TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tuo metu (1940–1945 m.) jį vadino Germantu

2013 11 29 6:00
Štuthofas 1943-1945 m. buvo Germanto „namai“, čia užgeso ir jo iškankinta gyvybė. www.saltiniai.info.lt nuotrauka

Šįmet kovo mėnesį minėjome 70 metų sukaktį, kai lietuvių tauta sėkmingu pasipriešinimu 1943-iaisiais sužlugdė jaunimo mobilizaciją į nacių sumanytą lietuvių SS legioną. Po kelių dienų sukaks 110 metų, kai gimė bene svarbiausias šio pasipriešinimo veikėjas – Pranas Meškauskas-Germantas.

P.Germanto vaidmuo priešinantis SS legiono formavimui ir ginant Lietuvos kultūrą, švietimą ir jaunimą nuo nacių užmačių iki šiol nėra suprastas ir tinkamai įvertintas. Tačiau jis – neabejotinai viena iš savo darbais Antrojo pasaulinio karo metais dėmesio nusipelniusių Lietuvos asmenybių. Apie šį mūsų šalies patriotą, sovietmečiu nepelnytai juodintą Lietuvoje, iki 1990-ųjų žinojome labai nedaug. Vienas sovietmečio autorius ideologiniais sumetimais Praną Germantą net pavertė Plungės žydų žudynių organizatoriumi, nors Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje šio žmogaus net nebuvo Lietuvoje, o Plungėje jis lankėsi tik po kelių mėnesių. Objektyvesnės informacijos apie šį plungiškį galėjome gauti tik atkūrus Nepriklausomybę. Tada apie P.Germantą galėjome skaityti įvairiose publikacijose ir kartu su juo Štuthofo konclagerio išbandymus patyrusio kunigo Stasio Ylos knygoje „Žmonės ir žvėrys“, Juozo Brazaičio (Ambrazevičiaus) knygoje „Vienų vieni“, Mykolo Biržiškos ir kitų į Vakarus pasitraukusių P.Germanto bendražygių atsiminimuose. Fragmentinių faktų apie žymų nacių meto veikėją taip pat buvo galima rasti naujuose istorikų ir publicistų tekstuose. Tačiau visuomenei ir ypač jos jaunajai kartai ši savo darbais ir pasiaukojimu lyg meteoras nacių okupacijos laikotarpiu blykstelėjusi asmenybė tebeliko beveik nežinoma. Tad šis straipsnis skaitytojus glaustai supažindins su šiuo iš Plungės krašto kilusiu žemaičiu ir Štuthofo konclageryje užgesusiu Lietuvos patriotu.

Nebeliko net kapo

Prano Germanto ankstesnė, tikroji, pavardė – Meškauskas. Tačiau 1940–1945 metais, t. y. paskutiniu ir svarbiausiu savo gyvenimo tarpsniu, jis pareigas ėjo, pasirašinėjo ir buvo žinomas visuomenei kaip Germantas (tokiu pavadinimu yra ežeras Telšių pašonėje). Jis gimė 1903-ųjų gruodžio 3 dieną Puškorių kaime (Plungės valsčius, Telšių apskritis), o mirė nacių koncentracijos stovykloje pačiame jėgų žydėjime, mažai išnaudojęs savo visuomeninio veikimo galimybes.

Kai Štuthofe 1945-ųjų balandžio 22 dieną užgeso šio savo kelerių metų intensyviais darbais visai Lietuvai pasitarnavusio Plungės žemaičio gyvybė, su juo kalėję lietuviai, atiduodami paskutinę pagarbą mirusiam likimo ir kančių kelio bendražygiui, papirko nacių pareigūnus ir išprašė leisti P.Germanto kūną krematoriume sudeginti atskirai (tai jau buvo įmanoma paskutinėmis konclagerio gyvavimo dienomis). Pelenų urna 1945-aisiais buvo palaidota Kopenhagos katalikų kapinėse. Ten antkapis išbuvo iki 1960-ųjų, mat, tikriausiai tikėtasi, kad iki to laiko urną bus galima perlaidoti Lietuvoje. Tačiau bendražygiams pamiršus sumokėti kapinių administracijai už kitą laikotarpį, kapo nebeliko.

Pagal universitetinį išsilavinimą P.Meškauskas buvo lituanistas, baigęs Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Dar studijuodamas jis pasižymėjo savo sumanymais ir rašto darbais, kūrybine veikla užsiėmė ir nuo 1925-ųjų dirbdamas lietuvių kalbos mokytoju Alytaus valstybinėje gimnazijoje, Plungės „Saulės“ draugijos gimnazijoje, Kražių „Žiburio“ draugijos gimnazijoje. Būdamas aktyvus ir kūrybingas žmogus, nesitenkino vien pedagoginiu darbu: rinko sinoniminius lietuvių kalbos žodžius, rašė lietuvių kalbos vadovėlius, žurnale „Vairas“ analizavo laikraščių kalbą.

Vėliau pasuko į akademinio mokslo kelią. Tam įtakos galėjo turėti ir jo metais su trupučiu jaunesnis brolis Kastas (Kastantas). Brolis taip pat buvo lituanistas, gal net gabesnis už Praną, Kastui prognozuota mokslininko filosofo ateitis, tačiau jis dar labai jaunas, 1932 metais, nuskendo Baltijos jūroje. Galbūt Pranas bandė pratęsti jaunėlio brolio kelią…

Rengdamasis moksliniam darbui, studijoms užsienyje P.Meškauskas gavo tiems laikams nemažą stipendiją. Studijavo Vokietijoje Leipcigo ir Karaliaučiaus universitetuose. Vokietijoje 1936 metais jam buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Tai buvo laikas, kai vokiečių tauta drauge su Hitleriu vis labiau klimpo į rasistinės ir didžiavalstybinės nacionalsocializmo teorijos ir praktikos liūną - vis labiau buvo varžomos kitaminčių ir žydų teisės. Be abejo, Pranas, lankydamasis Lietuvoje, apie padėtį nacių valdomoje Vokietijoje pasakojo savo pašnekovams. Tačiau nėra duomenų, kad būsimasis Germantas žavėjosi nacių „pertvarkymais“, nors jo įspūdžius kai kas Lietuvoje galėjo suprasti kaip pritarimą Hitlerio vidaus politikai.

Tad į Lietuvą grįžęs P.Meškauskas dėl tariamo palankumo kai kurioms nacionalsocializmo idėjoms nebuvo priimtas į anksčiau jam numatytas dėstytojo pareigas Klaipėdos pedagoginiame institute (1939 m., Vokietijai užgrobus Klaipėdą, šis institutas buvo perkeltas į Panevėžį, o po pusmečio – į Vilnių). Vėliau sąžiningi išeivijos lietuvių veikėjai pripažino, kad vadinamasis P.Meškausko palankumas nacionalsocializmo idėjoms buvo gandų lygio, sprendimus priimančiose institucijose dirbtinai sukurtas pavyduolių, norint sugalvoti dingstį užkirsti kelią jauno daktaro akademinei karjerai.

P.Meškauskas-Germantas 1942 metais. /Nuotrauka iš Stanislovo Buchavecko asmeninio archyvo

Tad Lietuvos Nepriklausomybės saulėlydyje į mokslinį ir akademinį darbą neįsileistam P.Meškauskui teko prisiglausti Valstybės saugumo departamente (VSD). Čia jam buvo suteiktos departamento inspektoriaus pareigos, nuo 1938-ųjų laikinai teko eiti ir Spaudos skyriaus viršininko pareigas. Tad P.Meškauskas, net ir būdamas nustumtas į šešėlį, buvo žinomas kaip knygų ar straipsnių autorius bei tuometinių įvykių pasaulyje analitikas, vertėjas. Šis žmogus įžvelgė Lietuvai ir lietuvių tautai gresiantį ne vien Stalino imperijos bolševizmo, bet ir vokiečių nacionalsocializmo pavojų.

Galima manyti, kad nerealizuotos profesinės viltys ir darbas VSD dar padidino ir šiaip mažakalbio žemaičio uždarumą, tam tikrą nepasitikėjimą žmonėmis, atsargumą su jais bendraujant. Beje, užbėgant įvykiams už akių, galima pasakyti, kad tokios vėliau Germantu tapusio P.Meškausko asmeninės savybės ir patirtis bus labai reikalingos Lietuvai, prasidėjus bolševikų ir nacių okupacijų laikotarpiui. Būsimai pasiaukojamai misijai atlikti bus svarbios ir dirbant VSD įgytos pažintys su keliais įtakingais vokiečiais, tarp jų – su būsimu Tilžės gestapo komisaru Heinzu Graeffe, 1940 metais vertėjaujant įvykę susitikimai su Reicho vyriausiosios saugumo valdybos viršininku Reinhardu Heydrichu ir Vokietijos gestapo viršininku Heinrichu Muelleriu. Megzti kontaktus su vokiečiais jam padėjo ne tik puikios vokiečių kalbos žinios, bet ir Vokietijoje gautas mokslinis laipsnis. Tuomet nacių Vokietija artėjo prie savo triumfo aukščiausio taško, o Lietuva – prie 1940-ųjų birželio 15 dienos tragedijos.

Beje, iki tų įvykių apibūdinimo dar reikia paminėti bent kai kuriuos P. Meškausko kūrybinės veiklos vaisius: „Lietuvių rašomosios kalbos vadovėlis“ (trys dalys, 1926, 1928, 1929), „Lietuvių kalbos sintaksė“ (vadovėlis, 1929), „Laikraštinės kalbos trūkumai“ (1932), „Komunizmas – žmonijos nelaimė“ (1937), „Pasaulio politikos posūkis“ (1938).

Nuo bolševikų gelbėjosi Vokietijoje

P.Meškauskui buvo lemta paskutiniam matyti dar laisvus Maskvos emisarams išdavikiškai perduotus du generolus – vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir VSD vadovą Augustiną Povilaitį. 1940 metų birželio 15-osios vakarą juos abu su šeimomis P.Meškauskas lydėjo į prie sienos su Vokietija esančią A. Povilaičio tėviškę Pašvenčio kaime. Pasienio punkte ties Smalininkais P.Meškauskas perėjo į Vokietiją pasiteirauti, ar vokiečiai įsileis jo lydimas šeimas. Po kelių valandų grįžęs rado abu generolus suimtus … lietuvių pasienio policininkų. Vietos mokykloje laikinai įrengtoje areštinėje naktį sulaikytam teko praleisti ir P.Meškauskui. Tačiau birželio 16 dienos rytą jis buvo paleistas, nes jo pavardės nebuvo Raseinių apskrities viršininko gautame nurodytų asmenų suėmimo įsakyme. Būsimasis Germantas dar turėjo laiko grįžti į Kauną. Čia ilgiau neužtruko, nes jautė, kad okupantų, aukštų vietinių kolaborantų ir jų bailių klapčiukų rankos greitai pasieks ir jį. Tad nuo NKVD tardytojų „malonių“ jis gelbėjosi Vokietijoje, iš pradžių - Tilžėje, paskui – Berlyne.

Vokietijoje P.Meškauskas, trumpai ir iš dalies ironiškai tariant, užsidėjo nacių kolaboranto kaukę ir savo veikla 1940–1941 metais užminė daug istorijos mįslių. Kai kurie iš klausimų-klaustukų Lietuvos istorijai ne tokie svarbūs. Pvz., kada P.Meškauskas atsisakė savo pavardės ir ėmė prisistatyti P.Germantu. Aišku, kad vokiečiams nauja pavardė turėjo labiau imponuoti nei buvusioji (juk naciai labai garbino savo protėvius germanus). Apie pavardės pakeitimą galbūt galima sužinoti įdėmiau patyrinėjus nacių laikotarpio Vokietijos archyvus ar Antrajame pasauliniame kare nacius nugalėjusių didžiųjų valstybių archyvus (ten pateko dalis vokiečių dokumentų). Juose galbūt išliko dokumentų apie tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis P.Germantas pradėjo dirbti Rytų politikos referentūroje. Ar jis tik bendradarbiavo su šia Berlyno įstaiga? Koks buvo jos formalus santykis su gestapu?. Archyvuose galbūt galima rasti kokį nors raštą su jo įsipareigojimais naciams. Ar kokį kitą pasižadėjimą pagal laikiną prieglaudą Berlyne suteikusių vokiečių pareigūnų reikalavimus. Nauji archyviniai šaltiniai suteiktų kiek daugiau aiškumo, suprantant P.Germanto tuometę padėtį, ir jo gyvenimo Vokietijoje laikotarpį, sužinoti, kur jis gyveno, kokias pareigas ėjo. Taip pat atskleisti, kaip 1940–1941 metais per jį naciai bandė paveikti lietuvių pabėgėlių sukurto Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veiklą. Tačiau ir rasti nauji archyviniai šaltiniai neatskleis P.Meškausko-Germanto tuometinio vidinio pasaulio. Liks klausimas, ką jis Berlyne, bendraudamas su nacių pareigūnais, iš tikrųjų galvojo, kada suprato ir Vokietijos nacių ekspansijos grėsmės mastą Lietuvai. Pagaliau, kada prisiėmė Konrado Valenrodo vaidmenį? Žinome, kad aukšti nacių valdžios pareigūnai ir gestapas bandė pasinaudoti P.Germantu kaip savo patikėtiniu. Su P.Germanto asmenybe buvo siejami Lietuvos kolonizavimo ir vokietinimo planai. Tačiau išėjo priešingai. Jis, pasinaudojęs vokiečių suteiktais įgaliojimais, nuo nacių užmačių gynė Lietuvos interesus.

Būtina pabrėžti, kad 1940-1941 metų P.Germanto gyvenimas ir veikla Tilžėje bei Berlyne beveik neatspindėta išeivijos lietuvių atsiminimuose. O jis pats po karo neturėjo galimybių mums pasakyti apie tai, ką ten veikė, ką iš tikrųjų jautė ir galvojo, kur klydo, kada ir kodėl pakeitė savo požiūrį į savo gyvenamojo meto reiškinius ir įvykius. Iš atsiminimų sužinome, kad vienu metu jis siekė tapti LAF vadovo Kazio Škirpos pavaduotoju. Turbūt per P.Germantą naciai norėjo labiau kontroliuoti ir sau naudinga linkme nukreipti lietuvių veiklą Vokietijoje. Galima teigti, kad Vokietijoje jis buvo atsidūręs nuo bolševikų pabėgusių tautiečių izoliacijoje. O 1941-ųjų balandžio pabaigoje kažkuris iš LAF „specialistų“ netiesiogiai įvardijo P.Meškauską-Germantą tarp galimų gestapo agentų tarp lietuvių. Tačiau žiūrint iš laiko perspektyvos, galima teigti, kad ta izoliacija ir gestapo agento etiketė vėliau, jau Lietuvoje, palengvino jam vykdyti Konrado Valenrodo vertą misiją.

Ašara išdavikė

Kaip asmuo, kuriuo pasitikėjo įtakingi nacių pareigūnai, P.Germantas (jau ne Meškauskas) į Lietuvą grįžo 1941-ųjų birželio pabaigoje. Lietuvos laikinąją vyriausybę (LLV) jis iškart informavo apie vokiečių vadovybės planus Lietuvos atžvilgiu ir perdavė LLV ministro pirmininko pareigas einančiam Juozui Ambrazevičiui Vokietijoje internuoto K.Škirpos pranešimą. Apie P.Germanto veiklą LLV gyvavimo laikotarpiu esama labai mažai duomenų, tad tik epizodiškai vėliau sustosime prie kai kurių to laikotarpio faktų.

1941-ųjų rugpjūtį, kai savo veiklą nutraukė nacių vis labiau izoliuojama LLV, vokiečių okupacinė civilinė administracija (vokiškai - Zivilverwaltung) per 1941 metų Birželio sukilimą atkurtas ministerijas (1940 m. pabaigoje bolševikai jas vadino liaudies komisariatais) pervadino vadybomis. Joms vadovauti paskyrė generalinius tarėjus. Švietimo vadybos generaliniu tarėju jau anksčiau vokiečių pareigūnai buvo numatę P.Germantą, tad jis tas pareigas pradėjo eiti 1941 metų rugpjūčio viduryje. Pasinaudodamas jam parodytu nacių palankumu, Germantas (toliau jį vadinsime naująja pavarde, be vardo inicialo, taip jis dažniausiai pasirašydavęs būdamas tarėju) tęsė LLV ministro pirmininko ir švietimo ministro J.Ambrazevičiaus vykdytą švietimo politiką.

Būdamas švietimo generaliniu tarėju Germantas ir toliau informavo J.Ambrazevičių, vieną iš lietuvių antinacinio rezistencijos pogrindžio vadovų, apie vokiečių civilinės administracijos Lietuvoje planus, priemones ir konsultuodavosi su juo lietuvių tautos gyvybinių ir kultūrinių jėgų bei švietimo sistemos išsaugojimo klausimais. Iš pradžių, kol švietimo vadyba maždaug dvi savaites veikė Kaune, jau J.Ambrazevičius ateidavo į Germanto kabinetą pasitarti ir pasikalbėti dėl perduotų švietimo reikalų.

Švietimo generalinis tarėjas Germantas savo darbais ir įvairiomis pastangomis buvo ne tik Lietuvos visuomenei pasitarnavęs veikėjas, nacių okupacijos metais labai padėjęs antinacinės rezistencijos sąjūdžiui, bet ir pats labai slaptai jame dalyvavęs. Iš tokių slaptų Germanto veiksmų, atvažiavus į Kauną, galima paminėti Vytauto kalno parke naktimis vykusius susitikimus su gestapo sekamu „Lietuvių fronto“ (1941 m. spalį įsteigtos katalikiškos pakraipos antinacinės organizacijos) vadovu tapusiu J.Ambrazevičiumi. Ginti Lietuvos švietimo įstaigas nuo nacių užmačių ir įvairių kitų vokiečių karo mašinai reikalingų planų Germantui padėjo ta aplinkybė, kad 1941-ųjų rugsėjo pradžioje Švietimo vadyba buvo perkelta iš Kauno į Vilnių (veikė pastatų komplekse, kuriame ir dabar yra Švietimo ir mokslo ministerija), t. y. atokiau nuo Kaune rezidavusio generalkomisaro Lietuvai Adriano fon Rentelno įstaigos. Vilniuje švietimo generalinis tarėjas turėjo daugiau laiko ir galimybių ignoruoti ar švelninti Lietuvai pavojingus ir kenksmingus nacių potvarkius bei žodinius įsakymus, tai derinti su kitais generaliniais tarėjais lietuviais ir tautinės rezistencijos pogrindžiu. Maža to, norėdamas, kad nacių pareigūnai juo pasitikėtų ir kuo ilgiau nedemaskuotų, netgi prašydavo rezistencijos vadovų įtakoti, kad lietuvių tautinio pogrindžio antinacinė spauda jį pakeiksnotų kaip nacių šalininką. Mat vokiečių gestapas tai laikytų lojalumo įrodymais.

Verta paminėti vieną J.Ambrazevičiaus ir Germanto ankstesnį legalų susitikimą dar LLV egzistavimo metu. Tą pokalbį LLV vadovo kabinete iš šalies stebėjo ir diskusijoje nedalyvavęs vidaus reikalų ministras Jonas Šlepetys. Tada ilgai kalbėtasi apie padėtį nacių okupuotoje Lietuvoje ir moraliniu požiūriu sudėtingoje padėtyje atsidūrusių jos veikėjų veiklos priotitetus. Išėjus Germantui, J.Šlepetys pasakė LLV ministrui pirmininkui apie Germantą: „Kas jam nutiko, kad per veidą nusirito ašara“. Juk J.Ambrazevičius kalbėjo jautriam ir kūrybingam, bet tvirtam žmogui, kuris galvojo taip pat, bet dar nenorėjo atsiskleisti, kas iš tikrųjų esąs širdyje… Tos trumpalaikės Germanto būsenos pats LLV vadovas nebuvo pastebėjęs. Ši, atrodytų, nereikšminga istoriografinė detalė – dar vienas įrodymas, kad 1941-ųjų birželį nacių patikėtinis į Lietuvą atvažiavo jau tvirtai persikūnijęs į Konradą Valenrodą. Tad aiškinimai, kad būtent J.Ambrazevičius ir kiti su Germantu bendravę visuomenės veikėjai bei įtakingi bendradarbiai tik 1941 metų pabaigoje jį iš pronacio „perauklėjo“ į Lietuvos patriotą, yra klaidinantys. Tokią ir dabar dar dažnai vis dar pateikiamą nuomonę paneigia ir Lietuvių nacionalistų partijos (LNP) kūrimo istorija. Daugelis atsiminimų autorių, istorikų ir publicistų kaip užkeikimą kartojo ir tebekartoja teiginį, kad Germantas atvyko steigti nacionalsocializmo ideologijos pagrindais grįstos lietuvių partijos.

J.Ambrazevičius slapta konsultavo Germantą, o šis informuodavo jį apie nacių planus. /XXI amzius.lt nuotrauka

Dėl tokių LNP „pagrindų“ irgi galima diskutuoti, bet kol kas tik iškelkime kelis klausimus. Ar jis tikrai siekė, kad tokia partija Lietuvoje atsirastų? Kodėl jau publikuotuose LNP veikėjo Zenono Blyno karo metų dienoraščiuose kelis kartus rašoma, kad LNP vadovai labai nenori, kad vokiečių proteguojamas Germantas taptų švietimo generaliniu tarėju? Kodėl nacių okupacijos pradžioje, kai Germantas dar dalyvaudavo LNP vadovybės susirinkimuose, juose jis vis buvo „auklėjamas“? Dar galima pridurti, kad kai kurie LNP lyderiai norėjo, kad kelis mėnesius nacių legaliai veikti palikta vienintelė partija Lietuvoje siekė turėti kuo daugiau narių. Kartais tai daryta ir apgaule. Žinoma, kad Vilniuje Rytų Lietuvos švietimo reikalams iki 1941 m. rugsėjo vadovavęs Juozas Vaičaitis į tarnybą besiprašančiam piliečiui duodavo užpildyti neva kadrų įskaitos anketą. Vėliau paaiškėdavo, kad tai – LNP nario anketa su asmens parašu. Tokias anketas Vilniuje buvo užpildę ir daugelis švietimo reikalus tvarkiusių tarnautojų (antrosios sovietų okupacijos pradžioje tos anketos pateko į saugumiečių rankas). Kai 1941 m. rugsėjį abu Lietuvos švietimo centrai buvo sujungti, ir Germantas su švietimo vadyba iš Kauno persikėlė į Vilnių, joje įdarbinti vilniečiai tarnautojai prisimena, kad iš jų įstaigos LNP „savaime išgaravo“. Galima teigti, kad LNP iki partijos lygio taip ir nesubrendo, pradėjo skaidytis dar iki tol, kol naciai nutraukė jos legalią veiklą (1941 m. gruodžio 17 d.).

Geriausias variantas Lietuvai

Ginti Lietuvos kultūros ir mokslo įstaigas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetus, mokyklas nuo okupantų nacių užmačių reikėjo jau 1941 metų rudens pradžioje. Germantui teko ilgai kovoti dėl Lietuvos universitetų teisės atnaujinti veiklą, vėliau – už tai, kad į pirmąjį kursą būtų priimami nauji studentai. Mat iš pradžių Alfredo Rozenbergo vadovaujamos Reicho okupuotų Rytų kraštų ministerijos pareigūnai Baltijos šalyse buvo numatę palikti veikti tik kelias aukštąsiais mokyklas - Tartu universitetą, Rygos aukštąją technikos mokyklą, o Lietuvoje – Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijas. Tačiau LLV atliktų pertvarkymų Lietuvos švietimo srityje naciai šiurkščiai nubraukti negalėjo. Taip kaip buvo elgtasi su palyginti nedidele Lietuvos žydų bendruomene. Priminsiu, kad naciai jau 1941-ųjų birželį nuo LLV jurisdikcijos atskyrė Lietuvos žydus, iš jų atėmė bet kokias pilietines teises, izoliavo, neleido veikti žydų mokykloms. Kartu prasidėjo žydų naikinimas.

Nors naciai, pagal vokiečių nacionalsocializmo rasistines nuostatas, lietuvių taip pat nelaikė itin aukštos vertės tauta, savo plano „Ost“ metmenyse numatė ją suvokietėti. Tokio ilgiau turėjusio trukti proceso pradžiai paspartinti švietimo srityje naciams reikėjo paklusnaus statytinio ir jie pasirinko Germantą. Tai Lietuvos kultūrai ir švietimui tuometinėmis nacių okupacijos sąlygomis buvo geriausias variantas.

Germantas, klausydamasis vokiečių pareigūnų nurodymų ir pamokymų, į ilgas kalbas su jais stengdavosi nesivelti, dažnai tik pritardavo jų mėgstamu vokišku žodeliu „jawohl“ (lietuviškai reikštų „žinoma“ ar „gerai“). Tačiau po to rasdavo būdų ir galimybių generalkomisariato nurodymus koreguoti arba visai juos pamiršti ir taip švelninti nacių politikos padarinius Lietuvos švietimui, kultūros įstaigoms, jaunimui ir apskritai Lietuvos gyventojams. Tai geriausia būdavo daryti, jei Lietuvos kultūrą ir švietimą imdavo „globoti“ kitas vokiečių pareigūnas. Tuomet su jo pirmtaku žodžiu aptarti dalykai nustodavo galioti, o „derybas“ dėl anksčiau raštu suformuluotų grėsmingų nacių planų buvo galima pradėti iš naujo.

Rengdamasis ne itin maloniai kelionei į generalkomisariatą Kaune ar laukdamas Vilniuje atvykstančių vizitatorių iš Kauno, Rygos (čia buvo nacių sudaryto Ostlando reichskomisariato, kuriai priklausė ir vadinamoji Lietuvos generalinė sritis, administracijos būstinė) ar Berlyno, Germantas visada į pagalbą pasitelkdavo abiejų universitetų rektorius, senato narius ir kitus profesorius ar mokyklų direktorius, teatralus bei kitų profesijų asmenis. Su jais po eilinio lietuviams nepalankaus nacių reikalavimo ar nurodymo pasitardavo, ieškodavo išeities iš susidariusios padėties. Vilniuje Germantas visada galėjo pasikliauti universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos, dekano Stasio Žakevičiaus, žurnalisto Rapolo Mackonio, Balio Sruogos ir kitų žmonių patarimais. Atvykęs į Kauną švietimo generalinis tarėjas galėjo pasitari su įžvalgiu Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi Juliumi Gravrogku, taip pat su Vincentu Brizgiu, Zenonu Ivinskiu, Juozu Meškausku bei savo kolegomis generaliniais tarėjais Mečislovu Mackevičiumi (teisingumo), Jonu Matulioniu (finansų), Vladu Jurgučiu (ūkio). Pastarasis 1942-ųjų kovą atsistatydino iš tarėjo pareigų, bet padėjo Germantui priešintis nacių mėginimams uždaryti Lietuvos mokslų akademiją, vadovaujamą V.Jurgučio.

Sumaniai išnaudodamas nacių pasitikėjimą ir diplomatiškai laviruodamas, Germantas 1941-ųjų rudenį ne tik apsaugojo aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas nuo jų uždarymo, bet ir 1942 metais sugebėjo išplėsti vidurinių (gimnazijų ir progimnazijų) mokyklų tinklą. Švietimo generalinis tarėjas taip pat daugiau nei buvo įmanoma karo ir okupacijos sąlygomis rėmė teatrus, muziejus, Mokslų akademiją ir kitas įstaigas. Gynė lietuvių kultūrą ir švietimą nuo nacių siekių germanizuoti ir kolonizuoti Lietuvą, nuo skleidžiamų nacionalsocializmo idėjų įtvirtinimo, ne kartą užstojo Lietuvos akademinį ir gimnazijų jaunimą priešindamasis nacių užmačioms panaudoti jį Vokietijos karo poreikiams (Reicho darbo tarnybai, kariuomenei ir pan.). Net kelis kartus jam teko atremti mėginimus apriboti universitetų veiklą. Pavyzdžiui, 1942-ųjų kovo 4 dieną generalkomisariato Kaune Germantui atsiųstame rašte nurodoma, kad universitetuose toliau galės veikti tik medicinos, ekonomikos ir technikos fakultetai, o kiti, „kurių veikimas nelaikomas svarbiu karo reikalams, turi savo darbą stabdyti“. Vėliau rastas kompromisas ir išeitis - vokiečiai sumažino lėšas švietimo įstaigoms, bet atsisakė drastiškų reikalavimų, o P.Germantas pradėjo remti švietimo, kultūros ir mokslo įstaigas visuomenės suaukotomis lėšomis.

1942-ųjų rugpjūtį P.Germantas atsisakė pasirašyti potvarkį, pagal kurį abiturientai, prieš stodami į aukštąją mokyklą, būtų turėję atlikti Reicho darbo tarnybos (RDT) prievolę Vokietijoje. Taip pat apgynė Vytauto Didžiojo universitetą nuo kelių fakultetų perkėlimo į Vilnių. Tai būtų reiškę ne tik aukštosios mokyklos Kaune greitą likvidavimą, bet ir miesto vokiškos kolonizacijos paspartinimą (pagal perspektyvinius nacių planus Kaunas turėjo tapti vokišku miestu). Mokytojai, studentai ir gabūs moksleiviai buvo remiami iš savanoriškai visuomenės suaukotų lėšų, pavadintų dr. Germanto fondu, apie kurį nacių pareigūnai sužinojo tik po švietimo generalinio tarėjo arešto.

Sprendė lietuvių tarpusavio nesutarimus

Ne vien kontaktai su vokiečių pareigūnais, raštų ir memorandumų jiems rašymas atimdavo daug generalinio tarėjo laiko, laikė jį nuolatinėje įtampoje dėl neatliktų generalkomisariato nurodymų. Germantas gaišdavo savo laiką bei eikvojo energiją ir lietuvių tarpusavio nesutarimams glaistyti. Pavyzdžiui, B.Sruogą kai kurie jo priešai lietuviai norėjo pašalinti iš Vilniaus universiteto. Tai daryti buvo pradėta dar esant LLV. Germantas sustabdė profesoriaus atleidimo procesą. 1941-ųjų rudenį švietimo generaliniam tarėjui teko nagrinėti daug skundų dėl tikrų ar pramanytų pedagogų, švietimo ir kultūros įstaigų vadovų bei tarnautojų padarytų „nuodėmių“ per pirmąją sovietų okupaciją. Daugiau ar mažiau prosovietiškais veiksmais 1940–1941 metais pasižymėjusiais tarnautojais atsikratyti Germantą ragino ir vokiečių generalkomiariatas. Nacių motyvus galima suprasti. Jų kolonizacinės politikos okupuoto krašto inteligentijos atžvilgiu strateginis tikslas buvo aiškus – ją, ir taip labai nukentėjusią nuo bolševikų per sovietų okupaciją, dar labiau sumažinti, kuo daugiau inteligentų išstumti iš į visuomenės užribį, o likusius priversti tarnauti Trečiajam reichui. Tačiau per sovietmetį prasižengusių žmonių atžvilgiu švietimo generalinis tarėjas buvo mažiau radikalus nei LLV laikotarpiu universitetus ir mokyklas prižiūrėję kai kurie lietuvių pareigūnai Kaune, Vilniuje ir apskrityse.

Apskrityse pradžios mokyklų inspekcijoms, vietoj liaudies švietimo skyrių atkurtoms 1941-ųjų birželį, didelį poveikį besikuriančios LNP nariai. Jie stengėsi iš pareigų pašalinti mokytojus, kurie per sovietų okupaciją su mokiniais buvo priversti minėti 1917 metų bolševikų perversmo metines, kalbėti įvairiuose mitinguose, dalyvauti kituose sovietizacijos veiksmuose.

Nemažai bolševikmečiu taip „prievartautų“ mokytojų laukė tokio atleidimo iš pareigų įsakymų, tačiau generaliniu tarėju tapęs Germantas sustabdė tokius desovietizacijos perlenkimus. Kadangi po 1941 metų Birželio trėmimų daugelyje pradžios mokyklų atsirado laisvų darbo vietų, į jas iš kitų valsčių ar apskričių buvo perkeliami LNP ir kitų vietinių aktyvistų persekiojami pedagogai. Tai buvo tarp kūjo ir priekalo atsidūrusios tautos gyvybinių ir intelektualinių jėgų, kiekvieno lietuvio tausojimo pozicija, kurią jis išsakė jau minėto vizito pas LLV vadovą J.Ambrazevičių metu. Taip pat tausojančiai Germantas elgėsi ir su progimnazijų bei gimnazijų direktoriais, mokytojais. Kai kurie sovietmečiu aktyviau reiškęsi pedagogai taip pat persikėlė į kitas mokyklas, kur galėjo išvengti prikaištų dėl 1940–1941 metų „nuodėmių“. Aukštesniųjų mokyklų direktoriai žinojo tvirtą generalinio tarėjo poziciją ir dėl buvusių komjaunuolių. Daugumos jų buvimą okupantų organizacijoje Germantas laikė ideologinės prievartos ir jaunystės klaidos išraiška, ragino moksle pažangių buvusių komjaunuolių nešalinti iš mokyklų, nors to reikalauta net keliais nacių potvarkiais.

Germantas pagal galimybes stengėsi išsaugoti kiekvieną žmogų Lietuvos ateičiai. Siekė, kad ir labai sudėtingomis karo ir nacių okupacijos sąlygomis jaunimas galėtų lavintis. Pabrėždavo, kad tik išsilavinę žmonės galės akurti Lietuvos valstybę, jos ūkį ir kultūrą. Tokių viešų patriotinių Germanto pasisakymų ir kalbų ypač padaugėjo 1943 metų pradžioje, prasidėjus atvirai generalinių tarėjų ir vokiečių generalkomisariato konfrontacijai dėl lietuvių SS legiono sudarymo.

Kai 1943 metų vasarį naciai uždraudė minėti 1918 metų vasario 16-osios akto sukaktį, Germantas su savo bendraminčiais rado išeitį. Kaip prisiminė švietimo vadyboje dirbęs Mikalojus Lomanas, prieš 1943 metų vasario 16 dieną mokykloms buvo pranešta, kad visuotinai bus minima Jono Basanavičiaus mirties (1927 m. vasario 16 d.) metinių sukaktis. Tad daugelyje Lietuvos kultūros ir švietimo įstaigų buvo pagerbtas ne tik Lietuvos valstybingumo patriarchas, bet ir paminėta Nepriklausomybės šventė. J.Basanavičiui pagerbti 1943 metų vasario 15-ąją įvyko didelis renginys ir Vilniuje. Jame, pasak M.Lomano, „Germantas išdrožė tokią patriotišką kalbą, kad daugumą susirinkusiųjų tiesiog nustebino jo drąsūs išsireiškimai. Tarpusavyje kalbėjome, kad už tai mūsų vadovas gali nukentėti“.

Kategoriškas „ne“ - SS lietuvių legionui

1943-ųjų vasario 16-ąją buvo sušauktas generalinių tarėjų ir kai kurių kitų aukštų lietuvių savivaldos pareigūnų pasitarimas, nes pagal iš Berlyno, Rygos gautus nurodymus, Kaune įsikūrusio generalkomisaro Lietuvai A.Rentelno įstaiga kartu su gestapu paleido jaunuolių (tarp jų – ir aukštesniųjų klasių gimnazistų ir studentų) mobilizacijos į lietuvių SS legioną mechanizmą. Buvo rengiami potencialių legionierių sąrašai, ruošiamos patalpos jaunuolių patikrinimo komisijoms ir pan. Lietuvių pasitarimuose ieškota būdų išlaviruoti. Tačiau nacių Vokietijai prireikė ir Lietuvos jaunuolių kraujo Rytų fronto spragoms kamšyti. Į Waffen-SS dalinius mobilizuojami latviai ir estai jau vyko į fronto apkasus arba mokėsi kariauti pratybose.

Generalinių tarėjų, kurie pagal nacių instrukcijas kolegialiai neturėjo aptarinėti Lietuvos reikalų (o tik kontaktuoti su tam tikros srities nacių kuratoriumi), 1943 metų vasarį ir pirmąją kovo pusę dažnai tardavosi tarpusavyje, intensyviai bendravo su universitetų vadovais ir darbuotojais, kurių daugelis dalyvavo antinacininėje veikloje arba pagal išgales ją rėmė. Tad netrukus susiformavo vieninga pozicija – boikotuoti mobilizaciją į nacių sumanyto lietuvių SS legioną. Generalinių tarėjų ir rezistencijos pogrindžio organizacijų nusistatymas prieš mobilizaciją buvo platinamas per nelegalią antinacinę spaudą.

Du iš tarėjų - Germantas ir M.Mackevičius - griežčiausiai priešinosi ir vadovavo visų tarėjų pasipriešinimui, teikė kontrargumentus nacių siūlomiems potvarkių projektams. Jiems abiem tuos argumentus tekdavo išsakyti ir vokiečiams, kai tarėjus išsikviesdavo A.Rentelnas, jo pavaldiniai arba gestapo pareigūnai. Kai A.Rentelnas, grasindamas konclagerių ir mirties bausmėmis, iš pykčio daužė kumščiu į stalą, savo argumentus taip pat paremdavo ir Germantas. Svarbiausias Germanto ir M.Mackevičiaus išsakomas kontrargumentas prieš mobilizaciją – Lietuva okupuota ir pagal tarptautinę teisę okupuojanti šalis negali imti vyrų į savo armiją kaip šauktinių. Vokiečių komisijos beveik nesulaukė savanorių. Į jas dažniausiai ateidavo tik tie, kurie žinodavo, kad dėl ligų ar kitų priežasčių į legionierius netiks…

Dabartiniame ŠMM pastatų komplekse Vilniuje nuo 1941-ųjų veikė Švietimo vadyba. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Matyt, Germantas, dėl SS legiono atvirai pasipriešinęs nacių vietininkui Lietuvoje A.Rentelnui, vienintelis iš 46 suimtųjų žinojo, kad bus suimtas. Jis net stebėjosi, kad nebuvo suimtas per priešpaskutinį vizitą pas A.Rentelną. Su generalkomisaru paskutinį kartą jis buvo susitikęs 1943-ųjų kovo 15 dieną, o grįžęs į Vilnių dar užėjo į švietimo vadybą, kurios viename iš kabinetų buvo įrengtas antinacinės spaudos sandėlys. Tačiau gestapininkai spaudos neaptiko -galbūt krata švietimo vadyboje buvo paviršutiniška, o galbūt vadyboje dirbę rezistentai nelegalius laikraščius ir literatūrą spėjo išgabenti anksčiau.

P.Germantas gestapo pareigūnų buvo suimtas jau kitą dieną, po to kelias paras kalintas Vilniaus, Kauno, Tilžės, Karaliaučiaus ir Marienburgo kalėjimuose, galiausiai su grupe 46 lietuvių visuomenės veikėjų įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. Esama duomenų, kad dėl nesėkmės mobilizuojant lietuvius į SS naciai suimtuosius kaip įkaitus norėjo demonstratyviai sušaudyti Lietuvoje, bet vėliau nusprendė išgabenti juos į „mirties stovyklą“. Matyt, vadovai iš Berlyno buvo gavę įsakymą, veikiausiai žodinį, kuo žiauriau elgtis su tais atvežtais lietuviais ir daliausiai juos sunaikinti.

Laikomus puspadžiu ir pasmerktus lėtai mirčiai, Štuthofe juos mušė tiek tarnautojai vokiečiai, tiek kaliniai-prižiūrėtojai, tarp kurių daugiausia buvo vokiečių ir lenkų. Tad konclageryje jau per pirmąsias savaites keli „46“ grupės lietuviai buvo užmušti. Tik tuomet, kai buvo gautas kitas signalas iš Berlyno, fizinis susidorojimas su rezistentų įkaitų grupe nutrauktas. Tačiau likę gyvi nebuvo paleisti. Jie buvo paskelbti „garbės kaliniais“ ir nuo tol turėjo teisę gauti siuntinius iš Lietuvos, galėjo padėti kitiems į konclagerį patekusiems tautiečiams…

Nauji išbandymai mirties akivaizdoje laukė 1945-ųjų pradžioje vykusios vadinamosios evakuacijos iš konclagerio metu. Tada būtent Germanto pastangomis daug kalinių liko gyvi. Buvęs švietimo generalinis tarėjas tiesiog degė noru išsaugoti savo bendražygius, kuriems grėsė mirtis, ir nuo kalinius lydinčių sargybinių, ir nuo ligas platinančių utėlių, kurios buvo labai pavojingos išsekusiems žmonėms. Germantas pats beveik nesisaugojo, mažai dėmesio kreipė į besikandžiojančias utėles, kiek galėdamas globojo sergančius ir parazitų iškamuotus kalinius lietuvius, latvius... Gal jautė, kad pokario metais jo nepaglostys ne tik sovietai, bet ir amerikiečiai? Vėliau Pamario (Pomeranijos) sniegu padengtais kelias ir keliukais varinėtų kalinių kolonų keliai išsiskyrė. Jau užsikrėtęs dėmėtąja šiltine P.Germantas pateko į kalinių grupę, kuri buvo grąžinta į tą patį Štuthofo konclagerį. Ten jis ir mirė, gulėdamas šaltame barake ant lentinio gulto.

XX a. Konradas Valenrodas

Apie mūsų straipsnio herojų šiek tiek atsiminimų yra parašęs ir Ignas Malinauskas (Malėno pavarde), daugelio vadovėlių mokykloms iki 1940 metų autorius. Nacių valdymo metais švietimo vadyboje jis ėjo Viduriniojo mokslo departamento direktoriaus pareigas. Be to, iki Germanto suėmimo 1943 metų kovą buvęs ir faktiniu jo pavaduotoju. I.Malinausko atsiminimus iš kitų išskyriau todėl, kad, būdamas išeivijoje JAV, tuose publikuotuose tekstuose jis bandė šaipytis (net šaržuodamas) iš Germanto. Iš esmės buvo pasišaipyta iš švietimo generalinio tarėjo įgimto žemaitiškumo, mažakalbiškumo.

Tačiau po kelerių metų I.Malinauskas, matyt, iš kitų Germantą pažinojusių lietuvių išeivių susilaukęs kritikos, pripažino perlenkęs lazdą. Turbūt jam iš buvusių nacių laikmečio universitetų rektorių, profesūros ir mokyklų direktorių lūpų teko išgirsti, kad Lietuvos švietimo įstaigų vadovai už Germanto nugaros buvo kaip už mūro sienos. Germantui atsidūrus Štuthofo konclageryje, I.Malinauskas savo tarnybinę padėtį švietimo vadyboje išsaugojo. Tada įstaigai vadovavo vokietis, įgaliotinis švietimo reikalams. O I.Malinauskas, gavęs nurodymus iš jo ar kitų vokiečių įstaigų pareigūnų, gal ir netylėdavo kaip pelė po šluota. Tačiau savo nuomonę įgaliotiniui vokiečiui pasakydavo tik šiam kreipiantis patarimo arba, kai, gavus Lietuvos visuomenei ir jaunimui grėsmingą nacių įsakymą ar potvarkį, iniciatyvą ieškoti išeities parodydavo švietimo vadybai pavaldžių įstaigų vadovai. Pastarieji iki 1943 metų kovo represijų buvo įpratę, kad su vokiečiais bendrauti ir grėsmes šalinti mokėjęs Germantas net beviltiškoje situacijoje rasdavo išeitį ir mažiausiais nuostoliais apgindavo universitetus, mokyklas, teatrus, muziejus nuo okupantų kėslų. Kita vertus, I.Malinausko atsiminimuose yra svarbių faktų, ypač apie pirmuosius Germanto kaip švietimo generalinio tarėjo darbo mėnesius.

Pabaigai tiktų pacituoti kelis sakinius iš Aleksandro Kantvilo, kartu su P.Germantu kalėjusio Štuthofo konclageryje, vėliau gyvenusio Australijoje, prisiminimų. Pasak A. Kantvilo, P.Germantas „atrodė visai puikus vyras tiek išvaizda (aukštas, stambus, bet nenutukęs), tiek ir protu, kuriuo, esu tikras, ir kiti neabejojo. Turėjo būti protingas ir gudrus, nes teko vadovauti Lietuvos švietimui, mokykloms, universitetui labai pavojingu laku, kai vokiečių kariuomenė skynė pergalę po pergalės ir okupacija, atrodė, nesibaigs ir nelengvės. Germantas mokėjo laviruoti, ir Lietuvos jaunimas beveik netrukdomai galėjo mokytis, kai aplink liepsnojo karas. Mūsų grupės (1943 m. suimtų kalinių lietuvių) jaunesnieji buvo linkę galvoti apie jį romantiškai, kaip apie mūsų laikų Konradą Valenrodą. Rūpestingumą ir gebėjimą vadovauti jis parodė baigiantis evakuacijai, kai blaškėmės išbadėję ir išvargę ties Dancigu bolševikų apsuptyje, vis dar saugomi vilkšunių ir ginkluotų esesininkų. Negailestinga mirtis, kuri jį pakirto, kai laisvė buvo jau arti, neleido jam pasisakyti, kas jis buvo, ką darė, ką galvojo ir jautė“.

Galima sakyti, jog Pranas Meškauskas–Germantas savo darbais ir pasipriešinimu tarsi meteoras blykstelėjo sovietų bolševikų ir vokiečių nacių kareiviškų ir saugumietiškų batų sumindžiotoje ir mindomoje, karo nusiaubtoje ir abiejų okupantų nužudytų žmonių krauju pasruvusioje Lietuvoje. Buvo jos kultūros ir švietimo gelbėtojas ir, atlikęs šią savo šventą ir ateities kartoms svarbią misiją, prasmego istorijos problemų (tarp jų – ir lietuvių tautinės antinacinės rezistencijos ir kolaboravimo su naciais) verpetuose. Dalis jų atsispindi straipsnyje, kuriame daugiausia rašoma apie 1940–1943 m. Germantą. Tačiau daugelio su juo susijusių ir Lietuvos istorijai svarbių faktų bei asmenų pavardžių nebuvo įmanoma pateikti. Pasiliko daug neatsakytų klausimų apie žmogų, kuris tuo pačiu metu lyg ir kolaboravo, ir buvo svarbus rezistencijos su okupantais veikėjas. Kitaip sakant, jį labai sunku įterpti į Antrojo pasaulinio karo istorijos bendraeuropinio vertinimo „stakles“. Dar galima pridurti, kad šiemet Lietuva, pirmininkaudama Europos Sąjungos tarybai, nepasinaudojo galimybe pakoreguoti tų „staklių“ veikimo ir neintegravo į Europos istoriją jai unikalios „Lietuvių SS legiono“ istorijos, su kuria buvo susijusi ir P.Meškausko–Germanto auka. O juk lietuvių neginkluotas pasipriešinimas ir SS legiono boikotas vyko beveik tuo pačiu metu, kai Indijoje prasidėjo Gandi vadovaujamas pasyvus ir neginkluotas pasipriešinimas prieš britų kolonizatorius (pastebite paraleles?). Tačiau šiemet mes Europai tarsi sakėme, kad prieš 70 metų Lietuvoje nieko pozityvaus neįvyko ir 1943-ieji metai istorijai reikšmingi tik tuo, kad čia buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. O galėjo būti prasmingai paminėtos abi sukaktys. Juk istorijai reikia ir pozityvo…

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"