TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Tylieji Medomiškių kaimo didvyriai

Darbėniškių Blochų šeima, dar nežinant, kas jų laukia ateityje. "Pajūrio naujienų" archyvo nuotraukos

1941 metų birželio 23 dieną prasidėjęs SSRS-Vokietijos karas Lietuvos gyventojams žydams atnešė neįsivaizduojamas kančias. Didžioji jų dalis, vykdant nacių pradėtą genocido politiką, buvo brutaliai išžudyti. Tokio žiauraus likimo neišvengė ir didžioji dalis Darbėnų miestelio žydų.

Pokario metais vienas iš tų įvykių liudininkų, darbėniškis Kazys Šarpnickas, duodamas parodymus, vietinių žydų žudynes pavadino „žiauriausiomis pasaulyje“.

Liūdniausia, kad prie tų niekuo nekaltų žmonių žudynių prisidėjo ir dalis vietinių gyventojų.

Bet ne visi Darbėnų apylinkių gyventojai liko abejingi savo kaimynus žydus ištikusiai tragedijai. Vieni iš tokių buvo šalia Laukžemės, Medomiškių kaime

gyvenusi Lukošių šeima. Jos galva Kazys Lukošius, 1877 m. gimęs ir augęs Medomiškių kaime, buvo nagingas, visoje Darbėnų apylinkėje pagarsėjęs dailidė. Jis statė žmonėms namus, tiltus, dalyvavo statant garsųjį Laukžemės malūną. Šio nagingo meistro užsakovai neretai būdavo ir Darbėnų miestelio žydai.

Mošės Blocho anūkas Anthony su Danielių šeima jų namo kieme Laukžemėje.

1923 m. Kazys vedė taip pat vietinę merginą iš Medomiškių – Barborą Serapinaitę, gimusią 1896 m. Šeima turėjo 24 ha žemės, šeimoje gimė keturi vaikai. 1936 m. nuo staigaus apendicito priepuolio mirus dvylikamečiui Vytautui, liko augti trys: 1924 m. gimusi Bernadeta, 1931 m. gimęs Liudvikas ir 1937 m. gimusi Zita Aldona. Lukošių šeima buvo religinga, vaikai buvo auklėjami katalikiškai, sekmadienį visi ilsėdavosi ir draugiškai lankydavo Laukžemės ar Darbėnų bažnyčias.

Dabar Laukžemėje gyvenanti jauniausioji dukra Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė, dar menanti karo laikus, papasakojo, kad prasidėjus karui Darbėnų žydai buvo uždaryti ir vietinių policininkų saugomi šalia kelio į Laukžemę stovėjusioje sinagogoje. Po kiek laiko kai kurie vyrai ir moterys buvo atiduoti darbams pas apylinkių ūkininkus. Taip jų šeimoje atsirado Darbėnų žydų mokyklos mokytojas Mošė Blochas.

Mošė Blochas, kai jam buvo 60 metų.

1941 m. rugsėjį iš Darbėnų atėjo žinia, kad pas vietos ūkininkus dirbusius žydus reikia grąžinti atgal. Kazys Lukošius, nujausdamas žydų likimą, vis dėlto delsė tai padaryti, kol iš Darbėnų atvažiavę vietos policininkai Mošę išsivežė. Nujausdamas, kas jo laukia, pats mokytojas veikė ryžtingai. Važiuojant tiltu per ištvinusią Kulšės upę jam pavyko sėkmingai iššokti iš vežimo į vandenį, išvengti policininkų kulkų ir pasislėpti miške. Kitą naktį pasibeldęs į Lukošių sodybos langą, jis buvo priimtas ir paslėptas. Taip prasidėjo trejus metus trukęs be galo pavojingas šios šeimos gyvenimas. Aišku, iš pradžių apie tai žinojo vien tėvai.

Bet išlaikyti šeimoje paslaptį, kad nesužinotų vaikai, buvo sunku. Šeima gyveno dar senoje vietoje, kai už beveik 1 km jau buvo įrengta nauja daržinė ir tvartas gyvuliams laikyti, vėliau šalia išdygo ir naujas namas.

Jauniausioji Zita Aldona, būdama jau šešerių, pastebėjo, kad jos mama, sakydama, kad neša šuniui ėsti, paslapčia į kišenę įsidėdavo ir šaukštą ar šakutę. Kartą per šienapjūtę, kai visa šeima buvo laukuose, viena namuose likusi mergaitė nusprendė apsilankyti daržinėje. Užlipusi kopėčiomis ant šieno, ji pamatė barzdotą nepažįstamą vyrą, labai išsigando ir greitai parbėgo namo. Ji suprato, kad tai ir yra didžioji šeimos paslaptis, kurios ji dar neturėjo žinoti. Kai vakare mergaitės mama nunešė Mošei valgyti, jis prasitarė, koks svečias jį šiandien aplankė. Nors mergaitė ir gynėsi niekur nebuvusi, jos mama viską suprato ir liepė dukrai šią paslaptį griežtai saugoti. Po to jau pati mergaitė nunešdavo besislapstančiajam valgyti, kartu su juo mokėsi skaityti ir rašyti, taip savo bendravimu praskaidrindama slogią ir pavojingą mokytojo kasdienybę.

Zita Aldona vaikystėje mokėjo saugoti šeimos paslaptį.

Lukošių šeima gerai suprato, kas jiems gali grėsti, jei naciai sužinos apie jų namuose slepiamą žydą, bet jie uoliai vykdė savo katalikišką pareigą, gyvendami pagal Kristaus mokymą: „Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 34-46). Mošė Blochas vasarą slapstėsi daržinėje ant šieno, žiemą apsigyvendavo namuose įrengtoje slėptuvėje, į kurią patekdavo per prie sienos stovėjusią spintą. Ne kartą, sužinojus ar nujaučiant apie nacių rengiamas paieškas, Mošę tekdavo laikinai slėpti miške.

Gelbėdami šį žmogų Lukošiai nežinojo, kiek laiko reikės tai daryti, kelis ar keliasdešimt metų – jie tiesiog vykdė savo žmogišką pareigą, saugodami kito žmogaus gyvybę.

Taip jie sulaukė 1944 metų rudens, kai nacistinės Vokietijos kariuomenę sovietinė armija išvijo iš Kretingos rajono. Medomiškių kaime buvo ir daugiau žmonių, gelbėjusių persekiojamus žydus. Ne viskas dar apie tai žinoma, bet tiesa palengva aiškėja.

Mošei Blochui 1947 metais pavyko išvykti į Izraelį, o patys Lukošiai apie karo metais jų išsaugotą žmogaus gyvybę sovietmečiu niekam ir nesigirdavo.

Kazys Lukošius, Darbėnų apylinkėje garsėjęs kaip geras dailidė, karo metais vykdė savo žmogišką pareigą – gelbėjo kito žmogaus gyvybę.

Prieš keletą metų išgelbėtojo Mošės Blocho anūkas, JAV gyvenantis ir gydytoju dirbantis Anthony Eidelmanas, lydimas kauniečio gido Simono Davidavičiaus, netikėtai aplankė Laukžemėje gyvenančią Zitą Aldoną Lukošiūtę-Danielienę. Jo dėkingumas šiai paprastai kaimo moteriai ir jos tėvams buvo beribis. Jis puikiai suprato, kad karo metais žuvus jo seneliui, šiandien šiame pasaulyje nebūtų ir jo paties.

Netrukus po apsilankymo Danielių šeimą pasiekė laiškas iš JAV su 1936 m. Darbėnuose jų namų kieme daryta Blochų šeimos nuotrauka. Šios, kaip ir kitų Darbėnų žydų, šeimos likimas – tragiškas. Didžioji šeimos dalis amžiams atgulė Darbėnų apylinkių pušynuose, kitiems likimas buvo dosnesnis. Simboliška, kad šios šeimos galva Mordechai Blochas buvo pirmasis Darbėnų žydas, nacių viešai nužudytas miestelio centrinėje aikštėje, o jo sūnus Mošė Blochas tapo vienu iš nedaugelio žydų, kuriems Darbėnų apylinkių paprasti kaimo žmonės padėjo išlikti genocido metu.

Norisi tikėti, kad nuo karo pabaigos praėjus beveik 70 metų, Laukžemėje gyvenančią garbaus amžiaus taurios širdies Zitos Aldonos Lukošiūtės-Danielienės šeimą pasieks „Pasaulio Tautų Teisuolio“ medalis su išgraviruotais jame žodžiais - „Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį...“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"