TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tarp pjautuvo, kūjo ir svastikos

2011 09 23 0:00
Kauno geto kalinių brigados prie geto vartų.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos

Šiandien septynioliktą kartą minime Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, primenančią Vilniaus geto likvidavimą Antrojo pasaulinio karo metais ir masines žydų žudynes, po kurių iš senos litvakų civilizacijos liko tik griuvėsiai.

Apie holokaustą Lietuvoje, Vilniaus geto ir jo gyventojų likimą jau pasakojome prieš dvejus metus. Tad šį kartą, remdamiesi mažai žinomais dokumentais, įsitikinsime, kad šios tautos tragišką likimą Europoje lėmė ne tik hitlerinės Vokietijos, bet ir stalininės Sovietų Sąjungos politika.

 

1939 metų rugsėjo 1-ąją, praėjus vos savaitei po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo, kuriuo Hitleris ir Stalinas pasidalijo Europą pagal įtakos sritis, hitlerinė Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Kiek daugiau nei po dviejų savaičių baigiamai sutriuškinti valstybei į nugarą smogė stalininė Sovietų Sąjunga. Mėgindamas pateisinti savo agresiją Kremlius tvirtino, kad Raudonoji armija įžengė į Lenkiją norėdama apsaugoti ukrainiečius ir baltarusius nuo vokiečių grėsmės.

Reicho vadovybei tokia sąjungininkų pozicija nepatiko. 1939 metų rugsėjo 15 dienos vakarą iš Berlyno į Vokietijos pasiuntinybę Maskvoje atskriejo pasiuntiniui Werneriui Schulenburgui adresuota skubi telegrama. Joje sakoma: "Norėdami politiškai paremti Sovietų armijos veiksmus, siūlome paskelbti bendrą tokio turinio pareiškimą: "Dėl visiško Lenkijos buvusios valdymo formos subyrėjimo, imperijos ir SSRS vyriausybės nusprendė nutraukti nepakenčiamą politinę ir ekonominę būklę, susidariusią lenkų teritorijose. Jos laiko savo bendra prievole atkurti šiose teritorijose, keliančiose joms (Vokietijai ir SSRS) natūralų interesą, taiką ir ramybę, įtvirtinant ten naują tvarką, nubraižant natūralias sienas ir sukuriant gyvybingus ekonominius interesus."

Siūlydami tokį pareiškimą, mes turime galvoje, kad sovietinė vyriausybė jau atmetė mintį, išsakytą buvusio susitikimo su jumis metu, kad sovietų veiksmų pagrindas yra iš Vokietijos pusės ukrainiečiams ir baltarusiams kylanti grėsmė, - sakoma telegramoje. - Tokio pobūdžio motyvo nurodymas - neįmanomas veiksmas. Jis atvirkščias realiems Vokietijos siekiams, kurie apsiriboja išskirtinai tik gerai žinomais Vokietijos gyvybiniais interesais. Jis taip pat prieštarauja Maskvoje pasiektiems susitarimams, ir, pagaliau, prieštarauja abiejų šalių išsakytiems norams laikytis draugiškų santykių ir pateiks pasauliui abi valstybes kaip priešus."

Sovietų vadovybė suskubo raminti savo ilgametę sąjungininkę: pareiškimas apie nacizmo grėsmę jos okupuotoms šalims tėra tik dūmų uždanga, neturinti nieko bendra su tikrąja Kremliaus pozicija. Šioji po pokalbio su SSRS užsienio reikalų liaudies komisaru Viačeslavu Molotovu Reicho pasiuntinio atsakomojoje telegramoje nusakoma taip:

"Molotovas sutinka, kad sovietinės vyriausybės siūlomas pretekstas turi savyje įžeidžių vokiečių jausmams natų, bet prašė nepamiršti sudėtingos sovietinės vyriausybės padėties ir neleisti panašioms smulkmenoms stotis mums skersai kelio."

Atkreipkime dėmesį: nei Maskvos pareiškime, nei Berlyno telegramoje nė žodžio nepasakyta apie didelę Reicho okupuotos teritorijos gyventojų dalį, kuriai vokiečių okupacija kelia tiesioginę, neišvengiamą ir mirtiną grėsmę - apie žydus.

Regis, šios tautos likimas J.Stalinui visiškai nerūpi. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Neseniai Rusijoje paskelbti slapti to meto dokumentai liudija visai ką kita: žydų likimas Kremliaus vadovybei kėlė toli gražu ne susirūpinimą ir net ne užuojautą. Greičiau priešingai - Maskva ketino padėti holokausto architektams spręsti vadinamąjį žydų klausimą. Tačiau apie tai - kiek vėliau. O kol kas pažvelkime, kas vyko 1939 metų rudenį į dalį Lenkijos teritorijos įsiveržus Raudonajai armijai.

Tironus suvienijo neapykanta

1939 metų rugsėjo 19 dieną, praėjus vos porai dienų nuo Lenkijos užpuolimo, sovietai jau buvo Vilniuje. Netrukus jų teroro aukomis tapo ne vienas žymus Lietuvos (Šiaurės) Jeruzale vadinamo miesto žydų veikėjas. Vienas iš jų - būsimas Nobelio taikos premijos laureatas ir Izraelio valstybės ministras pirmininkas Menachemas Beginas. Hitlerininkams užgrobus Lenkiją, M.Beginas, kaip ir daugelis jo tautiečių, pasitraukė į Lietuvą, tikėdamasis, kad čia bus saugus. Netrukus šios viltys sudužo į šipulius - kai vieną iš Lenkijos sionistų vadovų NKVD pabėgėlį suėmė, pasodino į Lukiškių kalėjimą, o vėliau ištrėmė į Sibirą. Iš ten M.Beginui pavyko ištrūkti 1941-ųjų rugpjūtį, tik įstojus į Sovietų Sąjungoje kuriamą generolo Wladyslawo Anderso lenkų kariuomenę, formaliai pavaldžią Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone.

Asmenims, pabėgusiems iš Vokietijos užimtų Lenkijos teritorijų ir ieškojusiems išsigelbėjimo sovietų užgrobtoje šalies dalyje, čekistai rodė ypatingą dėmesį. Lenkų istorikų duomenimis, iš čia į SSRS gilumą buvo deportuota apie 180 tūkst. lenkų ir apie 100 tūkst. žydų. Maža to, tarp 15 tūkst. NKVD Katynėje nužudytų Lenkijos kariuomenės karininkų buvo ir 700 žydų.

Atsižvelgiant į tai, kad žydai Lenkijoje buvo nors ir gausi, bet vis dėlto mažuma, (nekalbant jau apie Lenkijos kariuomenę) šie skaičiai yra pakankamai iškalbingi.

Norėdami atsakyti į klausimą, kodėl stalininis režimas, kurį antisemitinių pažiūrų asmenys iki šiol vadina "žydišku", buvo toks negailestingas išsigelbėjimo nuo pražūties ieškojusiems žydams, turėtume kalbėti apie pačią marksizmo ir bolševizmo prigimtį. Tačiau šios ideologijos, kaip ir nacizmo prigimtį kol kas atidėkime į šalį. Vietoj to, pažvelkime į kai kuriuos dokumentus, atsiradusius kur kas anksčiau nei Molotovo-Ribbentropo paktas ir į praktinius J.Stalino ir jo kompanijos veiksmus. Iš jų galėsime suprasti, kad kalbos, esą bolševikai savo aukas rinkosi vien pagal socialinę jų kilmę, neatsižvelgdami į tautybę, ne visai atitinka tikrovę. Pasirodo, absurdiškos trečiojo Reicho ideologų "rasinės teorijos" rado neblogą dirvą ir "internacionalinėje" Sovietų Sąjungoje.

Pradėkime nuo to, kad nacių atėjimas į valdžią iš pradžių nesukėlė didelio Stalino entuziazmo: viena vertus, į Hitlerį sovietų tironas žiūrėjo kaip į išsišokėlį, kurio režimas ilgai neišsilaikys, kita vertus - kaip į konkurentą, brukantį pasauliui šiek tiek kitokią nei Sovietų Sąjungoje socializmo idėją. Tačiau vos po metų Kremliaus šeimininkas ėmė suprasti, kad Hitleris Vokietijoje įsitvirtino ilgam. Maža to, kitaip nei vokiečių komunistai, fiureris sugebėjo apžavėti milijonus savo tautiečių, pasiryžusių ne tik mirti už savo vadą, bet ir užmerkti akis į vis labiau įsisiautėjantį nacių terorą. Po kruvinų valymų, kurių savo partijos gretose 1934 metų liepą ėmėsi Hitleris, sovietų diktatorius susižavėjęs pareiškė: "Čia tai vadas!" Nuo tos akimirkos Stalino simpatijos vis labiau krypo į Hitlerio pusę. Juo labiau kad abu režimus vienijo ne tik socialistinė ideologija, bet ir neapykanta demokratijai bei kitoms Europos vertybėms.

Verta pažymėti, kad ši simpatija vis dar buvo kruopščiai maskuojama: norint nuslėpti dviejų režimų giminystę, VKP(b) XVII suvažiavime buvo priimta direktyva, nurodanti nacionalsocialistus vadinti fašistais. Tokia buvo vieša sovietų pozicija. Tuo metu už savo piliečių ir Vakarų demokratijų nugaros sovietinės imperijos ir "tūkstantmečio Reicho" vadeivos rezgė kitus planus ir įgyvendino visiškai kitokią politiką. Dar 1934 ir 1935 metais sovietų vyriausybės atstovai susitikimuose su vokiečių diplomatais ne kartą kalbėjo apie ketinimus stiprinti draugiškus santykius su Berlynu. Slaptoji Stalino diplomatija visais įmanomais būdais siekė suartėti su Hitleriu. Tai nebuvo vienpusis siekis - štai ištrauka iš laiško, kurį sovietų vadovybei diplomatiniais kanalais nusiuntė Vokietijos kancleris: "Abi mūsų šalys turėtų pripažinti nepajudinamą teisę į abipusio egzistavimo faktą ir tuo grįsti savo veiksmus. (...) Nepaisant abiejų pusių pasaulio suvokimo skirtumų, mus sieja bendri interesai ir šie ryšiai turi ilgalaikį charakterį."

"Generalinis susitarimas" - klastotė ar tikrovė?

Minimi ryšiai plėtojosi iš tiesų produktyviai. 1937 metais VKP(b) CK Politinio biuro posėdyje buvo priimtas slaptas dokumentas, kuriame sakoma: "Sovietų vyriausybė ne tik niekad nevengė politinių derybų su Vokietijos vyriausybe, bet savo laiku net pateikė jai tam tikrų politinių pasiūlymų. Sovietų vyriausybė ir dabar nevengia galimybės pradėti derybas, kad pagerintų santykius su Vokietijos vyriausybe. Sovietų vyriausybė neatsisako ir tiesioginių derybų tarp oficialių diplomatijos atstovų: ji taip pat sutinka laikyti jas konfidencialiomis ir neskelbti apie jas viešai, jei tik Vokietijos vyriausybė to pareikalautų."

Vis dėlto oficialių diplomatinių kanalų derybose su Vokietija Stalinas aiškiai vengė. Tokia pozicija turėjo rimtą priežastį - užsienio reikalų liaudies komisariatui tuo metu vadovavo žydas Maksimas Litvinovas (tikroji pavardė - Mejeris Valachas), aktyviai remiantis antihitlerinę politiką. Suprantama, kad toks sovietų diplomatijos šefas naciams buvo nepriimtinas. Suvokdamas, kad Hitleris neišvengiamai pradės karą Europoje, Stalinas nutarė paspartinti suartėjimą su vieninteliu savo sąjungininku - jis padarė naciams reveransą ir 1939 metų gegužės 3 dieną pašalino A.Litvinovą iš pareigų. "Išvalykite sinagogą!" - nurodė Kremliaus diktatorius A.Litvinovo įpėdiniu paskirtam Viačeslavui Molotovui. Po tokio nurodymo iš darbo komisariate buvo išvaryta dauguma darbuotojų žydų, kurių vietas užėmė patikrinti NKVD kadrai.

Šiai siaubą keliančiai žinybai tuomet jau beveik 7 mėnesius vadovavo Lavrentijus Berija. Vyriausiajam Kremliaus budeliui teko svarbi misija - įteisinti bei sutvirtinti NKVD ir slaptosios Reicho politinės policijos - Gestapo - ryšius. Įdomu tai, kad apie L.Berijos ryšius su Gestapo vadovybe netruko sužinoti seni NKVD darbuotojai M.Kedrovas, I.Kedrovas ir B.Golubevas. Naiviai manydami, kad atskleidžia slapta nuo Kremliaus šeimininko vykdomą nusikaltimą, šie čekistai pasiskubino pranešti apie tai Stalinui. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo - visi trys netrukus buvo suimti ir sušaudyti kaip nereikalingi liudytojai.

Ką tokio svarbaus sužinojo trys NKVD pareigūnai, kad juos reikėjo nedelsiant ir amžiams nutildyti? Galbūt apie rengiamą "Generalinį susitarimą", kurį, ne vieno šaltinio teigimu, 1938 metų lapkričio 11 dieną pasirašė NKVD vadovas L.Berija ir Gestapo šefas Heinrichas Mulleris? Iš karto reikėtų pažymėti, kad šis dokumentas, pirmą kartą Rusijos žiniasklaidoje viešai paskelbtas šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį, buvo išvadintas klastote. Lygiai taip pat, kaip klastote dar ne taip seniai buvo vadinamas ir garsusis Molotovo-Ribbentropo paktas su jo slaptaisiais protokolais, kurių egzistavimą Rusijai vis dėlto teko pripažinti. Kaip ir NKVD įvykdytas kraupias lenkų karininkų žudynes, kaltę dėl kurių dešimtmečius mėginta suversti hitlerininkams. Pridursime, kad vadinamąjį "Generalinį susitarimą" savo knygoje "Generalisimus" cituoja pernai miręs žinomas rašytojas, publicistas, daugelio knygų apie SSRS ir Vokietijos karą autorius Sovietų Sąjungos didvyris ir buvęs SSRS liaudies deputatas Vladimiras Karpovas.

Šio ir kitų autorių cituojamame dokumente galima aptikti šokiruojančių frazių. Štai antrame jo paragrafe rašoma: "Šalys kovos su pagrindiniais bendrais priešais: tarptautine žydija, jos tarptautine finansine sistema, judaizmu ir judaizmo pasaulėžiūra,

žmonijos degeneracija, - baltosios rasės galios stiprinimo vardan ir genetinių rasinės higienos mechanizmų sukūrimui."

Įdomu tai, kad šiek tiek anksčiau Hitleris ištarė žodžius, savo esme labai primenančius vadinamojo "Generalinio susitarimo" dvasią. "Vokietija netaps bolševistine, jau greičiau bolševizmas taps kažkuo panašiu į nacionalsocializmą. Beje, tarp mūsų ir bolševikų daugiau panašumų nei skirtumų. Visų pirma - intensyvios revoliucinės nuotaikos, vis dar gyvos Rusijoje, laisvoje nuo visokių socialdemokratinių niežų apraiškų."

Raudonarmiečiai po svastika

Dar įdomiau, kad vadinamoji klastotė minima 1938 metų gruodžio 20 dienos VKP(b) CK Politinio biuro nutarime. Jame, be kita ko, nuspręsta "pritarti bendradarbiavimo sutarčiai tarp SSRS NKVD ir Vokietijos valstybės saugumo tarnybos. Pabrėžiant santykių nuoširdumą, nutarta išduoti vokiečių valdžiai buvusios Austrijos ir Vokietijos piliečius, kurie šiuo metu yra SSRS teritorijoje ir savo veiksmais dirbdami Kominterne padarė apčiuopiamą žalą. Dėl to SSRS NKVD privalo suimti tuos piliečius ir užtikrinti specialaus ešelono perdavimą Vokietijos valdžios atstovams. Užklausti Vokietijos valdžios apie galimybę išduoti buvusius sovietinius piliečius, emigravusius iš SSRS". O šio dokumento autentiškumo niekas iki šiol nemėgino paneigti.

Kai kurie rusų istorikai neigia buvus nebent su šiuo nutarimu susijusį pernai internete paskelbtą dokumentą, taip pat netiesiogiai patvirtinantį, kad "Generalinis susitarimas" vis dėlto egzistavo. Tai 1938 metų gruodžio 21 dienos įsakymas Nr. 00310 ir juo paremta instrukcija Nr. 00134/13 "Dėl pagrindinių kriterijų, atrenkant kadrus tarnybai SSRS NKVD". Joje nurodomi aštuoni degeneracijos požymiai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį, atrenkant kandidatus. Pacituosime labiausiai mus dominantį septintąjį instrukcijos punktą:

"Ypatingą dėmesį atkreipti į nacionalinę kandidato kilmę. Ypač pavojingi socialiniu požiūriu pagal savo psichogenetinę esmę yra mišriose santuokose gimę žmonės. Atrenkant kadrus į NKVD svarbu visų pirma atsisakyti asmenų, turinčių žydiško kraujo. Iki penktos kartos būtina domėtis artimų giminaičių nacionaline priklausomybe, ar buvo giminėje žydų. Visas kitas mišrias santuokas reikia laikyti pozityviomis." Belieka pridurti, kad kitais "degeneracijos" požymiais šioje instrukcijoje laikomi žvairumas, kalbos defektai, tam tikra dantų forma ar apgamai ir įsitikinsime, kad stalininio NKVD vadovai uoliai perėmė visas nacistinio rasių "mokslo" taisykles.

Atrodytų, kad susipažinus su tokiu dokumentu, jau niekas neturėtų stebinti - nei faktas, kad NKVD "specialistai" dalijosi su Gestapu ir SS patirtimi, kaip įrengti koncentracijos stovyklas, nei bendri sovietų kariškių ir esesininkų paradai po vėliavomis su svastika sovietų teritorijoje esančiame Breste, nei SSRS vadovų parašais patvirtinti ilgi deportuojamųjų į Vokietiją sąrašai su daugybe žydiškų pavardžių. Tačiau tai dar ne viskas. Netrukus pamatysime, kad iš nacių perimtas antisemitizmas Sovietų Sąjungoje niekur nedingo ir prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui. Po 1939 metų rugsėjo sovietų okupuotose teritorijose buvo daroma viskas, kad ten gyvenantys žmonės nieko nežinotų apie žydų persekiojimus Vokietijoje ir jos užgrobtose šalyse. Taigi ten gyvenanti gausi žydų bendruomenė ne tik nustojo jausti ateinančio nacizmo grėsmę, bet ir nenorėjo tikėti tuo, ką pasakojo pabėgėliai iš Reicho okupuotų teritorijų.

Žūties akivaizdoje - užtrenktos durys

Lietuvoje buvo kiek kitaip - faktų apie žydų padėtį valdant nacionalsocialistams čia niekas sąmoningai neslėpė. Tad nieko nuostabaus, kad 1940-aisiais, Lietuvą okupavus ir aneksavus sovietams, daugelis šios tautos atstovų su palengvėjimu atsiduso. Tačiau net prasidėjus karui taip jautėsi ne visi. Žinomas žydų istorikas, buvęs Kauno geto kalinys ir antinacinio pogrindžio partizanas profesorius Dovas Levinas straipsnyje "Lemtingas sprendimas: žydų bėgimas į vidinius SSRS rajonus" pateikia paradoksalų faktą: dalis sovietų valdžios suimtų ir deportavimo į Rusijos gilumą laukiančių žydų netgi laukė vokiečių atėjimo. "Kai kuriuos, paniškai bėgant Raudonajai armijai, iš kalėjimų išlaisvino vietos nacionalistų formuotės ar net vokiečių kareiviai", - rašo istorikas.

Žinoma, tai buvo tik pavieniai atvejai, kurie dažniausiai pasitaikė ne Lietuvoje, o kitose sovietų aneksuotose teritorijose. Geriau informuoti Lietuvos žydai, ypač po Kaune tuoj po Birželio sukilimo surengtų žudynių "Lietūkio" garaže, iliuzijų nei dėl hitlerininkų, nei dėl jiems priešiškų vietos formuočių neturėjo. Dauguma matė vienintelį būtą išsigelbėti - trauktis į Rytus.

Tačiau sovietų vadovybė gelbėti aneksuotų ar seniau SSRS sudėtyje buvusių aštuonių respublikų gyventojų, tarp kurių buvo šimtai tūkstančių mirčiai pasmerktų žydų, neskubėjo. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies komisarų taryba nutarimą dėl evakuacijos priėmė tik 1941 metų birželio 27-ąją, praėjus penkioms dienoms nuo karo pradžios. Lietuvos žydams tai jau nebeturėjo prasmės - didžiąją jos teritorijos dalį tuo metu kontroliavo vokiečiai. Be to, nors minėtose direktyvose ir minima žydų evakuacija, pirmenybė organizuotai išvykti į SSRS buvo teikiama vadinamajam partiniam-sovietiniam aktyvui.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Daugelis žydų, nutarusių savarankiškai trauktis į Rytus, prie senosios SSRS sienos susidūrė su netikėta kliūtimi. Pasirodo, čia dar galiojo aneksuotų kraštų gyventojams taikomi apribojimai - leidimai peržengti gyvybės ir mirties riba tapusią sieną buvo pirmiausia išduodami partinių bei sovietinių įstaigų tarnautojams ir jų šeimos nariams. Dešimtims tūkstančių paprastų piliečių, kurių didelę dalį sudarė žydai, kelias į Rytus buvo užkirstas.

Baisiausia, kad net ir įpusėjus karui sovietai neatsisakė valstybinio antisemitizmo politikos. Tuo metu, kai Raudonosios armijos gretose su nacistais kovėsi pusė milijono žydų (200 tūkst. jų vėliau žus mūšiuose), Meno reikalų komiteto valdybos veikėjai 1942 metų rugpjūčio 17 dieną paskelbė direktyvą, kurioje nedviprasmiškai nurodė atsikratyti šios tautos atstovų, vadovaujančių šalies kultūros ir meno įstaigoms, laikraščių ir žurnalų redakcijoms.

Turint galvoje šias ir kitas antisemitines direktyvas, visai įtikimai atrodo ir V.Karpovo minimi 1942 metų vasario mėnesio sovietų vadovybės dokumentai, bylojantys apie pasirengimą paliauboms su hitlerininkais. Jame, be kita ko, numatoma, kad "SSRS ginkluotosios pajėgos iki 1943 metų pabaigos bus pasirengusios drauge su vokiečių ginkluotosiomis pajėgomis pradėti karo veiksmus prieš Angliją ir JAV". Maža to, dokumente, kurio egzistavimas Rusijoje kategoriškai neigiamas, užtikrinama, kad "SSRS bus pasirengusi išnagrinėti taikos tarp mūsų šalių sudarymo sąlygas ir apkaltinti pasaulinę žydiją, kiuriai atstovauja Anglija ir JAV, karo kurstymu, 1943-1944 metais vykdyti bendrus kovinius puolamuosius veiksmus, kurių tikslas - pertvarkyti pasaulio erdvę".

Buvo toks dokumentas, ar tai vis dėlto klastotė, iki šiol tebesiginčijama. Juolab kad padėčiai karo frontuose pakrypus sovietų naudai, jokių paliaubų niekuomet nebuvo. Tačiau ir šis, ir kiti cituoti dokumentai, ir praktiniai nacių Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos veiksmai visiškai atitinka tai, ką J.Stalinas, atsakydamas į sveikinimą jubiliejaus proga, 1939 metais rašė Reicho diplomatijos vadovui: "Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draugystė, sutvirtinta krauju, turi visokeriopą pagrindą būti ilgalaike ir tvirta." Matyt, čia turėtas galvoje abiejų nusikalstamų režimų aukų kraujas. Kraujas, kurio galbūt buvo galima išvengti, jei ne liguistos dviejų tironų ambicijos, pastūmėjusios juos vienas kitam į glėbį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"