TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tautiniai raštai - net grindyse

2011 09 01 0:00
Erlendo Bartulio nuotrauka

Viskas lietuviška ir tik iš lietuviškų medžiagų - prieškary statydami Kauno įgulos karininkų ramovę skelbė jos kūrėjai. Deja, entuziastingai pradėtas kurti tautinio moderno stilius užgeso taip ir nespėjęs išpopuliarėti visoje Lietuvoje.

Čia kiekvienoje detalėje - tautinė simbolika. "Pavyzdį galėtų imti ir dabartinės valstybinės įstaigos. Tuo labiau kad beveik viskas išlikę", - sakė dabartinis Ramovės viršininkas, Lietuvos kariuomenės majoras Donatas Mazurkevičius. Neseniai restauruotos Karininkų ramovės stilius, pasak jo, turėjęs įkvėpti patriotiškumo dvasios. O mums dabar leidžia "pačiupinėti" tautinį Kauno prieškarį. Pastatas priklauso Krašto apsaugos ministerijai (KAM), tad jis nėra atviras muziejus, į kurį bet kada galima užeiti ir viską apžiūrėti. "Tačiau tikslinėms grupėms iš anksto susitarus, aprodome", - sakė D.Mazurkevičius, džiaugdamasis, kad tokį tautinio dizaino perliuką pavyko išsaugoti sovietmečiu.

Už savo lėšas

Tarpukario Lietuvoje karininkija buvo ypač gerbiamas visuomenės sluoksnis, daug nusipelnęs Lietuvos nepriklausomybei, gynęs valstybę per 1918-1923 metų kovas. Vienu metu mūsų kariai kovojo net trimis frontais - su bolševikais rytuose, su lenkais pietuose ir su bermontininkais Vidurio Lietuvoje. Karininkija tuomet tapo viena svarbiausių valstybės atramų. Todėl Lietuvai atsigavus užsimota jiems pastatyti reprezentacinį pastatą. Tačiau ne už valstybės lėšas, o už pačių karininkų surinktas. Toks finansavimas tik dar labiau sustiprino jų autoritetą. Rūmų eskizinio projekto tarptautinį konkursą 1931 metais laimėjo estų architektai, o paskui projektavo ir statybas prižiūrėjo lietuvių specialistai. Adomo Mickevičiaus gatvėje per dvejus metus (1935-1937) iškilusi Karininkų ramovė netrukus tapo miesto kultūrinio gyvenimo centru.

J.Jablonskio pasiūlymas

Kauno įgulos karių klubas buvo įkurtas 1919-aisiais, kai dar neturėta prestižinio pastato. Po penkerių metų krašto apsaugos ministro įsakymu klubas pavadintas Karininkų ramove. Šio originalaus pavadinimo autorius - mūsų kalbos patriarchas Jonas Jablonskis. Nemilitaristiškai skambančiu pavadinimu norėta perteikti tautos ir kariuomenės vienybę. Ramovė turėjusi simbolizuoti užuovėją nuo karo vargų, o kartu ir pabrėžti taikų tautos mentalitetą. Ramovė siekė suburti kariškius į vieną šeimą, stiprinti jų karinę ir tautinę dvasią, tad greit tapo savotišku kultūros židiniu Kaune. Pirmuoju Ramovės vadovu buvo generolas Vladas Nagius-Nagevičius. Jo pastangomis Kaune įkurtas ir Vytauto Didžiojo karo muziejus, vėliau priglaudęs ir išsaugojęs kai kuriuos paveikslus, kurie Ramovėje sovietmečiu būtų buvę sunaikinti.

Net marmuras - lietuviškas

Šių karininkų namų interjeras - tuo metu tik besiformavusio, tautine simbolika pagrįsto stiliaus pavyzdys (šiai pakraipai dar galima priskirti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejų ir senojo banko pastatą). "Įrengiant Ramovę buvo laikomasi idėjos viską gaminti tik iš savų lietuviškų medžiagų. Vytauto ir Prezidento menių apdailai, aplink židinius, bei Didžiosios salės sienoms puošti buvo pagamintas dirbtinis marmuras. Iš lietuviško smėlio ir cemento išgauti raštai, skirtingos spalvos. Buvo siekta, kad karininkus auklėtų ir pati lietuviška aplinka", - pasakojo D.Mazurkevičius.

Vytauto seklyčios interjeras imituoja viduramžių laikų gotiką. Tuo metu tai buvo madinga. Viskas čia persmelkta didvyriškos praeities nostalgijos. Beje, čia dabar eksponuojami ir tie šarvai, kurie buvo pagaminti specialiai D.Mazurkevičiui, kai jis pernai Žalgirio mūšio inscenizacijoje Lenkijoje vaidino Vytautą Didįjį.

"Atkreipkite dėmesį, parketo lentelės Vytauto seklyčioje išdėliotos ne šiaip standartiškai, o iš skirtingų spalvų medžio plokštelių sudėlioti tautinių staltiesių ar audinių raštai, - pasakojo D.Mazurkevičius. - Šis originalus sprendimas 1938 metais tarptautinėje amatų parodoje Berlyne įvertintas aukso medaliu."

Višta lenkų karininkams

Kadangi Vilnius buvo okupuotas lenkų, o laikinojoje sostinėje geresnių nei Ramovės patalpų nebuvo, čia vykdavo ne tik kariškių, bet ir valstybiniai renginiai. Ramovės vaidmuo kultūriniame gyvenime buvo didelis. Renginių atmosfera išliko senosios kartos atmintyje.

Prieškario kauniečiai prisimena pirmame Ramovės aukšte veikusį prabangų restoraną "Trys milžinai" (šiuo metu lietuvišką pavadinimą ir virtuvę nukonkuravo italai, įkūrę čia restoraną-piceriją). "Trijuose milžinuose" galėjo lankytis tik karininkai ir jų žmonos ar sužadėtinės, taip pat jų svečiai. Ponios Ramovės renginiuose ar priėmimuose dažniausiai dalyvaudavo vilkėdamos tautinius drabužius - kiekviena save gerbianti karininkienė privalėjo juos turėti. Vienas anekdotui prilygstantis įvykis užfiksuotas pirmojo Ramovės vadovo V.Nagiaus-Nagevičiaus tarnybiniame rašte. Jis priekaištavo restorano vedėjai, kad ši per vakarienę su lenkų karininkų delegacija patiekė jiems "vištą sportininkę", kurios kietos mėsos nebuvo galima įveikti jokiais stalo įrankiais.

Ramovėje netrūko įvairių, karininkų poilsiui skirtų patalpų - buvo šaudykla, gimnastikos, fechtavimosi salės, skaitykla, biliardo, šachmatų, kortų kambariai.

S.Smetonienės fortepijonas

Antrojo aukšto Didžiojoje salėje stovi iki šiol veikiantis prezidentienės Sofijos Smetonienės dovanotas fortepijonas "Steinway". Kai prieš kelerius metus buvo restauruoti salės šviestuvai, meistrai nustebo - dalis lempučių veikė dar nuo Ramovės įkūrimo, daugiau kaip 70 metų. Šioje visame Kaune bene puošniausioje salėje vykdavo įvairūs renginiai, šokių vakarai, o 1944-1945 metais čia buvo atidaryta vadinamoji fronto ligoninė. Tada, pasak D.Mazurkevičiaus, grindys krauju plūdo, patalpos buvo labai apleistos.

Ramovėje iki šiol veikia tas pats, nuo atidarymo čia stovintis vokiškas liftas. Kai neseniai kuriant lietuvišką filmą "Kai apkabinsiu tave" (rež. Kristijonas Vildžiūnas) prireikė pokario Berlyno atmosferos, kelios scenos buvo nufilmuotos šiame lifte ir kitose patalpose.

Pasakojama, kad prezidentas Valdas Adamkus, apsilankęs Ramovėje, sustingo vos įžengęs į salę. "Čia viskas, kaip buvo", - tada ištarė jis. Prieškariu jam šioje salėje buvo įteiktas Kauno "Aušros" gimnazijos baigimo atestatas, po to vyko šokių vakaras. Ramovės darbuotojai tą jo posakį laiko restauravimo kokybės įvertinimu.

Paveikslai po grindų dažais

Antrojo pasaulinio karo metais Kaune šeimininkavę vokiečiai pastato nenusavino, bet nuomojosi dalį patalpų. Lietuviai irgi čia tada turėjo keletą kambarių. Kaip pasakojo D.Mazurkevičius, apie 1944 metus, kai rusai grįžo, kažkas apdairiai pasirūpino ir dviem sluoksniais aliejinių dažų uždažė Vytauto seklyčioje ant medžio plokščių dailininko Jono Mackevičiaus tapytus paveikslus. Dabar (prieš kelerius metus dažus restauratoriai kruopščiai nuvalė) Vytauto gyvenimo scenos atrodo kaip ką tik nutapytos, nė kiek neišblukusios. "Toks priverstinis konservavimas padėjo puikiai išlaikyti tapybą. Dabar ji atrodo šviežia, tarsi atkastas užšaldytas mamutas, - juokavo D.Mazurkevičius. - Iš pradžių manyta, kad darbai jau pražuvę, tačiau pakrapščius kampelį išlindo restauratorius pradžiuginę paveikslai." Jie atskleidžia svarbiausius kunigaikščio gyvenimo įvykius, kartu ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijos momentus - Žalgirio mūšį (šią sceną J.Mackevičius perpiešė pagal Janą Matejką), Lucko suvažiavimą, Vytauto žygį prie Juodosios jūros, karališką medžioklę Belovežo girioje, duoklės iš totorių priėmimą.

"Lucko suvažiavimas atitiktų dabartinės Europos Sąjungos viršūnių susitikimą: susėdę visų šalių valdovai pripažįsta, kad Vytautas vertas karūnos. Jis tampa išrinktuoju karaliumi, nesvarbu, kad dėl lenkų intrigų ir mirties karūnuotas nebuvo, - pasakojo ir istoriko diplomą turintis D.Mazurkevičius. - O štai šis paveikslas primena istorinį faktą apie Vytauto ryšius su Naugardu (Novgorodu). Šis Rusijos miestas niekada nepriklausė LDK, tačiau buvo sąjungininkas. Kartą novgorodiečiai sutartį sulaužė. Vytautas už tai nutarė juos nubausti - atžygiavo, kaip metraščiai rašo, su 40 arklių tempiama patranka. Išvydę Vytauto kariuomenę novgorodiečiai suprato, kad pasigailėjimo nebus. Visi su duokle ir bažnytinėmis vėliavomis išėjo nusilenkti Vytautui. Šią sceną ir vaizduoja paveikslas." Palubėje kabantys paveikslai - tarsi Lietuvos istorijos pamokėlė. Suprantama, kad ją reikėjo slėpti nuo atėjusių okupantų. Jiems palikta buvo tik tai, kur neįžvelgsi jokios politikos. Lietuvos karininkai prieš įsikraustant okupantams Vyčius, kunigaikščių portretus spėjo išnešti, paslėpti. Politinė simbolika buvo likusi virš židinių - ant marmuro iškalti Gedimino stulpai, Jogailos kryžius. Juos sovietų karininkai išdaužė. Visa kita neužkliuvo - liaudiški augaliniai motyvai baldų ar interjero raštuose (tulpės, medžiai, paukšteliai) buvo tiesiog "gražu". Ant krėslų šonų išdrožtos liko net stilizuotos svastikos - tik gerai žinodamas jas įžvelgsi.

Mažojoje salėje dabar kabo išsaugoti ir atgavus nepriklausomybę atgal į Ramovę sugrąžinti dailininko Petro Kalpoko tapyti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai. Jie sovietmečiu slapta atsidūrė Vytauto Didžiojo karo muziejaus saugyklose. Įvardyti buvo kaip "nežinomų kunigaikščių paveikslai". Tai juos ir išgelbėjo.

Langus puošė garsaus vitražisto Stasio Ušinsko, 1938-aisiais Kaune įkūrusio ir pirmąjį garsinį lėlių teatrą, vitražai. "Kadangi juose vaizduoti didžiųjų kunigaikščių antspaudai sovietmečiu sunaikinti, dabar jie atkurti", - pasakojo D.Mazurkevičius.

"Lutšyj dom oficerov"

Ant pastato stogo - skulptoriaus Broniaus Pundziaus "Trijų milžinų", prisidengusių skydais su Gedimino stulpų simbolika, skulptūros. Sovietmečiu jie buvo uždengti medžio plokšte. Be to, stovint prie pat rūmų jų beveik nematyti, tad ir išliko, niekas jų nenuvertė. Rusų karininkams ir į galvą nešovė lipti ant stogo ir aiškintis, kokios ten skulptūros. Svarbu, kad gatvės praeiviams nebuvo matyti.

Pasakojama, kad Prezidento menėje sovietmečiu karininkai naktimis lošdavo kortomis ir kalbėjo, kad šie unikalūs rūmai - "lutšyj dom oficerov v Sovietskom Sojuze" (geriausi karininkų namai Sovietų Sąjungoje). Nuo Klaipėdos iki Vladivostoko niekur tokių nebūta.

Išdžiuvęs rašalas

Ramovės raštinėje (čia buvo leidžiamas ir žurnalas "Kardas") beveik viskas išlikę, kaip kadaise, gal vieno kito staliuko trūksta. Stovi rašomasis stalas, krėslai, kelios spausdinimo mašinėlės, antspaudas, rašalinėje išdžiūvęs rašalas...

Pasak D.Mazurkevičiaus, daugelio Lietuvai svarbių simbolių išsaugojimu pasirūpino tuometis Ramovės šeimininkas (taip anksčiau buvo vadinamas šių rūmų viršininkas) majoras Jokūbas Dagys. "1940 metais jis dar ėjo savo pareigas. Matė, kad santvarka keičiasi, kad reikia gelbėti daugelį daiktų, kurie sovietmečiu būtų buvę sunaikinti. Neseniai daug ką išsaugojęs mums perdavė jo sūnus Aleksandras Vytautas, dabar jau sulaukęs 80 metų. Jis prisimena, kaip dar būdamas vaikas su tėvu kai ką nešė į namus", - pasakojo D.Mazurkevičius. Kaip prisimena A.V.Dagys, jam vaikystėje yra tekę su tėvais lankytis vaikams skirtuose Ramovės renginiuose. Senų dienų prisiminimuose - išeigines uniformas vilkintys karininkai, ilgomis sukniomis pasipuošusios damos ir orkestro muzika.

"Kalėdų eglutės šventėse, pamenu, būdavo labai daug karininkų vaikų. Tos eglutės - kaip ir dabar, nieko išskirtinio, - prisiminimais dalijosi A.V.Dagys. - 1940 metais Ramovės valdytojų sprendimai nebuvo užrašyti, o žodžiu visiems buvo pasakyta: ką įmanoma, tą išsaugoti. Tėvelį, menu, skyrė laikinuoju turto valdytoju ir šeimininku. Tada į mūsų namus atkeliavo daugybė Ramovės archyvinių dokumentų, kai kurie paveikslai. Laimingu būdu namuose juos pavyko išsaugoti. Dokumentai dabar perduoti KAM archyvui."

Anot D.Mazurkevičiaus, šiais laikais Ramovėje vyksta toks pat intensyvus kultūrinis gyvenimas, kaip ir kadaise. "Tik Ramovė dabar ne tik karininkų, bet ir visų karių laisvalaikio ir kultūros židinys", - sakė jis. Turi čia ką veikti ir Dailės akademijos studentai. Ne vienas yra parašęs darbą apie unikalų tautišką interjero stilių. Gal idėjos pasklis ir dabarties valstybinėse įstaigose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"