TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Telkęs Lietuvą darbams

2012 04 27 6:29

Užvakar sukako 87 metai, kai 1925-ųjų balandžio 25 dieną buvo įkurta Vilniui vaduoti sąjunga. Tai gera proga prisiminti vieną jos įkūrėjų - žymų visuomenės veikėją ir politiką Stasį Šilingą. Juo labiau kad šį mėnesį būta ir dar vienos su juo susijusios sukakties: 1919 metų balandžio 4 dieną S.Šilingas buvo išrinktas Valstybės tarybos pirmininku. 

Baronas, neafišuojantis savo bajoriškos kilmės. Dviejų skirtingais istorijos tarpsniais veikusių Valstybės tarybų pirmininkas. Nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministras. Aktyvus visuomenininkas, drauge su kitais įkūręs Vilniui vaduoti sąjungą ir Lietuvai pagražinti draugiją.

Publicistas, literatūros kritikas ir meno puoselėtojas. Seimo narys, Konstitucijos kūrėjas ir antikonstitucinio 1926 metų perversmo dalyvis. Sibiro lagerių kalinys, sugrįžęs į sovietų okupuotą Tėvynę ir antrą kartą iš jos ištremtas. Ir tai dar toli gražu ne viskas, kuo galima apibūdinti tokią daugiabriaunę ir spalvingą asmenybę kaip S.Šilingas. Šį kartą apsiribosime tik keliais jo gyvenimo ir veiklos epizodais. 

Nuo revoliucionieriaus iki tautos žadintojo

S.Šilingas gimė 1885 metų lapkričio 23 dieną Vilniuje. Pats jo atėjimo į pasaulį faktas susijęs su tam tikra intriga, mat kas buvo tikrasis berniuko tėvas niekur neužsimenama. Teisiškai S.Šilingo tėvu laikomas jo motinos Valerijos Šilingaitės brolis Adomas Šilingas, įsūnijęs jį iš karto po gimimo. Iš A.Šilingo berniukas paveldėjo ne tik bajoro titulą, bet ir patriotišką nusiteikimą, vyravusį šioje giminėje nuo pat 1795 metų, kuomet Lietuvos valstybę užgrobė carinė Rusija.

S.Šilingo senelis Paberžės dvaro savininkas Stanislovas Šilingas buvo aktyviai susijęs su vienu iš 1863 metų sukilimo vadovų kunigu Antanu Mackevičiumi - už tai vėliau buvo ištremtas į Sibirą, o jo dvaras konfiskuotas. Laimei, be tėvų likusią būsimą S.Šilingo motiną Valeriją auginę žmonės buvo tokių pačių pažiūrų, kaip ištremtasis bajoras ir į Paryžių pasitraukusi jo žmona Vilhelmina, tad laisvės idėjos Šilingų giminėje neužgeso. Jomis netruko persiimti ir jaunoji Šilingų atžala. 

Žinoma, toks Lietuvos valstybės patriotizmas neturėjo nieko bendra su lietuviškumu ir lietuvybės idėjomis, kurios vaikino širdyje ras vietą kiek vėliau. O iki tol, kaip ir įprasta bajorų šeimoje, o dar gyvenančioje daugiataučiame Vilniuje, berniukas kalbėjo tik lenkiškai. Įstojęs į Vilniaus pirmąją berniukų gimnaziją, Stasys pateko į rusakalbę aplinką.

Tad pirmuosius lietuviškus žodžius jis išgirdo būdamas gal dešimties metų, kai vasaromis atostogaudavo Darsūniškyje pas vietos kleboną Motiejų Juozapavičių. Atrodo, kad šis tautiškai susipratęs kunigas ir tapo pirmuoju S.Šilingo lietuvių kalbos mokytoju. Kita vertus, pirmųjų gimtosios kalbos žodžių jis galėjo pramokti ir iš vietos valstiečių, drauge dirbdamas su jais ūkio darbus, klausydamas jų pokalbių ir dainų.

Aktyviai ir sąmoningai mokytis lietuvių kalbos S.Šilingas pradėjo 1905-aisiais, įstojęs į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. 1907 metais jis su savo bendramoksliu Ramūnu (tuomet dar Romanu) Bytautu nuvyko į Berlyną, ten lankė lietuvių kalbos kursus. Atkaklios pastangos netruko duoti vaisių: po poros metų S.Šilingas ne tik tobulai kalbėjo, bet ir rašė lietuviškai. Apie tai liudija jo publikacijos, nuo 1909 metų spausdintos "Lietuvos žiniose" ir kituose leidiniuose.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tautos žadinimo ir kėlimo idėjos S.Šilingo sąmonėje kurį laiką konkuravo su revoliucinėmis nuotaikomis. Nieko keista - juk studijuoti Maskvoje jis pradėjo 1905 metais, kai visą Rusiją buvo apėmęs barikadų patosas. Tačiau nuslūgus revoliucijos bangai viršų vis dėlto paėmė supratimas, kad atbundančiai Lietuvai reikia ne revoliucinių šūkių, o lietuviškos savimonės, lietuviško žodžio ir lietuviškos kultūros.

Taigi 1910 metais S.Šilingas ėmėsi leisti ir redaguoti moksleiviams skirtą "Lietuvos žinių" priedą "Aušrinė". Apie tai, koks svarbus jam buvo šis darbas, liudija faktas, kad norėdamas skirti visas jėgas "Aušrinės" leidybai jis atsisakė Maskvos lietuvių studentų draugijos valdybos pirmininko pareigų.

Leisti "Aušrinę" S.Šilingas ėmėsi jau būdamas Jono Basanavičiaus suburtos Lietuvių mokslo draugijos nariu, į kurios veiklą jis įsitraukė dar 1907 metais. Jam rūpėjo ne tik spausdintas žodis, bet ir visos kitos lietuviškos kultūros apraiškos. S.Šilingas entuziastingai prisidėjo prie Antano Žmuidzinavičiaus ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, kurie kūrė Lietuvių dailės draugiją, svajojo įkurti Vilniuje Tautos namus, juose rengti koncertus ir kitus lietuviškus renginius.

Tam tikslui už Amerikos lietuvių suaukotas lėšas Vilniuje ant Tauro kalno net buvo nupirktas žemės sklypas. Tautos namuose turėjo būti saugomi ir M.K.Čiurlionio padovanoti paveikslai. Deja, dailininkui mirus, o vėliau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas. Šeimos žinioje likę M.K.Čiurlionio darbai atsidūrė Maskvoje ir sugrįžo tik į nepriklausomą Lietuvą. Beje, tai įvyko ne be S.Šilingo pastangų.

Žymaus dailininko darbų sugrąžinimas - toli gražu ne vienintelis S.Šilingo nuopelnas Lietuvos kultūrai. 1920 metais jis įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugiją, jo rūpesčiu 1921-aisiais įsteigtas M.K.Čiurlionio dailės muziejus ir Kauno meno mokykla. Kaip Lietuvos operos tarybos narys S.Šilingas drauge su kompozitoriumi Juozu Tallat-Kelpša ir dainininku Kipru Petrausku stovėjo prie Operos teatro ištakų. Masiniu medelių sodinimu pagarsėjusi Lietuvai pagražinti draugija taip pat buvo įkurta S.Šilingo ir kunigo Juozo Tumo Vaižganto iniciatyva.

Valstybės tarybos narys

Galima drąsiai teigti, kad S.Šilingas - švietėjas, kultūrininkas, publicistas ir meno puoselėtojas buvo kur kas įvairiapusiškesnis nei S.Šilingas - politikas. Politikoje (bent jau nepriklausomybės laikais), tiek ideologine, tiek praktine prasme jis nuosekliai laikėsi tautininkų linijos, nors dėl to kartais tekdavo aukoti savo ankstesnes nuostatas ir nuveiktus darbus. 

S.Šilingo kelias į politiką prasidėjo 1918 metų liepos 13 dieną, kai Nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvos Valstybės taryboje prasidėjo rimta krizė. Protestuodami prieš tos dienos posėdyje priimtą sprendimą skelbti Lietuvą konstitucine monarchija ir jos valdovu karūnuoti Vokietijos princą Wilhelmą von Urachą, tądien iš tarybos pasitraukė keturi kairieji jos nariai: Steponas Kairys, Jonas Vileišis, Mykolas Biržiška ir Stanislovas Narutavičius. Į jų vietą nedelsiant buvo kooptuoti šeši nauji nariai, tarp jų - ir S.Šilingas.

Vėlų tų pačių metų rudenį naujajam tarybos nariui teko susidurti su rimtais išbandymais. Vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, prie Vilniaus artėjo Raudonoji armija, o gruodžio mėnesį čia įsikūrė ir Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vadovaujama bolševikų vyriausybė. Susidarius tokiai padėčiai, tarybos pirmininkas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir finansų ministras Martynas Yčas skubiai išvyko į Vokietiją. S.Šilingui, kaip tarybos vicepirmininkui, faktiškai atiteko aukščiausio valstybės vadovo pareigos.

Karštligiškai ieškodami išeities, likę Vilniuje kabineto nariai net svarstė diktatūros įvedimo galimybę. Nors S.Šilingas iš pradžių tam priešinosi, tvirtindamas, kad taip bus paminta po kojomis Laikinoji Konstitucija, smarkiai blogėjant padėčiai ir kilus neramumams besikuriančioje kariuomenėje jis buvo priverstas pakeisti nuomonę ir netgi vienai dienai prisiimti diktatoriaus pareigas.

Krizė baigėsi tuo, kad gruodžio 26 dieną S.Šilingo vadovaujamo Valstybės tarybos prezidiumo pavedimu buvo sudaryta nauja M.Sleževičiaus vadovaujama Vyriausybė, kuri drauge su tarybos nariais, bolševikams priartėjus prie Lietuvos sostinės, pasitraukė į Kauną ir ėmėsi organizuoti krašto gynybą.

O S.Šilingas, sugrįžusiam į Lietuvą A.Smetonai 1919 metų balandžio 4 dieną tapus pirmuoju Lietuvos prezidentu, užėmė iki tol jo eitas Valstybės tarybos pirmininko pareigas ir išbuvo jose iki 1920 metų gegužės 15 dienos, kai Valstybės tarybos funkcijas perėmė Steigiamasis Seimas. 

Balotiruotis į pirmąjį demokratiškai renkamą valstybės parlamentą S.Šilingas nepanoro, ir vietoj to ėmėsi kultūrinės ir visuomeninės veiklos. Tokį sprendimą kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas aiškina tuo, kad S.Šilingui "buvo svetimi partijų nesutarimai, nepasitikėjimas vienų kitais. Jam rūpėjo visos tautos, valstybės reikalai, valstybės pagrindų įtvirtinimas. Jis buvo tolerancijos šalininkas. Užtat kai kilo ideologinių nesutarimų tarp svarbiausių partijų ir tai ėmė kenkti valstybės interesams, S.Šilingas iš valstybinės veiklos pasitraukė".

Į politiką S.Šilingas sugrįžo 1922 metais, per rinkimus į Pirmąjį Seimą. Įdomu tai, kad nors idėjiškai buvo susijęs su tautininkais, į rinkimus jis ėjo kaip krikdemų bloko ūkininkų sąjungos narys. Politiko biografai tokį sprendimą aiškina įvairiai, tačiau bene labiausiai įtikima atrodo tokia versija: A.Smetonos vadovaujamų tautininkų šansai šiuose rinkimuose nebuvo itin dideli, tuo tarpu tiek krikdemai, tiek su jais susijusi ūkininkų sąjunga jau buvo spėję išsikovoti populiarumą visuomenėje.

"Paaukoti Konstituciją valstybei..."

Kita vertus, S.Šilingas savo poelgiais visuomet demonstravo artumą tautininkų ideologijai ir praktikai. Bene ryškiausias tokios pozicijos pavyzdys - jo vaidmuo 1926 metų gruodžio 17-osios perversme. 

Į Trečiąjį Seimą nepatekęs S.Šilingas aktyviai prisidėjo prie tautininkų pučo organizavimo. "Reikia gelbėti valstybę nuo gresiančios katastrofos ir geriau paaukoti Konstituciją valstybei nei valstybę Konstitucijai", - taip vienas iš demokratinės Laikinosios Konstitucijos kūrėjų atkirto advokatui Rapolui Skipičiui, davusiam pastabą, esą teisininkui nederėtų laužyti pagrindinio valstybės įstatymo. Tiesa, S.Šilingas nebuvo nei perversmo sumanytojas, nei organizatorius, tačiau apie planuojamus veiksmus jis žinojo ir buvo pasirengęs veikti. "Neabejoju, kad diktatūrinio režimo mintį turėjo pats A.Smetona, o S.Šilingas tik jam pritarė ir juodu aptarė, kaip tą mintį realizuoti. Taigi perversmo naktį Šilingas jau gerai žinojo, ką jis turi daryti", - rašoma R.Skipičio prisiminimuose.

Iš tiesų perversmo dieną S.Šilingas praleido generaliniame štabe. Jei tikėtume R.Skipičiu, būtent jis parašė formaliu perversmo vadu paskirto generolo Povilo Plechavičiaus kreipimąsi į A.Smetoną, kuriame šis politikas prašomas imtis valstybės vadovo pareigų. Reikėtų atkreipti dėmesį į vieną šio dokumento sakinį: "...nuolankiai prašome pasiaukoti tėvynės labui ir sutikti, stojus tautos priešakyje, kaipo valstybės vadas, išvesti ją iš dabartinės sunkios padėties." Taigi, jei šiame sakinyje pavartota sąvoka "valstybės vadas", vėliau išvirtusi į "tautos vadą" iš tiesų parašyta S.Šilingo ranka, jį galima laikyti ne tik 1926 metų perversmo, bet ir vėlesnės tautininkų vykdomos politikos ideologu.

O štai dar vienas pavyzdys, liudijantis apie tai, kaip S.Šilingas prisidėjo prie praktinio tautininkų nuostatų įgyvendinimo. Jis aktyviai rengė 1928 metų Konstituciją, kurioje buvo įteisinta Valstybės taryba ir kurios pirmininku jis buvo paskirtas. Pagrindinė šio patariamojo organo funkcija buvo tvarkyti bei rengti įstatymus ir Respublikos prezidento teikimu vertinti Vyriausybės sprendimus. Kaip tik per tą dešimtmetį, kai Valstybės tarybai vadovavo S.Šilingas ir buvo parengti svarbiausi įstatymai, įtvirtinę tautininkų propaguotą ir vykdytą valstybės valdymo sistemą.

Tačiau bene svarbiausiu S.Šilingo nuopelnu šioje srityje buvo jo parengta 1938 metų Konstitucija (beje, būtent šio pagrindinio įstatymo veikimas, siekiant išlaikyti valstybės tęstinumą, buvo trumpam atkurtas paskelbus 1990 metų Kovo 11-osios aktą).

S.Šilingo vadovaujama Konstitucijos rengimo komisija darbą pradėjo 1936 metų lapkričio 11 dieną ir, surengusi 109 posėdžius, 1937-ųjų balandžio 10-ąją parengė pirmąją pagrindinio įstatymo redakciją. Tolesni projekto svarstymai ministrų kabineto posėdžiuose užtruko dar keletą mėnesių, kol 1938-ųjų sausio 27 dieną dokumentas pasiekė Seimą. Po maždaug dvi savaites trukusios formalios priėmimo procedūros, vasario 11 dieną naujoji Konstitucija buvo priimta.

Dabar kalbant apie 1938 metų Konstituciją dažniausiai pabrėžiama, kad savo dvasia ji kaip diena ir naktis skiriasi nuo Respublikos idealus ir demokratinį parlamentarizmą įtvirtinusio pagrindinio įstatymo, kurį, klodamas valstybės pamatus, priėmė Steigiamasis Seimas. Kita vertus, toks pagrindinis įstatymas atitiko ne tik parlamentarizmo nemėgusių tautininkų ideologiją, bet ir tendencijas, vyravusias nemažoje tuometės Europos dalyje.

Ir pagaliau trečiasis aukščiau pateiktą teiginį iliustruojantis epizodas, beje, užbaigęs S.Šilingo politinę karjerą. Kai 1938 metų kovo 17 dieną Lenkija paskelbė Lietuvai ultimatumą, reikalaudama užmegzti su ja diplomatinius santykius, Juozo Tūbelio Vyriausybės teisingumo ministras S.Šilingas nedvejodamas pasisakė už jo priėmimą.

Trylika metų veikusios Vilniui vaduoti sąjungos įkūrėjas, kuriam galbūt priklausė ir šūkio "Mes be Vilniaus nenurimsim!" autorystė, puikiai suprato, kad priimdama nedraugiškos kaimynės reikalavimą Lietuva atsisako tolesnės kovos už savo sostinę ir nujautė tokio žingsnio pasekmes. Vincas Krėvė-Mickevičius prisiminimuose rašė, esą gindamas savo poziciją ministras kalbėjo, kad ankstesnius idealus ir siekius tenka aukoti vardan to, kad būtų išvengta realios Lenkijos karinės grėsmės ir išsaugota šalies nepriklausomybė. Be abejo, tai rimti argumentai, bet faktas lieka faktu - tuo S.Šilingas dar kartą pademonstravo besąlygišką lojalumą tautininkų vykdomai linijai.

Kaip žinome, Vyriausybės sprendimas priimti Lenkijos ultimatumą sukėlė visuomenėje milžinišką pasipiktinimo audrą ir įstūmė šalį į gilią moralinę krizę. Neatlaikęs spaudimo, J.Tūbelio kabinetas buvo priverstas atsistatydinti. Į naująją Vlado Mirono Vyriausybę S.Šilingas nebebuvo pakviestas.

Sibiro lagerių pragare

1940 metų vasarą Lietuvą okupavus sovietams, S.Šilingas nutarė nesitraukti iš tėvynės ir drauge su šeima liko savo ūkyje netoli Ilguvos. Sunku pasakyti, kokios buvo tokio sprendimo priežastys. Greičiausiai buvęs teisingumo ministras tikėjosi, kad jo, kaip pastaruosius kelerius metus nebedirbančio jokio valstybinio darbo, okupantai tiesiog nelies, juolab kad praėjus pirmajai suėmimų bangai Šilingų šeima iš tiesų niekas nesidomėjo. 

S.Šilingas nežinojo, kad nuo pat okupacijos pradžios Šilingų šeima jau buvo įtraukta į represuojamųjų sąrašus, o metus trukusi ramybė reiškė tik tai, kad per tą laiką enkavėdistai turėjo skubesnių reikalų. Ir štai 1941 metų birželio 9 dieną Šakių apskrities NKGB operatyvinis įgaliotinis Kulikovas pasirašė nutarimą suimti S.Šilingą kaip buvusį teisingumo ministrą ir kaip 142 hektarus žemės valdantį "buožę".

Lemtingą visai Lietuvai birželio 14-ąją S.Šilingą su žmona ir dvidešimtmete dukterimi Raminta enkavėdistai įgrūdo į sunkvežimį ir išvežė į Pilviškių geležinkelio stotį. Ten S.Šilingą atskyrė nuo šeimos ir drauge su kitais vyrais išvežė į liūdnai pagarsėjusią Naujosios Vilnios geležinkelio stotį. Nuo tos akimirkos Šilingų šeima tapo iškirta visiems laikams: žmona su dukterimi kaip ir daugelis kitų 1941 metų trėmimų aukų atsidūrė Altajaus krašte. Abiem joms nebuvo lemta išgyventi. Pats A.Šilingas, drauge su kitais žinomais nepriklausomos Lietuvos veikėjais, tarp kurių buvo ir prezidentas Aleksandras Stulginskis, atsidūrė garsiajame Kraslago lageryje.

Apie tai, ką šiame pragare teko patirti sergančiam S.Šilingui, byloja jo laiškas, 1956 metais rašytas per stebuklą Lietuvoje likusioms dukterims: "Kirtom, kasėm, kelmus rovėm miškų raistų keliams. Eidavom darbams rytą, grįždavom vakare, kartais ligi 6-10 km kalnuotais keliais, apysunkiais darbo įrankiais nešini. Patys pietus virdavom. (...) Kaupiau, kasiau bulves, daržoves. Valėm pievas. Kasinėjau žemes prie statybų. Dariau, tampiau plytas, minkiau molį plikom kojom tinkavimui, kartais jau šaltokam orui esant. Teko ir krauti bei iškrauti vagonus. Pasakyčiau, dargi darbas blaškė, niaurumo nuotaiką stiprino, grūdino."

Po amnestijos - į naują tremtį

Visa tai buvo tik dar didesnių kančių ir išgyvenimų pradžia. S.Šilingui, kaip ir daugeliui kitų su juo kalėjusių Lietuvos veikėjų, enkavėdistai buvo paruošę standartinį sunaikinimo scenarijų. 1942 metų pradžioje buvęs teisingumo ministras drauge su A.Stulginskiu ir dar keliolika lietuvių buvo dar kartą suimtas, apkaltintas antisovietine agitacija ir propaganda bei kontrrevoliucinės grupės - lietuvių komiteto - organizavimu ir uždarytas į Kansko kalėjimą.

Po keturių mėnesių surašytame kaltinamajame akte S.Šilingui buvo inkriminuojami ir kiti "nusikaltimai", kurių esmė - darbas nepriklausomai Lietuvos valstybei. Visų absurdiškų kaltinimų čia necituosime, apsiribodami tik vienu - "nuo 1920 metų ėjo svarbias valstybines pareigas". 

Už visus šiuos "nusikaltimus" S.Šilingui buvo pasiūlyta skirti mirties bausmę, tačiau jo bylą dar turėjo peržiūrėti ir galutinį nuosprendį skirti NKVD Ypatingasis pasitarimas. Atsakymo iš Maskvos pasiligojusiam kaliniui teko laukti ištisus dešimt metų! Nuosprendis - 25 metai kalėjimo - buvo priimtas tik 1952 metų vasario 27 dieną. Laimei, uždarame Vladimiro kalėjime S.Šilingas išbuvo tik kiek daugiau nei dvejus metus: po Josifo Stalino mirties paskelbus amnestiją, 1954 metų birželio 24 dieną jis buvo paleistas, sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas seseris Kaune.

Deja, susitikimo su išsiilgta tėvyne ir artimaisiais džiaugsmas truko mažiau nei mėnesį. Sovietinės Lietuvos valdžia 69 metų ligotą žmogų vis dar laikė pavojingu priešu. Liepos 15 dieną Kauno milicijos potvarkiu jis buvo suimtas ir vėl ištremtas - šį kartą į Ukrainos Žytomyro sritį, kur buvo apgyvendintas Dovbyšo psichiškai nesveikų senelių prieglaudoje.

Sunku net įsivaizduoti, ką turėjo jausti ligoto kūno, bet šviesaus proto ir sveikos dvasios žmogus, be jokios kaltės atsidūręs tokioje baisioje vietoje. Štai ką apie ją laiške Juozui ir Marijai Urbšiams rašė pats S.Šilingas: "Įsivaizduokite ligoninę besikankinantiems, nepagydomiems, beprotnamį, karčemą ir visa tai persunkite veidmainyste, klasta, burnojimu - gausite tikrąjį vaizdą." Kitame laiške tremtinys prisipažįsta, kad keleri metai prieglaudoje jį pakeitė labiau, nei trylika metų, praleistų Sibiro lageriuose ir tremtyje.

Tačiau net ir tokiomis baisiomis aplinkybėmis S.Šilingas nepalūžo ir neprarado vilties sugrįžti į tėvynę. Jis rašė laiškus LSSR Aukščiausios tarybos pirmininkui Justui Paleckiui, tačiau atsakymo nesulaukė. Nieko nepadėjo ir daugkartiniai prašymai, adresuoti LSSR Ministrų tarybai. Sugrįžti į Lietuvą tremtiniui buvo leista tik 1961 metų lapkritį, jam baigiant 76 gyvenimo metus. Gyventi jam buvo likę mažiau nei metai. 1962 metų lapkričio 13 dieną S.Šilingas tyliai užgeso žmonos sesers Felicijos Bytautaitės namuose Kelmėje.

Štai kaip paskutinį S.Šilingo gyvenimo rytą laiške J.Urbšiui aprašo pati F.Bytautaitė: "Mirė lapkričio 13 dieną apie 10 valandą ryto. Praaušus kalbėjo normaliai, kaip ir visada, žiūrėjo pro langą, kaip sninga, kalbėjome apie orą. Ruošėsi kilti. Nesirgo nė vienos dienos. Bendrai paskutines dienas jautėsi geriau, buvo patenkintas gyvenimu."

Sprendžiant iš šio laiško, paskutinėmis gyvenimo dienomis S.Šilingas, atrodo, jautėsi laimingas, žinoma tiek, kiek gali būti laimingas tiek daug praradęs ir iškentėjęs senas ir ligotas žmogus. Šiaip ar taip, bent jau nenutiko to, ko jis labiausiai bijojo - "mirti, nepažvelgus į Lietuvos padangę, nepašnekėjus su lietuviu..."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"