TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Trumpiausią naktį - tautiškumo paieškos

2013 06 22 6:00
Kernavės piliakalnių papėdėse merginos kupoliaudavo, paskui iš puokščių žolininkės joms ateitį spėdavo. 1969 m. Tautos namų santaros archyvo nuotraukos

Tautos nesusitaikymas su okupacija prasiveržė masinėmis Rasos (Joninių) šventėmis Kernavėje 1967-1969 metais. Apie tai pasakoja vienas pirmųjų tokių renginių organizatorių ir dalyvių Antanas Gudelis.

Vasaros saulėgrįžos - Rasos - šventės Kernavėje teisėtai vadinamos mažuoju Atgimimu. Iš šio tautinio sambūrio kilęs kraštotyrinis, lituanistinis, folklorinis judėjimas, to meto įvykių liudininko dramaturgo, vertėjo A.Gudelio teigimu, vedė dainuojančios revoliucijos - didžiojo Atgimimo link. Kultūrinis pasipriešinimas, anot jo, buvo užgniaužto partizaninio pasipriešinimo tąsa.

Bendras siekis

Pirmąją Rasos šventę Kernavėje 1967 metais surengė ką tik įsikūrusi Indijos bičiulių draugija. Įvairūs bruzdėjimai tada kilo ir pasaulyje. Kitais metais - Prahos pavasaris, Prancūzijos prezidento Charles'io de Gaulle'io politika nepatenkintų studentų maištas Paryžiuje, demonstracijos Jungtinėse Valstijose prieš karą Vietname.

"Rasos šventės mums tapo autentiškos raiškos ir lietuviškos tapatybės ieškojimo forma", - teigė A.Gudelis. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Aktyvūs Rasos švenčių dalyviai buvo ir Vilniaus universiteto (VU) turistų klubo nariai. Atsiribodami nuo paprasto poilsinio turizmo, 1968 metais jie nusprendė pasivadinti žygeiviais ir davė priesaiką savo keliones skirti Lietuvai, jos pažinimui. Kitąmet buvo įsteigtas Vilniaus miesto kraštotyros klubas "Ramuva", tačiau 1971-aisiais jo veiklą sustabdė saugumas. 1970 metais "Ramuva" buvo įkurta VU. Pirmasis oficialus klubo vadovas - filosofas Arvydas Šliogeris (faktiškai vadovavo filologas Jonas Trinkūnas). 1972 metais, kai susidegino Romas Kalanta, prasidėjo tautiško judėjimo dalyvių persekiojimas, bet Rasos šventės neišnyko. Kernavėje jos tapo ne tokios masinės, tačiau pasklido po visą Lietuvą.

1972 metais pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Visus siejo bendros tautiškumo paieškos. 1988-1989 metais jau buvo priskaičiuojama beveik tūkstantis autentišką folklorą puoselėjančių ansamblių, kurie toliau kurstė kultūrinio pasipriešinimo sovietmečiui dvasią, prisidėjo prie pamažu kylančios dainuojančios revoliucijos.

Priedanga - Indija

Pasak T.B.Burauskaitės (centre balta palaidine), prie E.Šimkūnaitės (pirmame plane) išsirikiuodavo eilės. Žolininkė susirinkusiems spėdavo likimą iš surinktų devynių žolynų puokštės. Paskutinėje eilėje centre - kompozitorius Feliksas Bajoras. 1969 m.

1967-ųjų vasario 18 dieną įkurta Indijos bičiulių draugija tapo tam tikra tautinio sambūrio priedanga. Pasak jos nario A.Gudelio, tautiškai susipratusį jaunimą viliojo lietuvių pagoniška praeitis, Indijos mitologinės tradicijos, imponavo jos tautinio išsivadavimo lyderio Mohando Gandhi nesmurtinio pasipriešinimo forma. Dėl draugijos įkūrimo anglistas Antanas Danielius nuvyko į Maskvą. Tuo metu Sovietų Sąjungos santykiai su Indija buvo geri, Maskvoje jau veikiančioje analogiškoje draugijoje buvo daug šviesių žmonių. Lietuviai pasinaudojo šia "srove". Be jos, be komandos iš Maskvos, Lietuvoje vargu ar būtų leidę steigti ką nors panašaus. Kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugijai buvo nurodyta priglausti Indijos bičiulius. Į jų gretas įsitraukė Alfonsas Andriuškevičius, Vacys Bagdonavičius, Zigmas Zinkevičius, Vytautas Mažiulis, Sigitas Geda, Antanas Masionis, Gvidonas Bartkus, Julius Juzeliūnas, Jonas Bruveris. Oficialiu pirmininku tapo Ričardas Mironas (aktorės Monikos Mironaitės brolis), pavaduotoju - J.Trinkūnas.

"R.Mironas buvo tikras profesionalas, Paryžiuje studijavęs orientalistiką, vertė iš sanskrito, - kalbėjo A.Gudelis. - Nors jis, kaip tuometis VU Filologijos fakulteto partorgas ar jo pavaduotojas, dabar gerai nepamenu, kartais viešai demonstruodavo savo lojalumą sovietų valdžiai, pažinęs šį žmogų supratau, kad iš tikrųjų jis visai kitoks. Tai tik patvirtino faktą, jog tuo metu buvo daug su okupacija nesusitaikiusių ir dvejopą gyvenimą gyvenusių žmonių."

A.Gudelis prisimena, kaip jo pokalbį 1968 metais su garsia lietuvių kilmės antropologe, archeologe Marija Gimbutiene, viešėjusia Vilniuje, išgirdo R.Mironas. "Tada teiravausi M.Gimbutienės apie jos tėvo Danieliaus Alseikos ryšius su Jonu Basanavičiumi. Marija pasakė, kad tėvas apie tai yra parašęs didelį straipsnį, jis išspausdintas knygoje "Lietuvių tauta", - pasakojo A.Gudelis. Suprantama, tada to leidinio niekur viešai nebuvo galima gauti. Jų pokalbį išgirdęs R.Mironas vėliau paskolino šią knygą paskaityti vienai nakčiai.

Kernavėje nuo pirmųjų Rasos švenčių liaudies dainas dainavo ir tuometė Vilniaus universiteto studentė V.Janulevičiūtė-Povilionienė (centre). 1969 m.

"Po R.Mirono mirties 1979 metais jo našlė bičiuliams išdalijo knygas. Tarp jų buvo daug tarpukario literatūros, - teigė A.Gudelis. - Aš tada gavau ir iki šiol turiu iš Sovietų Sąjungos ištremto Nikolajaus Berdiajevo Berlyne išleistą knygą "Filosofija neravenstva". Tai bolševizmą nuvainikuojantis darbas. Jį laikyti namie tuo metu buvo pavojinga. R.Mironas knygą turėjo." Apskritai daug oficialiai draudžiamos tarpukariu leistos literatūros slapta ėjo iš rankų į rankas.

Sujaudino M.Gimbutienę

Indijos bičiuliai rengdavo ir oficialius renginius - jų reikalaudavo Maskva, o paskui užsiimdavo savo veikla. Pavyzdžiui, 1968 metais neplanuotai sukvietė visuomenę į Vilniuje viešėjusios M.Gimbutienės viešą paskaitą.

Grįžusi iš Lietuvos sujaudinta antropologė patirtus įspūdžius aprašė Vytautui Kavoliui (tuomečiam "Metmenų" redaktoriui, JAV dirbusiam lietuvių kilmės sociologui): "Yra tokia lietuvių-indų draugija. Visai nekaltas pavadinimas, tačiau dedasi gana įdomūs dalykai. Pavyzdžiui, ruošiamos Joninės kur nors Kernavėj ant piliakalnio, suvažiuoja iš visų kampų, ir kas ten apsilanko, jau niekada nepamiršta tos nakties. Ant Rambyno kalno pradeda degti aukurai, ruošiami Vydūno minėjimai. Visa tai daro degantieji studenčiukai, kuriems lietuviška veikla yra visas gyvenimo tikslas. Man teko nemažai jų sutikti. Buvau daugiau negu sujaudinta. Negalėjau atsisakyti skaityti paskaitą, nors neturėjau pasiėmusi nei medžiagos, nei turėjau laiko jai pasiruošti būdama užsiėmusi šimtais kitų reikalų kelionėje. (...) Skaičiau apie baltų dievus. (...) VU Didžioji kolonų salė buvo perpildyta. Jei kam būtų reikėję sušluoti visą Lietuvos žiedą iš karto, buvo gera proga, ten buvo turbūt visi menininkai, rašytojai, mokslininkai (...), o daugiausia - visai jauni studenčiukai, kurie į mane žiūrėjo susijaudinusiomis akimis, beveik norėdami prisiliesti. Tokią auditoriją, žinoma, galėjau turėti tik vieną kartą gyvenime."

J.Trinkūnas - Rasos švenčių Kernavėje idėjos autorius. Jo prakalbose žmonės išgirsdavo tai, ką ne kiekvienas drįsdavo garsiai pasakyti.

Ieškojo gimusiųjų laisvėje

Kaip prisimena A.Gudelis, įvairiais renginiais susirinkusiems norėta įpūsti sovietinei atmosferai priešingos dvasios, tačiau kartu reikėjo stengtis ir neperžengti tam tikrų ribų. 1968 metais Indijos bičiuliai drauge su VU Lietuvių literatūros katedra organizavo Vydūno šimtmečio minėjimą ir išvyką į Rambyną. Maždaug 300 žmonių barža iš Kauno plaukė į Rambyną. Laivo kapitonas labiausiai stebėjosi tuo, kad per visą kelionę nebuvo išgerta nė lašo alkoholio.

"Ieškojome žmonių, gimusių laisvėje. Tokių buvo nedaug. Megzdavome su jais ryšius. Plaukti į Rambyną pasikvietėme neseniai iš Australijos grįžusį architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, - sakė A.Gudelis. - Neseniai varčiau knygą apie jį, išvydau nuotrauką iš tos kelionės. Po nuotrauka parašas - su neatpažintais žmonėmis. Atpažinau, ten stovi mūsų draugijos narys A.Danielius ir jo būsima žmona Rūta Vengalytė."

Indijos bičiuliai bendravo ir su iš tremties grįžusiais Juozu Keliuočiu, Antanu Poška. Mokslininkas keliautojas susirinkusiesiems pasakojo, kaip Bombėjaus universitete rašė darbą apie vedų mitologijos sąsajas su lietuviškomis pasakomis.

Tautiškumo manifestacija

Kai tuomečiam VU filologui J.Trinkūnui kilo mintis rengti šventę Kernavėje, tada dar nežinota, kad tai buvusi Lietuvos sostinė ir kad Pajautos slėnis slepia viduramžių miestą. Šventė ir joje tvyrojanti tautinio pakilimo nuotaika daugeliui buvo viliojanti egzotika, savotiška nesusitaikymo su okupacija forma. Tai tarsi patvirtino Vydūno įžvalgas, kad Joninių vakaras, laužai, naktis iki saulėtekio susirinkusiems žmonėms tapdavo "tamsoje sukurtos laužų šviesos susitikimo su viską užliejančia saulės šviesa švente". Simboliškai tai labai atitiko sovietmečio atmosferą ir slaptas viltis apie laisvę.

Literatūrologė Viktorija Daujotytė (kairėje) ir keramikė Teresė Jankauskaitė 1969 metų Rasos šventėje Kernavėje.

"Rasos šventės mums tapo autentiškos raiškos ir lietuviškos tapatybės ieškojimo forma, - tvirtino A.Gudelis. - Rytus dar romantikai atrado XIX amžiaus pabaigoje. Rytietiškų motyvų netrūko J.Basanavičiaus, Vydūno, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryboje. Mums tai irgi buvo paskata imtis Indijos, nes atmosfera, idėjos, kurias tuo metu siūlė viešas gyvenimas, buvo nepriimtinos. Atradome tokį kelią, prie kurio valdžia negalėjo prikibti. Tai buvo tam tikra tautiškumo manifestacija, kurios iš pradžių valdžia neįvertino, nesuprato, kas tai yra, ir neužgniaužė. Galima sakyti, gebėjimas apeiti draudimus buvo savotiškas veiklos azartas. Ši manifestacija užkrėtė labai daug žmonių."

Filmavo R.Verba

Iš pačios pirmosios 1967-ųjų Rasos šventės nuotraukų nėra, nes žmonės rinkosi pusiau slapta, nežinodami, ar sovietinė valdžia nesiims represijų. "Tada fotografuoti galėjo nebent saugumas, - kalbėjo A.Gudelis. - O ir vėliau neklausdavome vieni kitų pavardžių, daugelį pažinodavome iš matymo ir to pakakdavo. Informaciją apie šventę perduodavome iš lūpų į lūpas tiems, kuriais pasitikėdavome."

Išliko daug 1969-ųjų Joninių fotografijų, kurių autoriai - Liudas Ruikas, Vilius Naujikas, Antanas Sutkus. Jose - nemažai žinomų žmonių. Tarp pirmosios šventės rengėjų buvo ir Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, Eugenija Šimkūnaitė.

1969 metais į Kernavę susirinko keli tūkstančiai žmonių. "Pagalvojau, kad toks masiškumas išgąsdins valdžią. Šventę filmavo Robertas Verba, ketinęs sukurti filmą apie trumpiausią metų naktį. Tačiau po jo mirties juostos niekur nepavyko rasti. Tikėtina, kad ji pateko į saugumo rankas, - svarstė A.Gudelis. - Valdžios pareigūnai, pamatę minias žmonių, eitynes su deglais, laužus, kalbas be jokio oficialiose šventėse privalomo reveranso valdžiai, išsigando. Ir nežinojo, kaip stabdyti. KGB protai, matyt, neįsivaizdavo, kad Rasos šventės Kernavėje vyko tarsi savaime, be didesnių organizatorių pastangų. Jaunimui pakakdavo susižinoti, kurį šeštadienį rinktis."

Ketvirtąsias Jonines 1970 metais valdžia jau blokavo - buvo sustabdyti autobusų į Kernavę reisai, uždaryti keliai, paskelbus, kad paplito užkrečiama kiaulių snukių, kanopų liga. Bet žmonės vis tiek iš visų pusių traukė į Kernavę - kas aplinkiniais keliais, kas kėlėsi valtimis per Nerį. "Pamenu, 1972 metais mes, organizatoriai - aš, J.Trinkūnas, A.Šliogeris, Vladas Motiejūnas, atvykome į Kernavę. Kažkaip nutiko, kad tie, kurie turėjo sukrauti didelį laužą, to nepadarė. Pradėjome krauti mes. Iškart prisistatė saugumiečiai, - pasakojo A.Gudelis. - Nusivedė į apylinkės tarybą ir ėmė piktintis mūsų veiksmais. Aš, tarsi nieko nesuprasdamas, paklausiau, kodėl negalima. Oficialaus draudimo švęsti tokią šventę lyg ir nebuvo, tačiau remtasi formaliu pretekstu, kad negalima deginti laužų istorinio draustinio teritorijoje. Pasitraukėme arčiau upės, susikrovėme laužą, pasistatėme palapines ir vis tiek šventėme. Kažkas iššovė trijų spalvų raketas - geltoną, žalią, raudoną. Iki šiol taip ir neišsiaiškinome, ar tai buvo KGB provokacija, ar kas. Vėliau Kęstutis Labanauskas paliudijo, kad tai padarė vienas jaunuolis, neseniai grįžęs iš sovietų armijos."

Pasak pašnekovo, KGB dokumentuose Kernavės Rasa imta vadinti "nacionalistiniu sambūriu" (nacionalističeskoje sborišče), o švenčių organizavimas prilygintas antitarybinei veiklai. "Iniciatoriai buvo nuolat kviečiami į KGB, tardomi, perspėjami, - teigė A.Gudelis. - Rasa tapo savotišku 7-ojo, 8-ojo dešimtmečių pasipriešinimo ir tautinio judėjimo simboliu."

Masinis proveržis

Rasos šventes galima vadinti masiniu tautinio savitumo proveržiu. A.Gudelis pabrėžė, kad nuo pirmosios Rasos, nuo 1967-ųjų, prasidėjo ryškus Lietuvos kultūros lituanizavimas. 1968 metais Justinas Marcinkevičius parašė "Mindaugą", 1970-aisiais - "Katedrą", Donatas Sauka - "Tautosakos savitumą ir vertę". Jaunimas skaitė M.Gimbutienės "Senovinę simboliką lietuvių liaudies mene", Algirdo Juliaus Greimo straipsnius apie lietuvių mitologiją. Povilas Mataitis 1967 metais iš Vilniaus miesto aktorių ir muzikantų subūrė etnografinį ansamblį, Folkloro teatrą, kuris turėjo didelį poveikį autentiško folkloro plėtrai.

Pasak A.Gudelio, žmonės kaip drugeliai skrido prie Rasos šventės laužo ugnies. 1969 m.

"Į tuo metu Lietuvių kalbos ir literatūros instituto rengiamas tautosakines ekspedicijas žiūrėjome atsargiai, laikėmės nuo jų atokiai, net viskuo įtarinėjome ekspedicijų vadovus, - prisiminė A.Gudelis. - Tik nepriklausomybės laikais sužinojome, kad Norbertą Vėlių dėl tų ekspedicijų tąsė saugumas. Mes buvome gana radikalūs, atsiriboję, įžūloki. Pamenu, VU žygeivis Tadas Šidiškis priėjo prie Antano Venclovos ir paklausė, kur šis padėjo iš tremties grįžusio J.Keliuočio knygas."

Kaip prisimena 1969 metų Rasos šventėje dalyvavusi Teresė Birutė Burauskaitė (dabartinė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinė direktorė), po Lietuvą plitęs ramuvietiškas, kraštotyrinis, foklorinis sambūris valdžiai atrodė nesuvaldomas. "Kai pabandė reguliuoti, pamatė, jog tai beveik neįmanoma, - sakė ji. - Rasos šventės buvo gražus, mūsų būtį nuskaidrinantis renginys. Be alaus ir garsiakalbių. Nepriklausomybės laikais šventę sugadino komercija."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"