TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Televizija Lietuvoje: iliuzija ir tikrovė

2010 04 30 0:00
Lietuvos TSR valstybinio televizijos ir radijo komiteto pirmininkas J.Januitis. Vilnius, 1962 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Lygiai prieš 53 metus Lietuvoje prasidėjo televizijos era, neatpažįstamai pakeitusi daugelio žmonių kasdienybę ir pasaulio suvokimą. Ta proga prisiminkime šio technikos stebuklo kelią į mūsų kraštą ir jo vaidmenį totalitarinėje sovietinėje visuomenėje.

1957 metų balandžio 27 dieną 19 val. 45 min. vilniečių namuose nušvitę televizorių ekranai paskelbė naujos eros pradžią. Gerokai atsilikdama nuo pasaulio ir net nuo kitų sovietinių respublikų, Lietuva pagaliau tapo televizijos šalimi. Sunku pasakyti, kiek žiūrovų tą vakarą pamatė pirmąją bandomąją transliaciją iš Vilniaus televizijos studijos, tačiau jų negalėjo būti labai daug: laidos tuomet buvo matomos tik sostinėje ir jos apylinkėse, o ir televizorius tomis dienomis dar buvo retenybė.

Televizijos kelias į Lietuvą buvo ilgas ir nelengvas, turint galvoje tai, kad pirmosios jos transliacijos pasaulyje prasidėjo kone prieš tris dešimtmečius iki minėtos istorinės datos. Pirmosios eksperimentinės laidos Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje buvo pradėtos dar 1929 metais, o 1936-aisiais britų nacionalinis transliuotojas BBC pradėjo reguliarias programas. Dar po 15 metų JAV žiūrovai išvydo ir pirmąsias spalvotąsias transliacijas. Lietuvai tokio stebuklo teks laukti net iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos.

Sunki pradžia

Tiesa, apie televiziją mūsų krašte imta kalbėti dar prieškaryje. Štai kas buvo rašoma žurnalo "Teatras" 1938 metų trečiajame numeryje: "Artėja kino giltinė televizijos pavidalu. Vaizdų, paveikslų perdavimas radio bangomis diena iš dienos tobulėja. Netolimas tas laikas, kada televizinių aparatų kaina prilygs radio aparatų kainai. Sėdėdamas namie, prie imtuvo, mažai pasiturįs žmogus seks pasaulio įvykių kroniką, gėrėsis radio vaidinimais. Imtuvų savininkai nuolat reikalaus: duokit daugiau vaidinimų."

Tačiau realios galimybės televizijai Lietuvoje atsirado tik po karo, chruščiovinio atlydžio metais. Tiesa, Maskvoje pirmosios bandomosios laidos rodytos dar prieš karą, o reguliarios transliacijos pradėtos jau 1951-aisiais. Po trejų metų televizorių ekranai sužibo Latvijoje, dar po metų - ir Estijoje. Tačiau į Lietuvą šis technikos stebuklas neskubėjo. Ir jei ne palankiai susiklosčiusios aplinkybės, televizijos kelias į mūsų šalį galėjo būti dar ilgesnis.

Kodėl sovietinės Lietuvos vadovai nesuskubo su kitomis respublikomis, belieka tik spėlioti. Šiaip ar taip, bene vienintelę tokios gaišaties versiją po keturių dešimtmečių išleistoje prisiminimų knygoje pateiks pirmasis ilgametis sovietinės Lietuvos televizijos ir radijo vadovas Jonas Januitis. Iš memuarų matyti, jog šis veikėjas nekaip sutarė ir su radiofoną kuravusiu kultūros ministru Aleksandru Guzevičiumi, ir su Ryšių ministerijai vadovavusiu Maskvos emisaru Nikolajumi Belianinu. Pastarasis, pasak J.Januičio, stabdydavo bet kokias iniciatyvas ne tik dėl televizijos kūrimo, bet ir dėl radiofono plėtros. Pirmasis televizijos vadovas prisimena ir LKP CK biuro posėdį, kuriame, prabilus apie televizijos kūrimo būtinybę, Valstybinio plano komiteto pirmininkas Jonas Laurinaitis pareiškė: "Be kelnių vaikštom, o Januitis užsigeidė televizijos."

Padėtis pasikeitė tik tuomet, kai po vieno Maskvoje vykusio SSRS radijo darbuotojų pasitarimo ir jų vizito pas SSKP CK sekretorių, tuometį "Pravdos" redaktorių Dmitrijų Šepilovą. Šiame susitikime įtakingas partinis veikėjas pripažino, kad radijo priskyrimas Kultūros ministerijai buvęs klaida ir kad SSKP Centro komitetas ją nedelsiant ištaisys. Iš tikrųjų: vos grįžusią į Vilnių Lietuvos delegaciją pasiekė Nikitos Chruščiovo pasirašytas nutarimas, įpareigojantis centrinę ir vietos valdžią parengti bei įgyvendinti Radijo ir televizijos vystymo programą, o vadovauti šiam darbui respublikose vėl steigiami Radijo ir televizijos komitetai. Tačiau svarbiausia, kad nuo šiol rūpintis televizijos plėtra įpareigojamos visos organizacijos ir žinybos, įskaitant karines gamyklas.

Tačiau ir tuomet nebuvo aišku, kada Lietuva galės pradėti kurti savo televiziją. Ko gera, viskas būtų užtrukę dar ne vienus metus, jei ne laimingas atsitiktinumas. Mat 1956 metais televizijos bokštą ir pastatus turėjo įsirengti kažkuri Vidurinės Azijos respublika. Tačiau ji to padaryti nespėjo, tad visa įranga buvo pasiūlyta Lietuvai. Beliko skubiai rasti vietą būsimam televizijos centrui.

Tiesą sakant, šios paieškos vyko ir anksčiau, mat sprendimą dėl televizijos centro statybos SSRS Ministrų taryba buvo priėmusi dar 1954 metais. Buvo siūlomi įvairūs variantai, tačiau nė vienas jų netiko. Iš pradžių ketinta televizijos centrą įkurdinti dabartiniame Gedimino prospekte, kur šiandien įsikūrusi Žemės ūkio ministerija, tačiau šio sumanymo greitai atsisakyta, nes televizijos siųstuvams reikėjo aukštesnės vietos. Nepavyko įkurdinti televizijos ir ant Liepkalnio kalvos - tam griežtai pasipriešino oro uosto vadovybė. Tuomet televizijos pastatus ir bokštą ketinta įkurdinti Šeškinėje, toje vietoje, kur dabar riogso nebaigto futbolo stadiono konstrukcijos. Tačiau ir vėl nesėkmingai - tuo metu šis rajonas buvo gerokai nutolęs nuo visų miesto komunikacijų, nebuvo ir privažiavimo kelių, todėl toks variantas būtų gerokai padidinęs objekto sąmatą. Dėl didelio triukšmingumo netiko ir aikštelė prie Gerosios Vilties bei Vandentiekio gatvių sankryžos, o statyboms Čiurlionio gatvėje, kur dabar stovi "Draugystės" ("Crown Plaza Vilnius") viešbutis, griežtai pasipriešinimo Vilniaus universiteto administracija ir gamtosaugininkai.

Bėgo savaitės, mėnesiai, o statybos taip ir neprasidėjo. Galiausiai, taupant laiką, buvo rasta išeitis - būsimam televizijos centrui pasiūlyta perduoti S.Konarskio gatvėje statomą Kurčiųjų internatą. Dabar beliko tik pastatyti patalpas studijoms ir dekoracijų saugykloms bei sumontuoti 180 metrų aukščio metalinį bokštą su 12 metrų antena. 1957 metų pradžioje visi svarbiausi darbai buvo atlikti. Vasario 25 dieną Ministrų taryba įpareigojo Ryšių ministeriją visą kompleksą užbaigti ir perduoti iki gegužės pirmosios. Niekas tuomet nė nenujautė, kad netrukus įvyks rimtas incidentas, galėjęs ilgam nutolinti televizijos eros Lietuvoje pradžią.

Nelaimė įvyko balandžio viduryje, kai sumontuotą įrangą tikrinusi techninė priėmimo komisija nutarė atlikti dešimties valandų aparatūros testą. Išbandant kino projekcinę aparatūrą buvo peržiūrimas pirmajai transliacijai skirtas lietuviškas kino filmas "Prologas". Peržiūra vyko sklandžiai, tačiau, mechanikui pervyniojant peržiūrėtą filmo dalį, įkaitusi juosta netikėtai užsiliepsnojo. Tais laikais kino juosta buvo gaminama ant nitroceliuliozės pagrindo, todėl dėžes su filmais buvo galima drąsiai prilyginti cheminiam ginklui. Nenuostabu, kad po kelių minučių kino aparatinė ir koridoriai prisipildė juodų nuodingų dūmų. Užgesinti gaisro čia pat buvusiais gesintuvais nepavyko, liepsnas po kurio laiko įveikė į S.Konarskio gatvę atvykusios dvi ugniagesių brigados. Nors didelių nuostolių išvengti pavyko, tačiau pirmoji transliacija pakibo ant plauko: visa kino projekcinės optika ir kamerų objektyvai pasidengė nenuplaunama juoda plėvele. Laimei, iš Leningradą atvykusiems specialistams per savaitę pavyko restauruoti ir vėl sumontuoti visą apgadintą aparatūrą. Balandžio 25 dieną ji buvo dar kartą suderinta. Pasiruošti pirmajai transliacijai liko penkios dienos.

Nuo žinių iki muilo operos

Tačiau ką transliuoti, jei Kultūros ministerija dar nepatvirtino programų tvarkaraščio. Įsakymas dėl programos buvo pasirašytas tik balandžio 30-ają. Jame numatyta televizijos programa tetruko 2-2,5 valandos: šiokiadieniais nuo 20 valandos turėjo būti rodomi kino filmai ir laidos, o sekmadieniais programą papildė pusvalandis, skirtas vaikams.

Tokios trukmės programos pirmaisiais televizijos gyvavimo metais atrodo, užteko. Viena vertus, žiūrovų tuomet dar nebuvo daug - laidos buvo transliuojamos maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių, o ir televizijos imtuvai daugiausia stovėdavo aukštų partinių nomenklatūrininkų kabinetuose. Kita vertus, pirmosios laidos buvo rengiamos labai jau kukliomis pajėgomis. Vilniaus televizijos studijoje iš pradžių dirbo du pranešėjai - Juozas Baranauskas ir Gražina Bigelytė, keli režisieriai, vienas kitas inžinierius ir studijos vadovė - buvusi Radijo informacijos vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotoja Stanislava Borisienė. Nė vienas iš šių žmonių neturėjo jokios televizinės patirties, o rimtai pasirengti naujam darbui nebuvo laiko, mat studijos kolektyvas pradėtas formuoti tik vasario pabaigoje. Taigi mokytis teko iš kaimynų patirties ir nuosavų klaidų.

Sukurti reikiamą techninę bazę ir galutinai suformuoti televizijos kolektyvą prireikė penkerių metų. Per tą laiką buvo visiškai įrengtos aparatinės ir studijos, didesniuose Lietuvos miestuose pastatyti retransliatoriai, todėl dabar iš Vilniaus transliuojamas laidas jau galėjo matyti dauguma respublikos gyventojų. Tiesa, iki 1958 metų pradžios visos programos dar buvo rodomos iš ankštos 50 kvadratinių metrų studijos, kurioje vargiai tilpo pranešėjai, kamera su operatoriumi ir apšvietimo įranga. Gausybė lempų darbą šioje studijoje pavertė tikru pragaru. Čia būdavo taip karšta, kad diktoriams neretai tekdavo vėsintis įmerkus kojas į po stalu padėtą dubenį su šaltu vandeniu.

Tuo pat metu nutiko dar vienas svarbus dalykas, neįsivaizduojamai praplėtęs televizijos ribas ir galimybes. 1958 metų sausio 26 dieną buvo parodyta pirmoji transliacija su ką tik įsigyta kilnojamąja televizijos stotimi - žiūrovai galėjo tiesiogiai stebėti Vilniaus filharmonijoje vykusį dainų ir šokių ansamblio "Lietuva" koncertą. Ištrūkusi iš studijos, televizija tūkstančiams žmonių tapo tikru langu į pasaulį, žinoma, tiek, kiek leido to meto techninės galimybės ir politiniai suvaržymai. Šiaip ar taip, galimybė savo kambaryje matyti už šimtų kilometrų vykstantį koncertą, spektaklį ar sporto varžybas tuomet atrodė kaip tikras stebuklas.

1960-ųjų pabaigoje televizijos programa dar labiau pasikeitė - įrengus didelę 320 kvadratinių metrų studiją, atsirado galimybė kurti studijines laidas, ėmusias pamažu stumti kino filmus, pirmuosius ketverius metus sudariusius didžiąją programos dalį. Trys kameros, gera apšvietimo įranga, moderni tiems laikams režisierių aparatinė, pagaliau, didelės dekoracijų gamybos dirbtuvės, butaforų cechas ir siuvykla leido ne tik kurti sudėtingas laidas, bet ir statyti spektaklius. Tam tikslui kurį laiką net veikė iš profesionalių aktorių suburtas televizijos teatras. Šiandien net sunku patikėti, kad daugybės skirtingų dekoracijų, veiksmo ir teksto reikalavęs spektaklis galėjo būti rodomas tiesiogiai, mat vaizdo magnetofonų dar nebuvo. Visa tai reikalavo ilgo pasirengimo, daugybės repeticijų ir žinoma, režisierių, operatorių dailininkų bei aktorių profesionalumo.

Be abejo, tiek televizijos spektakliai, tiek specialiai jai kurti filmai sutraukdavo didelę žiūrovų auditoriją. Tačiau didžiausio populiarumo septintojo dešimtmečio viduryje sulaukė ne "rimti" pastatymai, o vaidinimų ciklas, kurį galima drąsiai vadinti pirmąja lietuviška muilo opera. Niekas nesitikėjo, kad 1965 metų gruodžio 25 dieną TV žurnale "Kultūra ir buitis" parodyta nedidelė vaidybinė miniatiūra, netrukus taps garsiuoju serialu "Petraičių šeimoje". Kiekvienos šios muilo operos dalies, beje, transliuojamos tiesiogiai, laukdavo visa Lietuva. Tokį stulbinamą populiarumą paaiškinti nesunku - seriale žmonės galėjo matyti nepadailintą gyvenimą, buitį, atpažinti patys save. Be to, vaidinimo autoriai leisdavo sau atsargiai pasišaipyti ir iš sovietinės tikrovės, ir iš valdžios. Žinoma, ilgai tai tęstis negalėjo - matyt, ekrane save atpažino ne tik paprasti žmonės, bet ir aukščiau sėdintys "draugai", tad po kurio laiko serialas buvo numarintas dėl neva išsisėmusios tematikos ir "nepakankamai profesionalaus atlikimo lygio". Tiesa, šią muilo operą vėliau mėginta atgaivinti kitais pavadinimais, tačiau tokio pasisekimo šie bandymai nesulaukė.

1967 metais įvyko dar vienas perversmas. Aparatinėje atsirado pirmasis vaizdo magnetofonas "Kadr-3" - gremėzdiškas aparatas, naudojęs kelis kilogramus svėrusias rites su pusės delno pločio magnetine juosta. Tų metų gegužės pirmąją įrašytas ir parodytas pirmasis reportažas paženklino naujos televizijos eros pradžią. Dar po trejų metų, gavus daugiau vaizdo magnetofonų ir atsiradus montažo galimybėms, įrašai pradėti naudoti ne tik jau rodytoms laidoms kartoti, bet ir jas kurti. Iš anksto įrašyta ir sumontuota produkcija ėmė pamažu stumti iš ekrano gyvą vaizdą ir garsą.

Ideologijos tarnaitė

Be abejo, tobulėjanti vaizdo įrašų ir montažo technika atvėrė laidų kūrėjams ligi tol nė nesapnuotų kūrybinių galimybių. Tačiau turint galvoje televizijos vietą ir vaidmenį totalitarinėje sistemoje, verta pažymėti, kad įrašytas ir sumontuotas laidas buvo kur kas paprasčiau kontroliuoti ir cenzūruoti. Juk televizija tais laikais buvo ne vien pigi pramoga ar informacijos šaltinis - svarbiausias jos uždavinys buvo skleisti Komunistų partijos ideologiją ir propagandą. Tam tikslui buvo įsteigta ir speciali Propagandos redakcija, kurios vyriausieji redaktoriai buvo laikomi ant itin trumpo pavadžio. Apskritai ilgainiui Valstybinis televizijos ir radijo komitetas ėmė panėšėti į nemažą pramonės įmonę - jo darbuotojų skaičius artėjo prie dviejų tūkstančių. Norint suvaldyti tokią mašiną ir ypač ambicingų, netgi bohemiškų kūrybinių darbuotojų broliją reikėjo griežtos hierarchinės struktūros ir geležinės rankos.

Pastarąjį vaidmenį atliko jau minėtas komiteto pirmininkas J.Januitis - vienvaldis diktatorius, televizininkų už akių pravardžiuotas "pirmininku Mao". J.Januičio visi bijojo kaip ugnies. Vienas jo žodis galėjo nulemti ne tik ilgai ir kruopščiai rengtos laidos, bet ir žmogaus likimą - neįtikęs visagaliam pirmininkui, galėjai per penkias dienas išlėkti iš darbo su "vilko bilietu", mat tokio masto nomenklatūrininkų rankos buvo ilgos. Blogiausia, kad neįtikti galėjai bet kada ir bet kaip, nes aiškių žaidimo taisyklių nebuvo - jos keisdavosi priklausomai nuo srovių ir vėjų aukščiausiuose valdžios ešelonuose, ar net nuo to, kokia koja iš lovos išlipo išponėjusi partinio bonzos žmona. O prarasti darbą televizijos žmonės, ypač žurnalistai, bijojo: laidų redaktoriams buvo mokami tikrai neblogi atlyginimai ir honorarai, o televizijos žurnalisto pažymėjimas atverdavo daugelį durų.

Pats J.Januitis savo prisiminimuose neigia televizijoje buvus cenzūrą, nuolatinį kišimąsi į kūrybos procesą vadindamas kontrole. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, tačiau iš tiesų šioje įstaigoje egzistavo net kelių lygių cenzūra. Pirmoji buvo oficiali ir vykdė ją valstybės paslapčių saugojimo įstaiga, vadinamasis Glavlitas. Dar gerokai iki laidos įrašo ar transliacijos redaktorius privalėjo parašyti išsamų jos scenarijų, numatyti ne tik tai, ką kalbės laidos vedėjas, bet ir studijos svečiai. Ypač kruopščiai ir priekabiai buvo tikrinamos žinių laidos. Vadovaudamosi tik joms vienoms žinomu valstybės paslapčių sąrašu, cenzorės neretai išbraukdavo kokius nors statistiniuos duomenis ar faktus, tad scenarijų tekdavo perrašyti iš naujo. O be keturkampio antspaudo, su cenzorės numeriu ir užrašu "Transliuoti leidžiama", jokia televizijos produkcija negalėjo išvysti ekrano šviesos.

Tačiau tai buvo ne viskas - kiekvienos laidos laukė dar vienas, kur kas rimtesnis išbandymas, kurį J.Januitis ir vadino kontrole. Parengta ir sumontuota laida ar žinių repeticija iš pradžių būdavo transliuojama įstaigos viduje, o jos pažiūrėti vyriausiojo redaktoriaus kabinete privaloma tvarka susirinkdavo kone pusė redakcijos kolektyvo. Peržiūros dažnokai primindavo rusišką ruletę - niekas nežinojo, ar parengtą laidą žiūrėjo pats J.Januitis. Pasibaigus laidai kabinetuose neretai įsivyraudavo nejauki tyla - nedaug kas drįsdavo reikšti savo nuomonę, baimingai spėliodami, ar nesuskambės specialus telefonas, tiesiogiai jungiantis redakciją su pirmininko kabinetu. Juo labiau niekas negalėjo nuspėti, ar parengta laida bus išliaupsinta, ar išdėta į šuns dienas.

Kita vertus, tai priklausė ne tik nuo J.Januičio. Nors formaliai komiteto pirmininkas buvo priskiriamas aukščiausiai sovietinei nomenklatūrai ir turėjo Vyriausybės nario statusą, jis nebuvo toks visagalis, kaip atrodė televizijos darbuotojams. Televizijos vadovui tekdavo laviruoti tarp įvairių jėgų - jis buvo pavaldus tiek Maskvoje sėdinčiam SSRS televizijos ir radijo komiteto pirmininkui, tiek Lietuvos Vyriausybei, tiek aukščiausiajai partinei valdžiai. Ši kėlė bene daugiausiai problemų, ypač Petro Griškevičiaus laikais. Pastarojo J.Januitis aiškiai nemėgo ir privačiuose pokalbiuose leisdavo sau lyginti jį su Kremliaus karšinčiumi Leonidu Brežnevu. Nepaisant to, visagalis pirmininkas dažnai turėdavo nusileisti ne tik Lietuvos komunistų partijos vadovo, bet ir kitų aukštų nomenklatūrininkų reikalavimams ar net jų žmonų kaprizams. O jau tada nepasitenkinimo ir įniršio lavina užgriūdavo ir ant niekuo dėtų laidų kūrėjų galvų.

Su partijos parankinių vaidmeniu televizininkams teko taikstytis iki pat Michailo Gorbačiovo laikų. Ir net papūtus pertvarkos vėjams, Lietuvos televizija dar porą metų išliko vienu tvirčiausių stagnacijos bastionų. Juo labiau, kad pasitraukus J.Januičiui į komiteto pirmininko kėdę kuriam laikui atsisėdo vienas iš būsimų Sausio 13-osios perversmo organizatorių Juozas Kuolelis. Viskas pasikeis tik tuomet, kai 1988-aisiais pakilusi Sąjūdžio banga nušluos partinius stagnatorius. Būtent tuomet, su pirmųjų daugiatūkstantinių laisvės mitingų transliacijomis, televizijoje prasidės naujas laikotarpis. Tačiau tai - jau visai kitos istorijos tema.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"