TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Šventojo Petro kapvietės paslaptys

2012 06 29 8:33

Kai 1939 metų vasario 10-ąją mirus popiežiui Pijui XI Katalikų bažnyčia buvo paskelbusi gedulą, didžiulėje Romos šv. Petro bazilikoje pasimelsti už iškeliavusiojo Amžinybėn sielą susirinko šimtai tikinčiųjų.

O tuo pat metu vienoje Šv. Petro bazilikos dalyje virte virė darbas. Darbininkai lupo marmurines plokštes iš grindų ir kasė žemę prie pietinės sienos. Jie vykdė velionio popiežiaus valią. Prieš mirtį pontifikas prašė būti palaidotas prie pietinės bazilikos sienos, kuo arčiau tos vietos, kur, jei tikėsime tradicija, buvo pirmojo Jėzaus Kristaus mokinio kapvietė.

Staiga 20 cm gylyje jie aptiko naujas plokštes ir pamatė atsivėrusią erdvią nišą. Ji buvo pilna visokiausių atliekų, susikaupusių, matyt, ne per vieną amžių.

Aptiko erdvią nišą

Darbininkai pradėjo kastuvais jas žerti į paviršių. Jų darbą dėmesingai stebėjo visą tą laiką greta buvęs kunigas Liudvigas Kasas. Šis dvasininkas buvo vokietis, turėjo teologijos daktaro ir Bažnyčios istorijos profesoriaus vardą. Tai jam kitados velionis popiežius Pijus XI buvo patikėjęs ištyrinėti Šv. Petro bazilikos požemius. L.Kasas juos ištyrinėjo pėda po pėdos ir išsiaiškino, kad juose slypi žmonių palaikai - mat čia būta senovinių kapinių. Kunigas buvo aptikęs čia Romos prefekto, palaidoto 359 metais, sarkofagą, Vokietijos imperatoriaus Ottono I kapą, popiežiaus Adriano IV ir Švedijos karalienės Kristinos amžinojo poilsio vietas. Visi šie asmenys kadaise buvo pageidavę atgulti greta tos vietos, kur, jų įsitikinimu, ilsėjosi šv. apaštalo Petro palaikai.

Apie aptiktą erdvią nišą L.Kasas nedelsdamas nuskubėjo pranešti tuomečiam kardinolui Giovanni Pacelli. O kas, jei tai ir yra šv. Petro kapvietė? Juk remiantis egzistuojančiomis hipotezėmis būtent čia, po bazilika, ir ilsisi šis šventasis.

Kardinolui G.Pacelli šv. Petro amžinojo poilsio vietos paslaptis iki tol taip pat drumstė ramybę. Išklausęs L.Kaso minčių, jis davė žodį sugrįžti prie šios temos netrukus po laidotuvių.

Tačiau į Šv. Petro bazilikos požemius kardinolas G.Pacelli nusileido jau eidamas naujas pareigas: konklava išrinko jį popiežiumi ir davė Pijaus XII vardą. 1939 metų birželio 28-ąją, kaip tik šv. Petro vardinių išvakarėse, jis pirmąsyk apžiūrėjo paslaptingąją nišą, o tada liepė darbininkams imtis kasinėti po bažnyčia, kur, jo tvirtu įsitikinimu, privalo būti didžiojo apaštalo kapas.

Rizikingas sumanymas

Aišku, būsimieji kasinėjimai buvo susiję ir su didele rizika. Pirma, galėjo būti pažeista trapi viso statinio pusiausvyra. Tačiau visa tai buvo niekis, palyginti su pagrindiniu būgštavimu: o kas, jei kasinėjimai parodys, kad šv. Petro niekada čia nebūta? Juk esama istorikų, ryžtingai atmetančių pirmojo Kristaus mokinio atvykimą į Romą, kur jis tariamai ir pasitikęs savo mirtį... Pagrindiniu šv. Petro lankymosi Romoje įrodymu galėjo būti tik kapvietė, priėmusi jo kūną po nukryžiavimo.

Remiantis kai kuriais argumentais, ši kapvietė turinti būti Vatikane. Bet kodėl būtent čia? Pirmiausia todėl, kad tai teigė ne vienas istorinis šaltinis. Štai vienas dvasininkas, vardu Gajus, antrojoje II amžiaus pusėje gyvenęs Romoje, rašė, jog šv. Petro palaikai likę Vatikane, o kito apaštalo - šv. Pauliaus - kūnas buvęs palaidotas prie kelio į Ostiją. Kiti išlikę dokumentai, aptikti praėjus šimtmečiui po apaštalo mirties, mini, jog šv. Petras buvo nužudytas Nerono cirke. Šio cirko griuvėsiai aptikti greta tos vietos, kur dabar stovi Šv. Petro bazilika. Petras, nebūdamas Romos imperijos pilietis, o tik "paprastas keleivis iš Judėjos", buvo prikaltas prie kryžiaus galva žemyn, skirtingai nei jo Mokytojas.

Dabar suprantama, kokiai didelei rizikai ryžosi Pijus XII. Juk pirmieji krikščionys galėjo ir neperimti Petro kūno po jo mirties. Jiems galėję nelikti nieko kita, kaip tik garbinti jo nužudymo vietą, taigi jie galėję paprasčiausiai pastatyti jam paminklą. Ir tada kasinėdami archeologai būtų aptikę kokią nors stelą arba koloną su paženklinta apaštalo nukryžiavimo vieta. Tai - pirma.

Antra, ir tai ne mažiau rimta, apaštalo kapvietė, jei archeologai ją vis dėlto aptiktų, galėtų būti ir tuščia. Mat ankstyvosios krikščionybės laikais Roma visąlaik buvo puldinėjama. O Vatikanas buvo už miesto sienos ribos, taigi galėjo būti apgriautas labiau negu pats Amžinasis miestas. Štai 416 metais Roma buvo apsupta vestgotų, kurie per stebuklą pasigailėjo bažnyčios, imperatoriaus Konstantino įsakymu pastatytos toje vietoje, kur galėjo būti šv. Petro kapvietė. Tačiau šito negalima pasakyti apie Geizericho vandalus, užėmusius Romą 455 metais, ir apie ostgotus, užkariavusius ją 537 ir 544 metais. 846-aisiais įkandin barbarų į Romą įsiveržė saracėnai. Remiantis oficialia kronika ("Šventojo Bertinijaus analais"), saracėnai išsivežė su savimi altorių, buvusį ties šv. apaštalo kapviete, ir nulupo visas jo sarkofago puošmenas.

933 metais bažnyčia nukentėjo nuo gaisro. 1527 metais ją apiplėšė Burbono landsknechtai...

Taigi, atsižvelgiant į visus šiuos faktus, argi galima buvo tikėtis, kad šv. apaštalo kapvietė išliko nepaliesta? Be to, gali būti, jog III amžiuje šv. Petro palaikai, neilgai pabuvę Vatikane, galėjo būti pervežti į kitą vietą...

Štai per kasinėjimus, vykusius 1915-1922 metais, ispaniškame San Sebastiano mieste buvo aptikta keletas užrašų, iš kurių galima daryti išvadą, jog 258 metais po Kr., imperatoriui Valerianui persekiojant krikščionis, šv. Petro palaikai buvo pervežti į San Sebastiano urvus, ten pat buvo pristatyti ir šv. Pauliaus palaikai. Jie tariamai ten išbuvę iki 313 metų, iki to laiko, kol imperatorius Konstantinas paliepęs atgabenti juos į Ostiją (šv. Pauliaus palaikus) ir į Vatikaną (šv. Petro palaikus).

Plytos, kurias kasinėtojai aptiko Vatikano požemiuose, pasirodė ne kas kita, kaip grindys pirmosios bazilikos, kurią imperatorius Konstantinas pastatė dar IV amžiaus pradžioje. Šis valdovas padarė galą krikščionių persekiojimams. Kaip pakantumo krikščionims ženklą ir prisiminimui apie šv. Petrą Konstantinas liepė pastatydinti didelę bažnyčią. Jeigu tikėsime tradicijomis, jos altorius stovėjęs kaip tik ties apaštalo kapviete...

Praėjo dešimt šimtmečių. XVI ir XVII amžiais Konstantino bazilika buvo nugriauta ir jos vietoje iškilo bažnyčia, kuri yra išlikusi iki šių dienų. Naujas, didesnis altorius įrengtas ankstesnėje vietoje, o grindyse, tiesiai priešais jį, buvo iškirstas langelis - "klausykla", pro kurį tikintieji galėjo kreiptis tiesiai į šv. Petro kapvietę, paslėptą giliai po žeme.

Bet kas galėjo žinoti, buvo joje šv. Petro palaikai ar ne? Naujoji bažnyčia buvo pastatyta Konstantino bazilikos vietoje. Tačiau kodėl Konstantinas pasirinko būtent šią vietą? Gal jis išties buvo įsitikinęs, jog būtent čia ilsisi apaštalas šv. Petras?

Atrado mauzoliejus

Atsakymą į šiuos klausimus galėjo duoti tik kasinėjimai, pradėti Pijaus XII įsakymu. Šiai didžiai misijai vadovauti popiežius patikėjo keturiems mokslininkams: dviem jėzuitams - tėvams Ferrua ir Kirschbaumui ir dviem pasauliečiams. Komisija tuoj pat ėmėsi darbų. Kasinėjimai truko netgi Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu. Pagaliau 1952 metais buvo paskelbta jų ataskaita. Kas gi joje rašoma?

Pasirodo, ieškojimai atvedė visai ne ten, kur ieškota. Atradimai pasirodė esą visiškai netikėti. Anksčiau buvo manyta, kad pietinės bazilikos sienos remiasi į Nerono cirko sienas, taigi dalis bažnyčios stovi kaip tik toje vietoje, kur Nerono laikais, pasak istoriko Tacito, bausti krikščionys ir kur žemyn galva buvo nukryžiuotas šv. Petras.

Iš tikrųjų kasinėjimai parodė, kad Konstantino bazilika buvo pastatyta ne toje vietoje, kur anksčiau stovėjo Nerono cirkas, o ten, kur kadaise būta kapinių.

Galima suprasti archeologų jaudulį, kai jie, prasiskverbę į Konstantino bazilikos požemį, iš pradžių aptiko vieną mauzoliejų, paskui - kitą, trečią... Visi jie stovėjo eile, suformuodami savos rūšies požeminę anfiladą, primenančią tikrą gatvę. Iš tamsos iškilo tikras nekropolis - keletas dešimčių požeminių mauzoliejų ir kuklesnių kapviečių, molinių sarkofagų ir akmeninių rūsių... Tai buvo pats didžiausias Senovės Romos nekropolis iš visų, kada nors rastų.

Kai kuriuose mauzoliejuose stebėtinai gerai išsilaikiusios mozaikos ir freskos. Ant jų sienų galima pastebėti užrašus, iš kurių tampa aišku, jog mauzoliejai buvo daugiausia skirti pagonims, ir tik kai kuriuose jų ilsisi krikščionys. Aišku, kad krikščionys čia buvo laidojami dar krikščionybės aušroje ir gerokai iki to laiko, kai Konstantinas liepė pastatyti šioje vietoje bažnyčią. Vadinasi, kai kurie krikščionys patys rinkdavosi šias pagonių kapines, teikdami pirmenybę joms, o ne urvams, kur ilsėjosi jų tikėjimo broliai. Tačiau tam reikėjo labai rimtos priežasties: gal dalis krikščionių norėjo atgulti amžinojo poilsio greta šv. Petro?

Ypatinga niša

Šį klausimą sau uždavinėjo ir archeologai, juo labiau kad jie aptiko tuščią keturkampį plotą, kurį iš visų pusių supo mauzoliejai ir rūsiai, dar mūsų eros pradžioje pastatyti taip, kad neįsiskverbtų į šį plotą.

Šis tuščias plotas kaip tik ir įsikūręs tiesiai po šv. Petro "langeliu". Štai kaip šis faktas atsispindi oficialioje ataskaitoje: "Nustačius, kad žemė šioje vietoje visiškai neliesta (jokių palaidojimų čia niekados nebūta) galima tvirtinti, jog ši vieta buvo gerbiama dar iki to laiko, kol aplink ją išaugo kitos kapvietės; atsižvelgiant į tai, kad patys seniausi kapai įsikūrę gana giliai, galima padaryti išvadą, jog ši vieta buvo atitverta dar I amžiuje."

Dar daugiau: I amžiuje ši "tuštuma" buvo atitverta siena, ant kurios liko raudonos ir baltos spalvos tinko pėdsakų. Ši ypatybė, nepastebėta nė ant vieno kapo, byloja, jog čia būta palaidojimo vietos, kuri saugota ir gerbta nuo vėlyvųjų antikos laikų. Dar iki 161 metų, kai į sostą atsisėdo Markas Aurelijus (kaip rodo užrašai ant akmenų), aplink paslaptingą kapą iškilo papildomas aptvaras - "raudonoji siena", kurios aukštis siekė 2,5 metro, storis - 60 cm, o ilgis - 7 metrai. Taigi ji juosė stačiakampį, kurio plotas - 7x3,5 metro.

"Raudonojoje sienoje" buvo aptiktos trys nišos. Viena jų, įsikūrusi po žeme, buvo išklota plytelėmis, kita buvo iškirsta tiesiai virš pirmosios, žemės lygyje, ir iš viršaus uždėta didele plokšte, kurios plotas siekė 1,80x1,05 metro. Užpakalinė plokštės dalis įėjo giliai į sieną, o priekinė laikėsi ant dviejų marmurinių stulpelių. "Akivaizdu, - sakoma ataskaitoje, - kad ši konstrukcija buvo sugalvota su aiškia pretenzija į monumentalumą."

Mokslininkai nustatė, kad ši konstrukcija ir yra pirmojo apaštalo kapvietė, apie kurią II šimtmečio pabaigoje yra rašęs mūsų jau minėtas dvasininkas Gajus.

Tačiau tokiai išvadai dar reikėjo surinkti įrodymų ir kruopščiai juos patikrinti. Kasinėjimai padėjo suprasti sveikai nuovokai prieštaraujantį Konstantino laikų bazilikos vietos pasirinkimą.

Petras dingo?

Šį pasirinkimą sunku paaiškinti: juk vietovės nuolydis nuo šiaurės į pietus čia siekė net 11 metrų, tuo tarpu greta įsikūręs visai lygus sklypas, ir architektams, jei jie būtų pradėję statyti lygioje vietoje, nebūtų tekę vargti kuriant papildomas statybų aikšteles ir užgriozdinant ant jų 6-9 metrų aukščio atramas.

Be to, statybai kažkodėl pasirinktos kapinės. Kasinėjimai parodė, jog bazilikos statybos pamatams pakloti reikėjo išvalyti vietą - nugriauti mauzoliejus ir laidojimo rūsius. O tai būta didelės nuodėmės, kurios romėnai bijojo labiau už viską. Senovės įstatymai draudė trikdyti mirusiųjų ramybę. Tik pasinaudojęs išskirtine imperatoriaus teise, Konstantinas galėjo užsiversti ant savo pečių šitokią atsakomybę. Tačiau dėl ko? Iš visko sprendžiant, jis negalėjo laisvai pasirinkti bazilikos statybos vietos: jo valia buvo pajungta kažkokiai logika nepagrįstai jėgai.

Šią logiką suprasti nesunku: krikščionys norėjo, kad bazilika stovėtų būtent toje vietoje, kur buvo palaidotas šv. Petras.

Viename iš krikščioniškų mauzoliejų buvo rasta mozaika, vaizduojanti šv. Petrą. Ir šis mauzoliejus stovėjo už kokių penkiolikos metrų nuo atitvertos vietos. Be to, ant "raudonosios sienos", greta nišų, mokslininkai aptiko ir iššifravo užrašą, kuriame buvo minimas Petro vardas, užrašytas graikiškai. Vienas iš mokslininkų iššifravo šį užrašą taip: "Petras dingo, Petro čia daugiau nėra." Šis aiškinimas visiškai atitinka versiją, kuria remiantis, apaštalo palaikai galėjo būti laikinai išvežti į San Sebastiano urvus. Kad ir kaip ten būtų, 1952 metų sausio 16-ąją tėvas Ferrua pareiškė, kad viename iš mauzoliejų, greta aptvertos vietos jis matęs atvaizdus dviejų galvų, nupieštus anglimi vienas virš kito. Greta galvų dvasininkas aptiko iš dalies nusitrynusį lotynišką žodį PETRU, turėjusį aiškų ryšį su Petru.

Po kiek laiko šiuos užrašus kruopščiai ištyrinėjo garsi archeologė iš Romos, sinjora Karducci. Štai kaip ji aprašė antrąjį atvaizdą: "Piešinyje pavaizduotas plikas senolis raukšlių išvagota kakta, didžiulėmis akimis, ryškia nosimi, pleišto pavidalo barzda, krintančia ant jo drabužio apykaklės." Tačiau kas jis, tas senukas? Atsakymas į šį klausimą slypi užraše, esančiame greta galvos iš kairės - jis prasideda nuo raidžių PETRU ir baigiasi dešinėje S raide. Tokiu būdu mus dominančių įvykių chronologija lengvai pasiduoda logikai. Taigi, Petras buvo nužudytas Nerono cirke ir palaidotas artimiausiose kapinėse. Jo kapą imta saugoti, apie tai byloja požeminė siena (krikščionys aplink Petro kapvietę pastatė užtvarą). II amžiuje buvo pastatyta raudonoji siena. Pagaliau 160 ar 170 metais statinio, kurį Gajus pavadino "Petro trofėjumi", statyba buvo užbaigta.

Įminta paslaptis

Tačiau dėl tolesnės įvykių sekos mokslininkų nuomonės skiriasi. Vieni jų mano, kad apaštalo palaikai niekada nebuvo palikę Vatikano, kiti įsitikinę, jog 258-aisiais jie buvo pervežti į San Sebastiano urvus ir atgal į Vatikaną atgabenti tik 336 metais. Nuo to laiko jie, matyt, liko Vatikane. Apie tai liudija faktas, kad abiejų bazilikų altoriai - ankstyvasis ir vėlyvasis - buvo pastatyti kaip tik ties atitverta vieta. Tokiu būdu kasinėjimai Šv. Petro bazilikos požemiuose patvirtino egzistuojančią versiją. Bet čia skaitytojas gali paklausti: "Gerai, tarkim, šv. Petro kapvietė rasta, bet kur tokiu atveju dėjosi jo palaikai?"

Štai ką apie "atitvertą vietą" 1952 metais pasakojo tėvas Ferrua: "Mes ištyrinėjome ją skersai ir išilgai ir nustatėme, kad tai ir yra šv. Petro kapvietė. Kad ir kaip būtų gaila, ji pasirodė esanti tuščia!"

Tuščia! Tačiau anaiptol ne visi mokslininkai buvo nusiteikę taip pesimistiškai. Kai kurie jų prisiminė tris nišas "raudonojoje sienoje" - apie jas mes jau rašėme. Vienas katalikybės istorijos specialistas, vardu Ruiskartas, pastebėjo: "Vienoje iš nišų buvo rasti žmogaus palaikai be kaukolės, ir jau pirmoji medicininė ekspertizė parodė, kad tai - vieno žmogaus kaulai, beje, garbingo amžiaus. Ataskaitoje apie palaikus užsimenama tik probėgšmais, prie jų pridėta ir nuotrauka, tačiau apie tai, kam jie galėjo priklausyti,  nesakoma nė žodžio. Suprantama, bet kuri mokslinė analizė reikalauja kraštutinio atsargumo. Ruiskarto nuomone, esama pagrindo manyti, kad palaikai, rasti po "raudonąja siena", priklauso būtent šv. Petro kapui ir niekuomet nebuvo jo palikę.

Kito mokslininko, Ž.Karpokino, dėmesį patraukė niša "ženklų sienoje", išsidėsčiusioje statmenai "raudonajai sienai". "Kasinėjant, - sako jis, - paaiškėjo, kad ši niša, tvarkingai apklijuota marmuro plytelėmis, įėjo giliai į sieną. Ten, viduje, ir buvo rasti žmogaus kaulai. Sprendžiant pagal tai, kad jie buvo paslėpti tokioje patikimoje vietoje, jie buvo tikros relikvijos, o jei jau šios relikvijos buvo užmūrytos po Šv. Petro bažnyčia, vadinasi, jie galėjo priklausyti tik šventajam Petrui ir niekam kitam."

Ši slaptavietė buvo padaryta šv. Greguaro Didžiojo įsakymu išsyk po to, kai krikščioniškosios relikvijos gotų puolimo metu buvo imtos išniekinti. Įdomu pastebėti, kad Greguaras Didysis įpareigojo savo pavaldinius šventikus "kuo dažniau melstis kankinių relikvijoms",  taip pat tai, kad siena su slaptaviete įkurdinta kaip tik po popiežiaus altoriumi. Vadinasi, paslaptis įspėta?

Akivaizdu, jog esama pagrindo manyti, kad apaštalo Petro kapvietė buvo rasta.

O dėl jo palaikų buvimo galima spėti, kad šios relikvijos būtų  buvusio įmūrytos į "ženklų sieną", bet barbarai, viską naikinę savo kelyje, kažkokiu būdu su jais susidūrė ir dalį jų išmetė.

Tokiu atveju kaulai, rasti pirmoje, požeminėje nišoje, kaip mano Ruiskartas, ar slaptavietėje, "ženklų sienoje", yra viskas, kas liko iš šventojo Petro palaikų.

Manoma, kad Pijus XII išėjo iš gyvenimo be sunkumo širdyje - galų gale jis buvo tikras, kad savo gyvenimą nugyveno ne veltui ir atsakymą į jaudinantį klausimą sužinojo dar iki tol, kol jį gavo archeologai. Išties, tikėjimas dažnai aplenkia mokslą.

Parengė DANA KURMILAVIČIŪTĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"