TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tarpukario pamokos šiandienos politikai

2015 04 06 6:00
Paskutinis Ministrų kabinetas (1939 11 21–1940 06 17).  www.lnm.lt nuotrauka 

1940-ieji – vos po dviejų laisvės dešimtmečių Lietuvą vėl ėmė dusinti svetimas glėbys. Sovietai aneksavo Lietuvą be jokio pasipriešinimo – ne vienam šis istorinis momentas atrodo gėdingas ir vis klausiama, kodėl neiššauta. 

Kovo pabaigoje Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultete vykusioje tradicinėje Trakinių partizanų akademinėje dienoje du jaunosios kartos akademikai skaitė pranešimus apie paskutiniąsias Pirmosios Lietuvos Respublikos dienas. Dr. Artūras Svarauskas, jaunesnysis Lietuvos istorijos instituto (LII) mokslo darbuotojas, Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lektorius siekė pateikti 1938-1940 metų visuomenės ir politinio elito nuotaikų pjūvį, paaiškinantį, kodėl sovietams nesipriešinta, o Europos humanitarinio universiteto (EHU) administracijos ir infrastruktūros prorektorius ir VU lektorius dr. Bernardas Gailius įvardijo kelias šiandien vyraujančias nuomones apie tuometinę Lietuvos politiką bei įrodinėjo, kodėl jos neteisingos.

Vienybės trūkumas

„Lietuvai patiriant diplomatinį spaudimą, netekus Klaipėdos, prasidėjus Antrojo pasaulinio karo veiksmams, valstybę ištiko egzistencinis klausimas – būti ar nebūti nepriklausoma Lietuva. Visgi esant tokiai geopolitinei situacijai, tarp skirtingų ideologinių-politinių pažiūrų visuomenės lyderių, skirtingų socialinių visuomenės sluoksnių bei skirtingų etninių grupių nebuvo pasiektas visuotinis sutelktumas, kaip tada sakyta – tautos vienybė“ – kalba A. Svarauskas. Pasak istoriko, politikams nepavyko apramdyti visuomenės nervingumo dėl 1938 m. pavasarį priimto Lenkijos ultimatumo, kuris daugelio suvoktas kaip oficialus Vilniaus išsižadėjimas, 1939-aisiais Vokietijos atplėšto Klaipėdos krašto, prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. Dėl Klaipėdos netekties kaltintas ne tik Adolfas Hitleris, bet ir prezidentas A. Smetona už nesugebėjimą mobilizuoti tautiečių krizės akivaizdoje.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sovietai spaudė Baltijos valstybes pasirašyti vadinamąsias savitarpio pagalbos sutartis. Visuomenėje, kaip pasakoja LII darbuotojas, jausmai buvo prieštaringi – viena vertus džiaugtasi po 19 metų atgautu Vilniaus kraštu, kita vertus piktintasi 20 tūkst. raudonarmiečių šalies teritorijoje bei tuo, jog prezidentas neatvyksta į Vilnių. Piliečiai, anot A. Svarausko, nesuvokė diplomatinių peripetijų: Vakarai nepripažino iš sovietų rankų atgauto Vilniaus Lietuvai, toliau laikė jį okupuotos Lenkijos dalimi, o Kaune rezidavę britų bei prancūzų diplomatai net pagrasino nevyksią į Vilnių, jei ten persikels valdžios institucijos. Nemenka problema kilo ir prasidėjus Antrojo pasaulinio karo veiksmams – suprastėjo žmonių ekonominė situacija ir 1939-1940 metų sandūroje saugumo darbuotojai fiksavo streikų, mitingų protrūkius. Praktiškai kas savaitę Kaune ar Vilniuje darbininkai streikuodavo, kartais išdrįsdavo net šakėmis ir kastuvais apsiginklavę žygiuoti link prezidentūros.

Politikai laukė karo

1940 m. gegužę po sovietų įteiktos notos kardinaliai pasikeitė situacija su raudonarmiečių karininkais, kurie iki tol su eiliniais žmonėmis elgėsi gana pagarbiai ir net nuomodavo butus mieste. Jie grįžo į kareivines, gatvėmis ėmė riedėti tankai ir tai žmonėms kėlė paniką. Tokioje situacijoje esminiai politiniai žaidėjai ieškojo galinčios suvienyti idėjos: „Tautininkai teigė, kad prezidento Smetonos valdymas ir jo tezės apie lietuvių vienybę turi būti pagrindas, ant kurio konstruojama valstybė. [..] Tačiau kitų politinių-ideologinių pažiūrų visuomenės ši idėja netenkino. Liberalių ir kairiųjų pažiūrų sluoksniams Smetonos režimas nebuvo priimtinas. Dominuojanti krikščionių demokratų opozicija taip pat nebuvo patenkinta dėl demokratinių institutų panaikinimo. Bruzdėjo radikalai nacionalistai, turėję nemenką autoritetą kariuomenės aplinkoje. [...] Po 1939 m. Lietuvoje kaip niekada suaktyvėjo komunistinis veikimas“.

A. Svarausko teigimu, krizinės situacijos visuomenėje ir pagrindinių ideologinių srovių nesusikalbėjimo pasekmės akivaizdžiausiai pasimatė 1940 metų birželio 14-15 dienomis: „Kai gegužės pabaigoje plačioji visuomenė ėmė įtarinėti, kad gali kilti reali grėsmė iš sovietų, Lietuvos valstybinės opozicijos lyderiai iš esmės nebesvarstė karinio pasipriešinimo sovietų agresijai klausimo. Politinių lyderių tarpusavio bendravime buvo keliamas vienintelis klausimas – kaip padaryti, kad galimos sovietų okupacijos atveju Lietuvos visuomenė išliktų vieninga. Tada, tikintis, kad netrukus kils sovietų ir vokiečių karas, ir Lietuva po Antrojo pasaulinio karo, lygiai kaip po Pirmojo, tam tikroje pasaulinėje taikos konferencijoje iškels savo valstybingumo idėją ir atkurs nepriklausomybę. Toks buvo Lietuvos pagrindinių politinių lyderių samprotavimas. A. Stulginskis, M. Krupavičius, K. Grinius, F. Bortkevičienė, L. Bistras, K. Bizauskas ir daugelis kitų žymių politikų laikėsi būtent tokios pozicijos“.

Prasmės priešintis nebuvo

Antanas Smetona / www.lnm.lt nuotrauka

„1940 metų birželio mėnesį negalėjo būti jokios kalbos apie karinį pasipriešinimą vien dėl to, kad svetima kariuomenė jau buvo valstybės teritorijoje, turėjo čia bazes. Daug svarbesnis momentas buvo 1939 metų ruduo“, – apie paskutinį Lietuvos vyriausybės posėdį teigia B. Gailius. Pasak jo, 1939-aisiais vokiečiams ir sovietams dalijantis teritorijas pagal Ribentropo-Molotovo paktą, sovietai daug kuo rizikavo, ieškojo būdų, kaip užkariauti šalis nepradedant atviro karo. Tuo metu, kaip teigia B. Gailius, susivienijusių Baltijos valstybių pasipriešinimas galėjo pakeisti tolesnę įvykių eigą. „Visas posėdžio dramatizmas tame, kad žmonės nesustodami diskutuoja apie tai, ko nebegalima padaryti, ir vienas kitam bando parodyti savo patriotizmą“, – paskutinį Lietuvos vyriausybės posėdį apibūdina VU lektorius.

B. Gailius kalba ir apie šiandien dviprasmiškai traktuojamą pirmąjį Lietuvos prezidentą, vienintelį skubiai sušauktame posėdyje siūliusį priešintis, tačiau pabėgusi iš šalies per upelį. „Manau, kad simbolinis pasipriešinimas – beprasmybė, žmonių gyvybės nebranginimas. Kažin, ar Smetona šioje vietoje buvo politiškai išmintingas ir toks didvyris kaip mums atrodo“, – kalba jis. Viešąjį gyvenimą ne vienerius metus stebintis akademikas teigia, kad visuomenėje gyva „Pilėnų dvasia“ ir įspūdį daro simbolinis susinaikinimas: „Bijau, kad tai daro įtaką mūsų mąstymui apie valstybę ir jos gynybą daug labiau, nei esame linkę pripažinti. Jei daugiau galvotume apie valstybės gynybą kaip apie išgyvenimą, ko gero, ji būtų žymiai sėkmingesnė“.

Prezidento pabėgimas – išmintingas

Daugelio gėdingu laikomą A. Smetonos pabėgimą istorikas laiko vienu išmintingiausių to meto veiksmų, ypač turint mintyje, kad suimtais Latvijos bei Estijos prezidentais sovietai pasinaudojo, o vėliau represavo: „Smetonos pasitraukimas apsunkino sovietų darbą jau okupuotoje Lietuvoje. Tai, kad čia atvažiavo Vladimiras Dekanozovas, didelis politinių operacijų specialistas, rodo, kad iki pat Liaudies Seimo sovietai bijojo neramumų“.

Kita vyraujanti nuomonė, kurią B. Gailius mano esant neteisinga – kad lietuviai 1940 metais turėjo imti pavyzdį iš Suomijos ir pasipriešinti. Pasak jo, suomiai Žiemos karui ruošėsi 10 metų: „Pasiruošė nepakankamai, kariavo labai sunkiai, ypač pradžioje. Galų gale to, ką jie pasiekė, pergale pilna to žodžio prasme irgi negali vadinti. Sakome, kad jie laimėjo, nes neprarado nepriklausomybės, bet tam didelę įtaką turėjo ir Antrojo pasaulinio karo įvykiai“.

VU lektorius nesutinka ir su teiginiu, kad Lietuva pralaimėjo dėl savo neutraliteto politikos. „Tie, kas kritikuoja neutraliteto politiką, turėtų pagalvoti apie alternatyvas to meto Lietuvai. [...] Lietuva visų pirma pralaimėjo dėl pačios Antro pasaulinio karo situacijos, nes ji iš principo buvo nepalanki tokioms mažoms valstybėms“, – aiškina B. Gailius. Jis pažymi, kad priešingai nei šiandien to meto europinė politika nuo mūsų beveik nepriklausė. Tuo metu dabar irgi panašiai įsivaizduojama, nors situacija pasikeitusi. Kaip to įrodymą istorikas pateikia Lietuvos indėlį į Europos Santykių (ES) santykių su Ukraina iki karo su Rusija plėtrą..

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"