TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tarp kūjo ir priekalo

2009 03 13 0:00
Lietuvos Respublikos pasiuntinybės Paryžiuje darbuotojai. Sėdi (iš kairės): S.Veitaitė-Zviagincevičienė, J.Th.Desfaux, ministras patarėjas O.Milašius, nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras P.Klimas, komercijos patarėjas K.Dobkevičius, M.Blažonytė, patarėjas J.Urbšys. Stovi (iš kairės): M.Šimavičius, kultūros patarėjas J.Baltrušaitis (jaunesnysis), konsulinio skyriaus vedėjas B.Blavesčiūnas, kurjeris J.B.Barrault. Prancūzija. 1932 m.
Lietuvos centrinio valstybinio archyvo nuotrauka

Vakar (senuoju stiliumi - kovo 29 d.) sukako 113 metų, kai gimė paskutinysis nepriklausomos tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Šiam žmogui teko nepavydėtina lemtis.

J.Urbšys turėjo beviltiškai derėtis su dviem didžiausiais Europos tironais, mėgindamas žūtbūt išgelbėti jau pasmerktą Lietuvos nepriklausomybę, suvokti ir išgyventi jos netektį, o vėliau, kaip ir daugelis žymių Lietuvos diplomatų ir politikų - pereiti Sibiro lagerių bei kalėjimų mėsmalę. Šio diplomato ir politiko gyvenimas buvo toks ilgas ir sudėtingas, kad net atskiri jo epizodai reikalauja atskiros istorijos. Tad šiandien prisiminkime tik kai kuriuos iš jų.

Saulėtą ir skaidrų 1940 metų liepos 17-osios rytą į vieno Kačerginės vasarnamio kiemą įsuka du blizgantys prabangūs amerikietiški automobiliai. Iš jų išlipę keli civiliais drabužiais apsirengę vyrai kaip mat dingsta namo viduje. Po gero pusvalandžio jie vėl pajuda Kauno link, įsuka į Laisvės alėją, rieda Vytauto prospektu... Pašalietis, ko gera, galėjo pamanyti, kad prabangiais laku ir nikeliu tviskančiais limuzinais keliauja kokie nors aukšti pareigūnai.

Pasukęs geležinkelio stoties link, kortežas sustoja prie nuošalyje ant atsarginių bėgių stovinčio keleivinio vagono. Į jį, glaudžiai apsupta tų pačių vyrų, skubiai palydima vidutinio amžiaus pora. Po geros valandos atpūškavęs garvežys nutempia vagoną į stotį ir prikabina jį prie sąstato. Perone šurmuliuojanti keleivių minia nė nenujaučia, kad vienoje šio traukinio kupė, kurios langą dengia aklina užuolaida, su Lietuva atsisveikina Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys ir jo žmona Marija. Niekas nepasakys, ar sąstatui pajudėjus Lietuvos diplomatijos vadovas dar tikėjosi kada nors pamatyti gimtinę. Tai įvyks tik 1956-aisiais, tačiau iki tol teks iškęsti trylika metų Maskvos, Saratovo, Tambovo, Vladimiro ir kituose kalėjimuose, iš kurių 11 metų prabėgs vienutėje. Kad jis bus nuteistas kalėti 25 metus "už aktyvų dalyvavimą tarptautinės buržuazijos pastangose nuversti sovietų valdžią", kurios Lietuvoje tuomet dar nebuvo. Taip Josifo Stalino teismai įvertino J.Urbšio pastangas sunkiomis derybomis išgelbėti šalies nepriklausomybę.

Uniformą iškeitė į kostiumą

Diplomato karjerą J.Urbšys pradėjo būdamas dvidešimt šešerių, o iki tol jam teko nueiti daugeliui Lietuvos inteligentų būdingą kelią. Būsimasis diplomatas gimė 1896 metų vasario 29 (naujuoju stiliumi - kovo 12 ) dieną Kėdainių apskrities Šatenių kaime, paprastoje valstiečių šeimoje. Baigęs pradžios mokyklą, jis 1907 metais įstoja į Panevėžio realinę gimnaziją, kurią baigia po septynerių metų, jau tvirtai apsisprendęs tapti inžinieriumi. Tad po metų, 1915-aisiais J.Urbšys - jau Rygos politechnikos instituto studentas.

Tačiau tapti inžinieriumi jam nelemta: studijas sutrukdo Pirmasis pasaulinis karas. Prie Rygos artėjant vokiečių kariuomenei, institutas evakuojamas į Maskvą, o netrukus J.Urbšys mobilizuojamas į Rusijos kariuomenę ir siunčiamas į karininkų mokyklą, kurią baigia 1917 metais, jau tvenkiantis bolševikų revoliucijos audrai. Tad jaunam karininkui fronto pamatyti beveik ir neteko - atėję bolševikai įdarbino jį Darbo liaudies komisariato raštinėje.

Į Lietuvą J.Urbšys sugrįžo 1918 metų rudenį. Įstojęs į Lietuvos kariuomenę jis dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Pradėjęs tarnybą Panevėžio batalione ją baigė jau kaip Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko pavaduotojas. 1922-aisiais, pirmaisiais taikiais jaunos Lietuvos Respublikos metais, kapitonas J.Urbšys demobilizuojamas. Jis įsidarbina Užsienio reikalų ministerijoje (URM) ir beveik iš karto paskiriamas į Berlyną, Konsulinio skyriaus vedėju. Čia jis susipažįsta su pasiuntinybės vertėja Marija Mašiotaite, vėliau tapsiančia Marija Urbšiene ir drauge su vyru pasidalinsiančia tragišką jo lemtį.

O kol kas gabus jaunas trisdešimtmetis diplomatas sparčiai kyla karjeros laiptais. Jis paskiriamas Lietuvos pasiuntinybės patarėju Paryžiuje, vėliau dirba Rygoje, kur jam 1933 metais patikimos Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ministro pareigos. Po metų jis perkeliamas į Lietuvą ir paskiriamas URM Politikos departamento direktoriumi, o 1936-aisiais - ministerijos generaliniu sekretoriumi. Tuo metu tai buvo tikrų tikriausias tramplinas į ministro kėdę, mat prieš tai šalies diplomatijos vadovais jau buvo paskirti du būtent ministerijos sekretoriai. J.Urbšio valanda išmušė 1938-ųjų gruodį, kai atsistatydinus Vlado Mirono Vyriausybei jis buvo paskirtas užsienio reikalų ministru.

1938-aisiais Europoje jau darėsi neramu, čia kaip parako kvapas tvyrote tvyrojo slogios nuojautos. Visiems buvo aišku, kad Lietuvai, kaip ir kitoms mažoms neutralumo besilaikančioms šalims, teks labai sunkiai laviruoti audringuose didžiųjų valstybių interesų ir konfliktų vandenyse. Tad galima drąsiai teigti, kad nė vienam tarpukario Lietuvos diplomatijos vadovui neteko toks sunkus vaidmuo. Būtent jo darbo metais Lietuvai teko didžiausi smūgiai ir išbandymai: Klaipėdos krašto netektis, prievartinė sutartis su sovietais, Maskvos ultimatumas ir galiausiai - Lietuvos okupacija ir aneksija.

Kova dėl Klaipėdos

J.Urbšio pirmtakui Stasiui Lozoraičiui niekaip nesisekė sureguliuoti įtemptų santykių su Vokietija dėl Klaipėdos krašto. Tad jau pirmąją savo darbo dieną naujasis ministras imasi Klaipėdos klausimo. Gruodžio 6 dieną jis išsikviečia Vokietijos pasiuntinį E.Zechliną ir leidžia jam suprasti, kad Lietuvos Vyriausybė pasirengusi įsipareigoti interpretuoti Klaipėdos krašto autonominį statusą taip, kaip jį supranta Vokietija, ir tikisi, jog tuo atveju Berlynas užtikrins Lietuvos teritorinį vientisumą ir jos sienų neliečiamumą.

Berlynas atkakliai tyli. Po trijų dienų J.Urbšys į Lietuvos pasiuntinybes Paryžiuje, Londone, Romoje ir Maskvoje siunčia tokio turinio raštą: "Eina smarkus spaudimas ir norima juo mus pačius priversti Lietuvai Klaipėdą pasiūlyti." Į šį raštą netrukus ateina neguodžiantis Lietuvos pasiuntinio Londone Broniaus Kazio Balučio atsakymas, jog britų vyriausybės nuomone, jei Vokietija kėsintųsi užimti Klaipėdos kraštą, Lietuvai geriau nesipriešinti ir jį palikti. Tapo aišku, kad pagalbos tikėtis nebėra iš kur: nei iš Vakarų, nei iš Maskvos, kurios diplomatai jau anksčiau buvo susitaikę su mintimi, kad vokiečiai neatsisakys pretenzijų į Lietuvą, nekalbant jau apie Lenkiją, kurios politinis elitas turėjo savo požiūrį į Lietuvos teritoriją.

Taigi gruodžio 16 dieną J.Urbšys spaudoje skelbia pareiškimą, kuriame leidžiama suprasti, jog siekdama užtikrinti likusios Lietuvos teritorinį vientisumą mūsų šalis gali oficialiai atsisakyti Klaipėdos ir perduoti ją Vokietijai, bet tai bus ne savanoriškas, o prievartinis veiksmas. Tuo tarpu Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa informuoja, jog vokiečiai nusiteikę atsiimti Klaipėdą dviem būdais: užimti ją jėga arba suteikti uostamiesčiui laisvojo miesto statusą Lietuvos ribose, tačiau įtraukiant Lietuvą į Vokietijos sąjungininkių gretas. Dabar reikia laimėti laiko. Vasario 19 dieną J.Urbšys nurodo K.Škirpai laikytis neutralumo principo ir niekam nieko neįsipareigoti, griežtai laikytis neutralumo. Tuo metu Vyriausybės pavestas J.Urbšys ieško galimybių susitikti su Vokietijos užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu ir pamėginti išsiaiškinti santykių normalizavimo galimybes, juolab, kad Kaunas demonstravo Berlynui daugiau nei nuolaidumą.

Proga pasitaikė gana greitai: 1939 metų kovo 12 dieną Lietuvos diplomatijos vadovas vyksta į Romoje vykstančias popiežiaus Pijaus XII karūnavimo iškilmes, iš kurių grįždamas ketina sustoti Berlyne. Po kelių dienų J.Urbšys greičiausiai supras, kad iš pokalbio su J.Ribbentropu daug tikėtis neverta - dar Romoje jį pasiekia žinia, kad vokiečiai be ceremonijų užėmė Čekoslovakiją, kurios Sudetų kraštą Adolfas Hitleris jau buvo aneksavęs dar 1938-aisiais, prisidengdamas ten gyvenančių etninių vokiečių gynimu.

Iš tiesų kovo 20 dieną įvykęs pokalbis su J.Ribbentropu buvo trumpas ir aiškus. Pasak Vokietijos diplomatijos vadovo, visokie ankstesni susitarimai jau pasenę, padėtis Klaipėdoje įtempta, (ten iš tiesų beveik atvirai vykdavo hitlerininkų manifestacijos), tad jei mieste bus pralietas bent vieno vokiečio kraujas, reicho kariuomenė tuoj pat įžengsianti į Klaipėdos kraštą, ir tuomet jau niekas nežino, kur ji sustosianti. Tai buvo atviras ultimatumas. Maža to, A.Hitlerio vardu J.Ribbentropas reikalauja čia pat pasirašyti Klaipėdos perdavimo sutartį, bet J.Urbšiui pavyko išsiderėti porą dienų konsultacijoms su savo Vyriausybe.

Kitą dieną šaukiami Vyriausybės ir Seimo posėdžiai, kuriuose J.Urbšys informuoja apie susidariusią padėtį. Tuo metu Lietuvos sostinėje jau žinoma, kad prie Lietuvos ir Vokietijos sienos esančiuose vokiečių daliniuose paskelbta kovinė parengtis. "Turėdama galvoje Vokietijos agresyvumo iš pusiausvyros išmuštą ir jokių realios pagalbos vilčių Lietuvai neteikiančią tarptautinę padėtį Lietuvos Vyriausybė Vokietijos ultimatumą, kaip neišvengiamą ir neatremiamą blogybę, priėmė", - vėliau savo memuaruose prisimins J.Urbšys.

Dar ir dabar kartais pasiginčijama, ar toks Klaipėdos likimas buvo visiškai neišvengiamas. Nesileisdami į polemiką pacituokime ir nuolat vėliau J.Urbšio bei URM poziciją kritikavusį K.Škirpą, kuris kaltino savo buvusį vadovą, jog šis nepasinaudojo pasiuntinio "1939 metais vasario 16 dienos siūlymais siekti draugystės su Vokietija ir tuo paskatino J.Ribbentropą kovo 20 dieną pakalbėti aiškiau".

Tačiau įvyko taip, kaip įvyko. Kovo 22 dieną specialiu vokiečių lėktuvu Lietuvos diplomatijos vadovas jau skrenda į Berlyną. Artėjant vidurnakčiui J.Ribbentropo kabinete jis ir K.Škirpa padės savo parašus po dokumentu, atplėšusiu nuo Lietuvos vienintelį šalies uostą. Kitą dieną mieste jau šeimininkaus vokiečių kariuomenė, o J.Urbšys, pasak jo paties prisiminimų, prislėgtas ir suspausta širdimi išvyks traukiniu į Lietuvą. Ar tuomet, žvelgdamas pro vagono langą į pavasarėjančius laukus jis galėjo nujausti, kad tai toli gražu ne paskutinė, ir net ne pati karčiausia taurė, kurią jam pakiš likimas?

Katės ir pelės žaidimai

Lietuvai praradus Klaipėdą, kovo 28 dieną atsistatydino ir V.Mirono Vyriausybė. Naujajame generolo Jono Černiaus kabinete J.Urbšys vėl buvo paskirtas užsienio reikalų ministru, tačiau keturis mėnesius jis rimtai sirgo, tad ministro pareigas formaliai ėjo vicepremjeras Kazys Bizauskas, o faktiškai žinybai dirigavo Politikos departamento direktorius Evaldas Turauskas. Tad anksčiau "Lietuvos žinių" aprašyti dalykai - derybos dėl ekonominės sutarties su Vokietija, svarstymai dėl galimybės Lietuvai pačiai atsiimti iš karo užkluptos Lenkijos Vilniaus kraštą - vyko beveik jam nedalyvaujant.

Į darbą J.Urbšys grįžo tik 1939 metų rugsėjo 20 dieną, kuomet tarptautinė padėtis jau buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Vokietija faktiškai jau buvo sutraiškiusi Lenkiją, o ir Vilniuje jau šeimininkavo iš kitos pusės šią šalį užpuolę Raudonosios armijos daliniai. Tačiau praleiskime epizodus, kaip Maskva privertė Lietuvą pasirašyti spalio 10-osios sutartį dėl Vilniaus krašto perdavimo Lietuvai ir savitarpio pagalbos sutartį, kuri iš esmės reiškė sovietinės okupacijos pradžią. Ir apie juos, ir apie J.Urbšio vaidmenį šioje istorijoje taip pat jau esame rašę, tačiau prisiminkime, kokie buvo J.Urbšio prioritetai iki lemtingojo 1940 metų birželio.

Svarbiausias - perimti Vilnių realiai, o ne vien tik popieriuje, mat ten vis dar siautėjo Raudonosios armijos daliniai. Spalio 31 dieną jie niekieno neprašomi malšino lenkų riaušes, o Sovietų Sąjungos pasiuntinys Nikolajus Pozdniakovas leisdavo sau kritikuoti Lietuvą neva už per švelnią politiką atgautame krašte. "Jokiu būdu neerzinti Kremliaus" - taip greičiausiai galima būtų apibūdinti tuometinės Lietuvos užsienio politikos kredo. Kita vertus, po spalio 10 dienos sutarties savarankiškos užsienio politikos Lietuva iš esmės neturėjo. Nieko nuostabaus, kad gruodžio 4 dieną siunčia Lietuvos atstovui Tautų Sąjungoje telegramą: "Turint galvoje mūsų sutartį su rusais ir bendrą politinę padėtį, mes Ženevoje turime elgtis taip, kad nesupykintume rusų... Niekur nebalsuokite prieš rusus." Vadovaudamasis tokia aiškia instrukcija Lietuvos atstovas Jurgis Savickis balsuoja prieš SSRS pašalinimą iš Tautų Sąjungos už agresiją prieš Suomiją. Beje, taip pat pasielgė ir analogiškas sutartis su sovietais pasirašę Latvijos ir Estijos atstovai. Vėliau, 1940 metų kovo mėnesį vyksiančioje XI Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencijoje trys šalys apsiribos deklaracijomis apie bendradarbiavimą ūkio ir kultūros srityse, bet pademonstruos aiškų pasiryžimą likti nuošalyje nuo ginkluotų konfliktų. Tai padėjo galutinį tašką bet kokioms kalboms apie Vilniaus, Rygos ir Talino karinę sąjungą galimos agresijos akivaizdoje.

Tuo tarpu tautininkų Vyriausybė šalies viduje buvo vis griežčiau kritikuojama dėl tokios pasyvios pozicijos. Atsakydamas į tai, J.Urbšys Tautininkų sąjungos suvažiavime pareiškia, kad bet kokie staigesni judesiai užsienio politikoje gali kainuoti šaliai nepriklausomybę.

Suprantama, kad tuomet dar niekas nežinojo ir negalėjo žinoti apie 1939 metų rugsėjį pasirašytus Molotovo-Ribbentropo pakto protokolus, kuriais Sovietų Sąjunga buvo gavusi hitlerinės Vokietijos sutikimą suvalgyti Baltijos šalis, ir bet toks nuolaidžiavimas ne tik nesustabdys Maskvos, o tik paspartins tragiškus įvykius.

Iš tiesų gegužę formaliai korektiškiems Lietuvos ir SSRS santykiams atėjo galas. Iš Maskvos ėmė plaukti signalai apie Lietuvoje neva užpuldinėjamus ar grobiamus sovietinius karius. Pirmoji kregždė buvo neoficialus, net linksmas J.Urbšio ir pas jį apsilankiusio vieno sovietinio generolo pokalbis. Tačiau jau mėnesio pabaigoje Kremliaus tonas keičiasi. Gegužės 25 dieną Lietuvos pasiuntiniui Maskvoje Ladui Natkevičiui įteikiama jau oficiali nota, kurioje reikalaujama nutraukti "provokacinius veiksmus" sovietinių įgulų atžvilgiu, ir priešingu atveju grasinama imtis kitų priemonių. J.Urbšys skubiai siunčia į Maskvą notą, nurodydamas, kad Lietuvos valdžia neturi jokių žinių apie tokius faktus, tačiau sutinka pradėti kruopštų tyrimą, jei Maskva suteiks jam reikalingų duomenų. Tačiau Kremliuje šis dokumentas jokio įspūdžio nepadaro. Niekam Maskvoje neįdomi ir gegužės nota, kurioje J.Urbšys praneša, kad tyrimas jau pradėtas, o jame dalyvauti siūloma ir pačių sovietinių įgulų atstovams. Maža to, tą pačią dieną visus kaltinimus TASS'as paskelbia viešai.

Nėra abejonės, kad tomis dienomis J.Urbšys negalėjo neprisiminti panašaus stiliaus "argumentų", kuriais vadovaudamasi hitlerinė Vokietija užėmė Sudetus, o vėliau ir visą Čekoslovakiją, nepamiršo jis ir kuo remdamasis J.Ribbentropas grasino užimti ne tik Klaipėdą, bet ir visą Lietuvą. Pats Lietuvos užsienio reikalų ministras savo prisiminimuose mini ir 1939 metų spalio 3-osios vakarą Kremliuje, kuomet Stalinas užsiminė Lietuvos delegacijai, jog Maskva jau pasidalijo Lietuvą su Berlynu, tačiau SSRS esanti ne kokia imperialistinė valstybė, kuri tiesiog užimtų Lietuvą, o kad bus ieškoma naujų būdų.

Prieš kelias savaites beviltiškai mėginęs neoficialiai nuvykti į Maskvą ir galbūt susitikti su J.Stalinu ir Viačeslavu Molotovu, birželio 11-osios vakarą J.Urbšys vis dėlto sėdės V.Molotovo kabinete greičiausiai nujausdamas, kad aiškintis ar derėtis nebėra prasmės. Tragedija artėjo prie atomazgos. Iki ultimatumo ir Lietuvos okupacijos liko keturios dienos. "Naivūs dar buvome. Vis dar manėme, jog, nepaisant visko, Lietuva išliks nepriklausoma valstybė", - vėliau atsiminimuose rašys J.Urbšys.

"Judu galėsite dirbti ir prie naujos tvarkos", - pažadėjo V.Molotovas L.Natkevičiui ir J.Urbšiui. Netrukus paaiškės, kad tai buvo tik tušti žodžiai. Po poros dienų Urbšiai iškraustomi iš savo buto Donelaičio gatvėje. Tenka skubiai išsinuomoti vasarnamį, iš kurio jau minėti blizgantys limuzinai išveš juos į nežinomybę.

Nuteistas 25 metams kalėjimo, J.Urbšys išeis į laisvę tik 1954 metais, tačiau dar 2 metus jam su žmona teks laukti leidimo sugrįžti į Lietuvą. Čia jo laukia dar nemažai išbandymų: 10 metų jis neturės savo pastogės, teks kęsti ir materialinius nepriteklius, nuo kurių gelbės vertėjo darbas. Savo kampą - nedidelį pusantro kambario butelį jis gaus tik po 10 metų, jau būdamas našlys. Čia jis pradės rašyti savo prisiminimų knygas.

J.Urbšys - vienas iš nedaugelio tarpukario Lietuvos politikų, sulaukęs ir Atgimimo, ir Nepriklausomybės. Tačiau jis buvo vienas iš daugelio, katastrofos metais nutarusių nesitraukti iš Lietuvos, kad ir koks sunkus likimas jos lauktų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"