TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tuskulėnai - negyjanti Vilniaus žaizda

2011 09 30 0:00
Archeologinių tyrimų Tuskulėnų dvaro parko teritorijoje metu masinėje kapavietėje atkasti 1944-1947 metais sovietų vykdytų egzekucijų aukų palaikai. Vilnius, 1994 metų vasara.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Užvakar Lietuvoje penktą kartą oficialiai paminėtas sostinės Tuskulėnų parke palaidotų sovietinių represijų aukų atminimas. Šio nusikaltimo pėdsakai buvo kruopščiai slepiami beveik penkis dešimtmečius. Dabar jau žinomi ir daugelio represijų aukų, ir jų budelių vardai. Tačiau nemažai Tuskulėnų paslapčių tikriausiai niekuomet nebus atskleista.

Kraupią Tuskulėnų parko paslaptį KGB slėpė iki paskutinės akimirkos. Slėpė ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo sovietinės Lietuvos valdžios bei Komunistų partijos vadovybės. Grifas "visiškai slaptai", kuriuo buvo paženklinti visi su 1944-1947 metais Vilniuje vykdytomis pasipriešinimo dalyvių egzekucijomis susiję dokumentai, turėjo užtikrinti, kad nei pats masinių žudynių faktas, nei jų aukų ir budelių vardai niekuomet nepatektų į dienos šviesą.

Šiandien jau žinoma, kad net ir praėjus dešimtmečiams nuo minimų įvykių norėta nuslėpti ne tik dokumentus, bet ir sunaikinti Tuskulėnų parke palaidotų nužudytųjų palaikus. Tiesa, vėliau tokio sumanymo buvo atsisakyta. Tačiau viskas, kas galėjo tapti šio nusikaltimo įrodymais, buvo saugoma visada. Tuo buvo rūpinamasi ne tik Vilniuje, bet Maskvoje.

Mirtina paslaptis

Slaptumo uždanga nebuvo praskleista ir prasidėjus SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtai "perestroikai" (persitvarkymui) bei "glasnost" (viešumo) politikai. Tiesa, KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas įsakyme "Dėl priemonių, vykdant SSKP CK 1989 metų birželio 28 dienos nutarimą "Dėl 4-5 dešimtmečių ir 6-ojo dešimtmečio ir 6-ojo dešimtmečio pradžios represijų aukų įamžinimo" nurodė respublikiniams "organams" teikti paramą stalinines represijas tiriančioms komisijoms. Tačiau tai buvo tik biurokratinis žaidimas. Kaip, remiantis Lietuvos valstybės Saugumo departamento archyvine medžiaga, rašoma Severino Vaitiekaus knygoje "Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai", mūsų krašte šis nurodymas negaliojo: prieraše prie minėto dokumento informuojama, kad V.Kriučkovo pavaduotojas Vladimiras Pirožkovas nurodė Lietuvoje šio įsakymo nevykdyti ir net nepranešti apie jį Lietuvos komunistų partijos centro komitetui. Iš prierašo aiškėja ir tai, kad tokiai pozicijai pritarė tuometis sovietinės Lietuvos KGB vadovas Eduardas Eismuntas.

Sovietų saugumo vadovybei Tuskulėnų paslaptis buvo ne mažiau svarbi, nei beveik penkiolikos tūkstančių lenkų karininkų nužudymas Katynėje. NKVD atsakomybę už šį nusikaltimą Maskva oficialiai pripažino tik 1990 metais. Reikėtų pažymėti, kad tuo metu nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos sostinėje esančiuose KGB rūmuose buvo masiškai naikinamos visos su MGB vidaus kalėjimu susijusios bylos. Paskutinės iš jų pelenais virto 1991 metų liepos 9 dieną - likus tik kiek daugiau nei mėnesiui iki rugpjūčio pučo, po kurio sovietinis saugumas nutraukė legalią veiklą mūsų valstybėje.

Vis dėlto fakto, kad antisovietinio pogrindžio dalyviai buvo žudomi ir laidojami Lietuvoje, visiškai nuslėpti buvo neįmanoma. Organizuotai jų kapaviečių pradėta ieškoti apie 1988-uosius, prasidėjus tautiniam atgimimui. Tačiau informacija arba bent jau gandai apie mirties nuosprendžių vykdymą kartkartėmis nutekėdavo ir anksčiau. Štai 1994 metais išleistame Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraščio 7 tome, kuriame daug dėmesio skiriama vyskupo Vincento Borisevičiaus likimui, rašoma, kad Lietuvos bažnyčios hierarchas drauge su kunigu Pranciškumi Gustaičiu buvo sušaudyti 1947 metų vasarą kažkur Gedimino kalno papėdėje. Abu vyrai čia pat ir palaidoti, o jų kapo duobė užlyginta taip, kad neliktų jokio ženklo. Egzekuciją neva mačiusi viena atsitiktinai toje vietoje buvusi moteris. Vėliau paaiškės, kad šie dvasininkai buvo sušaudyti 1946 rudenį, o jų palaikai atgulė kitoje Neries pusėje esančiuose Tuskulėnuose, o pačias egzekucijas sovietiniai budeliai vykdė kitur ir kitaip.

Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spaudoje minimi atvejai, kai dėl blogai suderintų veiksmų kuri nors už mirties nuosprendžių vykdymą atsakinga žinyba prasitardavo apie tai, kas buvo laikoma griežtoje paslaptyje. Štai 1990-ųjų vasarą Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinyje "Laisvas žodis" papasakota apie tai, kaip paaiškėjo buvusio Lietuvos meteorologijos tarnybos viršininko Broniaus Vaivados, dar žinomo kaip Aukštaitijoje veikusios Lietuvos partizanų Tigro rinktinės Utenos rezistencinių jėgų koordinavimo vadas "Vilkas", žūties vieta. Ieškodama vyro palaikų, jo žmona kreipėsi ne į KGB, o į Pabaltijo apygardos karinę prokuratūrą. Iš ten buvo gautas atsakymas, kad B.Vaivada sušaudytas Vilniuje. Reikėtų priminti, kad saugumas apie sušaudytus rezistentus, o juo labiau egzekucijos vietą, informacijos artimiesiems raštu paprastai neteikdavo. Geriausiu atveju jie būdavo kviečiami į KGB ir žodžiu informuojami apie nuosprendžio įvykdymą, bet turėdavo pasirašyti, kad apie tai, ką išgirdo, niekam niekada neprasitars.

Gyvų liudininkų nebeliko

Ilgus dešimtmečius niekas nė neįtarė, kad nuteistieji buvo šaudomi centrinėje Vilniaus gatvėje įsikūrusio MGB pastato rūsyje, o jų palaikai laidojami vos už trijų kilometrų nuo egzekucijos vietos esančiame parke. Todėl tai, ką Lietuvos visuomenė išgirdo baigiantis ketvirtiesiems atkurtos Nepriklausomybės metams, negalėjo nesukelti šoko.

1994 metų sausio 9 dieną tuometės Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnybos (vėliau pavadintos VSD) vadovas Jurgis Jurgelis spaudos konferencijoje pranešė: Vilniaus Žirmūnų mikrorajone esančių Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmų teritorijoje aptikta masinė 1944-1947 metais vykdyto sovietinių represijų aukų kapavietė. Po dviejų savaičių buvo sudaryta nužudymų aplinkybes privalanti ištirti valstybinė komisija, turinti ne tik surasti visus nužudytųjų palaikus, bet ir identifikuoti žuvusiuosius.

Archeologiniai kasinėjimai Tuskulėnuose prasidėjo 1994 metų liepos 4 dieną ir truko iki 1996-ųjų rudens. Per tą laiką 6700 kvadratinių metrų plote aptiktos dvi masinės kapavietės, kuriose rasta 706 žmonių palaikai. (Dar 18 kūnų bus rasta vėliau, statant koplyčią ir kolumbariumą). Tačiau tai buvo tik pradžia - žuvusiuosius reikėjo ne tik identifikuoti, bet ir nustatyti jų mirties priežastį bei egzekucijos aplinkybes. Tam ekspertų išvados buvo lyginamos su VSD turimais sušaudytų asmenų ir egzekucijų datų sąrašais. Tyrimas, savo mastu neturintis lygių Lietuvoje, užtruko iki 1997-ųjų. Per jį specialistams pavyko nustatyti 43 NKVD aukų tapatybes.

Nebeliko jokių abejonių, kad į šią masinę kapavietę be jau minėto vyskupo V.Borisevičiaus ir kunigo P.Gustaičio, atgulė ginkluoto pasipriešinimo vienas Žemaičių legiono vadovų Jonas Simaška-Liepa, Generolo Vėtros slapyvardžiu žinomas pogrindinės Lietuvių tautinės tarybos įkūrėjas Jonas Noreika, Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) pirmininko pavaduotojas, pirmasis partizanų Tauro apygardos vadas Leonas Taunys-Kovas, nemažai kitų garsių ir mažiau žinomų antisovietinių kovų dalyvių.

Ir nors daugumos nužudytųjų tapatybių nustatyti nepavyko, iš dokumentų ir kitų šaltinių paaiškėjo, kad senojo parko žemė priglaudė įvairių likimų žmones: Lietuvos laisvės kovotojus, partizanų vadus, dvasininkus, 1941-ųjų birželio sukilimo dalyvius, lenkų Armijos Krajovos karius, vokiečių karo belaisvius. Kita vertus, į tą pačią duobę buvo metami ir kriminaliniai nusikaltėliai, ir tie, kurie buvo kaltinami savo tėvynainių žydų žudynėmis.

Atlikus teismo medicinos ekspertizę ir palyginus ją su išlikusiais to meto dokumentais bei negausių liudytojų parodymais, paaiškėjo, kad Tuskulėnų aukos buvo nužudytos 1944-1947 metais Vilniaus centre, NKGB-MGB vidaus kalėjime.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, nuo 1944-ųjų rugsėjo 28 dienos iki 1947-ųjų balandžio 16 dienos šiame kalėjime pagal SSRS karinių tribunolų ir vadinamojo ypatingojo pasitarimo nuosprendžius mirties bausmė buvo įvykdyta 767 asmenims (dar 7 mirė nesulaukę nuosprendžio įvykdymo). Dauguma jų (613 žmonių) buvo kaltinami ir nuteisti pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį - "Tėvynės išdavimas".

Visuose Tuskulėnų laikotarpio mirties bausmės įvykdymo aktuose pažymėta, kad egzekucijos buvo vykdomos Vilniuje, saugumo pastato rūsiuose įkurdintame NKVD-MGB vidaus kalėjime, greičiausiai - atskiroje patalpoje, saugumiečių planuose pažymėtoje kaip virtuvė. Už nuteistųjų žudymą buvo atsakingas specialus NKVD "A" skyrius. Apie tai, kaip žūdavo pasmerktieji, vėliau atgulę bendrame Tuskulėnų kape, tikslių žinių nėra. Lietuvos VSD apklausti kai kurie buvę KGB darbuotojai tegalėjo papasakoti apie tai, kaip mirties bausmė buvo vykdoma vėlesniais laikais. Gyvų tiesioginių Tuskulėnų laikotarpio liudytojų neišliko. (Vėliau pamatysime, kad kai kuriuos to meto budelius likimas negailestingai nubaudė.) Taigi atkurti Tuskulėnų aukų mirties aplinkybes specialistai galėjo tik remdamiesi palaikų tyrimų rezultatais ir istorinės analogijos principu bei kituose sovietų kalėjimuose buvusia egzekucijų tvarka.

Likimo kerštas budeliams

Iš palaikų apžiūros paaiškėjo, kad beveik 95 proc. Tuskulėnuose palaidotų aukų mirė nuo pistoleto šūvio į pakaušį arba į kairę galvos pusę. Kai kurie buvo nužudyti dviem, trimis, o vienu atveju - net šešiais šūviais. Paaiškėjo ir tai, kad daliai pasmerktųjų budeliai gailėjo net kulkos - dalis jų buvo ne nušauti, o tiesiog užkapoti ir subadyti. Identifikuotų palaikų analizė rodo, kad žiauriausiai buvo nužudyti partizanai ir vokiečių kariniuose daliniuose ar okupacinėje administracijoje tarnavę lietuviai. Vadinasi, budeliai buvo ne vien nuosprendžio vykdytojai, nieko nežinantys apie savo aukas - akivaizdu, kad jie turėjo pakankamai informacijos apie pasmerktuosius.

Tuo abejoti neleidžia ir buvusių sovietinių saugumiečių parodymai, ir išlikę dokumentai, liudijantys apie bausmės vykdytojų rangą. Iš pastarųjų matyti, kad nuteistuosius šaudė ir pats sovietinės Lietuvos NKGB-MGB kalėjimo viršininkas Vasilijus Dolgirevas. Nuo 1944-ųjų lapkričio 17 dienos iki 1946-ųjų spalio 18 dienos jis vadovavo 41 egzekucijai, per kurias buvo nužudyta 650 žmonių. Šis pradinį išsilavinimą turintis šaltkalvis sovietiniame saugume ištarnavo iki 1952 metų. Likus porai metų iki pensijos, jo "nuopelnai" buvo įvertinti Lenino ordinu. Beje, nė dienos fronte nebuvęs ir tik su beginkliais kaliniais kariavęs žudikas puikavosi ir medaliu "Už pergalę prieš Vokietiją". Dar 1939 metais šis saugumo majoras jau buvo paskirtas Čeliabinsko srities Zlatousto kalėjimo viršininku. Ten jis pagarsėjo kaip nepataisomas girtuoklis, dėl savo pomėgio atleistas iš pareigų ir paskirtas vadovauti Čeliabinsko blaivyklai. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, V.Dolgirevas reabilituotis buvo atsiųstas į Vilnių. Buvę kagėbistai liudijo, kad kalėjimo viršininko nekentė net jo bendrininkai: šiam mirus, niekas iš bendradarbių nenorėjo eiti į laidotuves.

Uolumu ir žiaurumu žudant nuteistuosius savo viršininką gerokai pranoko V.Dolgirevo pavaduotojas Borisas Prikazčikovas, 1946 ir 1947 metais buvęs pagrindiniu mirties bausmės vykdytoju, ant kurio sąžinės - 99 žmonių gyvybės. Būtent to laikotarpio aukų palaikuose rastos žymės liudija, kad šis budelis dažnai nesitenkindavo banalia kulka ir žudydavo savo aukas durklu, kirviu, plaktuku ar kitais panašiais įrankiais, kurių ekspertams nepavyko nustatyti. Atrodo, kad nieko kita, kaip žudyti žmones, B.Prikazčikovas nemokėjo. Dokumentai rodo, kad Sovietų Sąjungoje sustabdžius mirties bausmių vykdymą, budelis 1948-aisiais buvo atleistas iš MGB "nesant tolesnio panaudojimo galimybių".

Netrukus B.Prikazčikovas su dar septyniais bendrininkais keistomis aplinkybėmis žuvo automobilio katastrofoje, važiuodamas sunkvežimiu iš Trakų į Vilnių. Kas šiandien gali pasakyti, ar tai buvo Dievo pirštas, ar nebereikalingą ir niekur nepritaikomą, tačiau daug žinantį galvažudį tiesiog pašalino saviškiai?

Beje, savo gyvenimą nekaip baigė ir už mirties bausmės vykdymą atsakingo LSSR MGB "A" skyriaus viršininkas Pavelas Grišinas (būtent jam buvo pavaldi vadinamoji "speciali grupė ypatingoms operatyvinėms užduotims vykdyti", kurios nariai žudė pasmerktuosius ir rūpinosi jų palaikų laidojimu). Atvykęs iš Kazachstano jau turėdamas nemenką žmogžudžio patirtį, P.Grišinas vadovavo šaudymams ne tik Tuskulėnų laikotarpio pabaigoje, bet ir po 1950-ųjų, kai vėl buvo atkurta mirties bausmė. Po Josifo Stalino mirties budelių grupės viršininkui buvo parinktas ramesnis kabinetinis darbas, o netrukus jis buvo išprašytas į pensiją. Kalbama, kad netekęs pareigų P.Grišinas išprotėjo ir netrukus mirė.

Šiandien tarp gyvųjų nebėra nė vieno žinomo Tuskulėnuose palaidotų aukų žudiko ar MGB vidaus kalėjime laikytų pasmerktųjų prižiūrėtojo. Paskutinysis iš jų - saugumo seržantas I.Kulakas, nesulaukęs ir šešiasdešimties, 1984 metais mirė Vilniuje. Buvęs vyresnysis korpuso prižiūrėtojas mirties nuosprendžių Tuskulėnų laikotarpiu nevykdė ir budeliu tapo tik po 1950-ųjų. Mirtis išgelbėjo nuo atsakomybės ir kitus žemesnio rango budelius, tarp jų ir V.Podorogą, kuris 1957 metų lapkričio 29 dieną KGB kalėjimo rūsyje nužudė vieną iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadų Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Žudikai bijojo atpildo

Nusikaltimai, daugiau nei trejus metus vykdyti MGB vidaus kalėjime, buvo saugomi itin kruopščiai. Tuskulėnų paslaptis po devyniais užraktais buvo laikoma ne tik artėjant sovietinės imperijos krachui, bet ir jos klestėjimo metais. Budelius ir jų viršininkus saistė rašytos ir nerašytos taisyklės, primenančios organizuotose nusikaltėlių grupuotėse esančią tvarką: itin griežti tylėjimo įžadai, akyla tarpusavio kontrolė. Kita vertus, slėpti savo praeitį buvo suinteresuoti ir patys egzekucijų dalyviai.

Masinių palaidojimų vietos visuomet buvo saugomos itin griežtoje paslaptyje. Tam geriausiai tiko nuošalios, menkai gyvenamos vietovės. Tad kodėl po karo savo aukoms laidoti saugumiečiai pasirinko visai netoli sostinės centro esančią teritoriją?

Tam galėjo būti kelios priežastys. Pirma, senosios kapavietės, kuriose žudynių aukos buvo užkastos iki SSRS-Vokietijos karo pradžios, karo metais tapo žinomos. Antra, nuo MGB kalėjimo iki buvusio dvaro netolimas kelias - maždaug trys kilometrai. Turint galvoje, kad priešais Lukiškių aikštę esančio namo rūsyje kasdien buvo nužudoma bent keliolika žmonių, nedidelis atstumas leido geriau užtikrinti konspiraciją, taupyti laiką ir degalus. Pagaliau trečioji aplinkybė - Tuskulėnų dvaro apylinkės tuomet buvo menkai apgyvendintos ir beveik neapšviestos, nuo upės pusės ją saugojo status šlaitas, Žirmūnų ir Antakalnio nejungė joks tiltas (senasis karo metais buvo sugriautas, naujasis - dar nepastatytas), o pati dvaro teritorija, prieš represijų pradžią suėmus buvusį jo savininką, buvo perduota NKGB žinion.

Reikia pažymėti, kad Tuskulėnų pavadinimas nebuvo minimas jokiuose, net pačiuose slapčiausiuose saugumo dokumentuose. Istoriko Arvydo Anušausko knygoje "Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais" cituojama Maskvai skirta jau minėto "A" skyriaus viršininko P.Grišino 1952 metų birželio 23 dieną pasirašyta slapta pažyma, kurioje rašoma: "Lietuvos SSR išvadavus iš fašistinių grobikų vokiečių, iki 1947 metų sušaudytuosius laidodavome Vilniaus mieste, vienoje iš privačių vasarnamio tipo teritorijų, kurios vieta pridedamame žemėlapyje pažymėta ženklu (+)." Tai bene vienintelė žinoma nuoroda į tai, kad egzekucijų aukos palaidotos netoli vadinamosios Bartašiūno vilos - LSSR vidaus reikalų ministro Juozo Bartašiūno vasarvietės.

Kituose su masinėmis egzekucijomis susijusiuose saugumo dokumentuose dėl konspiracijos buvo naudojamas specialus žargonas. Tarkime, sušaudymas buvo vadinamas "evakuacija pagal I kategoriją", mirtininkai - "kontingentu", palaikų laidojimas - "kontingento išmetimu". Pagaliau ir patys dokumentai buvo prieinami labai nedaugeliui - juos savo asmeniniuose seifuose laikė vidaus kalėjimo ir "A" skyriaus vadovai.

Apie tai, kas vyksta kalėjimo rūsyje, nieko nežinojo ir dauguma jo darbuotojų. Tai liudija ir "A" skyriaus pareigūno I.Samsonovo raportas, kuriame pranešama, kad "atvykstantis kontingentas į nuosprendžio vykdymo vietą eina pro prižiūrėtojų, nepriklausančių spec. grupei, postus, laikytis konspiracijos yra nepaprastai sunku, nepaisant mūsų atliekamo darbo šiuo klausimu".

1947-ųjų pavasarį, Sovietų Sąjungoje panaikinus mirties bausmę, laidojimai Tuskulėnuose nutrūko, tačiau aukšta mūrine tvora apjuosta dvaro teritorija ir toliau buvo akylai saugoma. Už kapaviečių paslaptį asmeniškai buvo atsakingi MGB "A" skyriaus, vėliau pervardinto į KGB 10-ąjį skyrių, ir vidaus kalėjimo vadovai. Leidinyje "Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose" skelbiamas aktas, kuriuo buvęs MVD 1-ojo spec. skyriaus viršininkas Michailas Jefimovas perduoda savo įpėdiniui Ričardui Vaigauskui ir dabartinę, ir archyvinę specialiosios grupės raštvedybą, t. y. raštvedybą, susijusią su teismo nuosprendžiu sušaudyti vykdymu, kuri susideda iš šių žurnalų ir bylų (...)". Dokumente taip pat pažymima, kad "drg. Vaigauskui buvo parodytos visos sušaudytųjų palaidojimo vietos, kad jos būtų toliau stebimos". Reikėtų pridurti, kad penkioliktaisiais atkurtos Nepriklausomybės metais memuarus išleidęs KGB pulkininkas atkakliai teigė nei apie šį perdavimą, nei apskritai apie Tuskulėnus nieko neprisimenantis.

Kaip minėta, masinė kapavietė Žirmūnuose nedavė saugumiečiams ramybės iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 6-ojo dešimtmečio pradžioje net svarstyta galimybė sunaikinti aukų palaikus per specialius gręžinius leidžiant kaustikinę sodą. Vėliau čia ėmė dygti KGB pareigūnų vilos, poilsinės ir sporto bazės. Maždaug nuo 1970-ųjų, susigulėjus kapavietės žemei, po Tuskulėnų parką jau nebebuvo draudžiama vaikščioti pašaliniams, tačiau šią teritoriją iki pat Nepriklausomybės atkūrimo uoliai stebėjo KGB 10-ojo skyriaus pareigūnai. Saugumas griežtai prižiūrėjo ir 1977 metais pradėtą VRM kultūros ir sporto rūmų statybą ir ypač - požeminių komunikacijų tiesimą.

Nepaisant visų šių pastangų, kraupi Tuskulėnų parko paslaptis vis dėlto buvo atskleista. Šiandien žinomi ir daugumos aukų, ir jų budelių, ir duobkasių vardai. Deja, dabar jau galima teigti, kad tiesioginiams šio nusikaltimo organizatoriams ir vykdytojams žemiško teisingumo pavyko išvengti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"