TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Ustronės vienkiemis saugojo lietuvybę

2014 05 05 6:00
Įspūdingas Ustronės svirno pastatas, vienkiemyje pastatytas 1888 metais. Jis išsiskiria netradicine, Lietuvoje retai sutinkama vidaus ir išorės architektūra, todėl dar nuo 1981 metų yra įrašytas į saugomų kultūros paminklų sąrašą. Jūratės Mičiulienės (LŽ) nuotraukos

Panevėžio rajone, netoli Krekenavos, esantis Ustronės vienkiemis garsus ne tik tuo, kad čia veikė viena stambiausių Lietuvoje Garšvių knygnešių draugija, ištremtas Juozas Tumas-Vaižgantas čia pradėjo rašyti savo "Pragiedrulius", bet ir tuo, kad čia esančiame vieninteliame Lietuvoje knygnešystės muziejuje dabar dirba Audrius Daukša, galintis mintinai padeklamuoti šimtus eilėraščių, kanklėmis pritarti bei padainuoti šimtus liaudies dainų ir uždegančiai papasakoti tų laikų istorijas.

Muziejus gana kuklus, eksponatų jame nedaug, tačiau viską atperka muziejininko nuoširdumas, meilė savo kraštui. Kai iš tolo ėjome į istorinį svirną, girdėjosi armonikos garsai. Ja prieangyje grojo A.Daukša. O kai pradėjo pasakoti, atrodė tarsi jis pats būtų vienas iš tų lietuvybės puoselėtojų, knygnešių, kurių labai reikia ir trūksta šiandienos gyvenime.

Muziejininkas paperka ir savo poetiškumu. Bet kurioj situacijoj kalbėdamasis iš atminties ištrauks ir mintinai padeklamuos dešimtis Rainerio Marios Rilke, Vytauto Mačernio, Donaldo Kajoko, Elenos Mezginaitės ar Justino Marcinkevičiaus eilių. Pastarojo yra išmokęs šimtą. Tokį pažadą davė sau, kai poetas išėjo anapilin. O 2009 metais muziejininkas laimėjo Konstitucijos egzamino konkursą. Pasirodo, yra geriausiai išstudijavęs pagrindinį valstybės įstatymą.

Nepatikimo litvomano tremtis į užkampį

"Muziejėlis, kaip aš jį vadinu, yra J.Tumo-Vaižganto ir knygnešystės, - nusimetęs armoniką pasakojo A.Daukša. - Visiems smalsu, kaip čia Vaižgantas su knygnešiais susijęs. Pažvelkit, ten tolumoj, pro medžius vos matosi baltuojantys medinės Vadaktėlių bažnyčios bokštai. Kairiau - Vadaktėlių dvarvietė. Kažkada ta bažnytėlė buvo dvaro koplyčia. Paskui peraugo į parapinę bažnyčią. Būtent šitoj bažnyčioj truputį daugiau nei prieš šimtą metų (1902-1905 m.) kunigavo J.Tumas-Vaižgantas. Jis, kaip nepatikimas kunigas, carinės valdžios buvo ištremtas į šią atokią vietovę. Medinė šiaudais dengta klebonija, kur gyveno Vaižgantas, nėra išlikusi."

Vaižgantas dar 1896 m. buvo vienas iš "Tėvynės sargo" išleidimo iniciatorių, paskui jį redagavo, palaikė ryšį su knygnešiais, platino spaudą. Vikaraudamas Kuliuose (Kretingos apskritis) klebonijoje įrengė spaudos slėptuvę. 1900 m. pradėjo leisti laikraštį "Žinyčia". Tačiau lenkomanai dvarininkai ir kiti kunigai įskundė. 1901 m. Vaižgantas buvo iškeltas į Micaičius (Kuršėnų valsčius), o dar po metų - kaip nepatikimas litvomanas - į Vadaktėlius. "Valdžia manė, kad mažoj parapijoj kunigas surinks mažai aukų, negalės išlaikyti arklio, sėdės savo užkampį ir niekam netrukdys. Tačiau valdžia apsiriko, - pasakojo A.Daukša. - Vaižgantas buvo labai aktyvus, jis buvo vienas svarbiausių asmenų Lietuvoje įkuriant krikščionių demokratų partiją, kovojusią už įvairias teises ir visaip trukdžiusią carinei valdžiai. Be to, Vaižgantui Vadaktėliuose pasisekė - čia veikė Garšvių knygnešių draugija, - pasakojo A.Daukša. - Iš čia kunigas vėl buvo iškeltas į Sidabravo parapiją, maždaug už 20 km nuo čia. Po metų išvyko į Vilnių ir daugiau į šias vietas negrįžo. Nors Vadaktėliuose prabėgo labai trumpas jo gyvenimo tarpsnis - tik trys su puse metų, tačiau šie metai buvo labai svarbūs."

A.Daukša džiaugiasi svirne įkurtame muziejuje sulaukęs lankytojų.

Kur Vaižgantas tapo rašytoju

Kaip pasakojo muziejininkas, Vaižgantas iš savo klebonijos per laukus dažnai ateidavo į šį Ustronės vienkiemį, kur gyveno ūkininkas Povilas Vidugiris. Kunigui patiko gamta, čia almantis Vadakties upelis, ūkininko svirnas su balkonu. Šeimininko pasiprašė, kad jam leistų ilgėliau pabūti. Taip svirnas tapo Vaižganto kūrybos vieta. Pasakojama, kad kūrybinio įkvėpimo pagautas kartais likdavo ir nakvoti. Šeimininko dukros atnešdavo valgyti. Akį traukiantį dailų svirną statė P.Vidugirio broliai, kuriems talkino garsus knygnešys Kazimieras Ūdra iš gretimo Garšvių kaimo. 1981 metais originalios architektūros svirnas įrašytas į saugomų kultūros paminklų sąrašą.

"Tuo laikotarpiu Vaižganto gyvenime atsitiko du svarbūs dalykai: jis čia tapo rašytoju ir išgyveno didelį spaudos atgavimo džiaugsmą, - pasakojo muziejininkas. - Iki tol Vaižgantas buvo publicistas, žurnalistas, redaktorius, "Tėvynės sargą" dažnai vienas prirašydavo (tuo metu buvo labai mažai rašančių). Jo rašytojo karjera prasidėjo labai netyčia. Sėdėdamas Ustronės svirnelio antrame aukšte panoro aprašyti tėvelių buitį, įvairias šventes. Taip pamažu rašė "Aukštaitiškus vaizdelius", kurie įėjo į romaną "Pragiedruliai". Galima sakyti, šiame svirne pradėti rašyti "Pragiedruliai".

"Grąžink lietuviams spaudą"

Tuo laikotarpiu, kai Vaižgantas kunigavo Vadaktėliuose, Lietuva atgavo spaudą - 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas spaudos draudimas. "Vaižgantas apie tą draudimą daug galvojo, puikiai suprato, kad sudėtinga 40 metų priešintis tik knygnešių ir naminių kaimo mokyklėlių pagalba (pats buvo baigęs rusišką valdišką mokyklą). Suvokė, jog taip ilgai nepakovosime, kuo toliau, tuo labiau atsiliekame nuo kaimynų latvių, estų, nuo visos Europos, - pasakojo A.Daukša. - Vaižgantas vis galvodavo, kaip tą draudimą panaikinti. Taip ilgai galvojo, kad net susapnavo pranašingą sapną: sapnavo, jog lyja smarkus lietus, o Vadaktėliuose, po šiaudiniu klebonijos stogu nuo tos liūties slepiasi visos Rusijos caras su žmona. Vaižgantas nutaikė progą, priėjo prie caro ir pasakė: "Grąžink lietuviams spaudą". Caras nustebo, kad žmogus ne turtų prašo, ne kokių gėrybių, o spaudos. Pagalvojo ir atsakė: "Tegul bus, kaip tu nori." Netrukus nuvažiuoja Vaižgantas į Panevėžį, skaito skelbimus ir vos gali patikėti - spaudos draudimas iš tikrųjų panaikintas. Tad šį didelį džiaugsmą Vaižgantas išgyveno Vadaktėliuose. Kitas jo didelis rūpestis buvo - kad lietuviai iš šio krašto išsiųstų savo atstovą į Vilnių, į Didįjį seimą."

Šiame svirne, kur dvigubose grindyse knygnešiai slėpdavo literatūrą, Vaižgantas parašė pirmuosius savo literatūrinius kūrinėlius.

Sovietmečiu bijota knygos apie knygnešius

Nusivedęs į laukus už svirno muziejininkas parodė pro medžius prasišviečiančias Garšvių kaimo trobas. "Senas gatvinis rėžinis Garšvių kaimas, kurio pavadinimas kilęs nuo visur paplitusio augalo - garšvos, garsus tuo, kad daugiau kaip prieš šimtą metų, 1885 m., čia įsikūrė Garšvių knygnešių draugija. Istorikas Antanas Tyla apie šios draugijos veiklą knygą parašė dar sovietiniais laikais, tačiau valdžia kažkodėl šios temos taip bijojo, kad jis niekaip negalėjo jos išleisti. Ji pasirodė tik atkūrus nepriklausomybę - 1991 m., - pasakojo A.Daukša. - Atrodo, ko čia bijot, kuo čia knyga apie knygnešius pakenks socializmo kūrimui. Suprantama, už to slypėjo sovietmečiu vykdytas rusinimas, tad ir bijota minčių apie lietuvišką spaudą, apie lietuvių priešinimąsi."

Kaip pasakojo A.Daukša, penki drąsūs Garšvių vyrai susidėjo po penkis šimtus carinių rublių ir įkūrė draugiją, kurios tikslas buvo - iš Prūsijos į Lietuvą gabenti knygas ir jas platinti. Tuo siekta ir pelno sau, o kartu ir daryti gerą darbą tautiečiams. Kaip rašoma A.Tylos knygoje, kad darbas atsipirktų, pargabentoms knygoms uždėdavo antkainius, pasak vieno iš knygnešių, "skirstant knygas buvo žiūrima, kad ant dviejų rublių užeitų trečias." Be to, kaip teigia A.Tyla, dar buvo susitarta su knygas nuo sienos į Garšvius vežiojusiu Tauragės valsčiaus Zaltriškių kaimo valstiečių Antanu Bružu, kas jis, grįždamas iš Garšvių į namus, palydės iki sienos emigrantus. Šie draugijai už tai mokėdavo po 6 rublius. Bružui už tai jie neatsilygindavo. Taigi, Garšvių draugijos lėšas sudarė vienkartiniai narių įnašai, K.Ūdrio ūkio ištekliai, aukos, realizuojamiems leidiniams uždedami proporcingi antkainiai ir pajamos už emigrantų palydėjimą.

Knygnešių tinklas apraizgė Lietuvą

Kaip pasakojo muziejininkas, devynis metus Garšvių vyrai sėkmingai užsiėmė šiuo verslu, dešimtais metais juos susekė, nubaudė. "Draugijai priklausė maždaug 58 žmonės, tai buvo gana didelė organizacija, aprėpusi didelę teritoriją. Pavyzdžiui, vienas narių - Juozas Sakalauskas - gyveno Raseinių krašte, Viduklėj, arčiau pasienio. Jis turėjo labai gerus arklius ir gerą vežimą. Jo uždavinys buvo - nuo pasienio atgabenti krovinį. Garšviuose knygas iškraudavo, iš kur jos pasklisdavo po Lietuvą, - pasakojo A.Daukša. - Knygas draugijos nariai platino Panevėžio, Pasvalio, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Kėdainių, Pakruojo, Anykščių ir kitur. Šio regiono knygnešių centras buvo ne koks nors stambus miestas, bet šis užkampis, mažas kaimas, o konkrečiau - ūkininko Kazimiero Ūdrio sodyba." Beje, šis knygnešys ir jo dukra Augustė Ūdraitė palaidoti Vadaktėlių kapinėse.

A.Tylos knygoje "Garšvių knygnešių draugija" pateikiama daug įdomių detalių apie draugijos veiklą. Pavyzdžiui, kaip garsusis Jurgis Bielinis prikalbino dirbti J.Sakalauską iš Viduklės: "Savo prisiminimuose J.Sakalauskas rašė: ..."užvažiavo pas mane , iš kažkur sužinojęs, kad aš knygomis verčiuos, J.Bielinis. Jis tuoj ėmė mane raginti, kad mesčiau darbą, o eičiau dirbti Tėvynės labui veždamas ir platindamas įvairaus turinio knygas ir laikraščius. Čia reikia daug dirbti: nuolat krutėti - ar šventą dieną, ar paprastą dieną važiuoti taip, kad vienoj vietoj netektų dviejų naktų nakvoti. Viskas tad man labai patiko, tik nesutikau šventomis dienomis dirbti... Nuo to laiko variau knygų ir laikraščių gabenimo darbą. Daugiausiai knygų pristatydavau Ūdrai į Garšvius ir Bieliniui. Iš Tilžės veik kas mėnuo po du vežimus knygų nuveždavau pas Ūdrą, kur ateidavo Bielinis ir kiti, ir knygas išsidalydavom."

Knygnešiai turėjo penkias slėptuves - dvi kaime, tris apylinkėse. Viena slėptuvė buvo Ustronės svirne. "Įsivaizduokit, koks čia užkampis: Panevėžys - už 25 km, Krekenava - už 9 km, Naujamiestis - už 10 km. Ustronė yra tarp Krekenavos ir Naujamiesčio. Arti nėra jokios didesnės gyvenvietės, tik daug dvarų, dvarelių. Vadaktėlių dvaras, už 2 km prie Nevėžio - Murmulių dvaras, ant kalnelio už kilometro - Pumputynė, medinį Ustronės palivarkėlį irgi prie dvarelių galima priskirti. Toliau - Naujųjų Vadaktų dvaras, dar už 2 km - Leonardavas, dabar jame įsikūręs Mėnulio akmens skulptūrų parkas. Vienintelis mūrinis dvaras - Ūdrų. Nedidelėje teritorijoje, kur derlingos žemės, jau suskaičiavome septynis dvarus, - dėstė pašnekovas. - Dvarai dabar labai apleisti gal ir dėl tos priežasties, kad užkampiu šios vietos, deja, likę ir dabar. Nuo Naujamiesčio iki Krekenavos nekursuoja joks autobusas."

Knygnešių svirne - L.Juozonio nutapyti knygnešių portretai. A.Daukša apie tuos laikus prabyla kanklėmis ir liaudies dainomis.

Nuošalė virto Ustrone

Muziejininkas papasakojo ir šio vienkiemio tapimo muziejumi istoriją. Ustronės vienkiemyje gyveno ūkininkai (šalia svirno išlikusi troba). Ūkis buvo skilęs į keturias dalis, kadangi užaugo keturios dukros. Šalia įsikūrė Akelaitynės vienkiemis (viena dukra ištekėjo už Akelaičio), toliau - Petraitynė (ištekėjo už Petraičio). "Šioje vietoje liko Ustronė arba Ustronija. Senas pavadinimas buvo kitoks - Nuošalis arba Nuošalė. Tačiau cariniais laikais, lenkmečiu pavadinimas "nuošalė" buvo išverstas į "u storony". Taip ir liko Ustronė. Sąjūdžio laikais Panevėžio spaudoje buvo iškelta mintis dėl pavadinimo grąžinimo, tačiau taip viskas ir liko, - sakė A.Daukša. - 1948 metais visus šių vienkiemių ūkininkus ištrėmė į Sibirą. Vėliau jie grįžo, tačiau vienkiemyje jau gyveno penkios šeimos. Kai dalis jų išsikėlė, į pusę trobos susikraustė tikrieji šeimininkai. 1990 metais jiems grąžino nuosavybę - mišką, žemę ir statinius. Viena tos šeimos atstovė Jadvyga Akelaitienė, Knygnešių draugijos pirmininkės Irenos Kubilienės prašoma, svirną padovanojo Panevėžio rajono savivaldybei ir čia buvo įkurtas Knygnešystės muziejus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"