TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tapatybės darkymas

2013 05 15 11:20
SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas pasirašo pakto, sudaryto su nacistine Vokietija, tekstą. online-utility.org nuotrauka

Molėtų kraštovaizdis nuostabus, gal kažkiek primenantis mano gimtąją Užnemunės Dzūkiją – Dainavą. Per Rasos ir Joninių šventes teko važiuoti į Alantą, kur vyko Santaros-Šviesos klausymai. Mėlynakė gruzinė Valentina Getija, mano vaikaitis Karolis ir brolis Vytautas sėdom į „Almerą“ ir nuriedėjom iš Vilniaus į Alantą.

Bevažiuojant pajutom įspūdžių, lyg skristume mažu lėktuvėliu: važiuojant per kalnelius ir kalveles vos 70-90 km/val. greičiu mano bendrakeleiviai aikčiojo ir net juokėsi iš išgąsčio ir malonių pojūčių.

Alantoje mes praleidome tik vieną konferencijos dieną, skirtą istorijos temoms.

Atsidūrę apytamsėje salėje žiūrėjome filmą apie Lietuvoje viešėjusį Česlovą Milošą, įžymųjį Lietuvos rašytoją ir poetą, apdovanotą literatūrine Nobelio premija. Kai kas jį laiko lenkų rašytoju, nes rašė lenkų kalba, tačiau savo kūryboje apdainavo Lietuvą, be to, jis kilęs iš lietuvių bajorų, o vaikystėje bei jaunystėje gyvenęs Kėdainių rajone, Šatenių dvare, studijavęs Lenkijos okupuotame Vilniuje. Tačiau svetimųjų mūsų laužytam mentalitetui yra sektinas pavyzdys iš panašios Airijos istorijos: visi įžymūs airių rašytojai, kūrę anglų kalba, ne tik save laiko airių rašytojais, bet ir visas pasaulis juos tokiais vadina – tereikia prisiminti Jamesą Joyce‘ą ar Bernardą Shaw.

Ar XIII a. Mozūrija – Lenkija?

Istorinės programos moderatoriumi buvo fizikas ir rašytojas iš Amerikos grįžęs lietuvis Kazys Almenas, kurio nuotykių romaną „Šienapjūtė“ skaičiau dar sovietų laikais – tais slogiais „pavergto proto“ (Č.Milošas) metais atmintyje ir sieloje jis išliko atgaivos gūsiu. Dabar rašytojas pristatė lyg istorijos, lyg būsimo romano gaires – kaip Mindaugo laikais jo kariai gabeno Plocko (tuomet Mozūrija) katedros varines duris, sveriančias apie dvi tonas, į Polocką, Mindaugo karalystės miestą (dabar Gudija). Tačiau rašytojas ir kiti istorikai kažkodėl Mozūriją vadino Mazovija (keisdami pavadinimus mes naikiname senosios baltų kalbos reliktus, dar likusius mūsų kaimyninėse šalyse).

K.Almenas didžiausią dėmesį skyrė ne Lietuvos kunigaikščių žygiams į Mozūriją ir jos kunigaikščio Ziemovito (Siemovito) nukirsdinimui, bet pasakojo kaip Mindaugo kariauna dalijosi grobį – varines katedros duris., nors istoriografijoje nustatyta, kad 1262 m. birželį Mozūriją puolė ir Ziemovitą nukovė kunigaikščio Treniotos vadovaujama lietuvių kariuomenė (Artūras Dubonis, „Traidenis“. 2009. 91, 93 p.).

Tai buvo lyg iliustracija istoriko Rimvydo Petrausko pranešimo, istorijos mokslus kramčiusio jau Nepriklausomos Lietuvos laikais. Jis pasakojęs apie Mindaugo žygius prieš Mozūrijos kunigaikštystę, ir ją pristatęs kaip Lenkijos dalį. Stebėtina, kad istorikas dabartinės Lenkijos teritoriją priskiria ano meto Lenkijai – juk ji tuomet buvo visai mažytė, tik apie Krokuvą, ir vadinosi Mažąja Lenkija. Kita būsimos, pirmiausia apsikrikštijusios, Lenkijos dalis buvo apie Gniezną. Klausantis istoriko R.Petrausko pranešimo susidarė įspūdis, kad tie tolimi įvykiai nagrinėjami labai lokaliai ir menkinant Lietuvą bei jos karalių Mindaugą. Istorikas neatsižvelgė į ano meto politines istorines aplinkybes, o jos yra pakankamai aiškios: pagrindiniais veiksniais tuometinėje Rytų ir Vidurio Europoje buvo prieštaravimas ir kovos tarp dviejų suskilusios krikščionybės polių – bizantiškos (stačiatikių) krikščionybės ir Romos katalikų krikščionybės, kurios tais laikais ir dar anksčiau buvo plečiamos kryžiumi ir kardu bei tapo politikos įrankiu. Tiesa, minimu laikotarpiu bizantiškosios krikščionybės plėtra buvo apmirusi dėl mongolų Aukso Ordos įsiveržimo į Europą. Tačiau kalbant apie Lietuvą tenka pabrėžti, kad ši prieštara tarp suskilusių krikščionybės atšakų sudarė sąlygas iškilti ir susiformuoti stipriai viduramžių valstybei - Lietuvos Karalystei ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Tačiau krikščioniškos kaimynės neretai menkindavo karališkąją Lietuvą - paradoksalu, kad XXI a., kai informacijos sklaida yra laisva, kai kurie lietuvių istorikai ir toliau vadovaujasi įvairiais Lietuvą menkinančiais stereotipais, šimtmečiais skiepytais mūsų didesnių kaimynų.

Išklausęs R.Petrausko pranešimą, neišgirdau istorinių aplinkybių, kodėl ir kaip lietuvių buvo puolama Mozūrija ir nužudytas Ziemovitas. Buvo stengiamasi pavaizduoti lietuvių karius tik plėšikaujančius. Beklausant istoriko prieš akis iškilo Vilniaus katedros altoriaus paveikslo vaizdas, kuriame pavaizduotas Krokuvos vyskupo Stanislovo nukirsdinimas jam laikant Mišias. Žmogžudystę įvykdė Lenkijos karalius Boleslovas II Drąsusis iš Piastų dinastijos, valdęs 1058-1079 m. ir žiauriai susidorojęs su Mažosios Lenkijos (Pršemislų dinastijos, atėjusios iš Čekijos) kunigaikščiais ir net vyskupu.

Todėl į XIII a. įvykius būtina pažvelgti bendrame istoriniame kontekste.

Pirmojo tūkstantmečio pirmoje pusėje kairiakrantės Vyslos žemės – tai vandalų (vanduolių) gyvenama teritorija (X a. vandalų kunigaikštis Daugonis apsikrikštijo), o nuo V a., po klajoklių hunų iš Azijos įsiveržimo, teritorijos kairiajame Vyslos krante gyventojai suslavėjo, vadinasi, hunų etnosas ištirpo dabartinės Lenkijos ir Vokietijos teritorijoje. Lenkų istorikai stengiasi XIII a. kunigaikštystes, kurių vadai jau buvo apsikrikštiję, priskirti Lenkijai, nors žvelgiant į ano meto kovas tarp kunigaikštysčių galima teigti, kad dar tik vyko mėginimai jungtis į vieną katalikišką valstybę – ypač karalyste tapusios Lietuvos ir įtakingos stačiatikių Haličo-Voluinės grėsmės akivaizdoje.

Anuomet nuo į rytus Vyslos, prie Baltijos, driekėsi prūsų žemės, o piečiau jų radosi Mozūrija. Tai nuo seno baltų – galindų, sūduvių, jotvingių (arčiau Narevo, Būgo upių) – gyvenamos teritorijos. Apie tai byloja Plockas, mozūrų miestas dešiniajame Vyslos krante, kuriame ir buvo pastatyta pirmoji katedra po krikščionybės priėmimo. Pilies pavadinimas atsikartoja toli šiaurėje ant Dauguvos upės, dar iki atsirandant stačiatikybei, pastatyto Polocko miesto pavadinimą. Abu miestai įkurti baltų, anksčiau vadintų sarmatais, gyvenamose žemėse (Sarmatija pavaizduota 178 m. žemėlapyje, o žemėlapiai, lyginant su istorinėmis interpretacijomis, yra tikroviškesni, nes jų paskirtis buvo tarnauti prekybai).

Pažvelkime į ano meto priežastis, dėl kurių Lietuva, jau tapusi karalyste, nuo 1262 m. iki 1267 m. beveik kasmet puldinėjo Mozūriją. Lenkija apsikrikštijo X amžiuje, tačiau per 250 metų nesugebėjo krikščionybės išplėsti į Šiaurę, į centrines baltų žemes, nes sutiko gerai organizuotų lietuvių karinių struktūrų pasipriešinimą. XIII a. pirmoje pusėje piečiau nuo Lietuvos buvo du politiniai centrai – Haličas-Voluinė ir Mozūrija. Lietuviai ir žemaičiai Mozūriją dar vis laikė baltiškomis žemėmis, todėl karaliui Mindaugui apjungus baltų kunigaikštystes atsirado jėgų kovoti ir dėl Mozūrijos prijungimo. Lietuviai politiškai ir kariškai neblogai pasinaudojo konfliktu tarp Kujavų ir Lenčycos (su centru Gniezne) kunigaikščio Kazimiero ir Mozūrijos kunigaikščio Ziemovito iš Piastų dinastijos. Kazimieras, būdamas vyresnis už savo brolį Ziemovitą, siekė „pirmauti politiškai ir išlaikyti viršenybę“ (A.Dubonis) Mozūrijos kunigaikštystėje. Ziemovitas pasirodė taip pat „ne iš kelmo spirtas“ – jis sutarė su Haličo-Voluinės kunigaikščiu Danilu ir Krokuvos kunigaikščiu Boleslovu Droviuoju (Pršemislo dinastija) ir ėmėsi misijinių ir karinių veiksmų jotvingių žemėse, o 1255-1262 m. naudojosi ir Kryžiuočių ordino pagalba. Regis, tai ir buvo viena priežasčių, kodėl 1262 m. birželį, dar vykstant prūsų sukilimui, Treniotos vadovaujama lietuvių kariuomenė puolė Mozūriją ir nukovė ištikimą Vokiečių ordino sąjungininką Ziemovitą. Juolab lietuviams buvo svarbu dar ir tai, kad kunigaikštis Konradas I Mozūrietis, Ziemovito tėvas, dar 1226 m. pasikvietė į Kulmo žemę Vokiečių (kryžiuočių) ordiną. Galima išvada, kad Ziemovito sąjunga su Ordinu lietuvių buvo laikoma išdavyste, o šis susidorojimas buvo ne tik atpildas už ją, bet ir sustiprėjusios Lietuvos politinis ir karinis žygis prieš agresyvią Vokiečių ordino ir Mozūrijos politiką.

Po šio nukirsdinimo lietuvių žygiai į Mozūriją tęsėsi iki 1267 m., o jau 1269 m. ir 1277 m. lietuviai ir jotvingiai puldami Kujavų Brastos, Lenčycos, Dobrynės žemes, esančias už Vyslos, tik taikiu būdu perėjo Mozūriją. 1268 m. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapus Traideniui, Mozūrija jau iškyla taikinga Lietuvos kaimyne. Draugiški ryšiai dar sustiprėjo, kai Traidenis 1279 m. savo dukrą Gaudimantę ištekino už Mozūrijos kunigaikščio Boleslovo II. O 1325 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas išleido dukrą Aldoną už kunigaikščio Vladislovo I Lokietkos sūnaus Kazimiero, kuris 1333-1370 tapo Lenkijos karaliumi, valstybės vienytoju vadinamu Kazimieru III Didžiuoju. Vadinasi, Lietuva dar ilgai Mozūriją, esančią prie dešiniakrantės Vyslos ir Būgo, laikė sava baltiška žeme.

Tik 1529 m. Mozūrija tapo sudėtine Lenkijos dalimi be jokios kunigaikštystės titulo, o Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, paskutiniam Gediminaičiui, Žygimantui Augustui tapus Lenkijos karaliumi, jis ir sostinę iš Krokuvos perkėlė į Mozūrijos miestą Varšuvą (kitur, jotvingiškai – Veržuva). Po Liublino unijos (1569) Lenkijos politikai analogišką likimą rezgė ir Lietuvai, tačiau jiems tai nepavyko, nes Lietuva savo savarankiškumą (atskirą iždą, savą kariuomenę ir teisinę sistemą) išlaikė iki XVIII a. pabaigos, iki sąjunginės valstybės padalijimo.

Lietuviai – XIII a. krikščionių šventieji

Tikrą atgaivos žinių šūsnį mūsų tautai atskleidė literatas ir istorikas Algimantas Bučys. Visų pirma norėčiau rekomenduoti visiems perskaityti pernai jo išspausdintas dvi knygas: „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“. Autoriaus įžvalgos keičia mąstymą, valo smegenis nuo monoparadigminės informacijos apnašų, suskaldo vienpusišką mentaliteto informacinį lukštą, kuris dažnam yra susidaręs. Jo žvilgsnis į bizantiškąją krikščionybę ir įžymiųjų lietuvių iškilimą joje praplečia mūsų akiratį, verčia mus palankiai žiūrėti į kitokią kaimyninę krikščionybę.

Bučys pristatė stačiatikių krikščionybės paskelbtus šventuosius, lietuvius: Mindaugo sūnų Vaišvilką (tik ne Vaišelga, nes priesaga –elga turi neigiamą prasmę, čia taip pat pasireiškė kaimynų noras niekinti Mindaugo sūnų) ir Charitiną Lietuvaitę, Tautvilo (Polocko valdovo) giminaitę. Šių vienuolių, pastačiusių vienuolynus, gyvenimo aprašymai – hagiografijos – priskiriamos literatūrai, o ne istorijai. Rašytojas pagrįstai teigė, kad lietuvių literatūrinių tekstų pradžia nukeliama į Mindaugo epochą. Nors jos ir parašytos pravoslavų religine kalba, tačiau tuomet visos hagiografijos buvo rašomos sakralinėmis kalbomis: lotynų, graikų ir slavų.

A.Bučys vienintelis savo pranešime pažvelgė į mūsų tapatybės gelmes, istorinius, kultūrinius įvykius ir tapsmus, ugdančius mūsų tautinę savimonę ir savigarbą.

Ko norėjo Vokietija ir SSRS

Trečiasis pranešėjas Algimantas Kasparavičius mus sugrąžino į nesenus XX a. įvykius: Didžiojo karo (1914-1918) ir II pasaulinio karo laikus, kai buvo žudomos, naikinamos ištisos Europos tautos – tai buvo didžiulė Dievo bausmė už nuodėmes, kaip sakytų tikintieji.

Istorikas daugumą klausytojų pribloškė savo teze, kad Lietuva carinės Rusijos imperijos nebuvo okupuota, nes 1914 m. prasidėjus karui apie 300-400 tūkstančių gyventojų iš trijų lietuviškų gubernijų pasitraukė į Rusijos gilumą, laikydami save imperijos piliečiais. Tačiau jis neįvardijo, ar tai buvo lietuvių, ar kitų tautų atstovai.

A.Kasparavičius daro metodinę klaidą, teigdamas, kad dabar demokratiškai gyvenančiai visuomenei būdingas laisvas mąstymas ir pasirinkimai buvo būdingi ir cenzūruojamos informacijos, monarchinio valdymo laikmečio visuomenei. Carinėje Rusijoje visuomenė buvo valdoma prievarta ir cenzūra. Iš atsiminimų žinome, jog gyventojai buvo varomi trauktis iš Lietuvos ir prievarta, todėl traktuoti to kaip laisvo gyventojų pasirinkimo negalime.

Koks istoriko Kasparavičiaus tikslas tokias nepagrįstas erezijas skleisti susirinkusiam jaunimui? Peršasi išvada, kad tik vienas– niekinti lietuvių tautą ir Lietuvos istoriją.

Čia verta pažvelgti į ankstesnius istorinius įvykius. Artimiausias lietuviams įvykis – tai 1905 m. įvykęs Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvaujant rinktiems atstovams iš visų lietuviškų gubernijų buvo priimta rezoliucija apie Lietuvos atkūrimą. Tačiau pravartu sugrįžti į XVIII a. pabaigą, kada Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo inkorporuota į Rusijos imperiją. Carienė Jekaterina II, norėdama visą LDK teritoriją pasiimti sau, Austrijai ir Prūsijai įrodinėjo, jog ji yra vienintelė pretendentė į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą. O kai Rusija gavo visą LDK, Lietuvos vardą ištrynė istorine-politine ir geografine prasme – buvusią kunigaikštystę suskaldė į gubernijas ir pavadino Šiaurės-vakarų kraštu. 1795 m. prasidėjęs Tado Kosciuškos kariuomenės karas prieš okupantą – Rusijos imperiją – vyko dėl LDK atstatymo. Tai nebuvo sukilimas, nes sukylama prieš savo valdžią, o šiuo atveju pagal tarptautinę teisę vyko išsivaduojamasis karas prieš okupantą.

Štai ką padaro kitų valdoma informacija – visi XIX a. išsivaduojamieji karai prieš Rusiją vadinami sukilimais. Taip ir mulkinama lietuvių tauta, tačiau pikčiausia, kad dabar tarp mūsų atsiranda istorikų, kurie atlieka panašų darbą. Pravartu priminti, kad XIX a. pradžioje įjungiant Suomijos kunigaikštystę į Rusijos imperiją buvo paliktas Suomijos kunigaikštystės pavadinimas ir jai suteiktos autonominės teisės.

Antra istoriko tezė, kuri suvirpino klausytojų širdis, buvo pareiškimas, kad Molotovo- Ribentropo rugpjūčio 23 d. pakto slaptajame protokole Lietuva buvo priskirta Vokietijos interesų zonai dėl to, kad Lietuvą abi valstybės laikė Lenkijos dalimi. Kad istorikas klysta, patvirtina Slaptojo protokolo pirmasis punktas: „Tuo atveju, jeigu srityse, priklausančiose Baltijos valstybėms (Suomijai, Estijai, Latvijai ir Lietuvai), įvyktų teritorinių bei politinių pertvarkymų, šiaurinė Lietuvos siena bus Vokietijos ir SSRS interesų sferos siena. Tuo atžvilgiu abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte.“ Kaip matome Lietuvai, Vilniui ir Baltijos šalims skirtas atskiras punktas, gi Lenkijai skirtas antras punktas, kuriame apie Lietuvą nieko nekalbama.

Verta priminti, kad tais pačiais metais, po dviejų dienų, rugpjūčio 25 d. Didžioji Britanija su Lenkija pasirašo sutartį (paruoštą dar prieš keturis mėnesius), kurioje įsipareigoja ginti ir Lietuvą, tuo pažeisdamos tarptautinę teisę, nes tai padarė nesuderinusios su Lietuvos vyriausybe. Juolab dviprasmiškas britų žaidimas išaiškėja 1939 m. rugsėjo pradžioje, kai Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės Vilniaus. Pažymėtina, kad sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę? Vis pasireiškia Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau Raudonajai armijai. Didžioji Britanija neprieštaravo Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Vilniaus krašto atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik Lietuvai padarytos neteisybės atitaisymą.

Štai iš kur galėjo atsirasti minėta istoriko A.Kasparavičiaus tezė, kurią paneigia ir ankstesni SSRS bei Vokietijos politiniai veiksmai.

Pažvelkime į Antrojo pasaulinio karo priešaušrį: dar 1923 m. Sovietų Sąjunga ir Vokietija pateikė notas Tautų Lygai, prieštaraudamos Antantės valstybėms dėl Pietryčių Lietuvos su sostine Vilniumi priskyrimo Lenkijai (nenaudosiu okupantų primesto pavadinimo „Vilniaus kraštas“). Abi šios nuomonės laikėsi visą tarpukarį ir tai patvirtindavo vėlesnėse sutartyse su Lietuva. Vokietija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę (1918 m. kovo 23 d.), ir jos palankumas Lietuvai tęsėsi iki Klaipėdos nacių grupės teismo (1934) ir tik 1937 m., paleidus nuteistuosius, santykiai vėl atšilo. Lietuvos teritorija su Vilniumi Vokietijai buvo svarbi savo strategine padėtimi išeinant į visą Pabaltijį bei planuojamiems kariniams veiksmams Sovietų Sąjungoje, taip pat triuškinant Lenkiją, ji buvo laikoma rezervine teritorija apsupant Lenkiją. Todėl Vokietija ir stengėsi, kad rugpjūčio 23 d. pakte Lietuva su Vilniumi būtų palikta jos įtakos zonoje. Net prieš įteikiant Lietuvai 1939 m. kovo 20 d. ultimatumą dėl Klaipėdos egzistavo projektas, kad Vokietija Klaipėdos kraštą palieka Lietuvos priklausomybei už karinės pagalbos sutarties pasirašymą. Tai rodo, kokia strategiškai svarbi Vokietijai buvo Lietuvos teritorija.

Įdomūs yra sutapimai: 1934 m. Hitleris su Pilsudskiu pasirašo draugystės sutartį – vadinamą Hitlerio-Pilsudskio paktą, – o Lietuva tuo metu teisia Klaipėdos nacius, ir santykiai su Vokietija pašlyja. Kieno paveikta Lietuvos vadovybė ėmėsi tokių radikalių priemonių? Ar ne galingųjų trečiųjų šalių buvo inspiruota? Laikantis šio pakto nuostatų 1938 m. pradžioje, Lenkijos ultimatumo Lietuvai išvakarėse, buvo tariamasi: gal vokiečiai sutiks perleisti Lietuvą lenkams mainais į Dancigo (Gdansko) koridorių? Vis tik buvo apsiribota tuo, kad lenkai tik pripažino vokiečių interesus Klaipėdoje.

Stebėtinas D.Britanijos elgesys 1939 metų rugsėjį. Kai Hitleris rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją, jau rugsėjo 3 d. ji ir Prancūzija, lyg gelbėdamos Lenkiją, paskelbė karą Vokietijos Reichui, tačiau jokių karinių veiksmų prie vakarinės Vokietijos sienos nevykdė. O juk vokiečių Vakarų frontas buvo labai skylėtas, sudarytas iš blogai apmokytų rezervistų, ir būtų reikėję tik keleto savaičių vokiečiams sutriuškinti. O kai rugsėjo 17 d. jau Raudonoji armija užpuolė Lenkiją iš rytų, Anglija ir Prancūzija net nepaskelbė Sovietų Sąjungai karo, nors sutartyje su Lenkija anglai buvo pasiryžę ją ginti. Tai rodo, kad jūrinio žiedo valstybėms (D.Britanijai, Prancūzijai) svarbiausia buvo pasiekti nacių ir sovietų teritorijų suartėjimą bei jų karinį susidūrimą.

Lietuva pasaulio galiūnų žaidime buvo tik skiedrelė kertant mišką. Aišku, mūsų prezidento ir vyriausybės neveiklumas 1939 m. rugsėjo pradžioje susigrąžinant Pietryčių Lietuvą su Vilniumi privedė prie 1939 m. rugsėjo 28 d. papildomo slaptojo protokolo tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, kuriuo Lietuva buvo perleista sovietų įtakos zonai. Nors reikia pabrėžti, kad 1939 m. rugsėjo 5 d. generolo Jono Černiaus vyriausybė svarstė sostinės Vilniaus atsiėmimo klausimą, tačiau prieštaraujant premjero pavaduotojui, krikščionių demokratų partijos pirmininkui Kaziui Bizauskui, sprendimas nebuvo priimtas.

Postmodernizmas istorijoje

Stebėtina, kad dabar, kai informacijos sklaida yra laisva, mūsų istorikai netyrinėja dokumentų tolimesnėse šalyse, bet pasikliauja artimųjų kaimynų rašyta Lietuvos istorija, jų dokumentais ir tęsia mūsų tautos ir valstybės niekinimo tradicijas. Baigdamas pasitelksiu išmintingo neeilinio intelekto žmogaus Jurgio Giedraičio (Jerzy Giedroyc) mintis. Jis, gyvendamas Prancūzijoje, ištisą pokarį mokė lenkus atsikratyti imperinio, misijinio mąstymo ir elgesio bei baigti klastoti savo ir kaimynų istoriją: „Lietuvos nepriklausomybė dar labai gležna, tad Lenkijos pareiga ištiesti jai draugišką ranką. Jei Lietuvoje pastebimas koks nors nacionalizmas, jį reikia pateisinti,, nes šios valstybės egzistavimui gresia kur kas daugiau pavojų, negu jų kyla Lenkijai... Lenkų politikams nevalia daryti tiek klaidų Lietuvos atžvilgiu.“ Jis buvo įsitikinęs, kad valstybės ar tautos praeities nagrinėjimas yra labai svarbus dabarties kartoms: „Istorikai gali ir privalo įnešti milžinišką indėlį į visuomenės mentaliteto formavimą, jo keitimą. Istorijos iškraipymas, neteisingas faktų interpretavimas pataikaujant savimeilei ir sąmoningas vengimas temų, kurios lenkams nemalonios, - tai didžiausios lenkų nuodėmės.“ Giedraičiui labai rūpėjo Lenkijos likimas, tačiau nepamiršo jis ir Lietuvos. Didžiavosi savo žemaitiška kilme, todėl nešykštėjo kritikos didesnės tėvynės – Lenkijos – atžvilgiu, rašydamas: „Polonocentrizmas, istorijos falsifikavimas – tai lenkų nuodėmės.“(Edita Degutienė, „Ar Jerzy‘o Giedroyco propaguota santarvė išsklaidys liguistą antipatiją?“ Kultūros barai, 2011, nr. 5, 9-13 p.)

Čia iškyla klausimas: kam reikalingas mūsų tapatybės darkymas, kam tarnauja panašių istorikų jaunimui išsakomos tezės ir idėjos? Juk be pozityvios istorinės atminties tauta išnyksta.

Nežinau, kokie klausimai buvo nagrinėjami kitomis Santaros – Šviesos konferencijos dienomis, tačiau mano kompanionai išvyko iš Alantos labai pasipiktinę ir nusivylę. Brolis Vytautas, kažkada postmodernizmą mene sulyginęs su gaidžiu, atėjusiu į mėšlyną, kuris viską iškapsto, išdraiko, o po to prikrovęs savo gamtišką daiktą, išdidžiai išeina, dabar šį palyginimą pritaikė istorikams, išdraskiusiems mūsų istorinę atmintį, neugdantiems, bet darkantiems mūsų tapatybę, tautinę savimonę. Gruzinė Valentina Getija pasakė, kad lietuviams labai trūksta orumo ir savigarbos, todėl galėtų jos pasimokyti iš išdidžios gruzinų tautos.

Grįžtant į Vinių, net ir Molėtų krašto kalneliai ir kalvos nesuteikė jokio džiaugsmo. Sudie, Alanta!

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"