieną Biržų NKVD viršininkas Likas nurodė, kad priešsovietiniais elementais laikomi trockininkai, eserai, liaudininkai, krikščionys demokratai, policininkai, politiniai emigrantai, svetimų valstybių įstaigų bendradarbiai ir tarnautojai, esperantininkai ir filatelistai, dvasininkai, sektantai, religinis aktyvas, bajorai, pirkliai, prekybininkai, kariai ir daugelis kitų. Buvusio liaudies vyriausybės komisaro Grušausko liudijimu, Maskva ketino ištremti daugiau kaip pusę milijono žmonių, o juk jie tikrai nebuvo vokiečių agentai. Prisimintina, kad saugumo viršininkas Guzevičius dar 1940 metų lapkričio 28-ąją skundėsi antisovietinių asmenų sąrašų trūkumais. 1941 metų pavasarį kalėjimai jau buvo pergrūsti. Be to, negalima tvirtinti, kad trėmimai - tai reakcija į numatytą Vokietijos ir Tarybų Sąjungos karą. Visiems žinoma, jog Stalinas visiškai pasitikėjo Hitleriu, nepaisė savo žvalgybos pranešimų, kad pasienyje telkiama vokiečių kariuomenė, įsakė pasienio daliniams nereaguoti į bet kokias vokiečių provokacijas. Tarybinė kariuomenė nebuvo kovinės parengties. Savo atsiminimuose kone visi tarybiniai pareigūnai, net buvę saugumiečiai, pabrėžia karo staigumą. Taigi pirmieji masiniai trėmimai neturėjo nieko bendra su karu. Tai buvo nuoseklus komunistų planas terorizuoti šalį ir panaikinti pasipriešinimo dvasią.

Šiandien visa tai pasikeitė. Stalinas mirė, Lietuva išsilaisvino, valdžia kelis kartus pasikeitė, gyvenimas tapo liberalesnis, nemaža dalis buvusių komunistų patogiai supasi valdžios viršūnėje. Bet oficiali tyla vis dar gaubia baisiojo birželio aukas, lyg jų iš viso nebūtų buvę. Jie laisvi skurdo lietuviai. Tiesos momentas reikalauja, kad masiniai nekaltų žmonių trėmimai ir žudymai būtų keliami į viešumą, ir nesvarbu, ar juos vykdė gestapas, ar rinktiniai NKVD daliniai.

Mes tebeieškome teisingumo.

Koks dirbtinis ir apgaulingas buvo visas tarybinio gyvenimo fasadas, kuriame viskas atrodė aišku, tvirta ir pastovu. Regis, visi gyveno panašiomis idėjomis, tikslais ir siekiais. Visi, melsdamiesi ar keikdamiesi, gyveno pagal partijos reikalavimus, vykdė nurodymus, linkčiojo ir plojo visam tam, ko širdy nepakentė.

Bet iš tikrųjų po šiuo paviršiumi, po oficialia kauke slėpėsi ir tebesislepia tikrasis gyvenimo veidas - įvairios pažiūros, nuotaikos ir nuomonės. Jeigu staiga nukristų visų veidus ir mintis dengiantis šydas, būtume pritrenkti, išvydę tikrąsias žmonių pažiūras, jų įsitikinimus ir idėjas.

Tačiau nereikia nė tokio staigaus uždangos kėlimo. Ir šiandien galime jausti gyvą, verdantį, kunkuliuojantį įvairių nuomonių, pažiūrų ir įsitikinimų gyvenimą, tikras "poledines" sroves, kurių nepajėgė nuslopinti jokie ideologinės propagandos varžtai, neįstengė išsekinti iš viršaus primetamos ideologijos sausra. Ir šiandien žmonės mąsto, turi savo nuomonę, ieško atsakymų į jiems kylančius klausimus ir laukia ateities, apie kurią vengia kalbėti oficialios informacijos ir propagandos institucijos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"