TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tęsiasi ir okupacija, ir tremtys

2008 06 20 0:00

Kalba, pasakyta per Lietuvos Sąjūdžio popietę minint 1940 metų birželio 15-osios Sovietų Sąjungos agresiją.

Vakar ir šiandien minime prieš 67 metus pradėto Lietuvos gyventojų ir tautos naikinimo pradžią.

Dar metais anksčiau buvo sunaikinta Lietuvos valstybė, kurią užgrobė ir pasiėmė Sovietų Sąjunga. Tą baisų įvykį paryškina jau 1940-ųjų birželio 15 dieną pralietas pirmasis kraujas - Lietuvos pasienio policijos karininko Aleksandro Barausko žiaurus nužudymas šeimos akivaizdoje. Lietuvos Vyriausybė nors ir dabar galėtų pareikalauti iš Rusijos kompensacijos A.Barausko šeimai. Kodėl reikėjo raudonarmiečių būriui pereiti sieną iš pat ryto, nesulaukus net ultimatumu paskirtos trečios valandos po pietų, kai į Lietuvą žengė jau visa armija? Dėl to, kad pasklistų siaubo žinia, kas ateina ir kas nutiks kiekvienam Lietuvos pareigūnui, nesisiūlančiam į kolaborantus. Tokios politikos pavadinimas yra teroras. Raudonasis teroras, kuris užliejo ir sukaustė Lietuvą, be to, rado ir talkininkų.

Lietuvos Sąjūdis pakvietė mus čia minėti okupacijos metines, bet nelaimė buvo kur kas didesnė nei tik karinė okupacija. Tautos naikinimas, kurio simbolis yra minėta birželio 14-oji, buvo pradėtas nuo sąmoningiausios piliečių dalies: mokytojų, šaulių, kunigų, vienuolių, ūkininkų ir valstybės tarnautojų. Sovietai planavo amžiams ištremti šimtus tūkstančių ir priblokšti visus likusiuosius, kad ilgainiui liktų praradę lietuvybę, t. y. tautiškai ir valstybiškai nemąstantys pilki gyventojai, klusniai besimeldžiantys Rytų tironams. Arba - "Lietuva be lietuvių".

Tokia yra politinė didžiojo sovietų nusikaltimo pusė, o žmogiškoji - daugybės šeimų tragedija.

Tada buvo pradėta naikinti ir Lietuvos žydus, tremti vietinius ir nuo Hitlerio pabėgusius lenkus. Kai Hitleris pasiūlė laikinam draugui Stalinui priimti į Sovietų Sąjungą kelis milijonus Europos žydų, atsakymas buvo trumpas: mums ir savų užtenka - atseit, darykit su anais ką norit. Ką hitlerininkai rengėsi su jais daryti, po "krištolinės nakties" įvykių jau buvo aišku, tad sovietų atsisakymas reiškė abipusį nuosprendį. Kai Vokietija 1941 metų vasarą įsiveržė į Lietuvą, mūsų kraštas neteko dar 200 tūkst. piliečių. Grįžę dar sykį sovietai tęsė masinius trėmimus, naikino kaimus.

Lietuvos turėjo nebelikti, tačiau ji priešinosi ir išliko. Laisvės troškimo dar užteko atkurti valstybę prieš 18 metų, bet užgriuvus naujiems nepriklausomos korupcijos išmėginimams, vėl kyla valstybės išlikimo, tautos moralinio atgimimo arba išsigimimo klausimai.

Padėtį mūsų niekaip nesiformuojančioje pilietinėje visuomenėje priminsiu ir cituodamas prieš 20 metų dažnai skambėjusio a.a. Onės Baliukonytės eilėraščio eilutę:

"Kai kilome į laisvę

žmonės

kartojo tankiai klausimėlį Onės:

klok

Maskvos valdžios vaikine

už kiek tu pardavei tėvynę?

Dabar tie patys žmonės

vaike

nusivaipo:

ir kas čia tokio

jei kas klaus -

už butelį alaus

už butelį alaus - - - "

Šis klausimas ir šis atsakymas gali greitai pasirodyti esą lemtingi kaip niekada anksčiau, dar lemtingesni už birželio 15-ąją ir Sausio 13-ąją.

Ateina didysis rudens rinkimų išmėginimas Lietuvai ir jos ateičiai, jei ne išvis mūsų europinės ateities atsisakymui. Pamąstykime. Netvirtinu, bet klausiu.

Ar tikrai gali atsitikti, kad Lietuvą valdys Rolando Pakso instruktoriai Lena Lolišvili, Jura Borisovas ir Artūro Paulausko bičiulis Zujevas su niekaip neįveikiamu vagonėliu kopose, kitas teisėtvarkos neįveikiamasis Viktoras Uspaskichas, tvarkdariai Evaldas Lementauskas ir Audrius Butkevičius, deja, visai priimtini Broniaus Bradausko, Algirdo Paleckio ir turbūt Gedimino Kirkilo vadinamiesiems socialdemokratams, taip pat KGB agentai "Šatrija" ir "Kliugeris" su amžinai grįžtančiais paulauskais, visi jau pasirengę mūšiui -apsirūpinę žinių radijais ir siauromis televizijomis? Parsidavėlių žurnalistų nebus ko nė klausti - už kiek tu pardavei Tėvynę? Galimybės, kad taip atsitiks, mano galva, labai didelės. Tai visai atitiktų planą ir metodą, kuris buvo patvirtintas jau prieš 17 metų. Imperijos štabas tada pripažino Sausio 13-osios klaidą ir nustatė naujas dvejopų veikimo galimybių gaires. Štai jos.

Trumpalaikius sąmokslus tuomet rezgė įvairaus plauko revanšininkai, tarp jų ir "Šatrija" su "Kliugeriu", o generolas S.Caplinas referavo apie tokių asmenų panaudojimo planus raštais į Maskvos KGB. Dokumentai išlikę. Alternatyvus ilgalaikis planas buvo pamažu prasiskverbti visur, kiršinti visus prieš visus, antai net žemaičius prieš lietuvius, užvaldyti teismus ir supirkti informacijos priemones, palaipsniui pakirsti Lietuvos tarptautinį prestižą bei savigyną ir taip, kaip KGB gražiai suformulavo, "sudoroti Lietuvą pačių lietuvių rankomis".

Atėjo laikas ir sykiu išryškėjo sėkmingas naujasis Rusijos ginklas - būtent visuotinis kyšininkavimas milijardų milijardais. Perka vyriausybes, tarptautines kompanijas, kurios savo ruožtu daro įtaką vyriausybėms.

Ką gi jiems reikštų nusipirkti nedidelę Lietuvą turint neribotas naftos ir dujų dolerių sumas, kai tiek daug seilę varvinančių nacionalinių pardavėjų!

Kartkartėmis vis prisimenu Vincą Kudirką. Tamsiausiais tėvynei laikais jis rašė nelegalioje, draudžiamoje spaudoje: "Lietuvoje jau tiek priviso judošių, kad jeigu jie visi sumanytų vienu ypu pasikarti, tai giriose drebulių neužtektų."

Ar dabarties laikai šviesesni - pamąstykime. Daugybė Lietuvos žmonių, žinoma, ne judošiai. Bet pernelyg daug tų, kuriems vienodai rodo. Pusė net neina balsuoti. O dešimt litų už balsą visai neblogai. Tad gali pasirodyti, kad V.Kudirkos metodas liks vienintelis.

Parsidavėlius reikės vadinti parsidavėliais, net jei tai būtų ištisi laikraščiai. Šatrijas - Šatrijomis, nors galėtų prisipažinti ir nusiplauti. Trumparegius, nepritariančius Lisabonos sutarčiai, vadinsim apspangusiais politikos kūdikiais, jei ne prasčiau. Krašto apsaugos vadovus, naikinančius teritorinę gynybą ir savanorių pajėgas, - nebent didžiąja dabartinės birželio 15-osios mįsle.

Ir vis dėlto dar gyvename Kovo 11-osios Lietuvoje, kurią privalu ginti. Pirmas ginklas - žvilgsnis į priekį ir atvira kalba. Atmesti baimę, kaip ir tada. Kalbėti, kaip mąstai, nepaisant, kuo tave apkaltins.

Ką tik įvairiais būdais - ir girdami Sąjūdį, ir niekindami, ir laidodami - pažymėjome Lietuvą prikėlusio judėjimo dvidešimtmetį. Čia ir laimėjimai, kuriuos mini visi. Atkurta nepriklausoma demokratinių institucijų valstybė, ji įtvirtinta ir geriau apsaugota tvirtose tarptautinėse bendrijose - Europos ir Šiaurės Atlanto sąjungose. Tai Sąjūdžio ir Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nutiesto kelio vaisiai.

O gal tuos laimėjimus galima ir sunaikinti? Apsvarstykime realias galimybes, jeigu kur nors Rytuose numatyta tokių scenarijų bei užduočių.

Europos Sąjungoje reikėtų Lietuvą išmušti į "trukdžių" ir "nevykėlių narių" kategoriją. Reikėtų Rusijai, suprantama. "Trukdžiu" Lietuva galėtų tapti panašiai kaip Airija, kuriai po balsavimo prieš ES stiprinančią, sutelkiančią Lisabonos sutartį bemaž jau viešai siūloma pasitraukti, netrukdyti. Ar mums, gaunantiems ES didelę finansinę paramą ir norintiems politinės, verta pasirodyti kaip dar vienam trukdžiui, kuris nelinkęs dirbti kartu? Manau, tai būtų ir kvaila, ir nenaudinga, nors yra siūlančiųjų.

Kai Lietuva ES lėšas naudoja neskaidriai ir kai kuriose srityse nė pusės nesugeba paimti (gal jeigu ne saviškiams, tai šaliai nė nereikia), kai su tuo nesitvarko net po Europos komisarės Dalios Grybauskaitės draugiškų perspėjimų, tai čia tiesus kelias į nebrandžių ir korumpuotų šalių nevykėlių kategoriją. O ar imami pinigai panaudojami struktūriniams ūkio, švietimo, socialiniams pokyčiams, ar turim strategiją, kur atidursim po to, kai Europos "maistelis" baigsis? Akivaizdi perspektyva, kad liksime Europos meškų kampas, nepasinaudojęs istorine proga, neišlaikęs egzamino. Tokia perspektyva iš išorės matoma geriau, negu tai sugeba vietinėj valdžioj sėdintys patenkintieji. Kaip dabar atrodys, jeigu prasta ES narė ima abejoti naryste? Kam ją remti, laikyti?

Neprisiimant atsakomybės inicijuota peticija prieš Lisabonos sutartį jau perduota Seimo atsakomybei, o tai ir Lietuvos likimas. Jei Seimas pasimes ir neatmes, o perduos Konstitucinio Teismo atsakomybei - perduos Lietuvos likimą. Kas nutarė taip pažaisti, o kas už tvoros trina rankas?

NATO plotmėje Lietuvą reikėtų pervesti (patiktų tam už tvoros) į nesąžiningų ir nepatikimų narių kategoriją. Čia jau dabar lengva matyti, kaip nevykdome finansinių įsipareigojimų bendrajai ir savo pačių gynybai. (Kam gintis, tegu jie mus gina...) Akivaizdu, taip mąsto "sąjungininkas", kuris ir pats nesirengia gintis savo žemėje, ir traukiasi - jau moraliai apsiskelbė - iš kolektyvinių taikos misijų. Tai kam jį ginti? Antai estai išsiaiškino, kad Rusijos kariuomenės puolimo atveju NATO nespėtų į frontą, nebent paskui atsikariautų... Bet estai linkę ir moka gintis, antai net nuo naujoviškos kibernetinės atakos. Pas mus kariškiai negarsiai kalba, kad tankų kolonai iš Baltarusijos pajudėjus į Vilnių parodomoji sargybos kuopa nespėtų net išsirikiuoti. O teritorines gynybos struktūras ir savanorių pajėgas naikiname patys (jei ne kas nors kitas lietuvių rankomis). Liktų tik klausimas - ar suspės išsirikiuoti tūkstančiai paprastų žmonių, tarkim, patriotų sąjūdininkų, o gal pirmi pasirodys sveikinantys interfrontai su raudonomis vėliavomis, kiti net su peslių emblemomis?

Aišku, jokia Šiaurės Atlanto organizacija nestos kovoti už valstybę, kurios kadrų politika leidžia užvaldyti, net atvirai "rekagėbizuoti" svarbiausias struktūras, ir kuri pati pasiduotų - pigiai paviliota ir piktai pagąsdinta mielai pereitų į kitą geopolitinę stovyklą. Arba imtųsi agentūrinių paslaugų dar anoje stovykloje. Tad pažvelkim į save, piliečiai, ar tikrai esam ta drąsi tauta, kaip giriamės, kurios geriausi žmonės dėjo galvas už laisvę?

Daug dalykų, o ypač slogi pasyvumo nuotaika, sakoma, primena 1940-ųjų birželį.

Jei rudenį, neduok Dieve, įsitvirtins naujas "liaudies" Seimas, turintis iš anksto suplanuotas gaires, gali klostytis įvairios padėtys siekiant pertempti Lietuvą į Rytų erdvę. Klientai turės atidirbti už gautą paramą. Padirbėjus anksčiau aprašytomis atplėšimo kryptimis, o parsidavėliams laikraščiams toliau kurstant antieuropines ir antiamerikietiškas nuotaikas (prisiminkim didįjį rublinį melą dėl "Mažeikių naftos"), nestigs metodų Lietuvai parsiplukdyti Baikalo link.

Kad ir senasis reikalavimas ypatingų teisių Rusijos kariniam tranzitui per Lietuvą. Jei to prašys "ir Lietuva", ir Rusijos Federacija, mūsų sąjungininkai ES ir NATO gali pritarti. Liaudies valia! Jei išrinktieji dar delstų, galėtų patirti naują Bražuolę su reikalavimais įleisti ribotą kontingentą gyvybiniams keliams saugoti. Saugo juk ramybę Abchazijoje, tai pasaugos ir Lietuvoje.

Gali pareikalauti uostų, oro erdvės, laisvos Nemuno laivybos kad ir desantinėmis valtimis iš Gardino į Tilžę, ir liaudies Seimas paklusniai šliauš "gerinti santykių".

Išties nemanykim, kad Europos Sąjunga, kuriai norim įspirti dar prieš rudens rinkimus arba jų metu, manytų, jog laimingų skęstančiųjų gelbėjimas - tai Briuselio, o ne jų pačių reikalas.

Maskvoj antai populiarus pokštas. - Iškilo problema, tai ar skambinam pirmiau prezidentui, ar tiesiai ministrui pirmininkui?

Pritaikius analogiją Europai, valdovai Kremliuje tartųsi - ar skambinam Europos Komisijos prezidentui J.M.D.Barroso (kadangi Taryba neturi), ar - tiesiog į Vokietiją ministrui F.W.Steinmeieriui?

Taip ir dėl mūsų: kam nūnai skambinti? Beje, situacija istoriškai pažįstama. Todėl, jei norim, kad taip nebūtų, turime kuo nors būti.

Kai kurie labai mėgsta horoskopus ir jais tiki. O horoskopai dažnai pasakoja, kaip galėtų būti, nors autoriai neatsako, jeigu taip nebus. Tai ir aš parašiau horoskopą.

"Gali būti, kad ateis toks

pašlemėkų laikas.

Gali būti, vėl pagrūs jie

Lietuvą po Rusija.

O kai Rusija vėl grius -

džiaugsis lietuvaitės.

Žinoma, jeigu dar bus

kas norėtų laisvės."

Būtų geriau, kad šis horoskopas neišsipildytų. Nes pačios vaikų pažeminta, savo valia garbės netekusi Lietuva paliudytų jau ne apie senąją birželio 15-osios, o apie dvi nelaimes. Viena - kad okupacija sielose nė nebuvo pasibaigusi, o Sibiro tremtis tik pasikeitusi į tremtį iš brangios Lietuvos į nebrangią, vis dar gyvenant peikiamoj, nemylimoj Lietuvoj. Antroji nelaimė - kad taip būtų sunaikinta vėl naujai užaugusi nepriklausomybės karta, ta jos gražioji dalis, kuri brangina Lietuvą ir yra idealistiškai pasiryžusi čia dirbti. Cinikai revanšistai nukirs jiems galvas, o kūnus išmes už balos. Tegu netrukdo viešpatauti!

Tačiau taip nenutiks, kad ir kokios būtų cinikų užmačios, jei vis turėsim norinčiųjų laisvės, ir vis daugiau!

Čia liepsnoja vilties liepsna, tegu ji dega mūsų širdyse, ir tegu niekas nedrįsta gesinti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"