TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tremtinių smuikai tirpdė Sibiro ledą

2014 02 28 6:00
Tremtinių J.Liuberskio (su smuiku) ir jo sesers (su akordeonu) vadovaujamas lietuvių vaikų barakų orkestras. Tulūnas, 1951 m. LGGRTC ir tremtinių asmeninių albumų nuotraukos

Neseniai pasirodžiusi knyga "Lietuviai ir muzika Sibire" atskleidžia naujų tremtinių ir politinių kalinių gyvenimo spalvų, pasakoja, kaip muzika jiems padėjo išgyventi. Muzika, dainos buvo kultūrinis savisaugos barjeras, neleidžiantis surusėti, padedantis vaikus auklėti lietuviška dvasia.

Knygos autorių - muzikologės Jūratės Vyliūtės ir etnomuzikologės Gailos Kirdienės - teigimu, kai visos žmogiškosios teisės buvo pamintos, muzika padėjo atgauti orumą, savivertę, kartais gauti ir lengvesnį darbą, vienijo bendruomenę. Nors ne vienas vyras yra prisipažinęs, kad mokėsi groti norėdamas patikti merginoms, beveik visi tvirtina: tai buvo puiki atsvara neigiamai patirčiai, išgyvenimams.

Tremtinių, politinių kalinių prisiminimais, dienoraščiais ir savo tyrinėjimais paremtos panašios temos knygos autorės ėmėsi atskirai, viena kitos nepažinodamos. "1987 metais pradėjau vaikščioti į etnomuzikologines ekspedicijas (buvau Lietuvos konservatorijos smuiko specialybės studentė), - prisiminė G.Kirdienė. - Tačiau ekspedicijose užrašytos su sovietinėmis represijomis susijusios medžiagos (dainų, jų tekstų) į archyvus nepriėmė. Net draudė tai užrašinėti. Tačiau žmonės vis tiek papasakodavo, padainuodavo. Muzika Sibire man buvo įdomi tema. Prie jos grįžau Atgimimo metais."

Kai vienoje konferencijoje G.Kirdienė šia tema perskaitė viešą pranešimą, ją pakalbino muzikologė J.Vyliūtė, kuri tuo metu domėjosi į Sibirą ištremtais profesionaliais muzikais ir rengėsi rašyti knygą. Tada etnomuzikologė ir muzikologė susitarė savo tyrinėjimus sudėti į vieną leidinį.

"Mano darbas, galima sakyti, prasidėjo nuo smulkmenos. Kartą išeivijos laikraštyje "Draugas" perskaičiau mane labai papiktinusį skaitytojo laišką, - LŽ pasakojo J.Vyliūtė. - Emigrantas rašė, kad niūrios sibirinės temos jam jau nusibodo, esą gana apie tai kalbėti, reikia keisti laikraštį, daugiau spausdinti galbūt kokių anekdotų. Mane užgavo toks požiūris, raginimas pamiršti tuos tamsius laikus. Labai norėjosi pasipriešinti tokiai tendencijai ir įrodyti, kad tai neužmirštama. Ėmiau domėtis, kiek muzikantų nukentėjo, atsidūrė tremtyje, kokia jų vieta, koks buvo gyvenimas Sibire. Daugelio karjera baigėsi tremtyje. Muzikuoti tekdavo dėl duonos kąsnio, siekiant išmaitinti šeimas."

Už dainas grasino lageriu

Kaip mena tremtiniai, iš pradžių Sibire buvo taip sunku apsiprasti, kad žmonės giedodavo tik "Marija, Marija". Ilgą laiką nebuvo leidžiama ne tik muzikuoti, dainuoti, bet ir apskritai burtis. Pasak 1941 metų tremtinių, Altajaus krašte jie bijojo švęsti tautines šventes, nes už tai grėsė 10-15 metų lagerio. Vien už dainavimą "Leiskit į Tėvynę, leiskit į namus" kai kas gavo po penkerius metus lagerio. Vis dėlto lietuviai slapčia, užsidangstę langus, savo šventes švęsdavo. Vakarones dažniausiai baigdavo maršu "Nurimk, sesut, gana raudoti. Nušluostyk ašaras graudžias."

Kaip pasakojo G.Kirdienė, tremtyje dainuoti, ypač saviveiklos klubuose, renginiuose, buvo pavojinga. Prižiūrėtojai visad klausinėdavo, apie ką dainuojama. "Pavyzdžiui, po dainos "Šalia kelio vieškelėlio gyveno šaltyšius" saviveiklos būrelio vadovą tardė, kas tas šaltyšius, ar tik ne koks nors partizanų vadas. Užkliuvo ir daina "Buvo gera gaspadinė, gero vyro žmona. Ir sudėjo saldų sūrį su visa smetona". Vėl reikėjo pasiaiškinti, kad smetona - tai ne prezidentas", - pasakojo G.Kirdienė.

Tad Sibire lengviausiai kelią skynėsi instrumentinė muzika, ji buvo saugesnė rezistencinė forma. Žmonės žinojo daugelio patriotinių ar partizanų dainų melodijas, o žodžius galėjo niūniuoti mintyse. "Pavyzdžiui, kanklininkė studentė Zenona Peleckaitė, į tremtį pasiėmusi ir savo kankles, 1950 metais Tulūno mokytojų institute įsidrąsinusi pakankliavo "Lietuva brangi" melodiją. Niekas iš lietuvių jos tada nepaskundė, kad tai - mūsų antras neoficialus himnas", - teigė pašnekovė.

Ko rusai nesuprato

Su akordeonu į tremtį išvyko G.Ručytė.

Tačiau ne visad ir ne visur rusai gilindavosi į lietuviškų dainų tekstus. Pavyzdžiui, Irkutsko srityje, Zumulajaus miško pramonės ūkyje, atsidūrę tremtiniai yra pasakoję, kad įsidrąsindavo dainuoti ir partizanų dainas. Iš muzikalios Raseinių krašto šeimos kilusi Leonora Abromavičiūtė pasakojo, kaip po sunkių darbų lietuviai grodavo vietiniame klube: "Aš skambindavau mandolina (...), Zosė kanklėmis, pusseserės Aldona ir Kazimiera Lušaitės pritardavo, "pridauždavo" gitara. (...) Kartą koncertavom kultūros namuose. Rąstus plukdėm, ir rusės paprašė pagroti ant scenos. Jauni buvom, tai atrodė, kad viskas smagu - ir ramiau viską ištvėrėm (...) Labai norėjom grįžti į Lietuvą. O kokias dainas apie ją dainavom! Zulumajuje vakarais šokdavom, šeštadieniais ir sekmadieniais visada susirinkdavom į klubą. (...) Mes pašokdavom, paskui ateidavo rusai su garmoška. (...) Klube dainuodavom "Partizanų būrys paklebeno duris" - rusai žodžių nesuprasdavo. Buvo daug partizanų dainų. Dainuodavom ir "Šimtasiūlė vatinėlė, utėlė kudlota", pasišaipydami iš bolševikų. O rusai kad plodavo..." Grįžusios iš Sibiro seserys Abromavičiūtės iki šiol gyvena Šilutėje, jos saugo visus tremtį išgyventi padėjusius instrumentus.

Daug kur tremtinių kapinėse sekmadieniais vykdavo lietuvių Mišios. Juk bažnyčios nebuvo. Į kapines žmonės ir šiaip sueidavo, nes sekmadieniais nebuvo kur dėtis. Pagrodavo, pagiedodavo. Ištremti į Buriatiją prisimena, kad kapinėse vykdavo net lietuvių tuoktuvės. Į daugelyje švenčių tremtiniai eidavo pasipuošę iš Lietuvos atsivežtais tautiniais kostiumais, o karolius moterys susiverdavo iš uogų.

Instrumentai - iš nuolaužų

Ypač žavi dabar Kurtuvėnuose gyvenančio multiinstrumentininko Romualdo Baltučio (gim. 1933 m.) muzika paženklinti tremties metai. Savo prisiminimų knygoje jis yra rašęs, kad muzika buvo jo dvasinė rezistencija ir apskritai būdas išlikti.

R.Baltučio tėvas Liudas irgi mokėjo groti įvairiais instrumentais. Šeima buvo du kartus ištremta - 1941 ir 1948 metais. Pirmiausia atsidūrė kalnuotame Altajuje, avininkystės ūkyje. Tėvas Liudas sunkiai dirbo, bet stengėsi vaikus mokyti muzikos. Jis sakydavo, kad kiekvienas žmogus turi muzikuoti. Ūkio sandėliuose radęs įvairių instrumentų nuolaužų, sumazgytų stygų, mandolinų, dombrų, balalaikų detalių, susikvietė vaikus ir ėmė kartu gaminti instrumentus. Vaikams tai buvo įdomus užsiėmimas. Gavo jie ir užduotį - surasti nugaišusių gyvulių kaulų, iš jų tėvas išmokė išsivirti klijų. Kaip prisimena Romualdas, po poros mėnesių ant lovos jau gulėjo dvi mandolinos, balalaika, dvi gitaros, viena rusiška septynstygė, dvi dombros ir būgnelis. Sustygavęs pirmąją gitarą tėvas pagrojo "Gimnazistų valsą".

Tėvas Liudas subūrė vaikų (dar vadintą ir nuolaužų vardu) kapeliją, kuri gyvavo 1942-1947 metais, kol šeima pabėgo į Lietuvą. Tačiau po metų kaip "pavojingus elementus" Baltučius vėl ištrėmė. Liudas mirė 1954 metais, o vaikai į Lietuvą grįžo 1958 metais. Kai Romualdas 1989 metais nuvyko į Sibirą parsivežti tėvo palaikų, vietinis altajietis jį puikiai prisiminė ir lietuviškai sudainavo Liudo išmokytą "Bitute pilkoji".

Gražinos akordeonas

Į tremtį 1949 metais išvykdama akordeoną pasiėmė ir Gražina Ručytė (Landsbergienė). Jos akordeonas buvo papuoštas - ties klavišais pritvirtintas užrašas GRAŽINA. Jį 1940-aisiais pritvirtino jaunąja muzikante susižavėjęs Pupų Dėdė (tarpukario Kauno radiofono folklorinės satyrinės laidos "Pupų Dėdės pastogėje" vedėjas). Tiesa, jeigu ne gera draugė, G.Ručytei būtų tekę išvažiuoti be akordeono. Mat kai iš miego prižadinę enkavėdistai liepė per kelias valandas susikrauti daiktus, akordeonas buvo paliktas vaikų darželyje, kur Gražina buvo įsidarbinusi muzikos mokytoja. Enkavėdistai, suprantama, ten nubėgti pasiimti akordeono neleido. Tuomet kambario draugė tamsią naktį pasileido per visą Kauno Laisvės alėją, pažadino darželio sargą ir atnešė akordeoną.

Kai kelionės į tremtį metu akordeonas buvo pavogtas, mergina taip graudžiai verkė, kad suminkštėjo net sovietų pareigūnų širdys. Patys milicininkai instrumentą su užrašu GRAŽINA lengvai surado ir grąžino savininkei.

Tremtyje G.Ručytei teko sunkiai dirbti kartu su Baikalo žvejais. Nuo irklų pūslėtos rankos ilgai net akordeono futliaro nedrįso atidaryti. Vėliau, gavusi leidimą mokytis Irkutsko muzikos mokykloje, mergina prasimušė kelią į muziką, nes be jos negalėjo gyventi.

Profesionalai Sibire

Knygos autorei J.Vyliūtei rūpėjo išsiaiškinti, kiek profesionalių muzikų, pedagogų atsidūrė tremtyje, ko neteko Lietuvos kultūra. Tačiau tai suskaičiuoti sunku, nes muzikai, kaip tam tikros profesijos atstovai, nebuvo naikinami. Pasak autorės, "jie nukentėjo dėl individualios elgsenos - laisvės siekių deklaravimo, patriotizmo idėjų sklaidos per meną, socialinės padėties".

Zulumajaus lietuvaitės apie 1954 metus. Kanklėmis skambina Zofija Abromavičiūtė, mandolina - sesuo Leonora, gitaromis - Kazimiera ir Aldona Lušaitės. Merginos mėgdavo užtraukti partizanų dainas, kurių rusai nesuprato.

Atsidūrę tremtyje daugelis bandė tęsti muzikinę veiklą. Pavyzdžiui, Irkutske 1956-1962 metais veikė net kanklininkių ansamblis, kuriam vadovavo kultūriečių seserų vienuolynui priklausiusi vienuolė, muzikos mokytoja Valerija Grincevičiūtė. Ją su mama Marijona ištrėmė už tai, kad 1947 metais Valerijos mokiniai išniekino Stalino portretą.

Tremtyje atsidūrė ir pirmosios visos Lietuvos dainų šventės dirigentas, dainininkas, pedagogas Apolinaras Likerauskas. Nebuvo jis nei turtingas ūkininkas, nei partizanų ryšininkas, o tik trečias žmogus sovietinio genocido lentelėje - inteligentas, tapęs Alytaus Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės 2-ojo ulonų pulko karinio dūdų orkestro kapelmeisteriu. Kai 1940 metų birželį ulonų pulkas gavo kariuomenės vado generolo Vinco Vitkausko įsakymą "draugiškai su muzika pasitikti Raudonąją armiją", pasitiko. Vėliau, 1945 metais, sovietų saugumo pareigūnų apkaltintas, kad vokiečių okupacijos laikais savo chorą mokė antitarybinių dainų, buvo išvežtas į Sibirą. Nors tuomet antitarybinių dainų, pasako jo, dar nė nebuvo, apsiginti nuo tokių kaltinimų buvo neįmanoma.

Grojo ne iš linksmumo

Palengvėjus tremtinių gyvenimui 1953 metais varganoje miškų gyvenvietėje Sujetichoje (netoli Taišeto) A.Likerauskas susipažino su virtuoziškai armonika griežiančiu Vytautu Čepliausku, pasidairė daugiau muzikalių lietuvių ir įkūrė tremtinių chorą. Nuo Raseinių kilęs V.Čepliauskas Sibire atsidūrė 1949 metais, kai, anot jo paties prisiminimų, "raudonosios brigados puolė dar užsilikusias darbo žmonių siurbėles".

V.Čepliauskas savo prisiminimų knygoje aprašė kelionę į Sibirą. Tada jis, šešiolikmetis, vagone išsitraukė armoniką ir pirštais perbėgo per klavišus. Mama sudraudė, kad nereikia to daryti. "Staiga sunkios vagono durys nučiuožė į šoną ir vidun stryktelėjo enkavėdistas: "Kto igral?" (Kas grojo?) Visi sutrikę tylėjo. "Pagrosit, laukan išleisim, galėsit vandens atsinešti." Vagonas suūžė. Tiek laiko be vandens, gal tikrai tegul pagriežia, kas čia blogo? Juk ne iš linksmumo. "Gal tikrai, Vytuk, pagriežk", - tėčio žodis buvo lemiamas, ir aš akies mirksniu jau stovėjau su "Galotta" prie vagono durų. Enkavėdistas apsidžiaugė, iššokęs iš vagono ištiesė ranką - tegul žmonės girdi ir mato, kaip smagu ir linksma keliauti", - savo prisiminimuose rašo V.Čepliauskas.

Traukinys sustojo toli už Uralo. Po katorginio darbo dienos vyrai nuolat prašydavo vaikiną pagroti. Grieždavo jis kartais net iki vidurnakčio. Tremtiniai apie Vytautą yra pasakoję, kad jis taip meistriškai valdė vokišką armoniką, jog visus šokėjus "pakeldavo į padangę". V.Čepliauskas Sujetichoje susipažino su likimo draugu smuikininku Ildefonsu Venaliu, kuriam smuiką bičiuliai iš Lietuvos atsiuntė tik po kelerių metų. Muzikantai tremty burdavosi vienas prie kito ir kūrė kapelijas, orkestrėlius.

Muzika visiems buvo gyvybiškai būtina. Pavyzdžiui, Berlago lageryje (Magadano srityje) įkalintam profesionaliam miroslaviškiui muzikantui Vincui Augustauskui likimo broliai susimetė ir už 4000 rublių nupirko akordeoną "Weltmeister", kad visiems nuotaiką keltų.

Muzika padėdavo rasti bendrą kalbą ir su vietiniais. G.Kirdienei įsiminė viena pasakota istorija: "1945 metais iš paribio su Vokietija į Tadžikiją tremiamus lietuvius vietiniai vadino fašistais (žmonėms buvo pasakyta, kad čia atvežami vokiečiai). Vietiniai juos apmėtė plytomis. Tačiau kai perone išlipęs jaunimas pradėjo muzikuoti, vietiniai sukluso, negirdėtos melodijos juos sudomino. Tada ėmė klausinėti, iš kur šie atvykę. Taip ir išsiaiškino, kad ne iš Vokietijos, o iš Lietuvos."

Kodėl žmonės apskritai grojo, dainavo, nors gyveno sunkiai, džiaugtis nebuvo dėl ko? "Grodami ir dainuodami mes geriau jautėme savąją kalbą ir kultūrą, tai, kas likę Tėvynėje. Matyt, todėl mūsų šeimos nesurusėjo, neužmiršom savo kalbos (...). Pagaliau nejučiomis darėmės atsparesni pažeminimams. O mūsų širdyse ruseno viltis. Nepalaušite!" - savo prisiminimuose rašė R.Baltutis.

Kitų tvirtinimu, muzika, dainavimas padėjo stiprinti viltį, kad kada nors dar pavyks pamatyti taip gražiai apdainuojamą tėviškę.

Nepasidavė perauklėjimui

Magadane kalėjęs 1941 metų sukilimo dalyvis V.Augustauskas, profesionalus muzikantas. Jam likimo broliai politiniai kaliniai susidėję nupirko akordeoną.

Apskritai, pasak knygos autorės G.Kirdienės, dainos sava tarme padėjo išlaikyti ir etnografinius savitumus. Tai buvo vienas pagrindinių būdų puoselėti dvasinius ryšius su gimtuoju kraštu, išlaikyti ir reprezentuoti lietuvių regioninę, tautinę, kultūrinę tapatybę. Lietuviams rūpėjo, kad jų vaikai mokėtų senovines lietuviškas dainas, kurias dainavo iš Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos suvežtos močiutės.

Tremtyje atsidūrę muzikos mokytojai kaip išgalėdami mokė vaikus muzikos. Jie suprato, kaip tai svarbu norint išauklėti kultūringą asmenybę, kuri galėtų atsispirti sovietiniam "perauklėjimui". Pavyzdžiui, muzikali Liuberskių šeima Tulūnoje apie 1950 metus buvo subūrusi lietuvių vaikų barakų orkestrą. Tėvai vaikams nupirko mandolinas, gitaras, kad tik šie mokytųsi groti. Orkestrui vadovavo ir pats smuiku griežė JAV gimęs, o vėliau į Žagarę parvykęs liaudies muzikantas ūkininkas Juozas Liuberskis.

Pasak G.Kirdienės, kai neturėjo instrumentų, žmonės juos susikonstruodavo tiesiog iš nieko. Sibire nebuvo tokių medžių, iš kurių įprastai Lietuvoje gamindavosi instrumentus. Vietoj klevo naudojo beržą, vertėsi kaip išmanydami.

Dūdele viliojo žąsis

Kaip byloja tremtinių prisiminimai, jaunimas po darbų rasdavo jėgų šokti - kad ir mažai valgę, basomis kojomis ant smėlio šokdavo polką, fokstrotą, valsą, mergaičių kviestinį, "Ant kalno karklai". Kai viršininkai klausdavo, apie ką jų dainos, lietuviai atsakydavo - apie mišką, saulutę. O jų būta patriotinių. Kaip teigia viena iš tų laikų liudininkių Liudvika Vitkutė-Skėrienė, Buriatijoje lietuviai mongolus išmokė dainuoti "Kelkit kardus į padangę už Lietuvą mūsų brangią".

Muzikavimas padėjo gintis ir nuo bado. Prie Laptevų jūros gyvenę lietuviai iš vietinių evenkų išmoko prisivilioti žąsis - iš šovinių gilzės pasidarydavo dūdelę ir pamėgdžiodavo žąsų balsus.

Lageriuose muzikuoti buvo sunkiau nei tremtyje. Pavyzdžiui, griežto režimo Taišeto moterų lageriuose net šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje nebuvo galima turėti jokio instrumento. Kaip mena čia kalėjusios moterys, jos grodavo su šukomis, su plonai nuplėšta beržo tošele ar iš tuščiavidurio augalo pasidarę skudutį.

Lageriuose kurti muziką buvo rizikinga. Radę natas prižiūrėtojai įtardavo, kad jose ir itališkuose muzikikos tempų įvardijimuose paslėpta priešų informacija. Natas atimdavo, o jas užrašiusiuosius apkaltindavo šnipinėjimu, pailgindavo įkalinimo laiką. Tačiau latvių kompozitoriui Janiui Lycyčiui Vorkutos lagery pavyko užrašyti ir išsaugoti 105 lietuvių liaudies dainas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"