TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Trumpas skrydis į šlovę

2012 10 12 6:11
Aviacijos dalies lakūnai, vadai ir svečiai. Ketvirtas iš kairės - J.Kumpio instruktorius F.Šulcas. 1919 m. balandžio mėn. /Nuotrauka iš albumo "Lietuvos aviacija".

Prieš 92 metus, 1920-ųjų spalio 14 dieną, Šiauliuose palaidotas Juozas Kumpis - pirmasis lietuvis karo lakūnas, žuvęs už Lietuvos laisvę.

1920 metų spalio 14-ąją padangę virš Šiaulių sudrebino motorų gausmas - žemai virš miesto praskriejo keli karo lėktuvai, ant kurių sparnų plaikstėsi juodos vėliavos. Tai iš Kauno atskridę kovos draugai atidavė paskutinę pagarbą leitenantui Juozui Kumpiui - pirmajam lietuviui karo lakūnui, žuvusiam Nepriklausomybės kovose. Tuo metu nuo Šiaulių geležinkelio stoties, į kurią iš laikinosios sostinės buvo atvežti žuvusiojo palaikai, iki senųjų miesto kapinių nusidriekė kelių kilometrų ilgio gedulinga procesija - šiauliečiai lydėjo į paskutinę kelionę savo didvyrį.

Apie trumpą, vos 19 metų trukusį, J.Kumpio gyvenimą žinoma ne tiek jau daug. Pluoštelis tarnybos dokumentų, žiupsnelis bičiulių ir kovos draugų prisiminimų, nekrologas valstybės laikraštyje "Lietuva" - štai ir viskas, iš ko galima susidaryti įspūdį apie trumpą, bet įspūdingą jauno piloto skrydį. Kita vertus, neilgas J.Kumpio gyvenimas ir jo didvyriška mirtis - gera dingstis prisiminti ir kitus už nepriklausomybę kovojusius lietuvių lakūnus. Tačiau kol kas pasekime paprasto Šiaulių vaikino kelią į padanges.

Aviacijos leitenantas J.Kumpis. LŽ archyvo nuotrauka

"Medinis" husaras

Gimė Juozas Kumpis 1901 metų vasario 17 dieną daugiavaikėje neturtingo Šiaulių siuvėjo šeimoje. Būdamas aštuonerių, pradėjo mokytis miesto mokykloje. Apie kokį nors rimtesnį vaikino išsilavinimą tėvai negalėjo nė svajoti - pinigų vos užteko kasdienės duonos kąsniui. Vis dėlto baigęs vidurinę mokyklą Juozas įstojo į Šiaulių gimnaziją. Nenorėdamas būti našta gimdytojams, pinigų vaikinas užsidirbdavo piešdamas. Gabus jis buvo ne vien dailei - mėgo Juozas ir muziką, ir literatūrą, ir sportą, bet labiausiai garsėjo kaip puikus matematikas.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui J.Kumpis pasitraukė į Rusiją ir įsikūrė Voroneže, kur tuo metu prieglobstį rado daugybė lietuvių pabėgėlių. Įstojęs į Martyno Yčo įkurtos Voronežo lietuvių gimnazijos pirmąją klasę, Juozas jau galėjo išsiversti be tėvų paramos - gabus ir puikiai besimokantis gimnazistas buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą.

Baigiantis karui, J.Kumpis 1918 metų pabaigoje sugrįžo į gimtuosius Šiaulius ir ketino tęsti mokslus 8 gimnazijos klasėje. Tačiau tuo metu miestą užgrobė bolševikai.

J.Kumpis veržiasi ginti savo krašto laisvės. Vieną žiemos naktį jis su keliais draugais sprunka iš Šiaulių į Kauną ir 1919 metų sausio 28 dieną įstoja savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Pradžioje jis paskiriamas į husarų pulką. Tačiau tokius kaip jis pulke vadino "mediniais" husarais. Kardą jis gavo, bet į balną taip ir nesėdo - žirgų tuomet visiems neužteko. Štai kaip pažintį su J.Kumpiu ir jo artimu draugu - taip pat būsimu aviatoriumi - prisimena tame pačiame eskadrone tarnavęs dar vienas žymus karo lakūnas Leonardas Peseckas: "Susipažįstu su dviem "mediniais" husarais - Vytautu Rauba, kilusiu iš Šakių, Pusdešrių kaimo, ir Juozu Kumpiu, šiauliečiu. Pirmasis - dvidešimties metų, antrasis - vos aštuoniolika sukakęs. Abu visai neseniai sugrįžę iš Voronežo, kur mokėsi M.Yčo progimnazijoje. Jie papasakojo, kaip traukėsi, karui prasidėjus iš Lietuvos ligi Voronežo, apie klausės draugus ir kaip visi svajojo, ilgėjosi tautinio atgimimo. Juodu abudu labai bičiuliavosi, valgė iš vieno katiliuko, abu vienodai buvo nepatenkinti, kad neturi arklių ir greit ėmė vaikščioti į vieną netolimą namą Ukmergės plente, kuris priklausė iš Rusijos grįžusiam Konstantinui Fugalevičiui. Tas vyras, jų žodžiais, lakūnas ir dabar organizuoja aviacijos mokyklą. Kai Rauba su Kumpiu kalbėdavo apie savo naują mokyklą, žėrėte žėrėjo jųdviejų akys. Viskas bus nauja ir nepraprasta. Skristi! Štai dėl ko verta gyventi. Greit abu "mediniai" husarai, V.Rauba ir J.Kumpis, persikėlė gyventi pas K.Fugalevičių. Juos išbraukė iš husarų eskadrono sąrašų", - skaitome L.Pesecko knygoje "Karo lakūno pasakojimai".

Aviacijos mokyklos mokiniai - A.Stašaitis, A.Gustaitis, V.Rauba, L.Šliužinskas ir K.Graužinis prie lengvojo žvalgybinio lėktuvo "Halb CL IV". 1919 m. balandžio mėn. Nuotrauka iš albumo "Lietuvos aviacija".

Svajonės link

L.Pesecko minimas K.Fugalevičius tuo metu jau buvo patyręs lakūnas - pirmojo pasaulinio karo metais jis tarnavo oro žvalgu Rusijos karo aviacijoje, o vėliau, pabėgęs nuo bolševikų į Teheraną, dirbo asmeniniu Irano šacho pilotu. Sugrįžęs į Lietuvą, K.Fugalevičius 1919 metų sausio 30 dieną buvo paskirtas ką tik įkurto Aviacijos būrio vadu. Kurį laiką šis būrys iš tiesų bazavosi K.Fugalevičiaus name Žaliakalnyje, tuometiniame Ukmergės plente (dabar - Savanorių prospektas).

Nors tuo metu Lietuvoje nebuvo nė vieno lėktuvo, į steigiamą aviacijos būrį prisirinko tiek savanorių, kad jį skubiai teko performuoti į kuopą. Jos vadu kovo iš pradžių paskirtas buvęs carinio laivyno jūrų inžinierius Petras Petronis. Tuo metu pirmuoju Lietuvos karo aviacijos lėktuvu tapo vasario 5 dieną kovose prie Jiezno iš bolševikų atimtas orlaivis "Sopwith 1-1/2 Strutter". "Nuo bolševikų atimtą sugedusį orlaivį sistemos Sopfič su motoru Ron skaityti Aviacijos dalyvį nuo 14 vasario" , - skelbiama Aviacijos dalies vado 1919 metų įsakyme Nr. 112.

Dar po dviejų savaičių į Kauną atgabenti pirmieji aštuoni Vokietijoje įsigyti visiškai nauji orlaiviai LVG C VI. Vienu iš jų vėliau skraidys ir mūsų pasakojimo herojus J.Kumpis. Tačiau kol kas dar nėra nė vieno lietuvio, galinčio sėsti prie šturvalo. Nėra nei kam orlaivių prižiūrėti, nei juos taisyti.

Tiesa, norinčių vadintis lakūnais tuo metu netrūko. Kaip prisimena jau minėtas L.Peseckas, "pirmom dienom mums, aviacijos jaunikliam, nemažą įspūdį kėlė daugelis "garsiųjų" lekiotojų, skrajotojų arba kitais vardais pasivadinusių vyrų. Jų buvo visa galerija. Nuo ryto ligi vakaro jie slankiojo po kareivines, štabą ir aerodromo pastatus, dairydamiesi, kad kas juos pakviestų alaus buteliui ar stikliukui. Jei tuos propelerius, kuriuos jie buvo išdidžiai užsisiuvę ant rankovių ir per visą krūtinę prikabinus lėktuvui - šis tikrai tada būtų galėjęs pakilti. Tačiau nė vienas iš tų ponų nemokėjo skraidyti!".

Tikrais lakūnais mūsų karo aviacijoje tuo metu tarnavo samdyti vokiečiai, užsilikę Kaune nuo to laiko, kai 1916-1919 metais čia stovėjo jų dalinys. Sąjungininkams apkarpius pralaimėjusios Vokietijos kariuomenę, penkis demobilizuotus pilotus, vieną oro žvalgą ir penkis aviacijos mechanikus pasamdė Lietuvos krašto apsaugos ministerija. L.Peseckas prisimena, kad "vokietukai išsireikalavo labai geras sąlygas. Nors visi jie buvo tik puskarininkiai, bet išsiderėjo, kad mūsų tarnyboje būtų laikomi karininkais ir gautų atitinkamą atlyginimą po 1500 auksinų ir po 50 auksinų už kiekvieną išskraidytą valandą". Kita vertus, už šiuos pinigus vokiečių pilotai rizikavo savo gyvybėmis - būtent jiems buvo patikėtos pirmosios kovinės užduotys Nepriklausomybės kovose. Be to, vokiečiai, galima sakyti, tapo ir pirmaisiais mūsų lakūnų mokytojais bei patarėjais.  

Lėktuvas LVG C VI. Tokiu orlaiviu J.Kumpis pakilo į paskutinį savo skrydį. Nuotrauka iš albumo "Lietuvos aviacija"

Suprantama, kad samdyti vokiečių lakūnai negalėjo ilgai tarnauti Lietuvos karo aviacijoje: šaliai verkiant reikėjo savų profesionalų. Tad kovo 12 dieną P.Petronis pasirašė įsakymą dėl lietuviškos aviacijos mokyklos steigimo.

Vienu iš šios mokyklos kariūnų tapo ir J.Kumpis. Čia dar neskraidžiusio jaunuolio laukė pirmasis išbandymas - jam su draugais teko gelbėti nuo liepsnų ką tik įsigytus vokiškus orlaivius. Aleksote užsidegus mediniam nameliui, liepsnos sparčiai artėjo prie lėktuvų angarų. Į pagalbą aviatoriams atskubėjo husarai, tarp kurių buvo ir mums jau pažįstamas L.Peseckas. Savo prisiminimų knygoje jis vėliau rašys:

"Gaisravietėje be galo susirūpinę lakstė keli jauni uniformuoti vyrukai, tarp jų pažįstami Kumpis, Rauba, kaip vėliau sužinojome - Lietuvos karo aviacijos mokyklos lakūnai - mokiniai, taip pat būrelis kareivių. Jie jau buvo atvėtę plačias angaro duris ir bėgomis nešė, stūmė, nešė, vilko lėktuvus ir jų dalis. Puolėme ir mes talkon mokiniams lakūnams. Kiti kibirais pylė vandenį, bet ugnis nemanė slopti.... Angaras ėmė kaip reikia degti, bet laimė, kad jis buvo jau ištuštintas."

Gruodžio 18 dieną J.Kumpis su dar 33 absolventais sėkmingai baigė Karo aviacijos mokyklą, gavo leitenanto antsiuvus ir buvo paskirtas į Aviacijos dalies 1-ąją eskadrilę. Instruktuoti dar neapsiplunksnavusį leitenantą paskiriamas patyręs vokiečių lakūnas Fricas Šulcas. Apie šio piloto biografiją ir nuopelnus verta pakalbėti išsamiau.

Oro laivyno karo dienyno fragmentas, kuriame aprašoma J.Kumpio žūtis. LŽ archyvo nuotrauka

Instruktoriaus žūtis

Pirmąją kovinę užduotį F.Šulcas gavo 1919 metų kovo 3 dieną, praėjus vos savaitei nuo to momento, kai jis buvo pasamdytas į Lietuvos karo aviaciją. Su mums jau pažįstamu K.Fugalevičiumi vokietis turėjo skristi išilgai Vilniaus-Kauno geležinkelio, fotografuoti stotis, lenkų užimtą sostinę ir išmėtyti pakelės gyvenvietėse Lietuvos vyriausybės atsišaukimus. "Skridimo aukštis - 2500 metrų; laikas - 2 valandos. Geležinkelio ruože Kaunas-Vilnius jokio judėjimo nepastebėta. Nufotografuota Kaišiadorių ir Vilniaus stotys ir Vilniaus miestas trijose plokštelėse. Vilniuje iš 900 metrų aukščio išmesta 1,5 pūdo proklamacijų. Vilnius daro išmirusio miesto įspūdį: gatvėse ir šaligatviuose judėjimo beveik nėra", - sugrįžęs į Kauną praneš K.Fugalevičius. Prie tokių žvalgybinių misijų mes dar sugrįšime, o kol kas peržvelkime kitas operacijas, kuriose dalyvavo J.Kumpio mokytojas.

Kiek kovinių užduočių F.Šulcas įvykdė prieš tapdamas J.Kumpio ir dar penkių lietuvių pilotų instruktoriumi, tiksliai nežinoma. Dažniausiai minima jo 1919 metų balandžio 4-osios misija - tuomet, žvalgydami raudonarmiečių pozicijas tarp Jonavos ir Ukmergės bei tarp Ukmergės ir Panevėžio, F.Šulcas su K.Fugalevičiumi bombardavo ir apšaudė bolševikus prie Siesikų, Pagirėliuose ir Pagiriuose. Ši misija vos nesibaigė tragiškai. Prie Panevėžio lėktuvas buvo smarkiai apšaudytas, kulkos pramušė benzino baką, nukirto kuro padavimo vamzdelį, o F.Šulco porininkas buvo sužeistas į ranką. Vis dėlto lakūnai sugebėjo sėkmingai nutūpti, sutaisyti lėktuvą ir parskristi į Kauną.

Mirtis F.Šulcui į akis žiūrėjo per daugelį kovinių skrydžių. Vis dėlto vokiečių pilotas žuvo ne mūšyje. Ruošdamasis numušti netoli Daugpilio bolševikų nuolat iškeliamą žvalgybinį aerostatą, F.Šulcas nutarė šiai misijai panaudoti nedidelį, bet labai dinamišką lėktuvą Halb CL IV. Rugsėjo pabaigoje sumontavęs ant jo du kulkosvaidžius, ankstų rugsėjo 28-osios rytą jis pakilo virš Aleksoto aerodromo jų išbandyti. Po kelių mėginimų smingant pataikyti į taikinį F.Šulco lėktuvas, nedideliame aukštyje darydamas staigų posūkį, pateko į suktuką ir nukrito. Sužeistas lakūno mokinys Julius Šalkauskas liko gyvas, tačiau pačiam vokiečių pilotui jau niekas nebegalėjo padėti.

"Mes, mokiniai-lakūnai, išgyvenome pirmąją Lietuvos karo aviacijoje nelaimę, pasibaigusią piloto mirtimi. Mirtis vėliau turėjo mus lankyti nuolat, kiekvienais metais... Be fronto skridimų, F.Šulcas dar mokė šešetą mūsiškių skraidyti, bet suspėjo savarankiškai paruošti tik vieną J.Kumpį. Ar galėjome tada nuspėti, kad J.Kumpiui lemta tarp mūsų gyvam skraidyti tik vienerius metus?" - taip tos dienos tragediją prisimena L.Peseckas.

J.Kumpio instruktorius F.Šulcas, 1919 m. rugsėjo 28 d. žuvęs per pratybas Aleksoto aerodrome. LŽ archyvo nuotrauka

Karo lakūnas

Paties J.Kumpio pirmoji kovinė užduotis laukė lenkų fronte. 1920 metų rugpjūčio 29 dieną jam teko žvalgyti Vilnių ir jo apylinkes.

Tai buvo pirmasis šešių lėktuvų skrydis į okupuotą sostinę. Iki tol, liepos mėnesį, mūsų lakūnai stebėjo lenkų kariuomenės judėjimą ties demarkacijos linija, žvalgė Varėnos-Vilniaus ir Vilniaus-Lydos geležinkelio linijas ir jose esančias stotis. Rugpjūčio 29-ąją, surengdama skrydį į Vilnių, Lietuvos karo aviacija pademonstravo lenkams savo galią.

O demonstruoti jau tikrai buvo ką. 1920-aisiais Lietuvos karo aviacija jau buvo įsigijusi tiek lėktuvų, kad jiems visiems net nebeužteko pilotų. Degalų badas taip pat jau buvo pasibaigęs. Balandžio mėnesį iš 34 aviacijos mokyklos pirmosios laidos kariūnų buvo suformuota vyresniojo leitenanto Prano Hiksos vadovaujama oro eskadrilė, kuriai ir teko nelengvos užduotys lenkų fronte.

Reikia įsivaizduoti, kaip jautėsi karo lakūnai, gavę įsakymą vien tik žvalgyti priešo pozicijas ir neiššauti nė vieno šūvio. L.Peseckas rašo, jog tuo metu "ginklai tylėjo, o dirbo diplomatų smegenys. (...) Skrendam ginkluoti ligi viršugalvio, tačiau viską kvailai tramdo griežtas įsakymas: tik rami, be jokios akcijos žvalgyba. O man taip niežti nagai", - skaitome lakūno prisiminimus.

Bet greitai žvalgybinius skrydžius pakeitė tikros kovinės užduotys. Rugpjūčio 28-ąją Lenkijos kariuomenei užėmus Augustavą, Lietuvos karinės oro pajėgos gavo įsakymą naudoti ginklą. Rugpjūčio 31 dieną tarp Suvalkų, Augustavo ir Seinų mūsų aviatoriai pirmą kartą bombardavo bei apšaudė iš kulkosvaidžių priešo pėstininkus ir kavaleriją.

Rugpjūčio 31-ąją pirmąją kovinę užduotį gavo ir J.Kumpis. Tuomet kartu su žvalgu Juozu Pranckevičiumi Suvalkų-Seinų-Augustavo trikampyje jis bombardavo ir apšaudė lenkų dalinį. Po trijų dienų jam teko iš oro paremti Lietuvos kariuomenės puolimą Suvalkų kryptimi. J.Kumpis subombardavo lenkų artilerijos bateriją, o grįždamas apšaudė kariuomenės stovyklą. Lietuvos kariuomenės puolimui išsikvėpus, rugsėjo 7 dieną per žvalgybinį skrydį jis apšaudė lenkų apkasus, o rugsėjo 25-ąją prie Beržininkų užpuolė šimto vežimų lenkų kariuomenės vilkstinę.

Koviniai J.Kumpio nuopelnai buvo deramai įvertinti. Spalio 2 dieną už pasižymėjimą mūšiuose jis kartu su dar dviem leitenantais - Jurgiu Dobkevičiumi ir Juozu Pranckevičiumi buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi su kardu.  

J.Kumpio bendražygis, vėliau - 3-iosios eskadrilės vadas majoras A.Stašaitis. LŽ archyvo nuotrauka

Paskutinis skrydis

Po dviejų dienų J.Kumpis ir jo kovos draugai gavo naują užduotį - surasti ir sunaikinti Varėnos prieigose į lenkų apsuptį patekusį šarvuotą traukinį "Gediminas", kad juo nepasinaudotų priešas. Užduotis patikėta šešių lėktuvų būriui, tačiau su ja teko dorotis tik penkiems orlaiviams. Mat vienas iš būrio lėktuvų, kurį pilotavo leitenantas A.Gustaitis, sudužo dar kildamas.

Tai buvo viena didžiausių kovinių operacijų, kurias Lietuvos karo lakūnai įvykdė per visą Nepriklausomybės kovų laikotarpį. Jos planą L.Peseckas prisiminimuose aprašo taip: "Turime skristi Varėnon penkiomis mašinomis, bet mūsų "Albatrosas" lėtesnis, tad su kitu žygyje dalyvaujančiu "Albatrosu" judėsime kartu, o greitieji LVG pasivys. Netoli taikinio susitikę visas penketas drauge pulsim stotį. Imu bombų kabinon kiek lenda: 12 juodų, sparnuotomis uodegomis torpedų, dar dvi dėžes mažų granatėlių. Prieš skridimą būrininkas atvelka ir didelį pundą spausdintų lapelių su antrašte - "Į Lietuvos gyventojus". Man perduoda štabo paliepimą - kol skrisi ligi Varėnos, barstyk ant kiekvieno didesnio miestelio. (....) Atsišaukimai kaip tik turėjo žadinti provincijos žmonių dvasią, paneigti visokiausius gandus."

Vieną greitųjų LVG pilotuoja devyniolikmetis J.Kumpis. Tai devintasis ir, deja, paskutinis jo kovinis skrydis.

"Viršum Varėnos geležinkelio stoties J.Kumpis su LVG C VI, borto Nr: 9090 nusileido žemiau negu kiti - jis stengėsi sudaryti sąlygas žvalgui J.Pranckevičiui kuo geriau pataikyti į vagonus su karine važna. Jųdviejų bombos pataikė į svarbų lenkų vagoną - jis sprogo ir uždegė dar keturis gretimus... Tačiau tuo pačiu metu kulkosvaidžių serijos iš žemės persiuvo ir LVG. Dvi kulkos pataikė į piloto J.Kumpio galvą viršum ausies. Jis čia pat prarado sąmonę, ranka paleido vairalazdę. Lėktuvas ėmė kraipytis ir nelygiai skristi", - prisimena netoliese buvęs L.Peseckas.

Su J.Kumpiu viename lėktuve skridęs oro žvalgas leitenantas Juozas Pranckevičius apie katastrofą vėliau pasakojo 3-iosios eskadrilės vadui majorui Antanui Stašaičiui, kuris per plauką iš mirties nagų ištrūkusio lakūno pasakojimą vėliau užrašė savo prisiminimuose:

"Bepuolant Varėną staiga jis (J.Pranckevičius - aut.) pajuto, kad lėktuvas nenormaliai pradėjo svyrinėti. Pranckevičius atsisuko į pilotą ir pamatė, kad leit. Kumpis gulėjo susmukęs sėdynėj su bejėgiškai atremta į lėktuvo kraštą galva. Kraujas ir peleninis sąmonės nustojusio lėktuvo draugo veidas viską pasakė pirmą akimirką. LVG be valdančio rankos kiekvieną sekančią minutę grėsė įeiti suktukan. Žvalgas griebė už vairų, kad bent kiek arčiau žemės sveikiems nuplaniruoti. Jis pats nemokėjo lėktuvo tupdyti, mažai buvo ir tiesiai skridęs. Pati didžiausia laimė, kad buvo įtaisyti antrieji vairai. Tokie papildomi vairai tokio tipo lėktuve tik viename tebuvo įtaisyti ir kaip tik tokiu tą dieną jie abu skrido. - Ėjau žemyn - pasakojo Pranckevičius. - Pamačiau lygesnę vietą - geležinkelio liniją. Pasukau ten. Prie žemės patraukiau ir staiga mes atsimušėm į žemę. Nustojau sąmonės ir ją atgavau, kai aplink stovėjo lenkai."

Lėktuvas rėžėsi žemėn, vos neužkliudęs žibalo krautuvės. Tupiant nuo smūgio J.Kumpiui buvo sulaužytas krūtinkaulis ir smarkiai sutrenktas visas kūnas. Abu pilotai pateko į lenkų nelaisvę. Tačiau peršautas ir nuo smūgio į žemę sunkiai sužalotas J.Kumpis to nesužinojo - taip ir neatgavęs sąmonės jis po šešių dienų mirė Varėnos ligoninėje. J.Pranckevičius tąkart pasveiko, bet per pusę metų, kuriuos jam teko praleisti lenkų nelaisvėje, susirgo džiova. Sugrįžęs į Lietuvą po penkerių metų lakūnas mirė.

Artimieji ir bendražygiai prie lakūno ltn. J.Kumpio kapo Šiaulių senosiose kapinėse.

Atsisveikinimas

Mirusio J.Kumpio kūną lenkai mūsų kariuomenės atstovams perdavė spalio 13 dieną. Misija vykti prie fronto linijos teko karo aviacijos atstovui Simui Stanaičiui. Tai, ką atidaręs iš eglinių lentų sukaltą dėžę pamatė mūsų lakūnas, turėjo palikti neišdildomą prisiminimą. J.Kumpio kūnas karstą atstojusioje dėžėje gulėjo vienais apatiniais, prie dešiniosios jo ausies žiojėjo kulkų paliktos skylės, tačiau S.Stašaitį nustebino ne tai, o ant žuvusiojo krūtinės padėta vokiška penkių pfenigų moneta. Taip J.Kumpio lėktuvą numušę lenkai norėjo pasišaipyti iš "vokiečio samdinio". Pasirodo, iki pat kovų pabaigos lenkai šventai tikėjo, kad lietuviai skraidyti taip ir neišmoko, tad šį darbą už juos dirba samdyti vokiečiai.

Tą pačią dieną J.Kumpis buvo pašarvotas Kauno Aleksoto aerodromo angare, tarp lėktuvų, kuriais pats skraidė. Atsisveikinti su žuvusiu didvyriu iš miesto į Aleksoto kalną nepertraukiamu srautu plūdo didžiulė minia, kurioje buvo daug jaunų veidų.  

Tačiau net ir šią juodą valandą lietuvių pilotai dirbo savo įprastą darbą. "Savaitę po Kumpio žuvimo vėl gaunu fronto uždavinį. Su žvalgu einame lėktuvan. Ginklininkai paduoda bombas. Juodas metalas negailestingai švinta, kaip tie juodi kaspinai priešais angare. Ten kaip tik guli pašarvotas Kumpis. Jis dieną prieš tai, nebegyvas ir jau žeme, sugrįžo pas mus, ir paskutinį kartą guli tarp lėktuvų ir tarp gyvų draugų. Prisirišdamas lėktuve matau mirgančią žvakių liepsną, tamsų ąžuolinį Kumpio karstą ir garbės sargybą iš šalies. Mano žvalgas irgi tyliai rūstus ir tik trumpai taria: "Duok Dieve, kad tik lenkų surastume", - prisimena A.Stašaitis.

Iš viso nuo 1920 metų liepos iki lapkričio Lietuvos karo lakūnai atliko 103 kovinius skrydžius. Po J.Kumpio žūties nė vienas iš jų nepareikalavo aukų. Tiesa, per visą tarpukario aviacijos istoriją Lietuvoje žuvo beveik keturios dešimtys karo lakūnų, tačiau visos šios nelaimės įvyko dėl lėktuvų gedimų ar kitų su tiesioginiais kovos veiksmais nesusijusių priežasčių. Tuo metu leitenantas J.Kumpis visiems laikams įėjo į istoriją kaip pirmasis tikrame mūšyje žuvęs lietuvis pilotas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"