TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tautos vado šešėlyje

2011 04 08 0:00
Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas J.Tūbelis darbo kabinete.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Šiomis dienomis sukanka 129 metai, kai 1882-ųjų balandžio 9 dieną (kitais duomenimis - balandžio 18) gimė Juozas Tūbelis - ilgiausiai valdęs tarpukario Lietuvos ministrų kabineto vadovas, finansų ministras.

Politikas, padėjęs pamatus nepriklausomos Lietuvos ekonomikai, šiandien rečiau prisimenamas vien todėl, kad visus tuos metus buvo Lietuvos prezidento Antano Smetonos šešėlyje.

Smetonos laikai. Ši frazė ne vienai dabartinės Lietuvos kartai tapusi mūsų tarpukario nepriklausomos valstybės sinonimu. Vyresnieji - tie, kurių pačių ar bent jau jų tėvų atmintis siekia 1926-1940 metų Lietuvą, sieja vadinamuosius Smetonos laikus su augančia krašto ekonomika, stabilia valiuta, jaunos, nedidelės agrarinės valstybės sugebėjimu atlaikyti pasaulinės ekonomikos krizės smūgius. Tačiau vargu ar net ir daugelis tų, kuriems teko gyventi anuometinėje Lietuvoje, dažnai prisimena, kad tuo metu šalia A.Smetonos petys petin stovėjo kitas žmogus - senas prezidento draugas, ilgiausiai savo poste išbuvęs ministras pirmininkas ir finansų ministras, Lietuvos banko valdytojas J.Tūbelis. Būtent šiam, šiandien jau gerokai primirštam politikui, teko pagrindinė valstybės ūkio atkūrimo našta tiek po nepriklausomybės paskelbimo, tiek nuo 1927-ųjų pavasario iki 1939-ųjų rudens - laikotarpiu, kuris kadaise buvo įvardytas kaip Smetonos-Tūbelio era. Nedaug kas prisimena, kad J.Tūbelis kurį laiką vadovavo A.Smetonos įkurtai Tautininkų partijai ir kad tautos vadu tituluojamas prezidentas jo asmenyje matė savo įpėdinį.

Tai, kad J.Tūbelio vardas šiandien minimas nedažnai, greičiausiai lėmė jo būdas - šis žmogus niekuomet nesigviešė šlovės, tą vėliau pripažins ir jo draugai, ir oponentai, ir atviri priešai.

Pirmasis ūkio tvarkytojas

J.Tūbelio kelią į politiką galima būtų nubrėžti pagal daugeliui žymių to meto veikėjų būdingą trafaretą. Gimęs Rokiškio apskrities Panemunėlio valsčiaus Ilgalaukių kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje, mokslus pradėjo arčiausiai namų esančioje rusiškoje mokykloje, o ją baigęs įstojo į Mintaujos gimnaziją, kurioje mokėsi daugelis būsimos nepriklausomos Lietuvos valstybės, kultūros ir visuomenės veikėjų, tokių kaip būsimasis kalbininkas Jurgis Šlapelis, režisierius Juozas Vaičkus, švietimo ministras Kazys Jokantas, ir, žinoma, aštuoneriais metais vyresnis būsimasis pirmasis ir paskutinysis tarpukario Lietuvos prezidentas A.Smetona. Drauge su šiais moksleiviais J.Tūbelis už prieš rusinimą nukreiptus protestus netrukus buvo pašalintas iš gimnazijos (tiesa, po metų pertraukos turėdamas teisę stoti į kitą mokyklą).

1898-aisiais J.Tūbelis vis dėlto grįžo į Liepojos gimnaziją, o ją pabaigęs įstojo į Varšuvos universiteto Medicinos fakultetą. Tačiau po metų studijas nutraukė - tokį sprendimą lėmė ir nykus Varšuvos lietuviško gyvenimo peizažas, ir suvokimas, kad mediko profesijai reikia ypatingo pašaukimo.

Į Lietuvą J.Tūbelis sugrįžo 1909-aisiais, jau turėdamas Rygoje įgytą agronomo diplomą. Kurį laiką dirbo apskričių žemėtvarkos komisijose, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę. Tačiau uostyti parako būsimam finansų ministrui neteko - jis buvo paskirtas intendantu ir kariuomenės nespėtų evakuoti sandėlių maisto atsargomis rėmė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1917 metais buvo demobilizuotas ir kurį laiką dirbo Voroneže įsikūrusioje Lietuvių švietimo komisijoje, vadovavo Agronomų sekcijai: registravo šios srities specialistus ir rengė Lietuvos žemės ūkio tvarkymo projektus.

Nepriklausomoje Lietuvoje J.Tūbelio politinė karjera prasidėjo 1918 metų lapkričio 11 dieną, likus penkiolikai minučių iki vidurdienio. Kaip tik tuo metu pirmasis Lietuvos premjeras Augustinas Voldemaras pristatė pirmąją Lietuvos Vyriausybę, kurioje J.Tūbeliui buvo patikėtas žemės ūkio ir valstybės turtų ministro portfelis. Šį postą būsimas premjeras išlaikys ir tų pačių metų gruodžio 26-ąją Mykolo Sleževičiaus sudarytame ministrų kabinete. 1919 metų sausį, kai Vilnių paeiliui užgrobdavo tai bolševikai, tai lenkai, J.Tūbeliui su visa ministerija teko kraustytis į Kauną. Kaip vėliau savo prisiminimuose dėstys "Lietuvos aido� žurnalistas Vincas Kemežys, visą ministerijos turtą - buhalterijos knygą, skaitytuvus ir kelias knygas ant rogučių į stotį nutempė pasamdytas miško kirtėjas.

1920-aisiais išrinkus Steigiamąjį Seimą, J.Tūbelio politinė karjera nutrūko. Negausiai ir ne itin įtakingai Tautininkų partijai negavus nė vienos vietos šiame ir dviejuose vėlesniuose parlamentuose, buvusiam vyriausiajam Lietuvos finansų tvarkytojui valdiško portfelio niekas nebesiūlė. Pasitraukęs iš politikos, J.Tūbelis pasinėrė į ūkinę veiklą: drauge su kitais organizavo garsiąsias akcines bendroves "Maistas", "Lietūkis" ir "Pienocentras" (pastarosiose dviejose jis vėliau ėjo valdybos pirmininko ir direktoriaus pareigas), rūpinosi žemės ūkio modernizavimu ir kooperacija.

Į politiką J.Tūbelis sugrįžo tik po 1926-aisiais tautininkų įvykdyto valstybės perversmo, tačiau tai įvyko tik subyrėjus netvirtai, nė pusmečio neištvėrusiai tautininkų ir krikščionių demokratų koalicijai. 1927 metų gegužę, tautininkams išstūmus krikdemus iš valdžios, premjeras Augustinas Voldemaras pasiūlė A.Smetonos svainiui vėl užimti finansų ministro portfelį. Nuo to laiko J.Tūbelis šio portfelio iš rankų nepaleido beveik 11 metų, kol 1938-ųjų kovo 27 dieną atsistatydino septynioliktasis ministrų kabinetas.

O 1927 metų pavasarį niekas dar nenujautė, kad netrukus prezidento A.Smetonos ir jaunesnio jo bičiulio A.Voldemaro draugystei ateis galas. Būsimasis tautos vadas, neapsikentęs atvirų karštakošio premjero mėginimų sukoncentruoti visą valdžią savo rankose, netrukus atsikratys savo buvusio globotinio. Dviejų politikų priešprieša baigėsi 1929-ųjų rudenį, kai A.Voldemarui išvykus į užsienį visi ministrai įteikė A.Smetonai atsistatydinimo prašymus, motyvuodami tuo, kad nebegali dirbti su arogantišku ir pasipūtusiu savo vadovu. Prezidentas paleido Vyriausybę, ir 1929 metų rugsėjo 23 dieną sudaryti naująjį kabinetą pavedė savo svainiui J.Tūbeliui. A.Smetona, matyt, puikiai suprato, kad nuosaikus ir kuklus J.Tūbelis (visiška A.Voldemaro priešingybė!) nekonkuruos su valstybės vadovu ir be išlygų priims jaunesniojo (nors ir nepamainomo) partnerio vaidmenį. Šie prezidento spėjimai visiškai pasitvirtino - dviejų politikų tandemas veikė sklandžiai ir darniai.

Akistata su krize

J.Tūbelio vadovaujamas XV ministrų kabinetas (beje, kaip ir penkioliktoji šių laikų šalies Vyriausybė) perėmė valdžią kaip tik tuo metu, kai pasaulyje prasidėjo ligi tol neregėta ekonomikos krizė. Netrukus šis vėzdas skaudžiai smogė žemės ūkiui ir į jo produkcijos eksportą orientuotai Lietuvos ekonomikai. Naujajam premjerui, drauge einančiam finansų ministro pereigas, teko skubiai ieškoti būdų krizei suvaldyti. Iš karto reikėtų pabrėžti, kad, priešingai nei šiais laikais, J.Tūbelio kabinetas subalansuoti biudžetą mėgino ne didindamas, o mažindamas mokesčių naštą labiausiai pažeidžiamam gyventojų sluoksniui, visų pirma - ūkininkams, smarkiai apkarpydamas valstybės institucijoms skiriamas lėšas. Be to, jau viename iš pirmųjų posėdžių kabinetas nustatė minimalią javų supirkimo kainą ir eksportuojamų grūdų pervežimo geležinkeliu tarifus.

Be abejo, nuostolingas žemės ūkio produkcijos, ypač mėsos eksportas tapo didele našta valstybės iždui - per krizės metus skirtumui tarp gamybos sąnaudų ir realioms kainoms padengti buvo išleista daugiau nei 80 mln. litų. Būtent tuo metu buvo imtasi šiais laikais neįsivaizduojamų priemonių - 1934 metų spalį Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo visi valstybės, savivaldybių, kooperatyvų tarnautojai ir net pensininkai buvo verčiami pirkti iš ūkininkų ir Vyriausybės proteguojamos bendrovės "Maistas� žąsis, kurių kiekis priklausė nuo valdininko kategorijos ir jo gaunamos algos. Tačiau valstybės tarnautojai prievarta brukamų žąsų kratėsi visais įmanomais būdais, dažniausiai jie už nedidelį mokestį įsigydavo iš ūkininkų pirkimo kvitus ir pateikdavo juos savo viršininkams.

Valdininkų gyvenimą apkartino ir nuolat mažėjančios biudžeto pajamos. Kaip daugiau nei prie dešimtmetį leidinyje "Pinigų studijos" išspausdintame straipsnyje rašo žinomas ekonomistas, Kovo 11-osios Akto signataras Vladas Terleckas, pajamoms sumažėjus nuo 311,8 mln. litų (1931 m.) iki 228,5 mln. litų (1933 m.), ministrų kabinetas nutarė atleisti iš valstybės tarnybos ištarnavusius 25 metus ir turinčius teisę gauti pensiją valdininkus, jei šeimos nariai Kaune ir Klaipėdoje gaudavo per mėnesį 600, o kitur - 450 litų algos. Taip pat buvo atsisakyta priedų už viršnorminį darbą, apribotos užsienio komandiruotės, už jas mokami dienpinigiai ir kelionpinigiai buvo sumažinti 10-20 proc., tik išimtiniais atvejais buvo leidžiama su užsieniu susisiekti telefonu, šalintas valstybės įstaigų darbo paralelizmas ir kt.

J.Tūbelio ekonominė ir finansų politika buvo itin konservatyvi - kuo mažiau išlaidauti, kuo mažiau importuoti ir kuo mažiau skolintis. Tokia pozicija tuomet (kaip ir dabar) sulaukė nemažai kritikos: esą agronomo profesiją turintis kabineto vadovas į valstybę žiūri taip, tarsi tai būtų valstiečio ūkis, ir užmiršta, jog šį ūkį reikia ne tik išlaikyti, bet ir ginti. Galbūt todėl J.Tūbelis atkakliai priešinosi 175 mln. litų kainuojančiam kariuomenės apginklavimo planui, su kuriuo jis buvo priverstas sutikti tik pablogėjus Lietuvos santykiams su Vokietija. Tokia premjero pozicija aiškiai piktino aukštus karininkus, be kurių paramos tautininkai niekuomet nebūtų atėję į valdžią. Apie tokį nepasitenkinimą aiškiai liudija ir kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio prisiminimai, kuriuose teigiama, kad vyriausiojo štabo viršininkas Petras Kubiliūnas buvęs labai nepatenkintas J.Tūbeliu ir visa jo Vyriausybe, o šis nepasitenkinimas persidavęs ir kitiems karininkams. "Gen. P.Kubiliūnas buvo jau gerokai aptvarkęs kariuomenės mokymą, tačiau kariuomenės ginklavimas negalėjo pajudėti iš vietos, - prisimena S.Raštikis. - Aš pats tada tarnavau rikiuotėje ir gerai žinojau karininkų nepasitenkinimą Tūbelio Vyriausybe. Buvo priekaištaujama Vyriausybei, kad ji nesirūpinanti kariuomenės kovingumu, kad svarbiausieji gen. Kubiliūno pasiūlymai nesusilaukią paramos Vyriausybėje ir pas ministerį pirmininką, kad pats krašto apsaugos ministeris nesugeba ginti krašto saugumo reikalų ir kad tokiose sąlygose ne tik krašto saugumo stiprinimo, bet ir kiti valstybės reikalai ir toliau gulėsią nejudinami".

Kita vertus, S.Raštikis čia pat pateikia versiją, esą nepasitenkinimą J.Tūbeliu inspiravo nušalintojo premjero A.Voldemaro šalininkai. Pasak generolo, "jie skleidė mintį, kad tik prof. Voldemaras galėtų pataisyti visus valstybinius reikalus, suaktyvinti vidaus ir užsienio politiką, pagerinti santykius su Vokietija, palengvinti ekonominę krizę ir rimtai susirūpinti valstybės saugumo reikalais. Tokiems voldemarininkų šūkiams, deja, pasidavė ir pats vyriausiojo štabo viršininkas gen. Kubiliūnas, ir visa ta istorija baigėsi nelaimingais birželio įvykiais", - prisiminimuose rašo S.Raštikis, turėdamas galvoje nepavykusį pučą, kurį 1934 metų vasarą mėgino įvykdyti A.Voldemaro šalininkai. Perversmas baigėsi pučistų ir paties A.Voldemaro įkalinimu ir tremtimi. O J.Tūbelis dar ketverius metus vadovavo ir Vyriausybei, ir Finansų ministerijai.

Nėra abejonės, kad jei ne ryžtingas A.Smetonos atkirtis, jo paties žodžiais tariant, "politiniam banditui" A.Voldemarui ir ne jo besąlygiška parama J.Tūbeliui, įvykiai galėjo klostytis ir kitaip. Tad dabar pats laikas pakalbėti apie ypatingus prezidento ir jo svainio, Vyriausybės vadovo santykius.

Neišskiriami draugai

"Kito tokio draugo, koks Juozas man buvo, aš neturiu. Jis man ne tik draugas, bet ir artimiausias asmuo valstybės darbe ir mano gyvenime", - šie A.Smetonos žodžiai, kuriuos valstybės vadovas ištars 1939-ųjų rugsėjį per J.Tūbelio laidotuves, ko gera, geriausiai apibūdina dviejų valdžios vyrų santykius. Iš tiesų, A.Smetona savo draugu ir svainiu pasitikėjo besąlygiškai - nepasitaręs su J.Tūbeliu, jis nepriimdavo jokių svarbesnių sprendimų.

Kaip minėjome, su būsimuoju prezidentu aštuoneriais metais už jį jaunesnis J.Tūbelis susipažino dar 1898-aisiais, mokydamasis Mintaujos gimnazijoje. Pirmiausia juos susiejo kovos už lietuvybę reikalai - už protestus prieš gimnazijos vadovybės reikalavimą, kad moksleiviai katalikai melstųsi rusiškai, abu buvo pašalinti iš gimnazijos. 1908 metais, jau atgavus lietuvišką spaudą, J.Tūbelis aktyviai bendradarbiavo A.Smetonos Vilniuje redaguojamame įtakingame jaunosios lietuvių inteligentijos savaitraštyje "Viltis", o paskelbus nepriklausomybę, pats redagavo A.Smetonos leidžiamo "Lietuvos aido" priedą "Mūsų ūkis".

Dviejų politikų ryšį, be abejo, sustiprino ir tai, kad J.Tūbelis, jau būdamas ūkio ir valstybės turtų ministru antrajame M.Sleževičiaus kabinete, 1919 metų vasario 7 dieną vedė Jadvygą Chodakauskaitę, jaunesniąją A.Smetonos žmonos Sofijos seserį.

Vis dėlto J.Tūbelio politinę karjerą lėmė ne tik ir ne tiek svainystė su A.Smetona, kiek jo charakteris ir kompetencija. Kuklus ir nepretenzingas, ilgametis premjeras ir finansų ministras niekada nesiekė būti matomas ir griežti šiame tandeme pirmuoju smuiku, nors, pasak buvusio A.Smetonos adjutanto Vaclovo Šliogerio, būtent J.Tūbelis "nešė visą Lietuvos ūkio atstatymo naštą".

Maža to, J.Tūbelį tautos vadas laikė rimčiausiu kandidatu į savo įpėdinius. Kaip 1966 metais Klivlande išleistoje knygoje "A.Smetona. Žmogus ir valstybininkas" prisimena V.Šliogeris, "tuo klausimu A.Smetona man kelis kartus yra kalbėjęs. Esą jis jaučiąs sunkėjančią metų naštą, kai kada sveikata sušlubuojanti, todėl būtų laikas pagalvoti apie pareigų perdavimą kam kitam, tokiam žmogui, kuris gerai tęstų jo, atseit A.Smetonos vedamą liniją. Tokiu asmeniu, į kurio patikimas rankas galėtų perduoti Lietuvos valdymą, A.Smetona laikė J.Tūbelį. Deja kliūtis buvo ta, kad ir J.Tūbelio sveikata gerokai šlubavo ir vienu metu ilgesniam laikui net turėjo vykti į užsienį gydytis".

Vis dėlto J.Tūbeliui (jo laimei ar nelaimei) nebus lemta ne tik tapti valstybės vadovo įpėdiniu, bet ir pamatyti jo puoselėtos nepriklausomos valstybės katastrofos. Visą savo dėmesį sutelkdamas į ūkio reikalus, kabineto vadovas vis aktualesne tampančią šalies užsienio politiką paliko antrame plane. Lemtinga riba jo, kaip politiko, karjeroje tapo 1938 metų kovo 17-oji, kai Lietuva priėmė Lenkijos ultimatumą dėl diplomatinių santykių užmezgimo, tuo galutinai sugriaudama mūsų valstybės pastangas susigrąžinti savo sostinę Vilnių. Tiesa, Varšuvos reikalavimai buvo priimti J.Tūbeliui jau smarkiai pasiligojus - tomis dienomis jis gydėsi Šveicarijoje. Vis dėlto A.Smetona, mėgindamas nuraminti visuomenės pasipiktinimą, 1938 metų kovo 24 dieną sudaryti naująjį ministrų kabinetą paveda kunigui Vladui Mironui. Jo vadovaujamoje Vyriausybėje J.Tūbeliui skiriamas žemės ūkio ministro portfelis, tačiau sunkios širdies ligos kamuojamas ekspremjeras šias pareigas eina neilgai. Tų pačių metų spalio 1 dieną neseniai po infarkto atsigavęs politikas buvo paskirtas Lietuvos banko vadovu. Šiame poste jis išbuvo ne visus metus - 1939 metų rugsėjo 30 dieną jo darbus nutraukė staigi mirtis.

Sprendžiant iš amžininkų prisiminimų, kuklus ir nepretenzingas J.Tūbelis neužgyveno daug priešų, nors nemaža dalis to meto politikos ir visuomenės veikėjų jo asmenybę, darbus ir poziciją vertino kritiškai, bet geranoriškai. "Padorus žmogus, puikus žemės ūkio žinovas, bet politikas - joks. Visiškai nenusimano užsienio politikoje. Nors ex officio užėmė Tautininkų partijos pirmininko pareigas, jis buvo ne partinis politikas, bet darbo žmogus tikra to žodžio prasme", - laiške lenkų žurnalistui T.Katelbachui rašė diplomatas, žurnalistas, publicistas, visuomenės veikėjas Juozas Purickis.

Panašiai apie J.Tūbelį atsiliepė ir kariuomenės vadas generolas S.Raštikis: "Mano, kaip kariuomenės vado santykiai su Tūbeliu visą laiką buvo normalūs ir korektiški, be jokių tarnybinių konfliktų ir be asmeninių nesusipratimų. Nors jo, kaip ekonomisto, ir mano, kaip kario pažiūros Lietuvos saugumo reikalais dažnai būdavo ir skirtingos, tačiau visada pavykdavo priimti tinkamus ir priimtinus kompromisus. J.Tūbelis buvo geras žmogus, prityręs ekonomistas ir valstybininkas, didelis lietuvis patriotas, paaukojęs Lietuvai visą savo sveikatą, gyvenimą ir veiklą", - tvirtina savo prisiminimuose generolas.

Pabaigoje suteikime žodį J.Tūbelio dukrai Marijai Tūbelytei-Kuhlmanienei, tapusiai paskutinių J.Tūbelio gyvenimo akimirkų liudytoja. Beveik prieš dešimtmetį dienraštyje "Lietuvos aidas� skelbtame straipsnyje ji rašo: "Jis mirė taip, kaip ir gyveno: stoiškai, nesiskųsdamas ir galvodamas tik apie Lietuvą. Staiga blogai pasijutęs, nuėjo į savo kambarį, stabtelėjo ties neuždengtu langu ir pasakė: bijau, kad mūsų Lietuvai ima grėsti dideli pavojai. Išsitiesė ant lovos ir mirė." Ši paskutinioji J.Tūbelio įžvalga netruko pasitvirtinti: po dešimties dienų, 1939-ųjų spalio 10 dieną bus pasirašyta nelemtoji Lietuvos ir Sovietų Sąjungos sutartis, sugrąžinusi mūsų šaliai Vilnių ir drauge palaidojusi jos nepriklausomybę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"