TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tiltas į laisvę vardu Lietuva

2013 09 27 6:00
Mergaitė karo pabėgėlė Vakarų Lenkijoje. 1939 m. rugsėjis. Narodowe Archiwum Cyfrowe nuotrauka

1939 metų rugsėjo 17 dieną Sovietų Sąjungai užpuolus su hitlerininkais kovojančią Lenkiją, į Lietuvą iš kaimynės šalies ėmė plūsti tūkstančiai pabėgėlių. Apie Lietuvoje internuotus lenkų karius rašėme prieš metus. Šiandien prisiminkime civilių pabėgėlių Golgotą.

"Vargu ar daug kas prieš mėnesį tikėjosi, jog per tokį trumpą laiką žlugs didžiulė lenkų valstybė ir nemaža lenkų tautos dalis, palikusi savo tėvynę ir namus, turės ieškotis prieglaudos kitur, net ir pas tuos, kuriuos ji labai skriaudė", - 1939 metų rugsėjo 23-iąją rašė "Lietuvos žinios".

Ėjo ketvirta Antrojo pasaulinio karo savaitė. Hitlerinė Vokietija buvo spėjusi okupuoti vakarinę Lenkijos dalį, kai rugsėjo 17-ąją jai iš Rytų smogė Raudonosios Armijos daliniai. To iš sovietų nesitikėjo niekas.

Tomis dienomis Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą nuo likusios Lietuvos skiriančią demarkacijos liniją perbėgę lenkų kareiviai "Lietuvos žinių" korespondentui pasakojo, kad, raudonarmiečiams įžengus į Lenkiją, karininkai įsakė nesipriešinti, tikėdami, jog rusai skuba jiems į pagalbą. Net įsitikinę, kad sovietai atėjo toli gražu ne draugiškų tikslų vedami, lenkai tik po kurio laiko ryžosi peržengti Lietuvos sieną. Taip prasidėjo 10 mėnesių trukusi Lenkijos karių ir karininkų istorija, tapusi žmoniškumo išbandymu tiek Lietuvos valdžiai, tiek paprastiems piliečiams. Civilių Lenkijos piliečių - lenkų ir žydų Golgota prasidėjo dar anksčiau.

Kryžiai virš Varšuvos

Rugsėjo 1-ąją virš Varšuvos pasirodžius vokiečių lėktuvams, miestiečiai negalėjo patikėti savo akimis. Iš pradžių daugelis net manė, kad virš miesto dėl nežinia kokių priežasčių skraido sava karo aviacija, ir stebėjosi, kodėl ant lėktuvų sparnų nupiešti kryžiai? Kad prasidėjo karas, tapo aišku per vieną kitą valandą, tačiau ir tuomet panikos mieste dar nebuvo. Miesto centro vokiečiai nebombardavo, nes lenkų priešlėktuvinė gynyba veikė neblogai.

Karo pabėgėlė rytiniame Varšuvos priemiestyje Pragoje. 1939 m. rugsėjis. / Narodowe Archiwum Cyfrowe nuotrauka

Kita vertus, dauguma varšuviečių net ir norėdami negalėjo greitai pasitraukti iš miesto: vos prasidėjus karui, visa šalies transporto sistema civiliams tapo sunkiai prieinama. Geležinkeliai buvo perduoti kariuomenės žinion, jokių reguliarių tvarkaraščių nebeliko, be to, joks civilis negalėdavo įsėsti į traukinį be karinės valdžios leidimo. Taigi, vokiečiams žygiuojant į Rytus, kiekvienas traukėsi kaip išmanydamas.

Įtampa pasiekė apogėjų rugsėjo 6-ąją pasklidus gandams, kad Varšuva gali būti atiduoda be mūšio. Tos pačios dienos rytą prasidėjo masinis gyventojų bėgimas iš sostinės. Pirmi traukėsi valdininkai, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veikėjai, inteligentai, paskui juos - daugelis paprastų miestiečių, nekalbant jau apie gausybę Varšuvos žydų. Jų kelias vedė į rytinę šalies dalį, kurią netrukus okupuos bolševikinė Sovietų Sąjunga.

Vienintelė transporto priemonė kelionei į Rytus buvo Varšuvos tramvajai, kurių linijos driekėsi rytinio Pragos priemiesčio link. Nuo pat ryto stotelėse rinkosi nenusakomos minios žmonių. Laimingieji, kuriems pavyko įsisprausti į vagonus, važiavo kaip silkės statinėse, kiti ropštėsi ant laiptelių ar lipo ant vagonų stogų, rizikuodami būti nutrenkti elektros srovės.

Nelaimių buvo išvengta, tačiau už Pragos esančioje Grochovo gyvenvietėje tramvajaus bėgiai baigėsi. Pabėgėlių laukė 40 kilometrų kelias pėsčiomis - plentu iki Mazovijos Minsko. Ką jiems teko išgyventi šioje kelio atkarpoje, galime tik įsivaizduoti: į Rytus nenutrūkstamu srautu traukia nespėti mobilizuoti vyrai, moterys stumia vežimėlius, kuriuose, be kūdikių, telpa visa neįmantri manta. Dulkės, nuovargis, vaikų verksmas. Ir siaubas, apimantis pilkame rudens danguje pasigirdus lėktuvų gausmui. Jie per visą kelionę virš galvų pasirodydavo ne kartą ir ne du, priversdavo žmones sprukti į šalis, slėptis pakelės grioviuose, o paskui, pavojui praėjus, ieškoti savo daiktų ir minioje pasimetusių vaikų.

Vis dėlto vokiečiai pabėgėlių kolonos nelietė - jų bombos krito tolėliau, ant dar už pusšimčio kilometrų į Rytus esančio Siedlcų miesto geležinkelio mazgo. Čia nelaimėliai rado nedaug sveikų namų, užtat prie jų kolonos prisidėjo ir benamiais tapę šio miesto gyventojai. Vėliau pabėgėlių keliai išsiskyrė. Vieni patraukė Bresto, kiti - Liublino, o dar kiti - Vilniaus link, kur tikėjosi rasti ramią priebėgą ir sulaukti geresnių laikų.

Deja, Vilniuje jie sulaukė raudonarmiečių ir enkavėdistų. Tokia situacija daugeliui pabėgėlių, ypač susijusių su "buržuazinės" Lenkijos partijomis, organizacijomis, įstaigomis, paliko nedidelį pasirinkimą - arba dardėti į Sibiro lagerius, arba traukti ten, kur dar buvo paskutinė galimybė išlikti - į nepriklausomą Lietuvą. O kad grėsmė atsidurti Sibire neatrodytų perdėta, paminėsime, kad tokio likimo 1940-aisiais sulaukė ir du žymūs pabėgėliai - Lenkijos sionistų veikėjas Menachemas Beginas, vėliau tapęs šeštuoju Izraelio ministru pirmininku, ir paskutinysis komunistinės Lenkijos vadovas Wojciechas Jaruzelskis. Tačiau apie tai pakalbėsime kiek vėliau. O dabar toliau stebėkime pabėgėlių kelią iš sovietų okupuoto Vilniaus į Lietuvos Respubliką.

Karo pabėgėliai traukiasi iš Varšuvos. 1939 m. rugsėjis. / Narodowe Archiwum Cyfrowe nuotrauka

„Ties Varėna, Mitraukoje, prie Merkio tilto didelis būrys civilių pabėgėlių: su vežimais, gražiais arkliais, auksu ir kitu turtu rankose... "Leiskite, priimkite, pagailėkite", - eina balsai iš anos pusės, bet mūsų pareigūnai laukia įsakymo. Be įsakymo neleidžia. Apie Varėnos stotį miškuose girdėti paskutiniai šūviai. Aprimsta ir jie. Pasirodo raudonarmiečiai. Pasigirsta įsakymas "rankas aukštyn!" ir visi pabėgėliai su ašaromis ir siaubu veiduose, pakeltomis rankomis traukia atgal į Mitrauką...", - tai tik viena iš daugybės dramatiškų scenų, aprašomų spalio 26-osios "Lietuvos aide".

Iš tiesų prie demarkacijos linijos atvykusiems pabėgėliams į Lietuvą pavyko patekti ne iš karto. Civiliams reikėjo gerokai palaukti, kol bus internuoti sieną peržengiantys lenkų kariai. Laukti, merkiant šaltam rudens lietui, teko parą ar net ilgiau. Tačiau tiems, kurių nuo pasienio nenuvijo anapus šeimininkaujantys raudonarmiečiais, vis dėlto nusišypsojo laimė pagaliau pasijusti saugiems. Bent jau iki 1940-ųjų birželio.

Lenkų pogrindžio keliai

Kodėl lenkai nenorėjo susitaikyti su nauja padėtimi, nesunku suprasti, mat pagal įstatymus buvę Lenkijos piliečiai, negimę ar negyvenę Vilniaus krašte iki 1939 metų spalio, buvo laikomi ateiviais ir turėjo tokias pačias teises kaip ir pabėgėliai. Šių teisės buvo labai suvaržytos: jie negalėjo priklausyti organizacijoms, dalyvauti susirinkimuose, skaityti paskaitų, be leidimo keisti gyvenamosios vietos, laisvai disponuoti nekilnojamuoju turtu, jiems, remiantis komisaro karo pabėgėliams tvarkyti įsakymu, buvo leista dirbti tik "prastus žemės ūkio ir miško darbus". Dauguma karo pabėgėlių buvo aukštos kvalifikacijos inteligentai. Taigi, negalėdami veikti viešai, jie ėmėsi pogrindinės veikos.

Kita vertus, net ir sovietų užimtame Vilniuje pasilikę lenkų pabėgėliai savo ar ne savo noru netrukus taip pat atsidūrė Lietuvoje. Tiksliau sakant, 1939 metų spalį atgavusi Vilniaus kraštą, Lietuva pas juos atėjo pati. Ir nors lapkričio 15 dieną Londone reziduojanti emigracinė Lenkijos vyriausybė paragino šiame krašte gyvenančius lenkus palaikyti draugiškus santykius su lietuviais, pabėgėlių temą gvildenęs istorikas Simonas Strelcovas teigia, jog su tokia realybe susitaikė toli gražu ne visi. Pasak jo, geriausiai kasdienę situaciją Vilniaus mieste atspindi Valstybės saugumo departamento (VSD) teikiamos žinios: "Inteligentai pamažu pastebi, kad jie atsidūrė Lietuvos valstybėje. Tačiau jie negali sutikti su dabartine padėtimi."

"Lenkų aktyvistai vadovaujasi tokia taktika: naudosią kiekvieną lietuvių silpną pusę, kiekvieną klaidą ir kiekviena gera proga kelsią triukšmą, eventualiai darysią boikoto ir net teroro aktus. Aktyvistų šūkis: organizuotis visu smarkumu, belaukiant momento pučui", - taip 1939 metų lapkričio 18 dienos rašte vyriausybei padėtį apibūdino Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas.

Būsimo šeštojo Izraelio vyriausybės vadovo M.Begino karo pabėgėlio liudijimas. / Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Žinoma, ne visos pogrindžio organizacijos užsiėmė tik antilietuviška veikla. Daugelio jų svarbiausias tikslas buvo vokiečių sutriuškintos Lenkijos atkūrimas, o Vilniaus kraštas, pasak istorikės Reginos Žepkaitės, pamažu tapo tokios kovos centru todėl, kad Lietuvos specialiosios tarnybos laikytos gana silpnu priešininku. Taigi, kaip pažymima VSD 1939 metų gruodžio mėnesio agentūrinėse žiniose, pagrindinį vaidmenį kuriant tokias organizacijas atliko buvę Lenkijos generalinio štabo II skyriaus (karinės žvalgybos) agentai.

Lietuvos teritorijoje veikę lenkų pogrindininkai nebuvo izoliuoti nuo išorinio pasaulio. Jie palaikė ryšius su Londonu, kur veikė egzilinė Lenkijos vyriausybė. Tokie ryšiai būtų sunkiai įmanomi, jei ne Lietuvoje rezidavusių užsienio diplomatų pagalba.

Po Kauno geležinkelio stoties peroną šalia Virbalio kryptimi išvyksiančio traukinio neskubėdamas vaikštinėja vyriškis. Atlape jis segi smeigtuką su briliantine galvute. Netrukus prie jo prieina kostiumuotas rytietiškos išvaizdos vyras, segintis švarke tokį pat smeigtuką. "Ar buvote kada nors Kaune?" - klausia kaunietis. "Taip, aš esu buvęs Kaune", - atsako japonas. Tuomet jis paima iš lenko paketą ir dingsta traukinio vagone.

Ar kas nors stebi paketą perdavusį vyrą? Ar kas nors žino, kad jis - lenkų pogrindžio ryšininkas, o paketą priglaudęs žmogus - japonų diplomatinis kurjeris, nuolat važinėjantis maršrutu Maskva-Kaunas-Virbalis-Berlynas? Greičiausiai ir stebi, ir žino, tačiau netrukdo. Mat tokie ryšiai bus naudingi tiek Lietuvos žvalgybai, tiek būsimam Lietuvos antisovietiniam pogrindžiui. Kaip cituodamas NKGB dokumentus rašo S.Strelcovas, 1940-ųjų birželį Vilniuje lietuviai ir lenkai kartu buvo susitikę su Anglijos atstovu. Per susitikimą kalbėta, kad kovai su sovietų valdžia reikia kurti lietuvių ir lenkų organizaciją su bendru vadovaujančiu centru ir rengtis ginkluotam sukilimui.

Japonų ir lenkų aljansas

Grįžtant prie japonų diplomatų vaidmens, kai lenkų pabėgėlių pogrindžiui buvo padedama palaikyti ryšius su Vakarais, negalima nepaminėti ir legendinio Japonijos konsulo Kaune Chiune Sugiharos. Oficiali 1939 metų rugpjūčio 2 dieną įsteigto konsulato paskirtis buvo plėtoti ekonominius ir kultūrinius ryšius tarp Kauno ir Tokijo. Tačiau tikrasis Ch.Sugiharos darbas buvo rinkti informaciją apie Vokietijos ir SSRS kariuomenių judėjimą ir informuoti savo vyriausybę apie galimą ginkluotą dviejų šalių konfliktą.

Žydai pabėgėliai sionistų organizacijos „Beitar“ internate Vilniuje. Pirmas iš kairės – M.Beginas. 1940 m. / Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Reikia pabrėžti ir tai, kad konsulato personalą sudarė labai įdomūs žmonės. Dauguma jų - lenkai. Pagrindiniu konsulo pagalbininku tapo Boleslawas Rožyckis - Lenkijos kariuomenės štabo II skyriaus karininkas. Jis per savo tiesioginį viršininką - Lenkijos žvalgybos agentūros Lietuvoje koordinatorių Liudwiką Hryncewiczių netrukus supažindino japonų konsulą su dar dviem savo kolegomis: Alfonsu Jakubianecu ir Janu Stanislawu Daszkiewicziumi. Šiedu vyrai, įdarbinti konsulato vairuotoju ir kamerdineriu, gavo marionetinės japonų Mandžuko valstybės pasus, todėl galėjo netrukdomi keliauti po Europą, įskaitant ir Vokietiją.

Akivaizdu, kad šie techniniai konsulato darbuotojai vykdė specifines užduotis. Kai kurių šaltinių teigimu, svarbiausias jų uždavinys buvo užtikrinti maršrutą, kuriuo iš vokiečių, o netrukus ir sovietų okupuotos Lenkijos galėtų pasitraukti tam tikri asmenys. Galimas dalykas, kad šiuo tiltu turėjo pasinaudoti ir Lietuvoje internuoti lenkų karininkai. Šiandien japonų diplomato veiklos tyrinėtojai visiškai neabejoja, kad Japonijos konsulas sąmoningai ieškojo ryšių su lenkų žvalgais ir darė tai su savo vyresnybės žinia.

Reikia pabrėžti keletą svarbių momentų. Pirma, Lenkijos ir Japonijos žvalgybos palaikė ryšius dar nuo 3-iojo dešimtmečio. Antra, Japonija, nors ir būdama Vokietijos sąjungininkė, toli gražu nepritarė nacių rasinei politikai (tai liudija ir japonų elgesys su nuo hitlerininkų pabėgusiais ir Japonijos kontroliuojamose teritorijose atsidūrusiais žydais). Trečia, pačios Japonijos valdantysis elitas turėjo nevienodą požiūrį į šalies vaidmenį Antrajame pasauliniame kare (tai visų pirma pasakytina apie karinę ir užsienio reikalų žinybas). Kad ir kaip būtų, lenkų žvalgybininkų zonduotas kanalas Ch.Sugiharos dėka netrukus tapo gyvybės keliu tūkstančiams Lenkijos ir Lietuvos žydų.

Bilietas į gyvenimą

Pasak S.Strelcovo, žydai iš vokiečių puolamos Lenkijos į Lietuvą traukė dviem keliais - per Suvalkų trikampį ir per sovietų užimtą Vilniaus kraštą. Istorikas nurodo, kad kitaip, nei lenkus, daugelį per Suvalkus traukusių žydų galima laikyti ne tik pabėgėliais, bet ir tremtiniais, nes iš vokiečių kontroliuojamos teritorijos jie buvo varomi jėga. 1939-ųjų spalio 27 dieną, nepaisydami lietuvių pasieniečių protestų, vokiečiai į mūsų teritoriją išvarė daugiau kaip 200 žydų. Daugelis jų atsidūrė spąstuose - eiti gilyn į Lietuvą jų neleido tokio įsakymo negavę lietuviai, o sugrįžti atgal kliudė vokiečiai. Taigi, nelaimėliai, prieš patekdami į Lietuvą, kentė rudens darganą siaurame žemės ruoželyje vokiečių pusėje.

Atvykusius iš Suvalkų pabėgėlius ėmė globoti Lietuvos žydų organizacijos, veikusios daugelyje Suvalkijos miestų ir miestelių. Juos apgyvendindavo giminės arba turtingesnės žydų šeimos. Negalėjusieji likti Suvalkijoje buvo išskirstyti po visą Lietuvą, išskyrus Kauną, kuriame gyventi pabėgėliams buvo uždrausta.

Pietūs žydų pabėgėlių bendrabutyje Vilniuje. 1939 m. / Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Kita žydų pabėgėlių dalis į Lietuvą traukė per sovietų užimtą Vilniaus kraštą. Atrodytų, kad sovietų invazija išgelbėjo šiuos žmones nuo hitlerininkų, tačiau ir būti po sovietų padu daugelis žydų nenorėjo. Vos pasklidus kalboms, kad netrukus senoji sostinė bus perduota Lietuvai, nemaža jų dalis pasitraukė į Vilnių. Tarp šių žmonių buvo daug religinių mokyklų - ješivų - studentų ir sionistų, svajojusių išvykti į Palestiną ir kurti ten žydų valstybę.

Vienas tokių žymių pabėgėlių buvo ir M.Beginas, vėliau tapęs šeštuoju Izraelio ministru pirmininku. Sovietams okupavus Lietuvą, jis 1940-ųjų rugsėjo 20 dieną buvo suimtas ir įmestas į Lukiškių kalėjimą. Nuteistas 8 metams kaip "britų imperializmo agentas" jis 1941-ųjų birželio 1 dieną atsidūrė Pečioros lageryje, kur buvo iki 1942-ųjų gegužės. Atgavęs laisvę po susitarimo dėl lenkiškos Anderso armijos steigimo Sovietų Sąjungoje, M.Beginas įstojo į šios kariuomenės gretas ir netrukus drauge su britų kariais atsidūrė Palestinoje. Tų pačių metų gruodį, gavęs oficialų savo vadovybės leidimą pasitraukti iš Anderso armijos, jis įstojo į sukarintą Palestinos žydų organizaciją "Irgun" ir liko protėvių žemėje iki gyvenimo pabaigos.

Tačiau ištrūkti į Pažadėtąją žemę pavyko toli gražu ne visiems. 1940-ųjų kovą Lietuvoje buvo įregistruota per 10 tūkst. iš Lenkijos pabėgusių žydų, tačiau jų srautas nesiliovė iki pat 1940-ųjų birželio, kol išvykti iš Lietuvos nebuvo jokių rimtų kliūčių. Tačiau birželio 15-ąją į Lietuvą įžengus sovietinei kariuomenei, padėtis ėmė drastiškai keistis, o po liepos 21-osios, marionetiniam Liaudies seimui priėmus nutarimą įstoti į SSRS sudėtį, durys užsitrenkė.

Žydai pabėgėliai vėl atsidūrė spąstuose. Bėgti nebuvo nei kur, nei per kur: visi sausumos keliai į laisvę vedė arba per nacių okupuotą Europą, arba per kariaujančią Suomiją. Išvykti į Palestiną arba į JAV buvo įmanoma tik Rytų kryptimi. Tačiau tam visų pirma reikėjo priimančios šalies vizos. 1940-ųjų vasaros pabaigoje tokį dokumentą galėjo išduoti tik dvi valstybės, turėjusios Kaune dar veikiančius konsulatus - Vokietijos sąjungininkė Japonija ir hitlerininkų jau okupuota Olandija, dar valdžiusi Pietryčių Azijoje esančias savo kolonijas. Būtent šios teritorijos Olandijos pasiuntiniui Janui Zwartendijkui išdavus vizas ir tapo galutiniu oficialiu pabėgėlių maršruto tašku.

Žydai karo pabėgėliai Vilniuje laukia maisto davinio. 1939 m. / Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Po rugpjūčio 3-iosios, kai Lietuva buvo galutinai inkorporuota į SSRS sudėtį, sovietai pradėjo skubiai uždarinėti užsienio šalių diplomatines atstovybes. Tačiau Japonijos ir Olandijos konsulatai Kaune vis dar veikė. Būtent šių dviejų aplinkybių sutapimas ir suteikė tūkstančiams žmonių viltį gauti bilietus į gyvenimą.

Norint pasiekti Olandijos teritorijas Pietryčių Azijoje, reikėjo tranzitinės vizos, kurios negalėjo išduoti niekas kitas, tik Japonijos konsulatas. Visi, kam teko bent prabėgomis susidurti su Ch.Sugiharos istorija, tikriausiai girdėjo, kad japonų diplomatas nuo liepos 31-osios iki rugpjūčio 29 dienos išdavė mažiausiai 6 tūkst. tranzitinių Japonijos vizų, su kuriomis iš Lietuvos galėjo išvykti mažiausiai 10 tūkst. žmonių. Pasakojama, kad miniai prie konsulato vis augant, konsulas per dieną ranka išrašydavo po 300 vizų - normaliomis sąlygomis tokiam darbui prireiktų gero mėnesio. Dienos pabaigoje po įtempto rašymo Ch.Sugiharai tekdavo masažuoti nuo nepakeliamo darbo geliančias rankas. Sovietams iškrausčius konsulatą iš namo Vaižganto gatvėje, vizos dar kelias dienas buvo išduodamos „Metropolio“ viešbutyje, o konsulo išvykimo dieną - Kauno geležinkelio stotyje, tiesiog pro vagono langą. Pasakojama, kad traukiniui pajudėjus Ch.Sugihara perdavė vienam pabėgėliui savo antspaudą ir mėtė į peroną tuščias, tik jo parašu paženklintas vizas.

Bostono universiteto Judaikos centre saugomame konsulato vizų sąraše nurodoma, jog pats Ch.Sugihara išdavė tik 2139 vizas, nors su jomis per Japoniją išvyko bent triskart daugiau žmonių. Kaip jų pasuose atsirado Japonijos vizos, kurių nemaža dalis - jau ne ranka padarytas įrašas, bet antspaudas su konsulo parašu? Atsakymą į šį klausimą galima rasti bent keliuose lenkų istorikų darbuose. Juose teigiama, jog antspaudą pagal japonų diplomato parengtą maketą pagamino Lenkijos žvalgybos agentai. Kitų šaltinių teigimu, vėliau antspaudus pagal turimų vizų pavyzdį galėjo pagaminti ir nagingi Kauno žydų juvelyrai. Taigi, kiek Kaune buvo tokių antspaudų ir kiek vizų išdavė ne pats Ch.Sugihara, šiandien niekas nebepasakys.

Tačiau pabėgėliams reikėjo įveikti dar vieną rimtą kliūtį - tūkstančius kilometrų sovietiniu Transsibiro geležinkeliu. Dėl emigruojančių į Palestiną pabėgėlių tranzito per sovietų teritoriją ir jos Odesos uostą Lietuvos valdžia su atitinkamomis SSRS žinybomis buvo susitarusi dar 1940-ųjų pavasarį. Tačiau dabar Lietuvos Respublika sovietams nebeegzistavo, tad jokie susitarimai su ja nebegaliojo.

Ir vis dėlto Ch.Suhigarai kažkaip pavyko susitarti dėl Transsibiro tranzito. Kaip paaiškinti tokį stalininės valdžios gerumą iš sovietinio rojaus bėgantiems „sionistams“? Taip, bilietai į šį gyvybės traukinį pabėgėliams buvo parduodami už penkiagubą kainą, bet nejaugi sovietinė valstybė tiesiog norėjo pasipelnyti iš kelių tūkstančių nelaimingų žydų? Greičiausiai atsakymas slypi kitur - sunku atmesti versiją, kad sovietų žvalgyba tiesiog nepraleido progos pasinaudoti tokiu kanalu, kad drauge su pabėgėliais permestų į Japoniją savo agentūrą.

Karo pabėgėlius globojusio Vilniaus Raudonojo Kryžiaus darbuotojai. 1939 m. / Litvakų kultūros ir istorijos draugijos nuotrauka

Taip baigėsi beveik 10 mėnesių trukęs karo pabėgėlių kelias per Lietuvą. Nedraugiškų kaimynų apsupta nedidelė šalis su vos pora milijonų gyventojų, pamiršusi nesenas nuoskaudas, sugebėjo ištiesti pagalbos ranką nelaimingiems kaimynams - maždaug 30 tūkst. lenkų ir žydų civilių ir 14 tūkst. internuotų karių. Ir nors Lietuva tuo metu buvo netekusi Klaipėdos, nors dėl Europoje prasidėjusio karo ją pačią ėmė spausti nepritekliai, ji nedvejodama dalijosi su atvykėliais ir maistu, ir pastoge. Visa tai kainavo apie 15 mln. litų, bet šių pinigų niekas neskaičiavo. Nes negalima apskaičiuoti išgelbėtos gyvybės kainos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"