TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tilžės aktas: faktai ir versijos

2012 11 30 6:09
Tilžės akto signataras Jonas Vanagaitis (sėdi pirmas iš dešinės) su Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto nariais ir bendradarbiais. Sėdi iš kairės: Vilius Šaulinskis, Jurgis Lėbartas, komiteto pirmininkas Martynas Jankus, stovi iš kairės: Steponas Darius, Aivas Ivaškevičius, A.Marcinkevičius, Juozas Pronckus. 1923 m. sausio 19 d. /LŽ archyvo ir LCVA nuotraukos

Šiandien Tilžės aktas vertinamas ne tik nevienareikšmiškai, bet kartais ir visiškai priešingai. Požiūrių spektras platus: vieni jį lygina su Vasario 16-osios aktu ir teigia, kad be jo šiandien neturėtume Klaipėdos, o kiti tvirtina, jog dokumentas visiškai neatspindėjo daugumos lietuvininkų siekių. 

Šiandien, minėdami Mažosios Lietuvos dieną, prisiminkime 1918 metų lapkričio 30 dieną paskelbtą Tilžės aktą, kuriuo Rytprūsių lietuviai išreiškė siekį susijungti su nepriklausomybę paskelbusia Lietuva.

Mažosios Lietuvos diena į atmintinų dienų sąrašą įtraukta 1998-aisiais, minint Prūsų Lietuvos tautinės tarybos (PLTT) atstovų deklaracijos, dar vadinamos Tilžės aktu, aštuoniasdešimtmetį.

"Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes, Lietuviai, čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamies ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėtojo siekio pašvęsti", - sakoma 24 signatarų pasirašytame dokumente, kuris įėjo į istoriją kaip Tilžės aktas.

Plakatas su Tilžės akto tekstu ir signatarų parašais.

Apie Tilžės aktą šiandien žinome nedaug. Žinome, kad Tilžės aktas tikrai buvo pasirašytas, žinome kas buvo jo signatarai, žinome ir tai, kad šio dokumento atspindžių galima rasti ir Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimų įstatyme, ir to paties Seimo priimtoje šalies Konstitucijoje.

Kita vertus, kone vienintelis šaltinis, XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje pateikęs išsamių žinių apie Tilžės akto priėmimo sąlygas bei aplinkybes, yra jo signataras - Jonas Vanagaitis. Tuo tarpu ankstesniuose istorikų darbuose ir amžininkų prisiminimuose užuominų į Tilžės aktą nerasi nė su žiburiu. Apie jį neužsimenama nei Adolfo Šapokos redaguotoje "Lietuvos istorijoje", nei išsamiai PLTT veiklą nagrinėjusio Rudolfo Valsonoko 1923 metais išleistoje knygoje, nei įžymiojo Vilhelmo Storostos-Vydūno darbuose. Maža to, šio akto nemini ir 1918 metais Klaipėdoje bei Tilžėje leisti lietuviški laikraščiai, informavę visuomenę apie lapkričio 30 dieną vykusį PLTT, kuriame šis dokumentas ir buvo priimtas. Nė vienos eilutės apie aktą nerasime ir to meto Lietuvos spaudoje.

Tokia tyla atrodo gana keistai ir prašosi paaiškinimo. Tačiau vietoj jo galima pateikti tik versijų. Atmetus samprotavimus, kad tokio dokumento nebuvo, belieka manyti, kad arba prisiminimų ir knygų autoriai apie jį nieko nežinojo, arba tiesiog neteikė jam reikšmės.

Nors ir kaip būtų, nė vienos šių versijų negalima nei patvirtinti, nei paneigti. Tad šiandien, nesileisdami į polemiką su skirtingų versijų šalininkais, pakalbėkime apie tai, kokiame istoriniame fone gimė šis dokumentas, kaip buvo mėginama jį įgyvendinti ir kodėl tai pavyko tik iš dalies.

Rusijos Dūmos deputatas Martynas Yčas.

Imperijų griuvėsiuose

Apie Mažosios Lietuvos nepriklausomybę nuo Prūsijos ir jos prisijungimą prie kitų etninių lietuvių teritorijų pirmą kartą viešai prabilta 1914 metų vasarą, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Greičiausiai tokį pareiškimą paskatino Rusijos vyriausiojo kariuomenės vado Nikolajaus Nikolajevičiaus jaunesniojo manifestas, kuriame žadėta suteikti autonomiją Lenkijai. Lietuvių politiniai veikėjai netruko tuo pasinaudoti - pareikšdami besąlygišką paramą Rusijos imperijai jie tikėjosi analogiško sprendimo ir Lietuvos atžvilgiu.

Tą vasarą būsimi Lietuvos Tarybos nariai Jonas Basanavičius, Donatas Malinauskas ir Stasys Šilingas parengė pareiškimą, kuris vėliau pavadintas Gintarine deklaracija. Joje Rusijos valdžiai siūloma remtis visų, net mažiausių tautų parama ir linkima priglausti po imperijos sparnu visas lietuvių gyvenamas teritorijas, įskaitant ir Mažąją Lietuvą. Nors formaliai deklaracija dar nebuvo priimta (ji patvirtinta rugpjūčio 17 dieną vykusiame lietuvių draugijų ir spaudos susirinkime), esmines jos nuostatas dar rugpjūčio 8 dienos Valstybės Dūmos posėdyje išdėstė Dūmos deputatas Martynas Yčas, o vėliau visas dokumentas buvo įteiktas imperatoriui Nikolajui II.

Kaip matome, tuo metu Lietuvos ateitį lietuvių veikėjai statė tik ant rusiškos kortos. Tačiau karui baigiantis situacija radikaliai pasikeitė, ir įstatymus teko keisti. Rusijoje įvyko bolševikų perversmas, Vokietijos pralaimėjimas jau buvo akivaizdus. Europos veidas neatpažįstamai keitėsi - vietoj keturių galingų imperijų ėmė kurtis tautinės valstybės. Ne išimtis buvo ir Lietuva, kuri 1918 metų vasario 16-ąją paskelbė nepriklausomybę, o lapkričio pradžioje sudarė Laikinąją Vyriausybę, pradėjusią praktinį valstybės atkūrimo darbą.

Mažosios Lietuvos klausimą teko spręsti iš naujo, ypač po to, kai kovo 23-iąją Vokietijos imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Likus dešimčiai dienų iki šio įvykio Amerikos lietuvių seimas priėmė nutarimą dėl Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo, kuris gegužės 5 dieną buvo įteiktas JAV prezidentui Woodrow Wilsonui.

Vėlų rudenį Tilžės spauda paskelbė žinią, neva W.Wilsonas pažadėjęs Amerikos lietuvių delegacijai pasirūpinti, kad Mažoji Lietuva iki pat Karaliaučiaus būtų įtraukta į atkuriamą Lietuvos valstybę. Tuo metu Vokietijos monarchija jau buvo galutinai žlugusi, imperatorius atsisakęs sosto, o į valdžią Reichstage atėję kairieji. Politinės suirutės apimta valstybė daugeliui Mažosios Lietuvos lietuvių jau nebeatrodė saugi priebėga, o čia dar Laikinoji Vyriausybė pasiūlė mažalietuvių veikėjams jungtis prie kuriamos Lietuvos valstybės.

Lietuvos Vyriausybei verkiant reikėjo pačių mažalietuvių apsisprendimo, mat tuo metu dar mažai kas abejojo W.Wilsono deklaruotu tautų apsisprendimo principu, kuriuo remiantis ir turėjo būti nustatomos pokario Europos valstybių sienos. Šiam apsisprendimui pareikšti reikėjo organizacijos, galinčios ir norinčios kalbėti Mažosios Lietuvos gyventojų vardu.

Praėjus vos trims dienoms nuo Kompjeno paliaubų, Klaipėdos laikraštis "Lietuviška Ceitunga" kreipėsi į lietuvininkus tokiais žodžiais: "Rodos, negali būti jokios abejonės, kad mes, lietuviai, priklausome prie Lietuvos. Niekas neprivalo dabar bijoti išreikšti aiškiai, kad jis nori būti Lietuvos pilietis."

Po dviejų dienų, lapkričio 16-ąją, kelios dešimtys mažalietuvių veikėjų Tilžėje įkūrė politinę organizaciją - Prūsų Lietuvos tautinę tarybą. Štai čia neginčijami faktai užleidžia vietą versijoms. Viena jų teigia, kad beveik visų Mažosios Lietuvos apskričių atstovus sukvietė dar 1885 metais įkurtos "Birutės" draugijos nariai Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis, Martynas Jankus ir kiti. Delegatai demokratiškai išrinko Tarybą, į kurią, be minėtų veikėjų, įėjo Prūsijos landtago narys kunigas prof. Vilius Gaigalaitis, kunigas Mikelis Reidys, rašytojas ir filosofas Vydūnas, Viktoras Gailius, Adomas Brakas, Kristupas Lekšas ir kiti žymūs lietuvininkų veikėjai. Kitoje versijoje sakoma, kad tarybos apskritai niekas nerinko, o visą jos veiklą koordinavo "pildomasis skyrius", kurio nariai buvo V.Gailius, E.Simonaitis ir J.Vanagaitis.

Šiaip ar taip, po dviejų savaičių, lapkričio 30 dieną, Tilžės spaustuvininko Enzio Jagomasto namuose susirinkusi Taryba paskelbė istorinį Tilžės aktą.

Mažosios Lietuvos likimą sprendusi "Didžioji ketveriukė" (iš kairės): Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Lloydas George'as, Italijos premjeras Vittorio Emanuele Orlando, Prancūzijos vyriausybės vadovas G.Clemenceau  ir JAV prezidentas W.Wilsonas per konferenciją Versalyje.

Lietuvininkų valia ar Vilniaus intriga?

Tą pačią dieną Tilžėje 100 tūkst. egzempliorių tiražu išplatintas atsišaukimas į krašto gyventojus "Lietuvninkai! Pabuskit!" "Ar mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Antai: finai valni, čekai valni, lenkai valni, vengrai valni, ukrainai valni, slovėnai valni, ar tikt mes prūsiški lietuvininkai vieni toliau gėdėsimės savo lietuvystės ir lįsime toliaus po vokiečių dangalu, kurie jau 500 metų mūsų brangią kalbą spaudžia ir naikina. (...) Dabar parėjo adyna svietui apsakyti, kad tad mes dar gyvi, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai", - sakoma atsišaukime.

Atsišaukimo paskelbimas kelia nemažai klausimų. Kaip vos pradėjusi veikti Taryba, neturinti nei finansinių, nei administracinių išteklių, sugebėjo išleisti jį net 100 tūkst. egzempliorių tiražu? Prisimenant Vasario 16-osios aktą, kurį išspausdinti "Lietuvos aide" sutrukdė tuo metu Vilniuje dar šeimininkavę vokiečiai, tokia mažalietuvių sėkmė atrodo neįtikima. Kad paaiškintume šio atsišaukimo atsiradimą, atkreipkime dėmesį į kai kuriuos faktus.

Likus keturioms dienoms iki Tilžės akto priėmimo, PLTT pirmininkas Vilius Gaigalaitis lankėsi Vilniuje ir dalyvavo Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje. Kas tuomet ten buvo svarstoma - istorija nutyli. Tačiau mes žinome, kad Valstybės Tarybos pirmininko pavaduotojas S.Šilingas šiame posėdyje ištarė tokius žodžius: "Toji siena, kuri skiria dabar Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios, bus panaikinta."

Antra, su Valstybės Tarybos nariais glaudų ryšį palaikė ir E.Simonaitis, nuo 1918 metais gyvenęs Vilniuje ir tarnavęs vokiečių kariuomenėje. Sostinėje jis išbuvo iki pat lapkričio ir atvyko į Tilžę tik steigiant PLTT. Beje, nei V.Gaigalaitis, (kuris, prisiminkime, iki lapkričio buvo Prūsijos landtago Žemųjų rūmų narys), nei E.Simonaitis Tilžės akto nepasirašė. Iš viso to galima daryti prielaidą, kad Taryba buvo organizuojama ne Tižėje, o Vilniuje, o Lietuvos Valstybės Taryba jos veiklą rėmė ir finansiškai, bet jokiu būdu nenorėjo, kad ši parama būtų vieša. 

Atsišaukimas įsiutino vokiečius. Dienraštis "Tilister Allgemeine Zeitung" išvadino lietuvių siekius beprotiškais ir niekšiškais, o Tarybos narys Jokūbas Stikliorius iš vieno vokiečių valdininko sužinojo, kad piliečiai reikalauja suimti PLTT narius už valstybės išdavimą. Matyt, pareigūnas buvo nusiteikęs geranoriškai, tad jis tik patarė Tarybos nariams kuo greičiau dingti iš Tilžės.

Kita vertus, tas pats "Tilister Allgemeine Zeitung" miesto burmistro ir vietos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovo lūpomis tvirtino, jog Mažosios Lietuvos gyventojai visai nenori atsiskirti nuo Vokietijos ir prisijungti prie kur kas žemesnės kultūros Lietuvos. Dienraštis taip pat ragino gyventojus rengti protesto mitingus ir taip išreikšti norą likti Vokietijos sudėtyje.

Kas buvo teisus ir kas melavo šiame informaciniame kare? Yra faktų, iš kurių galima daryti išvadą, kad teisios (arba ne) buvo abi pusės. Galbūt Vilniuje iš tiesų manyta, kad PLTT - vienintelė lietuvininkų interesų reiškėja, tad 1919 metais Paryžiaus taikos konferencijoje jos deklaracija remtasi kaip jų politinio apsisprendimo įrodymu.

Kita vertus, ir 1918 metais, ir vėliau labai didelė lietuvininkų dalis Vokietiją laikė sava valstybe. Vos pasklidus gandams, kad didelė Rytprūsių dalis bus prijungta prie Lietuvos, lapkričio 13 dieną Klaipėdoje įvyko du visuomenės susirinkimai ir priėmė rezoliucijas, pasisakančias prieš prijungimą. Tarybos narys Jurgis Strekys Tilžės akto pasirašymo išvakarėse rašė, kad 90 proc. klaipėdiečių nori likti Vokietijos sudėtyje, pasak jo, "dėl vok. (iečių) agitacijos ir prastų pasilaikymų Lietuvoje". Neatmetant ir tokių nelojalumo priežasčių vis dėlto reikia pažymėt, kad 1923 metais prisijungusi Klaipėdos kraštą Lietuva per visą tarpukarį nesulaukė itin didelės vietos gyventojų paramos.

Prancūzų kariai Klaipėdoje prie Prefektūros. 1923 m. vasario 18 d.

Tarp Scilės ir Charibdės

Šiaip ar taip Tilžės aktas, nors ir neturėjo jokių teisinių pasekmių, labai pravertė tiek formuojant viešąją nuomonę Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, tiek parodant tarptautinei bendruomenei, kad šiame krašte gyvena ne tik vokiečiai ir kad nemaža dalis jo gyventojų norėtų susijungti su Lietuvos valstybe.

Tačiau įgyvendinti Tilžės deklaraciją praktikoje buvo sunki, o gal net neįmanoma misija. Tiek santarvininkai, tiek Lietuvos kaimynai kiek išgalėdami tempė antklodę į save, kol po ilgų diplomatinių viražų klausimą Lietuvai teko spręsti jėga.

Tačiau kol kas kova už Mažąją Lietuvą dar vyko diplomatiniame fronte. 1919 metų kovo 24 dieną Versalio taikos konferencijoje Augustino Voldemaro vadovaujama Lietuvos delegacija įteikė Prancūzijos ministrui pirmininkui Georges'ui Clemenceau memorandumą, kuriuo prašoma pripažinti Mažąją Lietuvą Lietuvos Respublikai. Tai buvo pirmasis dokumentas šia tema, o iš viso iki gegužės mėnesio jų būta bent šeši.

Vis dėlto A.Voldemaro delegacija nebuvo pirmoji, kuri pateikė pasiūlymą atskirti Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos. Anksčiau už lietuvius Versalio konferencijoje tai padarė lenkai. 1926 metais Lietuvos delegacijos narys, o vėliau - vienas pagrindinių Klaipėdos sukilimo organizatorių Ernestas Galvanauskas prisimins, kad taip lenkai tikėjosi "paimti tą kraštą drauge su visa Lietuva savo suverenėn žinion vienoj ar kitoj formoje, šiokiu ar kitokiu keliu".

Šių tikslų Lenkija nė neketino slėpti. 1919 metų sausio 29 dieną vykusiame Versalio konferencijos posėdyje Lenkijos atstovas Romanas Dmowskis rėžė penkių valandų kalbą, kurios pagrindinė žinia buvo tokia: Rytprūsiai ir visos žemės, kurių gyventojai kalba lenkiškai ar lietuviškai, turėtų būti prijungtos prie Lenkijos, o teritorijos, kuriose dominuoja vokiečių kalba, sujungtos į atskirą valstybę. "O dėl Lietuvos, tai atsižvelgiant į tai, kad yra silpna, ji negalės gyvuoti savarankiškai. Tad tikras ryšys su Lenkija turėtų ją apsaugoti", - tvirtino R.Dmowskis.

Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad toks pasiūlymas santarvininkams turėjo patikti, nes jis leido sudaryti Rytuose placdarmą kovoti su komunizmo plitimu iš Rusijos. Tačiau iš tikrųjų santarvininkai, turėdami sunkiai tarpusavyje suderinamus tikslus, neskubėjo paremti Lenkijos pozicijos. JAV prezidentas W.Wilsonas, nenorėdamas erzinti milijoninės Amerikos lietuvių bendruomenės, į disputus nesikišo - jam pakako ankstesnio pareiškimo, kad Vašingtonas remiąs lietuvių siekius. Tuo tarpu Londonas ir Paryžius tiek lietuviams, tiek lenkams tapo savotiška Scile ir Charibde, tarp kurių išlaviruoti, sprendžiant Klaipėdos krašto likimą, buvo beveik neįmanoma.

Prancūzijos supratimu, Lietuvos ir Lenkijos unija taptų neįveikiama klūtimi galimam Vokietijos suartėjimui su bolševikine Rusija. Kita vertus, pasaulinės revoliucijos tikimybę Paryžius vertino skeptiškai manydamas, kad bolševikai ilgai neišsilaikys, o jau tuomet ir Lietuva, ir Lenkija sugrįš į buvusios Rusijos imperijos sudėtį. Beje, to paties, matyt, tikėjosi ir Vašingtonas. Galbūt todėl W.Wilsonas netrukus pamiršo savo pažadą siekti, kad visa Mažoji Lietuva iki pat Karaliaučiaus būtų priskirta Lietuvos Respublikai. Gal dėl šių vilčių, žlugusių tik 1922-aisiais, bolševikams Rusijoje laimėjus pilietinį karą, Vašingtonas taip ilgai delsė pripažinti Lietuvą de jure ir padarė tai šešiais mėnesiais vėliau nei jo Antantės sąjungininkės.

Tuo tarpu Londonas Versalyje piestu stojo ne tik prieš Mažosios Lietuvos klausimo sprendimą Lietuvos naudai, bet ir prieš bendrą lenkų ir lietuvių valstybę jau vien todėl, kad nenorėjo silpninti ir taip jau nukraujavusios Vokietijos. Anglija aiškiai nuogąstavo, kad jei viskas vyks pagal Paryžiaus scenarijų, Vidurio Europoje smarkiai sustiprės jos amžinos konkurentės Prancūzijos įtaka.

Viskas baigėsi tuo, kad Santarvės bloko sudaryta Ambasadorių konferencija priėmė blogiausią iš visų galimų sprendimų. Klaipėdos kraštą buvo pavesta administruoti Prancūzijai. Tuo sprendimu buvo nepatenkinti tiek krašto lietuviai, tiek vokiečiai, tiek ir pagaliau pati Vokietija.

1920 metų vasario 12 dieną iš Klaipėdos krašto traukiantis paskutiniams vokiečių daliniams, į uostą įplaukė Anglijos ir Prancūzijos torpediniai kateriai. Kitą dieną miesto gatvėmis jau žygiavo prancūzų alpių šauliai, o vasario 14-ąją čia atvyko ir generolas Domenique'as Odry, Antantės sąjungininkų paskirtas vyriausiuoju komisaru Klaipėdos kraštui. Vasario 15 dieną okupacinės administracijos vadovas paskelbė pirmąjį atsišaukimą, kuriame pranešama, kad visi ryšiai, ligi šiol sieję Klaipėdos kraštą su Vokietija, nutraukti, ir kad generolas D.Odry, kaip Santarvės atstovas, perima visą šios teritorijos valdymą į savo rankas. Dar po dešimties dienų Ambasadorių konferencijos sprendimu Prancūzija paskiriama Klaipėdos krašto atstove užsienyje.

PLTT nebelieka nieko kita, kaip tik imtis demaršo: vasario 21-ąją ji priima rezoliuciją, reikalaujančią nedelsiant prijungti Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, kurią, dalyvaujant Anglijos, Prancūzijos, JAV ir kitų šalių diplomatams, Klaipėdos lietuvių delegacija perskaito kovo 20 dieną Kaune surengtame iškilmingame Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje.

Nuo derybų iki sukilimo

Tai, kad D.Odry kategoriškai atsisakė pripažinti lietuvininkų Tarybos teisę palaikyti oficialius santykius tarp krašto ir Lietuvos, tik padidino įtampą tarp prancūzų administracijos ir Lietuvos Vyriausybės, ieškojusios naujų būdų priversti santarvininkus derėtis dėl tolesnio krašto likimo. Kaunas griebėsi ekonominio spaudimo. Lietuvos Vyriausybė ne tik smarkiai padidino muitus už medienos tranzitą per savo teritoriją, bet ir pagrasino apskritai nutraukti bet kokį šios svarbios žaliavos išvežimą ir įvežimą.

Tuo tarpu Prancūzija ilgokai nebepajėgė suformuluoti aiškios pozicijos. Atrodo, kad Paryžius, praradęs viltį rasti geriausią sprendimo variantą, tiesiog ieško išeities, kuri atrodytų kaip mažiausia blogybė. Atiduoti Klaipėdą Lietuvai? Tačiau kur garantijos, kad vokiškai kalbantys krašto gyventojai vėl nepradės dairytis į Berlyną? Paskelbti Klaipėdą laisvuoju uostu? Bet tuomet jo administracija galės tiesiog prisijungti prie Vokietijos muitų sąjungos, o tai reikštų ekonominį, vėliau - ir politinį krašto susiliejimą su nugalėta, bet vėl keliančia galvą imperija. Bet kuriuo atveju nukentėtų ne tik Prancūzijos, bet ir jos globojamos Lenkijos interesai. Ir tik galutinai išblėsus vilčiai, kad Kaunas ir Varšuva ras kompromisą dėl dviejų šalių konfederaciją numačiusio Hymanso projekto, Paryžius galiausiai apsisprendė: Klaipėda ir jos kraštas turėtų tapti Prancūzijos prižiūrimu autonominiu regionu. Netrukus pasiūlomas ir konkretus laisvojo Klaipėdos miesto sukūrimo planas: patį prancūzų protektoratą valdo Paryžiaus paskirtas komisaras, o uosto bei krašto geležinkelių reikalais rūpinasi iš lietuvių, lenkų ir prancūzų sudaryta taryba.

Tai buvo rimta Paryžiaus klaida, kuri paspartino visos šios istorijos atomazgą. Susidūrusi su Tautų Sąjungos abejingumu, Lenkijai aneksavus želigovskininkų užgrobtą Vilniaus kraštą, Lietuvos valdžia ir visuomenė nuogąstavo, kad didžiosios valstybės per daug nesuks sau galvos ir dėl Lietuvai nepalankaus Klaipėdos klausimo sprendimo. Žvelgiant iš Kauno atrodė, kad Versalio sutartimi Lietuvai pripažinto uosto praradimas yra visiškai realus.

1922 metų gruodį Kauną pasiekė žinios, kad Klaipėdos krašto likimą sąjungininkai ketina galutinai išspręsti kitų metų sausio 10 dieną. Dėl to, koks sprendimas bus priimtas, abejonių nekilo - Versalio sutartimi Lietuvai pripažintas uostas mažiausiai penkiolikai metų bus perduotas prancūzų globon. Taigi Kaune galutinai apsisprendžiama Klaipėdos mazgą išnarplioti vienu kirčiu. Tą pačią dieną skelbiamas atsišaukimas į krašto gyventojus lietuvius. Jis praneša, kad Klaipėdoje sudarytas Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, kurio tikslas - pasiekti, kad Klaipėdos kraštas būtų prijungtas prie Lietuvos. Taip prasidėjo pasirengimas operacijai, kuri įėjo į istoriją Klaipėdos sukilimo vardu.

Kadangi tiek apie vadinamąjį "prancūzmetį", tiek apie jį užbaigusį sukilimą išsamiai rašėme jau anksčiau, šįkart tik prisiminkime, kad 1923 metų sausio 15 dieną, nesutikdami rimtesnio pasipriešinimo, į Klaipėdos kraštą įžengė reguliariosios Lietuvos kariuomenės daliniai. Tos pačios dienos vidudienį buvo paskelbtos paliaubos, o kiek daugiau nei po mėnesio, vasario 16-ąją, Lietuvos ir Antantės susitarimu Klaipėdos kraštas buvo perduotas Lietuvai.

Viena šios istorijos versijų sako, kad lemiamą reikšmę Klaipėdos sukilimui ir šio krašto prijungimui prie Lietuvos turėjo būtent 1918 metais paskelbtas Tilžės aktas. Skeptikų teigimu, Tilžės aktu deklaruotą krašto lietuvių orientaciją į suartėjimą su Lietuvos valstybe sunkoka suderinti su jų rezervuota laikysena Lietuvos atžvilgiu tarpukario metais. Tad gal šis dokumentas sureikšminamas be reikalo? Gal Tilžės aktas buvo tik spontaniškas saujelės lietuvių patriotizmo proveržis, aplink siaučiant politinei suirutei, o pati Prūsų Lietuvos tautinė taryba - tik įrankis įgyvendinti Lietuvos siekius turėti savo uostą?

Galbūt ir taip. Nors ir skirtingai vertinamas, Tilžės aktas tebėra aktualus ir šiandien. Visų pirma - kaip Didžiosios ir Mažosios Lietuvos ryšio simbolis. Jis tapo ir savotišku skydu, kai 1990-aisiais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę į Klaipėdą ir jos kraštą iš karto ėmė kėsintis iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos tribūnos žaibais svaidęsi sovietų politikai ir generolai. Pagaliau Tilžės aktas ir šiandien primena mums, kad Mažoji Lietuva - tai ne vien Klaipėda, Pagėgiai ar Šilutė, bet ir anapus Nemuno plytinti žemė, kurios miestų, miestelių ir kaimų lietuviškus vardus saugo tik lietuvių ir lietuvininkų atmintis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"