TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Svetimi tarp savų

2009 12 18 0:00
Raudonosios armijos 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos vadas V.Karvelis įteikia 167-ojo pulko vadui pulko vėliavą. Rusija, 1943 metų rugpjūtis.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Lygiai prieš 68 metus, 1941 metų gruodžio 18 dieną, SSRS Gynybos komitetas nutarė suformuoti 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją - ji turėjo pademonstruoti lietuvių paramą prieš hitlerinę Vokietiją kovojančiai Sovietų Sąjungai. Tačiau šio junginio kelias Raudonosios armijos strategų dėka galėjo baigtis vos prasidėjęs. Net ir pritariantys Stalino politikai lietuvių kariai buvo laikomi nepatikimais, tad jų kraujo niekas negailėjo.

Apie 16-ąją lietuviškąją diviziją prirašyta ir pripasakota daug. Jos tema ypač eksploatuota per ilgus okupacijos dešimtmečius. Tačiau ar tai, ką apie šio junginio nueitą kelią pasakojo istorijos vadovėliai, knygos ar laikraščiai, ką susitikimuose su jaunimu porino divizijos veteranai, buvo tiesa, ar tik pompastiškais epitetais pagražintos legendos?

Ir taip, ir ne. Istorijos apie didvyrišką šios divizijos kelią, pareikalavusį daugybės praradimų ir aukų, abejonių nekelia. Tačiau net ir atgimimo laikais tik nedaugelis buvusių šio junginio karių prakalbo apie ligi tol neminėtus šios dramos puslapius, iškėlusius dar daugiau klausimų.

Kodėl į Rusiją pasitraukę Lietuvos partiniai vadovai taip forsavo lietuviškos divizijos kūrimą? Kodėl sovietinė vadovybė taip kaišiojo jiems pagalius į ratus, kai Raudonosios armijos gretose jau veikė panašūs kitų respublikų "nacionaliniai" junginiai? Ar lietuviškoji divizija tikrai buvo lietuviška? Kodėl sovietiniai strategai ilgo žygio ir nepriteklių išvargintus karius metė į beviltišką mūšį prie Aleksejevkos, kur savo kapą rado daugiau nei trečdalis junginio vyrų? Ar dėl to kaltas tik sovietų karo vadų neišmanymas ir abejingumas žmogaus gyvybei, ar tai būta sąmoningo sprendimo pirmiausia paaukoti nepatikimuosius? Vienareikšmių atsakymų į šiuos klausimus nėra iki šiol. Nors po 1988-ųjų kai kurie divizijos veteranai išdrįso kiek kritiškiau pažvelgti į šio junginio kelią, net ir pernai išleistoje prisiminimų ir dokumentų rinktinėje rasime daugiau senų mitų, dogmų ir ideologinių štampų, nei mėginimų atskleisti visus šios istorijos aspektus.

29-ojo korpuso drama

Norėdami atsakyti į klausimą, kodėl sovietų karinė vadovybė turėjo pagrindo nepasitikėti jos pusėje kariavusiais lietuviais, visų pirma turėtume prisiminti tragišką 29-ojo teritorinio šaulių korpuso likimą. Būtent į šį korpusą 1940 metais buvo reorganizuota sovietų nesunaikinta Lietuvos kariuomenės dalis. Korpuso istorija dramatiškai baigėsi pirmosiomis SSRS ir Vokietijos karo dienomis, lietuvių kariams nepanorus lieti kraujo už stalininės imperijos pergalę.

1941 metų birželį abi šio korpuso divizijos buvo išskirstytos po vasaros stovyklas: 184-oji divizija drauge su štabu perkelta prie Varėnos, 179-oji - prie Pabradės, o korpusui priklaususi Vilniaus pėstininkų mokykla įkurdinta Švenčionėliuose. Pirmąją karo dieną gavusi įsakymą trauktis Vilniaus link, 184-oji divizija prie Eišiškių susikovė su čia prasiveržusia stipria Vermachto grupuote. Nuo Alytaus priartėjus vokiečių tankams, junginys atsidūrė apsuptyje. Nesulaukusi jokios paramos, divizija buvo pasmerkta: po poros dienų iš apsupties prasiveržė tik jos štabas ir kelios artilerijos diviziono baterijos. Likę korpuso daliniai traukėsi Polocko bei Ašmenos kryptimi ir buvo sunaikinti jau už Lietuvos ribų. Rugpjūčio pabaigoje korpusas buvo išformuotas.

Tokią šios istorijos versiją galima rasti ir sovietiniuose šaltiniuose. Tiesa, kai kuriose to meto publikacijose užsimenama ir apie tai, kad dalis korpuso kareivių ir karininkų dezertyravo ar pasidavė vokiečiams į nelaisvę.

Tai, kad nenorėdami trauktis į SSRS gilumą korpuso kovotojai pasiduodavo vokiečiams - tik pusė tiesos. Tačiau yra ir kita tiesos dalis - nemažai lietuvių tomis dienomis žuvo ne nuo hitlerininkų, o nuo sovietų rankų. Gailėtis 29-ojo korpuso sovietai nematė reikalo: dar 1941 metų sausio mėnesį slaptuose sovietų karinės žvalgybos agentų pranešimuose padėtis šiame junginyje būdavo apibūdinama kad ir tokiais žodžiais: "Jei atsirastų galimybė, karininkai šimtais eitų per sieną pas vokiečius, kaip kadaise caro karininkai ėjo pas Dono kazokus."

Iš tiesų, 29-ojo korpuso kariai, gavę įsakymą pridengti nuo vokiečių puolimo Vilnių ir su mūšiais trauktis į SSRS gilumą, nė nemanė palikti savo krašto. Tad nenuostabu, kad artėjant prie Lietuvos sienos korpusas tiesiog tirpte tirpo: kas galėjo, pasitraukė tyliai, tačiau pasitaikė nemažai atvejų, kai sukilę kariai tiesiog nuginkluodavo ar iššaudydavo sovietinius komisarus ir vadus.

Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės Baltarusijos link traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių. Dalis lietuvių sukilo vos pasitraukus iš miestelio, dar maždaug šešiasdešimt ištrūko prie Švenčionių. Pasitraukti nepastebimai nebuvo jokių galimybių, tad veržtis iš sovietų gniaužtų teko su ginklu rankoje. Kai kurie kariai, matydami, jog ištrūkti nepavyks, verčiau rinkosi mirtį. "Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!" - tokie buvo paskutiniai kariams ištarti divizijos pulkininko leitenanto Otono Milaševičiaus žodžiai. Matydamas, jog atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė. Suprantama, kad toks poelgis nepadidino karių entuziazmo pasitikti mirtį svetimame krašte. Tad ir už Adutiškio, prie pirmųjų Baltarusijos kaimų nesiliovė kruvini lietuvių ir sovietų susirėmimai. Birželio 26 dieną prie Pastovių dvi lietuvių kuopos užpuolė divizijos štabą. Po daugiau nei valandą trukusių įnirtingų kautynių sukilimas buvo numalšintas artilerijos ugnimi, o visi likę gyvi lietuviai sušaudyti vietoje. Dar po mėnesio 29-ojo šaulių korpuso tiesiog nebeliko - kai Pskovo srityje prieš vokiečius pasiųsti lietuviai iš karto pasidavė į nelaisvę, šis junginys buvo išformuotas. Kiek iš 18 tūkst. jo karių atsidūrė Sovietų Sąjungos gilumoje, tiksliai nežinoma, tačiau manoma, kad tokių buvo apie pusantro tūkstančio. Niekas dabar nepasakys ir to, kiek tarp pasitraukusiųjų buvo idėjinių komunistų ir sovietų valdžios rėmėjų, kiek buvo tų, kuriems tiesiog nepavyko likti Lietuvoje. Šiaip ar taip, būtent šie žmonės Lietuvos komunistų vadų sumanymu ir turėjo sudaryti būsimos 16-osios lietuviškos divizijos branduolį.

Kur rasti lietuvių?

Kurti naują lietuvišką karinį junginį sovietinėje kariuomenėje sumanė į Sovietų Sąjungą pasitraukę Lietuvos komunistų partijos ir sovietinės administracijos vadovai. Ypač entuziastingai to siekė kompartijos lyderis Antanas Sniečkus. Reikia pažymėti, kad dėl tokio junginio sukūrimo Lietuvos komunistams teko nemažai pakovoti ir net prašyti paties Josifo Stalino užtarimo. Kodėl, susidūrę su sovietinės karinės ir politinės vadovybės pasipriešinimu, Lietuvos komunistų lyderiai buvo tokie atkaklūs? Galima spėti, kad jie siekė iš karto kelių tikslų. Visų pirma, lietuviški daliniai turėjo propagandinę reikšmę - jų atsiradimas tarsi demonstravo, kad karo išvakarėse okupuoto krašto piliečiai kovoja SSRS pusėje ir yra pasiryžę visais įmanomais būdais išsaugoti sovietų viešpatavimą savo tėvynėje. Kita vertus, būta ir grynai praktinių tikslų - lietuviškas junginys turėjo tapti partinių ir administracinių kadrų kalve, parengsiančia reikiamus žmones dirbti pokario Lietuvoje.

Tačiau nei A.Sniečkus, nei jo komanda nemanė, kad įgyvendinti šį sumanymą bus taip sudėtinga. Jie neįsivaizdavo, kad vokiečiai pirmaisiais karo mėnesiais nustums Raudonąją armiją šimtus ir net tūkstančius kilometrų, kad lietuviško junginio kelias į Lietuvą bus toks ilgas ir pareikalaus tiek daug kraujo. Kita vertus, jie neturėjo jokio supratimo apie tai, koks likimas ištiko 29-ąjį šaulių korpusą, ir nenumanė, kad stalininė vadovybė lietuviais daugiau niekuomet nepasitikės. Taigi Lietuvos komunistų vadai negalėjo suprasti, kodėl tuo metu, kai Raudonosios armijos gretose skubiai kuriamos latvių ir estų divizijos, armėnų, azerbaidžaniečių, gruzinų, kazachų, tadžikų, turkmėnų, uzbekų, baškirų, kalmukų ir kitų tautų daliniai, jų entuziazmas atsimuša į tylą ar net sąmoningą reikalo vilkinimą.

Pirmą kartą apie lietuviškos divizijos steigimą A.Sniečkus prakalbo dar 1941 metų rugsėjo 1 dieną, tačiau tądien jį priėmę VKP(b) sekretoriai Andrejus Andrejevas ir Aleksandras Ščerbakovas, nors ir pritarė tokiam sumanymui, vis dėlto patarė svečiui šiuo klausimu kreiptis tiesiog į NKVD vadovą Lavrentijų Beriją. Tačiau šis priimti Lietuvos komunistų vado neskubėjo. Po trijų savaičių laukimo A.Sniečkus ir LSSR Liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas laišku kreipėsi į patį J.Staliną, skųsdamiesi, kad "dėl neaiškių mums priežasčių draugas Berija delsia spręsti šį klausimą", ir prašydami, kad sovietų diktatorius šį klausimą išspręstų pats. Tačiau J.Stalinas tylėjo.

Galiausiai gruodžio 18 dieną Valstybės gynimo komitetas priima nutarimą pradėti lietuviškos divizijos formavimą. Naujasis junginys turi būti dislokuojamas Gorkio (dabar - Nižnij Novgorodas) srities Balachnos, Pravdinsko ir Gorodeco miestuose. Balachnoje įsikuria ir būsimos divizijos štabas. Netrukus pradedama ir visų iš Lietuvos į Rusiją pasitraukusių vyrų mobilizacija. Tačiau surinkti į vieną vietą išblaškytus pabėgėlius - nelengvas darbas. Tuo tikslu į įvairias karines apygardas nuo Uralo iki Vidurinės Azijos išvyksta bent dvidešimt sovietinės Lietuvos Vyriausybės ir LKP(b) CK atstovų. Divizijoje galėjo pasireikšti ir medicininį išsilavinimą turinčios moterys. Kadrų naujajai divizijai ieškoma ir tarp tų jau minėto 29-ojo šaulių korpuso karių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių nepasitraukė iš Raudonosios armijos ir neliko Lietuvoje. Tačiau šis kontingentas nei Lietuvos partinių vadovų, nei divizijos vadovybės nedžiugino.

Sovietams išformavus nepatikimąjį 29-ąjį korpusą, dauguma jo karių buvo išmėtyti po įvairiausius darbo batalionus, kuriuose per pusmetį spėjo palūžti ne tik dvasiškai, bet ir fiziškai. Nepakeliamo darbo iškankinti vyrai iš tarnybos naujojoje divizijoje nebesitikėjo nieko gero. Be to, nemažai jų tiesiog nebepastovėjo ant kojų. Netgi tuometis LKP(b) propagandos sekretorius Kazys Preikšas vėliau prisimins, kad daugiau nei pusę vienos atvykusios komandos narių teko iš karto paguldyti į ligoninę - jie paprasčiausiai nebegalėjo paeiti. Kita vertus, net ir visas 29-asis korpusas tegalėjo sudaryti maždaug dešimtadalį divizijos. Tad kur ir kaip rasti šiam junginiui 11 tūkst. lietuviškų kadrų, jei Sovietų Sąjungoje niekada nebuvo bent kiek gausesnės lietuvių bendruomenės, o iš hitlerininkų okupuotos Lietuvos į SSRS gilumą iš viso pasitraukė ne daugiau nei 15 tūkst. žmonių? Galiausiai iki 1942 metų vasario mėnesio surinkus vos 2 tūkst. lietuvių mobilizacijos vykdytojams teko gerokai nuleisti atrankos kartelę - į naująjį junginį imta siųsti ne tik lietuvius, bet ir visus, kurie nors kiek mokėjo lietuviškai.

Didžiąją šio kontingento dalį sudarė nuo nacių invazijos pabėgę žydai. Kitaip nei išvarginti ir morališkai palūžę lietuviai, šie tiesiog veržte veržėsi tarnauti naujojoje divizijoje, norėdami asmeniškai prisidėti prie okupuotose teritorijose likusių ir visiškam sunaikinimui pasmerktų savo artimųjų ir kitų tautiečių išvadavimo. Toks entuziazmas baigėsi tuo, kad 16-oji lietuviškoji šaulių divizija netrukus tapo kone pačiu žydiškiausiu Antrojo pasaulinio karo istorijoje kariniu junginiu, tarnavusių žydų skaičiumi nusileidusiu tik 1944 metais britų kariuomenėje įkurtai Žydų brigadai. Tad neatsitiktinai jau vėlesniais metais apie diviziją ims sklandyti toks anekdotas: "Kodėl divizija vadinasi 16-oji lietuviškoji? Todėl, kad joje tarnauja tik šešiolika lietuvių, likusieji - žydai." Juokai juokais, bet (suformavus junginį) bent jau tarp eilinių karių žydai sudarė apie 40 proc., tad nenuostabu, jog žemesniųjų karininkų komandos joje dažnai būdavo duodamos ne lietuvių ar rusų, o jidiš kalba.

Tokia tendencija nelabai patiko lietuvišką diviziją sumaniusiems sovietinės Lietuvos vadovams - ne dėl kokių nors antisemitinių motyvų, o grynai dėl politinių ir propagandinių priežasčių. Todėl kai kuriuos žydus mėginta "nutautinti" bent jau popieriuje, paprasčiausiai užrašant juos lietuviais. Tačiau nei tikri lietuviai, nei iš Lietuvos kilę žydai reikalo neišgelbėjo - nei vienų, nei kitų suformuoti pilnakrauję diviziją nepakako. Tad galiausiai į lietuviškumo kriterijus teko numoti ranka: divizija baigta formuoti permetant į ją bet kokios tautybės karius iš kitų junginių.

Galutinai diviziją pavyko suformuoti 1942 metų gegužės mėnesį. Iš viso ją sudarė beveik tūkstantis karininkų ir apie 12 tūkst. karių, tarp kurių buvo ir apie 170 moterų - medikių, snaiperių, ryšininkių. Tačiau kovinis divizijos parengimas buvo, švelniai tariant, abejotinas - dauguma jos karių buvo niekada neuostę parako, o apie 40 proc. apskritai neturėjo jokio karinio pasirengimo, tad juos teko apmokyti elementariausių dalykų. Šiaip ar taip, gegužės 1 dieną davę priesaiką, divizijos kovotojai laukė dienos, kada bus išsiųsti į frontą. Tačiau praėjo mėnuo, kitas, trečias, o įsakymo stoti į kovą nebuvo, tad kariai ėmė ne juokais nerimauti.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ilsėtis saugiame užnugaryje nėra blogiau, nei kasdien laukti mirties priešakinėse linijose. Tačiau gyvenimas sovietiniame užnugaryje galėjo reikšti dar baisesnę pabaigą - mirtį nuo išsekimo. Gaudami per dieną 600 gramų nežinia iš ko iškeptos duonos, dubenėlį balandų sriubos ir samtį skystos košės, kariai užnugaryje paprasčiausiai badavo. Tokia padėtis tęsėsi iki pat metų pabaigos. Taip sovietinė vadovybė nesielgė nė su viena karo metais suformuota divizija, tad kariai nesuprato, kodėl draugas Stalinas, už kurį jie pasiruošę padėti galvas, neskuba duoti įsakymo vykti į frontą. Nenuostabu, kad divizijos kovotojų moralė ir drausmė ėmė šlyti, kai kurie jų, neišlaikę įtampos, tiesiog nusprendė dezertyruoti. Jų likimas buvo aiškus - dar iki 1942 spalio sovietų karinis tribunolas nuteisė mirti 118 įkliuvusių bėglių.

Skerdynės prie Aleksejevkos

Pagaliau žiemos pradžioje divizija pompastiškai išlydima į frontą. Tačiau tuo jos karių kančios nesibaigia. Porą mėnesių divizija stumdoma nuo vieno fronto prie kito. Galiausiai, nuklampoję beprasmiškus 400 kilometrų Oriolo srities keliais, pervargę kariai priskiriami 48-ajai armijai. Tačiau paskirties vietos divizija galėjo ir nepasiekti: sulysę išbadėję arkliai nebepatempė vežimų, gedo ir lūžo techniką bei amuniciją gabenę sunkvežimiai, tad šovinių dėžes, minas bei sviedinius vyrams teko tempte tempti ant pečių. Apie šiltą nakvynę buvo galima tik pasvajoti: dešimtis kilometrų nuklampoję kariai nakties poilsio sukrisdavo tiesiog į sniegą. O kadangi tomis naktimis spaudė trisdešimties laipsnių šaltis, ne vienas po tokio "poilsio" daugiau neatsikeldavo.

Iš štai vasario 22-ąją, Raudonosios armijos dienos išvakarėse, išsekusi divizija gauna įsakymą atakuoti vokiečių pozicijas prie Aleksejevkos kaimo. Krintantys iš nuovargio kariai, nesulaukę atsilikusių artilerijos ir užnugario dalinių, be jokių dvejonių siunčiami tiesiog į mirtį. Pirmąją dieną divizijos daliniams nepavyko priartėti prie vokiečių pozicijų nė per puskilometrį - atvirame lauke, kurio įšalusioje žemėje nebuvo įmanoma išsikasti apkasų, juos pasitiko uraganinė priešo minosvaidžių ir artilerijos ugnis. Atsakyti į apšaudymą nebuvo kuo - divizijos artilerijos daliniai pasiekti mūšio lauko taip ir nesuspėjo. Baltų maskuojamųjų chalatų neturėję vyrai snieguotame lauke buvo iššaudyti kaip kiškiai - pirmosios atakos metu junginys neteko 273 kovotojų.

Beprasmiškos atakos buvo pakartotos vasario ir 24, ir 26, ir 27 dienomis. Rezultatas buvo toks pats. Didžiausia lietuvių sėkme galima laikyti nebent tai, kad per vasario 26-osios mūšį jiems pagaliau pavyko pasiekti vokiečių įrengtas spygliuotų vielų užtvaras. Tačiau įveikti įtvirtinimų nepasisekė, o mūšio lauke tądien liko gulėti 615 divizijos karių. Verta pažymėti, kad beviltiškai atakuojančius lietuvius atidžiai stebėjo kaimynystėje įsitvirtinusios 143-ioji ir 6-oji gvardijos divizijos, tačiau padėti ginklo broliams jos nežinia kodėl neskubėjo.

Užtat 48-osios armijos ir Briansko fronto vadovybė jau vasario 25 dieną suskubo suteikti lietuvių divizijai kitokią "pagalbą", atsiųsdama į jos užnugarį užtveriamąjį būrį. Tokie būriai turėjo aiškią užduotį: stebėti, kad "nepatikimų" divizijų kariai nežengtų nė žingsnio atgal, o savavališkai besitraukiančiuosius šaudyti vietoje. Įdomu tai, kad po pergalės prie Stalingrado tokie žudikų būriai jau beveik nebebuvo naudojami. Tai rodo, kad po pirmųjų nesėkmingų mūšių dienų lietuviškoji divizija buvo pasmerkta - ją imta laikyti nepasirengusiu, nepatikimu ir susikompromitavusiu junginiu. Apie tokį požiūrį liudija ir 1943 metų balandžio mėnesį išleistas Briansko fronto Karo tarybos įsakymas, kuriame divizija paskelbta "suteršusia savo vardą tėvynės karo frontuose". Nepavykusi operacija brangiai atsiėjo ir divizijos vadui Feliksui Baltušiui-Žemaičiui. Jis buvo atleistas iš pareigų, o vadovauti divizijai paskirtas generolas Vladas Karvelis.

Po mėnesį trukusių skerdynių prie Aleksejevkos 16-oji lietuviškoji divizija prarado daugiau nei trečdalį savo karių - 1328 kovotojai žuvo mūšio lauke, 3275 buvo sužeisti. Dar 122 kariai apšalo, o 159 dingo be žinios. Labiausiai nukraujavo pėstininkų pulkai: kai kuriose jų kuopose po Aleksejevkos kautynių liko vos po 12-15 karių. Visos šios aukos buvo absoliučiai beprasmės: per mėnesį trukusią operaciją divizijai nepavyko įvykdyti nė vienos kovinės užduoties.

Po Aleksejevkos skerdynių divizijos karių entuziazmas kautis už stalininę imperiją gerokai išblėso. Tai, kad sovietų karinė vadovybė ir toliau nesigailės nepatikimų lietuvių kraujo, regis, suprato ir įnirtingai už šio junginio steigimą kovojęs A.Sniečkus. Nuo šiol jis darys viską, kad divizijai netektų kautis priešakinėse fronto linijose, taip mėgindamas išsaugoti nacionalinius kadrus darbui sovietų "išvaduotoje" Lietuvoje. Šiaip ar taip 16-oji divizija dar nueis ilgą kovos kelią, kuris baigsis tik 1945 metų gegužę Kurše. 1944-aisiais, papildžius diviziją sovietų vėl užimtos Lietuvos gyventojais, ji taps dar lietuviškesnė, vadinasi - ir "nepatikimesnė" nei kada nors. Tad netrukus po karo ją bus pasiskubinta išformuoti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"