TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tarpukario oligarchai: altruistai ar savanaudžiai

2016 06 10 6:00
Martynas Yčas (centre) Lietuvos kariuomenės Pirmojo raitelių pulko šventėje. Iš kairės: Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, britų karinės misijos vadovas plk. H. Rowanas-Robinsonas ir kiti. Kaunas, 1919 m. LCVA nuotrauka

Šių dienų kontekste, kai daug kalbama apie dabartinio stambiojo verslo godumą ir egoizmą, prisiminkime tarpukario milijonierius: kiek jiems rūpėjo Lietuva ir jos žmonės, o kiek – nuosava kišenė.

Verslo magnatai, perkantys politines partijas ir jų lyderius. Finansinės aferos ir nesiliaujantys korupcijos skandalai. Bankų godumas ir griūtys, paliekančios tūkstančius paprastų indėlininkų ant ledo. Plėšrūs perdirbėjai, menkomis supirkimo kainomis smaugiantys ūkininkus. Stambūs prekybos tinklai, milžiniškais antkainiais riečiantys į ožio ragą pirkėjus. Ir valstybės vadovė, kalbanti apie būtinybę kovoti su oligarchais. Tokį šiandieninės Lietuvos vaizdą galima susidaryti žvelgiant į žiniasklaidos ar socialinių tinklų veidrodį. Kiek toks vaizdas atitinka tikrovę, mes nesvarstysime, juolab kad šis veidrodis visuomet labiau linkęs atspindėti ne šviesą, o šešėlius. Tad verčiau pažvelkime į tarpukario Lietuvą ir pasižiūrėkime, kaip gyveno ir kaip elgėsi tų laikų milijonieriai. Kaip jie susikrovė turtus ir kam juos naudojo? Kiek jiems rūpėjo imti, o kiek duoti? Kiek jiems buvo svarbūs nuosavos verslo imperijos, o kiek – Lietuvos valstybės reikalai? Ir jau dabar turime pasakyti, kad tiek iš ano meto spaudos ar prisiminimų, tiek iš kai kurių šiandieninių vertinimų susidarysime vaizdą.

Taigi, pradžioje pasižiūrėkime, iš kur vos susikūrusioje ir ekonomiškai dar silpnoje Lietuvos valstybėje atsirado pakankamai daug turtingų žmonių, vos per kelerius metus sugebėjusių sukurti ištisas verslo imperijas. Juk nebuvo tuomet nei „čekinės“ privatizacijos, nei žlungančių pramonės gigantų, kurių turtą būtų galima lengvai priglausti po savo sparneliu. Nebuvo kiaurų sienų, už kurių plytėjo neišsemiami aruodai pigių Rusijos žaliavų, kurias permetus į Vakarus buvo galima gauti pasakiškus pelnus, ir besotės jos rinkos, ryjančios viską, ką tik galėjai pasiūlyti. Nebuvo KGB, partijos ar komjaunimo pinigų, sumanių veikėjų rankų paverstų puikiu startiniu kapitalu. Nebuvo šiltas vietas užėmusių partinių funkcionierių, išlaikiusių postus, senus ryšius bei įtaką, mikliai prisitaikiusių prie naujų užgimstančios laisvos rinkos sąlygų ir supratusių, kad įtaka – taip pat labai gera prekė, iš kurios galima susikrauti didelius turtus.

Anoje Lietuvoje viskas buvo kitaip. Būsimieji turtuoliai, kurie kūrė lietuvišką verslą, buvo žmonės, dažniausiai dar cariniais laikais išėję iš kuklių kaimo pirkelių, geriausiu atveju – iš pasiturinčių ūkininkų sodybų. Ir dauguma jų savo pirmuosius tūkstančius užsidirbo atkaklumu, mokslo siekimu ir sunkiu darbu. Inžinieriai, advokatai, gydytojai, finansininkai – būtent šių profesijų lietuviai, gerai uždirbdami, sukaupė pakankamai lėšų, kad vėliau jas galėtų investuoti į atgimusios Lietuvos ekonomiką. Bet būta ir tokių, kurie pinigų susitaupė iš sūraus prakaito, išlieto kur nors Pensilvanijos anglių kasyklose, prakutę kūrė verslus Amerikoje, o vėliau sugrįžo į Tėvynę, norėdami ne vien pasipelnyti, bet ir prisidėti prie Lietuvos ateities. Visi šie žmonės praturtėjo ne iš karto.

O būta ir tokių, kurie milijonieriais tapdavo per keletą mėnesių ar net savaičių. Tam tiko visokios priemonės – nuo kontrabandos iki finansinių aferų ar piktnaudžiavimo tarnyba. To nevengė kai kurie greitą karjerą padarę valdininkai. Bet apie juos – atskira kalba. O šį kartą pakalbėkime apie tuos turtuolius, kuriems rūpėjo ne tik nuosava kišenė.

Lietuviško verslo pradžia

Žinoma, turtingų žmonių, kurių daugumą sudarė didelių fabrikų savininkai, Lietuvoje buvo dar iki nepriklausomybės paskelbimo, tačiau visi jie buvo kitataučiai. Tarp tokių galima būtų paminėti šiaulietį Chaimą Frenkelį, įkūrusį bene didžiausią ir moderniausią odų ir avalynės fabriką visoje Rusijos imperijoje.

Savo milijoninį verslą Ch. Frenkelis, galima sakyti, pradėjo nuo nulio – neturtingas rabinų seminarijos auklėtinis, neturėdamas iš ko pragyventi, pramoko odų apdirbėjo amato, tuomet kartu su broliu atidarė Ukmergėje nedidelę dirbtuvėlę ir, dėdamas kapeiką prie kapeikos, sutaupė 5000 rublių, kurių užteko nusipirkti pelkėtam žemės sklypui Šiauliuose. Ten, įdėjęs daug darbo ir pastangų, įrengė primityvų odos fabrikėlį, o per trylika metų jis išaugo į milžinišką modernią įmonę. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiame fabrike jau dirbo 800 darbininkų.

Reikia pasakyti, kad Ch. Frenkelis ir jo fabrikas buvo tikra dovana Šiaulių miestui – ten jis iki šiol prisimenamas su didele pagarba. Pats susikūręs gerovę sunkiu juodu darbu, Ch. Frenkelis dosniai dalijosi ir su savo darbininkais, statydamas jiems butus, ir su miesto bendruomene, kurios veikloje jis dalyvavo itin aktyviai. Būtent Ch. Frenkelio dėka Šiauliuose atsirado dviejų aukštų žydų mokykla, senelių namai, ligoninė, senelių prieglauda. Nemažai šių pastatų, įskaitant paties Ch. Frenkelio vilą, visuomenės reikmėms tarnauja iki šiol.

Vis dėlto nepriklausomai Lietuvai Ch. Frenkelis pasitarnauti negalėjo: prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis pasitraukė į Rusiją, o vėliau persikėlė į Vokietiją, savo vietą užleisdamas lietuviško verslo pionieriams. Tarp jų buvo teisininkas, Lietuvos Tarybos narys, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas, pagrįstai laikomas vienu iš lietuviškos bankininkystės bei pramonės kūrėjų.

1918-ųjų pavasarį iš Rusijos sugrįžęs į Lietuvą, M. Yčas verslo ėmėsi ne iš karto – jo laukė dideli darbai besikuriančios valstybės labui. Tapęs pirmuoju Lietuvos finansų ministru, jis nuveikė iš tiesų daug. Po sunkių derybų su vokiečiais dėl atimtų iš Lietuvos gyventojų 15 mln. markių grąžinimo iš karą pralaiminčių okupantų pavyko išplėšti 10 milijonų. Jos buvo skirtos ministerijoms, žinyboms, o ypač kariuomenei organizuoti. Taip pat jo pastangomis iš tos pačios Vokietijos gauta 100 mln. markių paskola, kurios pakako organizuoti ir apginkluoti kariuomenei, kuri vėliau sumušė bolševikus ir bermontininkus, ir net paskolinti 3 mln. markių nuo bermontininkų besiginantiems latviams. Vėliau M. Yčo gautais pinigais naudojosi dar mažiausiai trys ministrų kabinetai.

1921-aisiais pasitraukęs iš valstybinio darbo, M. Yčas toliau kūrė nepriklausomos Lietuvos ekonomikos pamatus jau kaip verslininkas. Jis įsteigė net 16 prekybos ir pramonės akcinių bendrovių, tarp kurių buvo užsienio prekybą organizuojantys „Lietuvos garlaiviai“, miško paruošų įmonė „Eglynas“, dar ir šiandien veikiantis aliejaus fabrikas „Ringuva“, žemės ūkio produktų perdirbimo ir veislinių gyvulių auginimo bendrovė „Patrimpas“, Kauno miesto statybos bendrovė „Butas“, importo ir eksporto firma „Dubysa“, ketaus liejinių ir mašinų gamybos įmonė „Nemunas“, verpimo ir audimo fabrikas Panevėžyje. Šios ir kitos įmonės telkėsi apie vieną pirmųjų lietuviško kapitalo bankų – Prekybos ir pramonės, kurį M. Yčas su finansininku Adomu Prūsu ir garsiu spaustuvininku Saliamonu Banaičiu įkūrė dar 1918 metais.

Ko gero, sėkmingiausiai iš visų minėtų įmonių veikė „Ringuva“, kurios veikloje M. Yčas dalyvavo iki pat sovietinės okupacijos. Ypatingas jos nuopelnas buvo tai, kad itin geros kokybės lietuviškas aliejus visiškai išstūmė iš šalies rinkos užsieninę produkciją. Be to, M. Yčas ėmėsi organizuoti Kaune viešąjį transportą – tai jam priklausė miesto arklių tramvajus, vadinamoji „konkė“, vežiojusi miestiečius iki pat 1929 metų.

Deja, 1927-aisiais virš M. Yčo galvos ėmė tvenktis juodi debesys. Bankrutavus Prekybos ir pramonės bankui, iškilo grėsmė ne tik daugumai jo valdomų įmonių, bet ir jo paties reputacijai ir net laisvei. M. Yčas kaltintas nepakankamai kontroliavęs padėtį banke, kuris ne tik teikė blogas paskolas, bet ir vedė apgaulingą apskaitą. Rašyta, kad bankui slystant bankroto link, ataskaitose rodyti dideli pelnai. To meto (o ir dabartinių laikų) spaudoje galima rasti ir teiginių, neva banko vadovas sau ir žmonai paimdavo milžiniškus beprocenčius kreditus ir perskolindavo juos įvairiems verslininkams, gaudamas iki 200 proc. metinių palūkanų.

Dėl šių ir kitų kaltinimų M. Yčui buvo iškelta baudžiamoji byla, kurios nagrinėjimas truko 11 metų, tačiau baigėsi niekuo, nes suėjo senaties terminas. Po šios istorijos M. Yčas galutinai pasitraukė tiek nuo verslo, tiek nuo valstybės reikalų. Įsikūręs savo Tirkiliškių dvarelyje, jis tvarkėsi pavyzdiniame paukščių bei galvijų ūkyje ir rašė prisiminimus.

Taip baigėsi vieno pirmųjų Lietuvos bankininkų ir pramonininkų karjera. Vis dėlto tuščioje vietoje sukūręs gausybę lietuviškų įmonių, jis neabejotinai prisidėjo prie krašto gerovės ir jo ekonominės nepriklausomybės. Be to, M. Yčas garsėjo kaip mecenatas, ypač rėmęs dailininkus ir Dailės mylėtojų draugiją, finansiškai padėjęs Lietuvos filharmonijos draugijai, rūpinęsis Lietuvos kultūrinių ryšių su užsieniu stiprinimu, buvo vienas iš Evangelikų teologijos fakulteto steigėjų. O kalbant apie nesėkmes, kaltinimus ir bylas, visuomet kirba mintis – ar verslininku tapęs valstybės vyras, pirmaisiais nepriklausomybės metais pasiaukojamai kovojęs dėl Lietuvos išgyvenimo, iš tiesų pasidavė negeroms pagundoms, ar buvo tyčia užpjudytas, kaip nutiko su turtingiausiais Lietuvos žmonėmis ir bene ryškiausiais filantropais broliais Jonu ir Juozu Vailokaičiais.

Išsaugojo žemę lietuviams

Pikčiausi darbo žmonių priešai. Siurbėlės, kemšančios į savo kišenes valstybės turtą. Taip anuomet brolius Joną ir Juozą Vailokaičius vadino komunistai. Maža to, jų retorika nedaug kuo skyrėsi nuo liaudininkų, socialdemokratų ir net dalies tautininkų (visų pirma – Augustino Voldemaro šalininkų) metamų kaltinimų. Iš tarpukario Lietuvos tos pačios insinuacijos persikėlė į sovietmetį ir – kas keisčiausia – šiek tiek pakitusios pasiekė net mūsų laikus. Net ir nepriklausomos Lietuvos spaudoje ir į mokslines pretenduojančiose studijose galime rasti teiginių, neva broliai susikrovė turtus nešvariomis finansinėmis aferomis.

Tad kuo nusikalto Lietuvai šiedu vyrai, įkūrę didžiausią lietuviško kapitalo banką, nuo žlugimo galbūt išgelbėję mūsų nacionalinę valiutą litą, įkūrę daugybę įmonių, kurių produkcija garsėjo ne tik mūsų krašte bet ir visoje Europoje? Ką bloga padarė broliai Vailokaičiai, statę namus savo darbininkams, teikę lengvatinius kreditus ūkininkams, neatlygintinai finansavę daugybės jaunų lietuvių studijas užsienyje, dovanoję nuosavą žemę universiteto statybai, rėmę gausybę gabių menininkų ir netgi finansavę gyvybiškai svarbią Lietuvai karinę operaciją?

Dar ir šiandien tai vienur, tai kitur galime aptikti minčių, atklydusių iš tarpukario seimų tribūnų, nuo kurių politiniai Vailokaičių oponentai kaltino brolius praturtėjus dėl finansinių aferų, kurių pradžia neva buvęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą už kunigų pinigus Marijampolėje įsteigtas bankelis. Iš tikrųjų nei banko nei bankelio broliai negalėjo turėti – caro valdžia apskritai draudė lietuviams steigti finansų įstaigas. 1912-aisiais jų įsteigta organizacija vadinosi „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonijos draugija“, o jos tikslas toli gražu nebuvo savanaudiškas – svarbiausia šios smulkios kredito įmonėlės tikslas buvo padėti lietuviams įsigyti išpardavinėjamos dvarų žemės, kad ji nepatektų į lenkų ir rusų rankas. Iki karo pradžios draugija nupirko keletą dvarų ir jų žemę pardavė lietuviams ūkininkams, taip užkirsdama kelią lenkų kolonistų kėslams tapti naujaisiais dvarininkais.

Draugija veikė maždaug iki 1920-ųjų vasaros, kai jos turtą ir įsipareigojimus perėmė Vailokaičių ir jų partnerių įsteigtas Ūkio bankas. Beje, čia reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną detalę, paneigiančią kalbas apie brolių godumą. 1919-aisiais spaudoje ne kartą pasirodydavo skelbimų, raginančių indėlininkus atsiimti draugijoje laikytas santaupas. Kaip teigia bankininkystės istorikas Vladas Terleckas, nė viena kita panaši organizacija taip nesavanaudiškai nesielgė. Maža to, caro laikais draugijoje laikytus indėlius brolių valdomas Ūkio bankas išmokėdavo net ketvirtajame dešimtmetyje, už 5 rublius mokėdamas vieną litą. Kaip rašo vienas iš Juozo Vailokaičio biografų Jonas Sakas-Sakevičius, banko tarnautojai stebėdavęsi, kad visų rubliniai indėliai pražuvo, tik Vailokaičių indėlininkams taip nenutiko.

Tai, žinoma, tik smulkmena, palyginti su Vailokaičių ir jų Ūkio banko indėliu į Lietuvos valstybės finansų sistemą. Galima drąsiai teigti, kad broliai padarė labai daug steigiant Lietuvos banką. Ūkio bankas už 12,5 tūkst. JAV dolerių įsigijo 2500 Lietuvos banko akcijų, be to, pats Jonas Vailokaitis iš savo lėšų nusipirko dar 100 valstybės banko vertybinių popierių. Taip broliai Vailokaičiai ir jų valdomos įmonės įdėjo į Lietuvos banką 28 tūkst. JAV dolerių, padėdami jam sukaupti reikiamą kapitalą ir užsienio valiutos atsargas. Atsižvelgiant į tuometinius Lietuvos įstatymus, tai buvo ne verslo investicija, o tikrų tikriausia labdara – Lietuvos banko akcininkai negalėjo gauti daugiau kaip 8 proc. metinių dividendų, nors kitokios investicijos duodavo nepalyginti didesnes pajamas.

Beje, egzistuoja ir versija, kad Vailokaičiai nuo žlugimo išgelbėjo mūsų nacionalinę valiutą litą. Daugelis svetimtaučių naujaisiais pinigais nepasitikėjo ir toliau naudojo vokiškas markes. Tada broliai paskelbė keičią litus į markes ir JAV dolerius. Iš pradžių už litą jie mokėjo po 150, vėliau – po 175 markes. Žmonės ėmė reikalauti iš darbdavių atlyginimo litais, o šie turėjo eiti į tą patį Ūkio banką, keisti markes į litus ir už tą patį litą jau mokėdavo po 200 markių. Litas kasdien stiprėjo, o markės faktiškai išnyko iš apyvartos. Kartu stiprėjo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonomika.

Rėmė studentus, menininkus ir sukilėlius

Broliai Vailokaičiai į Lietuvos istoriją įėjo ir kaip žymūs pramonininkai. Ypač tai pasakytina apie Joną, kuris nuo 1925-ųjų iki pat okupacijos aktyviai veikė Prekybos ir pramonės rūmuose. Juose jis kuravo prekybos sutarčių ir muitų, mokesčių, susisiekimo sritis. 1934 metų rudenį jis buvo išrinktas į bankų komisiją, turėjusią spręsti opiausius Lietuvos ekonomikai iškilusius klausimus: kaip atsilaikyti prieš Vokietijos taikytas ekonomines sankcijas: prekybos nutraukimą ir lietuviškų prekių tranzito per Vokietijos teritoriją ribojimus.

Verta priminti, kad broliai Vailokaičiai imdavosi privačios iniciatyvos visur, kur politikams pritrūkdavo valios ar supratimo. Štai kad ir Seime neišgirsta „mūrinės Lietuvos“ idėja. 1923 metais jiedu įsteigė akcinę bendrovę „Palemonas“, gaminančią plytas ir čerpes. Prie Palemono geležinkelio stoties buvo pastatytas plytų fabrikas. Tokios pat įmonės ėmė dygti Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje ir kitose vietovėse. Kalbama, kad būtent Palemono plytomis buvo sumūryta dauguma modernių Kauno namų.

Tuo pat metu J. Vailokaitis su broliu Juozu ir grupe partnerių įkūrė bendrovę „Maistas“. Įmonės įstatuose buvo įrašyti tokie tikslai: „steigti šaldytuvus, skerdyklas, konservų, dešrų ir kitus fabrikus; steigti savo dirbinių krautuves ir sandėlius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje; eksportuoti gyvulių, paukščių mėsą ir jos dirbinius, gyvulių bei paukščių ūkio produktus; kelti Lietuvoje gyvulių ir paukščių ūkį bei gerinti gyvulių ir paukščių veislę, steigiant pavyzdinius ūkius“. Netrukus prie Garliavos bendrovė nusipirko 40 ha žemės, pastatė skerdyklų, šaldytuvų, mėsos fabriką, įsteigė pavyzdinį paukščių ūkį. Būtent „Maisto“ bendrovė padėjo Lietuvai išsiveržti į pasaulinę rinką kaip mėsos gaminių tiekėjai.

Taigi, brolių Vailokaičių nuopelnus valstybei sunku pervertinti. Ypač turint galvoje, kad 1923 metais jie finansiškai parėmė Klaipėdos sukilimą skirdami 25 tūkst. litų ir kelis vagonus maisto sukilėliams. Tačiau jiems rūpėjo ir konkretūs žmonės. Tai liudija faktas, kad net 15 proc. visų jų įmonių pelno buvo skiriama labdarai. 1925 metais „Artojo kalendorius“ rašė: „Vien 1924 m. Ūkio bankas yra išdalinęs apie pusantro šimto tūkstančio litų, šelpdamas aukštuosius mokslus einančius studentus.“ O iš viso nuo 1923 metų bankas stipendijoms skyrė per pusę milijono litų. „Ūkio bankas nori, kad jauna atgimstanti Lietuva kuo greičiau galėtų sulaukti daug šviesių, išėjusių aukštuosius mokslus žmonių, kurie galėtų dirbti Lietuvai ir savo darbu ją stiprinti“, – rašė ano meto spauda.

Ir tai dar ne viskas. Skatindami mokslą ir švietimą, broliai padovanojo Lietuvos universitetui savo 16 hektarų sklypą Fizikos ir chemijos instituto rūmams statyti, rėmė įvairias organizacijas, tokias kaip Lietuvos automobilininkų klubas, kuris propagavo Lietuvą kaip turizmo šalį. Kaip teigia J. Sakas-Sakevičius, „nebuvo turbūt žymesnės draugijos, kuri nebūtų gavusi pašalpos iš Ūkio banko“.

Atskirai būtų verta paminėti Vailokaičių paramą Lietuvos menininkams, ypač dailininkams, kurių paveikslų broliai pripirko tiek, jog šie nebetilpo banko pastate, – kai kuriuos teko krauti į palėpę. Arba brolių įsigytą garsiąją Palangos vilą „Anapilis“, svetingai priimdavusią rašytojus. Vasaromis joje buvo galima sutikti tokias įžymybes kaip Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Vaitkus ir daugybę kitų.

Amžininkai prisimena, kad abu broliai su visais buvę paprasti, prieinami, jautrūs, draugiški ir dosnūs. Juose nebuvo nė pėdsako bent kiek prakutusiems naujiesiems turtuoliams būdingos arogancijos. Tarkime, kai paaiškėjo, kad ką tik pastatytas Jono Vailokaičio namas užstoja saulę gretimų namų gyventojams, bankininkas pasirūpino suremontuoti kaimynams pastatą, įrengti visus patogumus. Beje, net ir priverstinai atsidūręs Vakaruose, Jonas nuolat galvojo, kaip Lietuvai atgavus nepriklausomybę kompensuos nuostolius santaupas praradusiems Ūkio banko indėlininkams...

Tai tik detalės, bet jos aiškiai rodo, kokios buvo šių dviejų vyrų nuostatos ir vertybės. Abiem jiems, matyt, tinka Vlado Jurgučio laiške Mykolui Krupavičiui parašyti žodžiai apie Juozą: „Jį vertė kažkokia nežinoma jėga į ūkio statybos darbą, kaip kitus garsius vyrus kažkoks nesuprantamas genijus stumia į mokslo ir meno kūrybą. Tokiems žmonėms paprastai mažai rūpi asmeninė nauda, jiems svarbus yra pats darbas.“

Iš tiesų, ypatingo dėkingumo iš valstybės ar visuomenės broliai Vailokaičiai nesulaukė. Galbūt todėl, kad, kaip yra rašęs filosofas Krescencijus Stoškus, „turtingas pirklys nebuvo idealas nei lietuvių moksleiviui, nei mokytojui, nei ūkininkui“. Galbūt dar ir todėl, kad daugelį savo labdaringų darbų jie darė tyliai, nesiafišuodami ir nesireklamuodami.

Apskritai, nei broliai Vailokaičiai, nei M. Yčas, nei negausus būrelis kitų patriotiškai nusiteikusių turtingų altruistų daug sekėjų nesulaukė. Deja, tarpukario istorija žino daugiau priešingų pavyzdžių, kai nemažai veikėjų siekė žūtbūt praturtėti valstybės sąskaita.

Čia galėtume prisiminti bent keletą Krašto apsaugos ministerijos valdininkų, tiek pasipelniusių iš neteisėto tarpininkavimo tiekiant ginklus besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, kad jų pelnai tapo ne tik prabangiais namais, bet ir fabrikais. Arba garsų Kauno notarą Kazį Škėmą, per žemės reformą padėdavusį dvarininkams apgaudinėti valstybę įforminant fiktyvius mažesnės nuosavybės dokumentus. Galime prisiminti Lietuvos pasiuntinį Vokietijoje Juozą Purickį, kurio talkininkai diplomatiniai kurjeriai ištisais vagonais gabendavo į Maskvą sacharino ir kokaino kontrabandą. Galima prisiminti Lietuvos pašto vadovą Adolfą Sruogą, milžiniškais kiekiais pardavinėjusį filatelistams tyčia sugadintus pašto ženklus, arba keturių kabinetų finansų ministrą Vytautą Petrulį, tyčia sumažinusį sidabro kiekį kalamose litų monetose ir pasisavinusį brangaus metalo likučius. Bet tai jau būtų visai kitos istorijos, pernelyg skaudžiai primenančios dabartinius laikus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"