TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tai, ką mačiau, buvo karas

2013 01 12 6:00
Gydytoja V.Pumputienė 40 metų skuba į pagalbą susirgusiems žmonėms. / Romo Jurgaičio nuotrauka

Naktį į 1991 metų sausio 13-ąją regėjusi nužudytus taikius Lietuvos nepriklausomybės gynėjus, padėjusi sužeistiems žmonėms, į akis žiūrėjusi ginkluotiems omonininkams, gydytoja Vanda Pumputienė dabar prisipažįsta nesitikėjusi, kad bus taip žiauru.

"Dabar galiu visiems pasakyti - tai, ką mačiau, buvo karas", - kerta Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties (GMPS) direktoriaus pavaduotoja. Medikė V.Pumputienė su šeima kasmet tradiciškai eina prie Seimo rūmų drauge su kitais žmonėmis paminėti tragiškų Lietuvai dienų. Prieš 22 metus greitosios pagalbos automobilyje ji ten budėjo, o sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto gelbėjo sužeistuosius.

Dėl vienybės

Pirmą pavasario dieną sueis 40 metų, kai V.Pumputienė žmonėms teikia skubią medicinos pagalbą. Būta ne vienos sudėtingos, organizuotumo ir greitos reakcijos reikalaujančios situacijos, bet gydytojai į atmintį labiausiai įsirėžė sausio 13-osios įvykiai. Prieš 22 metus patirti sukrėtimai, anot jos, matyt, niekada neišdils.

"Tų laikų žmonių vienybė buvo stulbinama, - prisimena gydytoja. - Tą patį galiu pasakyti apie mūsų - Greitosios medicinos pagalbos stoties - darbuotojus. Nesvarbu, kokio amžiaus ir tautybės, jie buvo atsidavę ir vieningi." Pasak V.Pumputienės, tomis dienomis po sunkiausio budėjimo pagal grafiką medikai vėl važiuodavo budėti visur, kur galėjo kilti pavojus žmonių sveikatai ir gyvybei. Savanoriškai, nes niekas neįpareigodavo to daryti, patys klausdavo, kur gali prireikti jų pagalbos. Svarbiausios budėjimo vietos buvo prie Aukščiausiosios Tarybos, Lietuvos radijo ir televizijos, televizijos bokšto. Tomis sausio dienomis medikai be miego išbūdavo po dvi ar tris paras, kol jėgos galutinai išsekdavo.

Informacija, paskelbta 1991 metų sausio mėnesio vieno puslapio laikraštyje "Atgimimas", nemokamai platintame sostinės gatvėse.

Nuojauta pasitvirtino

Aną sausio 12 dieną gydytoja V.Pumputienė budėjo prie tuometės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, tik vakare grįžo namo, į Rinktinės gatvę. Tačiau bloga nuojauta, kad kažkas gali atsitikti, neapleido. Įtampa tomis dienomis vis didėjo, tad namo apdairiai parsivežusi didžiulį krepšį su medikamentais bei tvarsliava gydytoja pasidėjo jį po ranka. Žiūrėdama televizorių išgirdo dundesį - pro langą buvo matyti važiuojantys sovietų tankai. "Tankų buvo daug ir jie važiavo dideliu greičiu. Pamaniau, kad jie juda Aukščiausiosios Tarybos link, - prisimena V.Pumputienė. - Mobiliųjų telefonų tuo metu neturėjome, tad iš mūsų dispečerių per radijo ryšį sužinojau, kad tankai pasuko prie televizijos bokšto."

Gydytoja nedelsė. Paprašė atsiųsti greitosios medicinos pagalbos automobilį, čiupo krepšį ir vėl išvažiavo iš namų. V.Pumputienės vyras su dukra tuo metu buvo prie Aukščiausiosios Tarybos, o medikė skubiai vyko ten, kur nuvažiavo sovietų tankai. Prie televizijos bokšto medikai atsirado pačiu laiku. "Mačiau, kaip tankai jau spaudė prie bokšto žmones. Kilo triukšmas, chaosas, žmonės rėkė. Netrukus atnešė keturis žuvusiuosius. Apėmė klaikus siaubas - suvokiau, kas vyksta. Sunku pasakoti..." - ir po 22 metų ranka braukdama per akis pasakojo V.Pumputienė. Vis dėlto moteris prisipažino jokios baimės nejautusi, jai net nerūpėjo, kad pati gali žūti. Svarbiausia buvo padėti žmonėms. "Staiga manyje atsirado tokios dvasinės stiprybės, tokios fizinės jėgos! Atrodė, kad galėčiau padaryti viską, net tankus sustabdyti, - LŽ sakė medikė. - Taip atrodė ne man vienai, tokia nuotaika buvo apėmusi visus..."

Manė, kad ištiko insultas

Sužeistųjų buvo labai daug, todėl reikėjo koordinuoti medikų pagalbą. Per radijo ryšį V.Pumputienė paprašė, kad dispečeriai siųstų daugiau greitosios pagalbos brigadų, kurios sužeistuosius galėtų vežti į ligonines. Lengviau sužeisti žmonės patys ėjo prie medikų ir sėdo į automobilius. Sunkiau sužeistus užtrukdavo atgabenti iki budinčių prie bokšto gydytojų. "Greitai radijo ryšiu pranešė, kad ligoninės perpildytos, tačiau sužeistųjų nenustojome gabenti", - prisimena gydytoja.

Sužeidimų būta įvairių. Gydytoja matė ir peršautų žmonių. "Priėjo šlubuojanti moteris ir pasakė, kad jai - insultas, nes nebejaučia kojos. Paklausiau, ar jaučia ranką, ji atsakė teigiamai. Apžiūrėjau koją ir pamačiau šautinę žaizdą, iš jos tekantį kraują, - šiurpias akimirkas mena medikė. - Buvo ir daugiau žmonių su šautinėmis žaizdomis. Vienas vyriškis tik spėjo pasakyti savo pavardę bei amžių ir prarado sąmonę. Jam buvo peršautas inkstas. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje inkstas buvo pašalintas ir tas žmogus liko gyvas."

Tąnakt medikai save turėjo pamiršti, jie bėgo atsiliepdami į pagalbos šauksmą ir nesidairydami į tankus. "Kai gydytoja Marija Drumstienė šoko pirmyn, pamačiau, kad į ją lekia tankas. Puoliau artyn, griebiau, pati kritau ant šaligatvio, ją ant savęs verčiau, kitaip tankas būtų sutraiškęs", - emocingai pasakoja medikė. Ji prisimena, kad padėdami sužeistiesiems gydytojai pritrūko tvarsčių kraujuojančioms žaizdoms tvarstyti. Netoliese gyvenantys žmonės iš namų pradėjo nešti paklodes. Medikai vietoje jas plėšė ir bandydami sustabdyti kraujavimą tvarstė, tvarstė...

Ginkluoti omonininkai

V.Pumputienė prisimena, kad ir tuomet, kai viskas aprimo, žmonės vis dar būriavosi. Tada į prožektoriais apšviestą vietą išėjo Juozas Jermalavičius, vienas perversmo organizatorių. "Būkite ramūs, skirstykitės, Aukščiausioji Taryba - mūsų rankose, - pasakė jis. - Eikite namo." Žmonės supanikavo. V.Pumputienei šovė mintis radijo ryšiu susisiekti su ten budinčiais kolegomis ir sužinoti, kaip yra iš tikrųjų. "Paklausiau, ar jau užimta Aukščiausioji Taryba. Man atsakė, kad viskas ramu, - prisimena V.Pumputienė. - Tada paprašiau netoliese buvusio norvegų žurnalisto, kad jis apie tai pasakytų prie bokšto esantiems žmonėms." Patys gydytojai taip pat skleidė žinią, kad Aukščiausioji Taryba neokupuota. Taip perduodami vieni kitiems apie tai sužinojo daugelis žmonių ir įtampa atslūgo.

V.Pumputienė prisimena tada nusivilkusi striukę, nusiėmusi šaliką, kuriuo buvo apsivyniojusi galvą, kad nuo trenksmų neplyštų ausų būgneliai. Likusi vien su baltu medikės chalatu, drauge su keliais gydytojais vyrais priėjo prie omonininkų. "Jie stovėjo pasirėmę ant šautuvų. Kai priartėjome, ginklus pakėlė į mus. Tačiau jų viršininkas paliepė nuleisti, jie taip ir padarė, - prisimena medikė. - Omonininkai man atrodė lyg apduję, jų žvilgsniai buvo keisti." Gydytojai paprašė leisti apžiūrėti teritoriją, ar nėra sužeistų žmonių, kuriems reikėtų pagalbos. Tačiau jiems to neleido.

Tik vėliau felčerei Giedrimai Kundrotaitei buvo sudaryta galimybė apsidairyti ir net užeiti į patį bokštą. Sužeistųjų ten nebuvo. V.Pumputienė prie televizijos bokšto išbuvo iki paryčių - maždaug ketvirtos valandos, kol įsitikino, kad viskas nurimo. Kai kurios medikų brigados pasiliko budėti dar ilgiau. "Greitosios pagalbos automobiliu nuvažiavome dar iki LRT, pažiūrėjome, kokia ten padėtis, po to pravažiavome pro Aukščiausiąją Tarybą ir grįžome į savo stotį Žalgirio gatvėje", - prisiminė V.Pumputienė. Tąkart be miego ji išbuvo apie tris paras.

Nepakenčia niurzglių

Gydytojai įsiminė tomis dienomis ore tvyrojusi vienybė. Mieste besibūriuojantys žmonės budinčius medikus vaišindavo karšta arbata, net valgyti iš namų atnešdavo.

"Dabar žmonės jau kitokie, - mintimis į šiuos laikus peršoka V.Pumputienė. - Atsirado godumas pinigų: vieni jų turi, tad ir kitiems reikia. Manau, norima per daug. Nemąstoma, kad į kapus turto nenusineši. Juk užtenka turėti kur gyventi, kad jaustumeisi patogiai, būtų už ką gerai praleisti laiką... Vis dėlto svarbiau galvoti, ką duodi kitiems žmonėms." Pačiai medikei daug nereikia. Ji nieko nekaupia, prabanga nesižavi. V.Pumputienė įsitikinusi, kad svarbiausia - gera sveikata ir stipri dvasia. "Nepakenčiu niurzglių, - neslepia gydytoja. - Jei tau viskas blogai, vadinasi, pats kažką darai ne taip. Jei nesi neįgalus, galėtum padėti kitiems, džiaugtis gyvenimu, ko dar reikia?"

Moteris taip ir gyvena - keturis dešimtmečius žmonėms teikia medicinos pagalbą. Nors ji - Vilniaus GMPS direktoriaus pavaduotoja, vien kabinete nesėdi, budėjimų reanimacijos brigadoje neatsisako. "Tai darau jau 40 metų, - trumpai pasako V.Pumputienė. - Per tą laiką įgijau daug naudingos patirties." Žinių ir patirties gydytoja sėmėsi ir užsienyje - triskart Švedijoje, Olandijoje. O anuomet, iki tragiškųjų sausio įvykių, pasak gydytojos, ją mokė gyvenimas.

Ekstremalios situacijos patinka

Dabar jau brandaus amžiaus gydytoja visada energinga, tai lemia visuma - charakterio, gyvenimo būdo ir darbo pobūdžio. V.Pumputienė daug metų lanko baseiną, jai ir vyras palaiko kompaniją.

Šeima mėgsta važinėtis dviračiais, vasarą bemaž kas vakarą numina daugiau kaip po 20 km iki Žaliųjų ežerų. Ekstremalios situacijos yra gydytojos kasdienybė, tai jai pravertė ir privačiame gyvenime. "Jeigu reikia susiruošti išvykai, ilgai neužgaištu, - sako ji. - Juk padėjusi daiktą visada žinau kur. Jis visada būna toje pačioje vietoje." Tokios tvarkos V.Pumputienė laikosi visur - ir darbe, ir namie.

Gydytojo profesiją pasirinkusi moteris galėjo turėti ir ramesnį darbą, ją kvietė dirbti ne vienoje ligoninėje. "Tačiau mane traukia toks darbas, jam turiu ne tik žinių, bet ir įgūdžių. Čia efektas matomas iškart - atėjau, pamačiau ir nugalėjau", - dabar šypsosi V.Pumputienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"