TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tautos žiedas už mirties vartų

2011 03 18 0:00
Vilniaus universiteto Didžiajame kieme nepriklausomos Lietuvos politikas, ekonomistas, finansininkas, pirmasis Lietuvos banko valdytojas, buvęs Štuthofo kalinys prof. Vladas Jurgutis (centre), universiteto rektorius matematikas, nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėjas prof. Zigmas Žemaitis (šalia kairėje) su universiteto studentais ir dėstytojais. 1946 m.
Genocido aukų muziejaus nuotrauka

1943 metų kovo 16-ąją iš nacių okupuotos Lietuvos į Štuthofo koncentracijos stovyklą buvo išvežti 46 žymiausi lietuvių inteligentai. Šie niekuo dėti žmonės tapo nacių įkaitais - lietuvių tautos žiedui teko kentėti už žlugusį hitlerininkų sumanymą steigti mūsų krašte lietuvišką SS legioną.

1943 metų kovo 16 diena. Iš įvairių Kauno įstaigų ir butų Vytauto prospekto link vienas po kito suka juodi automobiliai. Jais vežami nepaprasti keleiviai: profesoriai, dvasininkai, žurnalistai, gimnazijų direktoriai, advokatai, diplomatas ir net keturi nacių civilinės administracijos generaliniai tarėjai.

Atrodytų, tarsi laikinosios sostinės inteligentijos žiedas rinktųsi į kažin kokį svarbų pasitarimą su valdžios atstovais. Tačiau taip nėra. Į buvusius Darbo rūmus Vytauto ir Kęstučio gatvių sankryžoje tie keleiviai vyksta ne savo noru - šiame pastate dabar įsikūręs gestapas, o ten kažin ar kas lankosi gera valia. Visi jie pakviesti "pasikalbėti". Vargu ar bent kuris nors įtaria, kad pokalbis užtruks daugiau kaip porą metų ir ne vienam kainuos gyvybę.

Kelias į niekur

Visų atvykstančiųjų laukia ta pati procedūra: viename kabinete valdininkas užrašo sulaikytojo pavardę, kitame ją pažymi varnele. Tuomet visi ilgais koridoriais vedami į nykų apytamsį kambarį su matiniais langais. Patalpa pamažu pilnėja: be septyniolikos kauniečių, čia atvedami ir kituose miestuose suimti inteligentai. Spėlioti, kas bus toliau, beprasmiška - net keturi generaliniai tarėjai nenujaučia, už ką visi šie žmonės atsidūrė gestape ir kokį likimą jiems parengė naciai. Tiesa, kol kas pagrindo ypač nerimauti lyg ir nėra - su vyrais elgiamasi mandagiai, vakare jie net pamaitinami visai neprasta vakariene gestapo valgykloje, o rytą gauna pusryčius. Paskui visiems liepiama susirinkti turimus daiktus ir lipti į viršų.

Kaip tik šią akimirką savo knygoje "Už spygliuotų vielų" prisimena žinomas tarpukario pedagogas ir visuomenės veikėjas Antanas Kučas-Germantas: "Čia netrukus atėjo saugumo valdininkas Schweizer ir lietuviškai tarė: "Ponai, kelionė vyksta Vokietijon. Kas mėgins bėgti, bus pavartotas ginklas." Išėję koridoriun tikrai pamatėme ginklą, kuris gali būti prieš mus pavartotas: jau stovėjo keli sargybiniai, laikydami paruoštus automatinius šautuvus. Prie pat durų, ant šaligatvio, stovėjo du kulkosvaidžiai. Buvo tai prieš aštuntą valandą ryto, žmonės ėjo į darbą ir žiūrėjo, kokius čia varo banditus."

Netrukus visi suimtieji susodinami į autobusą. Sunku pasakyti, ką jautė keleiviai, tą saulėtą pavasarišką rytą žvelgdami į atsivėrusią Kauno panoramą, kai autobusas, pervažiavęs Vytauto tiltą, ropštėsi į Aleksoto kalną? Kur jie vežami? Ar ilgam? Kokį likimą jiems parengė naujieji Europos šeimininkai?

Galiausiai autobusas, pravažiavęs Marijampolę, Vilkaviškį, Kybartus, sustoja pirmame Rytų Prūsijos miestelyje Eitkūnuose. Šią akimirką daugelis tremtinių dar nežino, kad su Tėvyne atsisveikina visiems laikams. Devynių iš jų gyvybė užges maždaug po dviejų mėnesių. Keli žus per evakuaciją, dar keli mirs nuo ligų jau sulaukę laisvės. Pagaliau ne visi, kuriems pavyks ištverti pragarą, panorės sugrįžti į Lietuvą, vėl okupuotą sovietų.

O kol kas jų dar laukia ilga kelionė į nežinią. Autobusas atvyksta į Tilžę, savaitė ant šaltų tenykščio kalėjimo koplyčios grindų, vėliau - traukinys į Karaliaučių, Marienburgą, Gdanską. Būtent viename iš šių traukinių, tikrinant vežamųjų sąrašą, vienas suimtųjų nužiūri dokumente įrašą, liudijantį, kad jie gabenami į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Netrukus ši įžvalga pasitvirtina - iš Gdansko geležinkelio stoties išriedėjęs sunkvežimis sustoja prie Štuthofo vartų.

Apie tai, kas buvo Štuthofas, ką ten teko patirti 46 lietuvių inteligentams ir vėliau iš Lietuvos atvežtiems kaliniams, pakalbėsime šiek tiek vėliau. O dabar pamėginkime atsakyti į klausimą, už ką grupė taikių Lietuvos intelektualų pateko į koncentracijos stovyklą ir kodėl okupacinis režimas savo aukomis pasirinko būtent šiuos žmones?

Į klausimą "už ką?" paties Reicho biurokratinė mašina atsakė lakoniškai ir standartiškai. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje SS štandarterfiurerio Karlo Jagerio pasirašytame dokumente kiekvienas kalinys kaltinamas tuo, kad "vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją. Saugumo policijai ir Rytų krašto SD viršininkui įsakius ir su tuo sutinkant aukštesniems SS bei policijos vadams, siunčiamas į Vokietijos reicho koncentracijos stovyklą".

Antausis H.Himmleriui

Tiesą sakant, mūsų aptariamų įvykių pagrindas buvo padėtas 1943 metų pradžioje, kai iniciatyvą kare su sovietais prarandanti Vokietija ėmė rengtis naujam vasaros puolimui, kodiniu pavadinimu "Citadelė". Būtent tada Vokietija paskelbė visuotinę mobilizaciją, o šiek tiek anksčiau sumanė įkurti nacionalines karines formuotes ir kai kuriose Reicho okupuotose teritorijose. Įdomu tai, kad šis sumanymas iš esmės prieštaravo dar 1941 metų liepos 16 dieną vykusiame pasitarime Adolfo Hitlerio suformuluotam principui, kuris vėliau atsispindėjo ir jo įsakyme: "Geležinis principas visiems amžiams: niekam, išskyrus vokietį, neturi būti leista nešioti ginklą."

Tačiau vis blogėjanti padėtis Rytų fronte netrukus privertė Reicho vadovybę atsisakyti šio geležinio principo. 1942 metais SS reichsfiureris Henrichas Himmleris pasiūlė A.Hitleriui eksperimento tvarka įsteigti SS estų legioną. Fiureris nenoromis su tuo sutiko, bet kai eksperimentas pasitvirtino, toks pat dalinys buvo įkurtas ir Latvijoje. Tada atėjo Lietuvos eilė. Štai čia H.Himmlerio planas ir žlugo.

Organizuoti lietuvišką esesininkų legioną buvo pavesta SS ir policijos Lietuvoje vadovui generolui majorui Lucianui Wysockiui. Vykdydamas nurodymą SS pareigūnas nedelsdamas įsakė iki 1943 metų kovo 1 dienos surašyti visus 1919-1924 metais gimusius vyrus, o miestuose ir apskrityse sudaryti 30 šaukimo komisijų. Į SS legioną galėjo būti priimti 17-45 metų vyrai. Kadangi tarnyba elitinėse SS gretose turėjo būti tik savanoriška, jau vasario pabaigoje vokiečių vadovybė ėmėsi agitacijos. "Stokite į kovojančios bendruomenės gretas, susivienykite su naujosios Europos likimo bendruomene. Stokite į savo tėvynės legioną kovoti prieš bolševizmą su ginklais rankose! Stokite kariais ir pagalbininkais į Vokietijos kariuomenę!" - sakoma specialiame Reicho komisaro Rytų kraštui Hinricho Lohse's atsišaukime į lietuvių tautą. Kovo 1-ąją, pradėjus dirbti šaukimo komisijoms, Lietuvos generalinis komisaras Adrianas von Rentelnas taip pat paragino Lietuvos vyrus stoti į "paskutinę lemtingą Europos kovą, iš kurios grįžtama laimėtojais ir didvyriais".

Į nacių ir jų kolaborantų skleidžiamą propagandą žaibiškai atsiliepė lietuvių pogrindžio spauda. Tą pačią kovo 1-ąją Vyriausiasis lietuvių komitetas laikraštyje "Nepriklausoma Lietuva" dėl prasidėjusios mobilizacijos paskelbė tokio turinio pareiškimą: "Komitetas jau dabar pasisako, kad šitai okupantams neleidžia daryti tarptautinė teisė. Lietuvių tauta vieningai nusistačiusi, reikalui esant, ryžtingai kovoti su pirmuoju mūsų krašto okupantu - Rytų barbaru, tačiau lietuvius kovai pašaukti ir mobilizaciją vykdyti gali tik teisėta suverenios Lietuvos valstybės vyriausybė savo tautos interesams ginti."

Pažymėsime, kad Vyriausiasis lietuvių komitetas, kaip antinacinio pogrindžio organizacija, buvo įkurtas dar 1941-ųjų rudenį, kai naciai išvaikė per Birželio sukilimą suformuotą Lietuvos laikinąją vyriausybę ir dauguma Juozo Brazaičio kabineto narių atsisakė pasiūlymo tapti vokiečių administracijos generaliniais tarėjais. Tačiau sumanymui steigti lietuvišką SS legioną pasipriešino net tie, kurie sutiko eiti šias pareigas. Mobilizacijos pradžios išvakarėse pas Lietuvos generalinį komisarą A.von Rentelną sukviesti generaliniai tarėjai buvo spaudžiami besąlygiškai pritarti nacių planui. Didžiausiai generalinio komisaro nuostabai teisingumo reikalų generalinis komisaras pareiškė, kad generaliniai tarėjai negali skelbti mobilizacijos jau vien dėl to, jog Lietuva yra okupuotas kraštas ir neturi jokių suverenių institucijų. Jam pritarė ir švietimo generalinis tarėjas Pranas Germantas, be kita ko, griežtai sukritikavęs ir nacių Lietuvoje vykdomą švietimo bei kultūros politiką. Suprantama, abu generaliniai tarėjai, apstulbusiam A.von Rentelnui į akis atkartoję antinacinio pogrindžio veikėjų skelbtą poziciją, pirmieji užsitikrino kelialapius į Štuthofą. Tačiau tai nutiko po gerų dviejų savaičių, o iki to laiko vokiečių administracijai teko susidurti su vieningu pasipriešinimu jos planams ir įsitikinti, kad lietuviai tarnybos elitiniuose SS daliniuose, kitaip nei manė okupantai, anaiptol nelaiko garbe.

Lietuvos vyrai tiesiog sabotavo mobilizaciją ir nevyko į šaukimo komisijas. Jose pasirodė nebent tie, kurie iš anksto žinojo esantys netinkami karinei tarnybai. Istoriko Arūno Bubnio pateikiamais duomenimis, visame Kaune į komisiją atėjo vos 77 jaunuoliai, iš jų net 68 dėl sveikatos būklės buvo pripažinti netinkami tarnybai, tad į SS legioną pateko vos 9 vyrai. Panaši padėtis buvo ir kituose miestuose bei apskrityse. Bijodami, kad įsiutę naciai gali griebtis jėgos, daugelis potencialių šaukiamųjų tiesiog slapstėsi. Nesisekė vokiečiams ir dėl SS legiono pulkų vadų. Jų pareigos buvo pasiūlytos pulkininkams Oskarui Urbonui ir Antanui Reklaičiui, tačiau abu karininkai, nepaisydami žadamų įvairių gėrybių ir net dvarų, kategoriškai atmetė nacių siūlymus.

Padėti vokiečiams atsisakė ir Lietuvos katalikų bažnyčios vadovai, į kuriuos SD vadas Lietuvoje K.Jageris kreipėsi dar vasario 20 dieną. Kalbėdamasis su arkivyskupu metropolitu Juozapu Skvirecku SS štandarterfiureris prašė Bažnyčios vadovo parašyti ganytojišką laišką ir paraginti Lietuvos vyrus stoti į SS legioną bei taip kovoti su komunizmu. Šis prašymas buvo mandagiai, bet kategoriškai atmestas.

"Mobilizacija - ne Bažnyčios reikalas. Yra bolševikų armija ir bolševizmo dvasia. Jūsų reikalas sumušti bolševikų armiją, o mūsų reikalas sumušti bolševizmo dvasią. Tai mes stengėmės ir stengsimės daryti, tik pasaulinė valdžia tegul mums to nekliudo. Ne mūsų reikalas lieti patrankas, ne mūsų reikalas ir vyrus šaukti į kariuomenę", - tokį J.Skvirecko atsakymą SD vadui knygoje "Katalikų Bažnyčia Lietuvoje 1940-1944 metais" vėliau cituos vyskupas Vincentas Brizgys. Nieko nuostabaus, kad katalikų dvasininkai netrukus taip pat taps nacių keršto objektais.

Paskutinis okupantų ultimatumas

Čia derėtų pabrėžti, jog visa ši istorija galėjo baigtis ne 46 įkaitų įkalinimu Štuthofo koncentracijos stovykloje, o žiauriomis masinėmis represijomis visoje Lietuvoje. Toks planas taip pat buvo svarstomas. Kovo 12 dieną į Rygą iškviestas A.von Rentelnas iš SS vado H.Himmlerio, dalyvavusio tame susitikime, išgirdo aiškų nurodymą nubausti lietuvius už nepaklusnumą.

Jau po trijų dienų generalinis komisaras Lietuvai sukvietė į Kauną apygardų vadus ir konkrečiai nurodė, kaip įgyvendinti šį įsakymą. Istorikas Rimantas Zizas teigia, jog dalis SS vadovybės su Ostlando SS ir policijos vadu Friedrichu Jeckelnu priešakyje siūlė darbams į Vokietiją išvežti ištisų kaimų ir valsčių gyventojus, Lietuvoje kuriam laikui įkurdinti vokiečių policijos brigadą, kad ši

iškrėstų miškus, išgaudytų besislapstančius vyrus, kelis šimtus jų sušaudytų - pagąsdinimo ir sudrausminimo tikslais, o kitus prievarta pristatytų į mobilizacines komisijas. Tačiau F.Jeckelnas tokioms masinėms represijoms savo dispozicijoje neturėjo jėgų - "nei policijos pulko, nei bataliono". Jo pajėgas nuolat sekino kova su sovietiniais partizanais Šiaurės Rusijoje ir Baltarusijoje.

Galutinį sprendimą dėl represijų pobūdžio priėmė Ostlando reichskomisaras H.Lohse. Dėl SS legiono sužlugdymo jis A.von Rentelnui adresuotame rašte apkaltino Lietuvos inteligentiją ir nurodė pašalinti negatyvius "lietuvių tautos tikrąjį nusistatymą klastojančius lizdus (židinius), ypač švietimo sistemoje". Reikia paminėti, kad šis raštas datuotas 1943 metų kovo 21 diena, kai vagonai su Lietuvos profesoriais, mokytojais, kunigais ir kitais šviesuoliais jau dardėjo Štuthofo link.

O tuo metu A.von Rentelnas išliejo įtūžį ant pirmojo generalinio tarėjo Petro Kubiliūno. Šis buvo įspėtas, kad jei mobilizacija per keletą dienų nebus atnaujinta, okupacinė administracija imsis griežtų represijų. Mėgindamas jų išvengti P.Kubiliūnas kovo 16-ąją sušaukė pasitarimą. A.von Rentelnas, perbėgęs akimis jo dalyvių sąrašą, kurį išvakarėse dar reikėjo suderinti su Lietuvos generaliniu komisaru, kaip teigia istorikas Peisachas Freidheimas, išbraukė generalinių tarėjų pavardes ir grąžino jį P.Kubiliūnui. "Visi šie žmonės naktį ir rytoj bus suimti. Aš tą kurstytojų inteligentų širšyną išardysiu. Man nesvarbu, ar kaltas, ar ne. O tokie tarėjai, kurie lenda su savo kvailais projektais ir sumanymais, man nereikalingi. Man reikia tarėjų, uoliai vykdančių fiurerio valią", - tokius generalinio komisaro žodžius viename savo straipsnyje cituoja P.Freidheimas.

Tačiau įdomiausia, jog nė vieno iš sąraše buvusių asmenų vokiečiai taip ir nesuėmė - visi jie dalyvavo kovo 16 dieną surengtame pasitarime, per kurį buvo raginami paskelbti atsišaukimą, kad "visi, dabar pašaukti atlikti įsipareigojimus kariuomenėje ar karinės reikšmės darbe, turi nedelsiant tai įvykdyti". Pasitarimo dalyvis generolas Stasys Raštikis knygoje "Lietuvos likimo keliais" vėliau pateiks tokius įspūdžius: "Pertraukos metu gen. Kubiliūnas priėjo prie manęs ir pasakė: "Žinai, generole, pats būtinai turi pasirašyti atsišaukimą, nes vokiečiai pirmiausia kreips dėmesį į paties parašą. Aš net esu įspėtas, kad jei paties parašo nebūsią, tai ir visas atsišaukimas vokiečių nebūsiąs priimtas."

S.Raštikis rašo gerai supratęs, ką reiškia toks grasinimas, tad drauge su kitais skaudama širdimi atsišaukimą pasirašęs. "Reikėjo gelbėti vokiečių jau iš anksto numatytus pasmerkti tautiečius nuo koncentracijos stovyklų, kalėjimų, o gal ir nuo mirties", - teisinosi buvęs kariuomenės vadas.

Tai buvo beviltiškos pastangos. Nei S.Raštikis, nei kiti 19 pasitarimo dalyvių nežinojo ir negalėjo žinoti, kad kaip tik tuo metu gestapininkai Kaune bei kituose miestuose suima lietuvių inteligentus ir kad būtent tą akimirką prasideda jų kelionė Štuthofo vartų link. Kaip jau minėta, iš viso tą dieną areštuoti 46 šviesuoliai. Istorikas R.Zizas pažymi, kad tarp išvežtųjų buvo tik keli asmenys, tiesiogiai dalyvavę antinacinėje veikloje. Kiti įkalintieji Štuthofe - niekuo dėti ar net vokiečiams gana lojalūs žmonės, paprasčiausiai tapę įkaitais. Jų likimas priklausė nuo tolesnių įvykių Lietuvoje ir nacių okupacinės politikos sėkmės.

Kerštas ir jo aukos

Tą pačią 1943 metų kovo 17-ąją A.von Rentelnas oficialiai paskelbė, kad atsisako steigti lietuvišką SS legioną. Jo pareiškime teigiama, jog ateityje "registracija vyks tik darbams kariuomenei ir karo ūkiui". Tačiau tuo represijos nesibaigė. Kovo 17-18 dienomis okupacinė valdžia uždarė Kauno ir Vilniaus universitetus, Lietuvos mokslų akademiją, Meno, muzikos akademiją, Kauno konservatoriją, Vilniaus pedagoginį universitetą, Šiaulių komercijos kolegiją ir kai kurias kitas meno, mokslo bei mokymo įstaigas. Nesibaigė ir suėmimai - balandžio mėnesį iš Kauno ir Vilniaus į Štuthofą buvo išsiųsta dar 16 žmonių, šį kartą - antinacinio pogrindžio spaudos leidėjai, platintojai ir rėmėjai.

46 suimtieji pasiekė Štuthofą, esantį už 35 kilometrų nuo Gdansko ir 3 kilometrų nuo Baltijos jūros, kovo 25 dieną. Visi buvo įregistruoti kaip politiniai kaliniai. Nors oficialiai Štuthofas laikytas perauklėjimo, o ne mirties stovykla, jos kaliniai turėjo nedaug vilties ištrūkti iš šio pragaro gyvi - tie, kurie nežuvo nuo valdžią turėjusių kriminalinių nusikaltėlių ar esesininkų rankos, mirė nuo ligų, bado, sekinamo fizinio darbo. Taigi jau per du pirmuosius įkalinimo mėnesius iš 46 suimtų lietuvių anapilin iškeliavo devyni. Pirmąja auka tapo Lietuvos administracijos reikalų generalinis tarėjas Jonas Puodžius, Štuthofe ištvėręs vos tris savaites. Susirgęs ir ligoninės sanitarų sumuštas jis mirė balandžio 14 dieną.

Panašus likimas, ko gero, būtų laukęs ir visų likusiųjų, tačiau gegužės 31 dieną stovyklos viršininkas, išrikiavęs suvargusius lietuvius, netikėtai pareiškė: "Nuo šiol jūs esate garbės kaliniai!" Lietuviai ne tik buvo atleisti nuo darbo ir apgyvendinti atskiroje patalpoje, bet ir ėmė gauti didesnį maisto davinį. Kodėl priimtas toks sprendimas, iki šiol sunku paaiškinti, bet dažniausiai tai siejama su pagerėjusia padėtimi Lietuvoje. Minima ir tokia versija: kai generaliniai tarėjai Lietuvoje sužinojo, kad Štuthofe mirė daug lietuvių kalinių, jie ėmė ieškoti užtarimo pas buvusį Vokietijos karo atašė Lietuvai generolą majorą Emilį Justą, ir sulaukė tokios malonės.

Tačiau karui artėjant prie pabaigos prasidėjo nauji sunkūs išbandymai. 1945-ųjų sausį, artėjant frontui, stovyklos vadovybė gavo įsakymą evakuoti kalinius į Vakarus. Žvarbiame sausio vėjyje iš vos kojas pavelkančių lietuvių gyvų liko tik pusė - daugumą tų, kurie jau nepajėgė eiti, pakirto esesininkų automatų kulkos. Tarp neišgyvenusiųjų evakuacijos buvo ir du lietuviai.

Patį Štuthofą, kuriame pavasariop kalėjo tik maždaug šimtas žmonių, gegužės 9 dieną išvadavo sovietinės armijos dalinys. Tuo metu evakuojami lietuviai jau buvo pasiekę Noištato uostą, kurį gegužės 3-iąją užėmė britų pajėgos. Nuo tada buvusių nacių įkaitų likimai susiklostė skirtingai: vieni liko Vakaruose, kiti apsistojo Lenkijoje, treti grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą ir čia (kaip generolu Vėtra tapęs Jonas Noreika) žuvo pogrindžio kovose ar (kaip nemažai sugrįžusiųjų) buvo ištremti į Sibirą.

Bene tiksliausiai to meto situaciją apibūdino prisiminimus apie Štuthofą parašęs kunigas Stasys Yla: "Kūnas palaužtas, dvasia prislėgta. Svetima padangė nemaloni, ne. Nėra artimųjų, nėra draugų, o kurie buvo - šunkeliais nuklydo. Dieve, kada leisi grįžti į savo žemę, joje dirbti ir numirti." Tačiau šis prisiminimų autoriaus, o ir daugelio kitų tėvynę praradusių lietuvių prašymas taip ir nebuvo išgirstas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"