TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Užgimę drauge su valstybe

2012 09 14 9:26
Prezidentas A.Smetona, kariuomenės vadas gen. S.Raštikis ir Šaulių sąjungos pirmininkas plk. P.Saladžius sveikinasi su šaulių rinktinių vadais. /LŽ ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos

Prieš 93 metus, 1919-ųjų rugsėjo 15 dieną, Krašto apsaugos ministerija patvirtino Lietuvos šaulių sąjungos įstatus ir taip oficialiai įteisino šią spontaniškai susibūrusią organizaciją.

"Šaulys, tasai bevardis šaulys, kurį pagimdė mūsų tauta", - taip Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) įkūrėją kadaise įvardijo ilgametis šios organizacijos vadovas Vladas Putvinskis-Pūtvis. Ir tai tiesa. Krašto gynimo sąjūdis užgimė drauge su nepriklausoma Lietuvos valstybe - gerokai anksčiau, nei jį įteisino parašais patvirtinti protokolai ir nutarimai. Per 22 nepriklausomybės metus jis išaugo į galingą organizaciją, vienijusią daugiau kaip 60 tūkst. Lietuvos vyrų ir moterų, į visuomenės jėgą, net tik pasirengusią, bet ir galinčią duoti ryžtingą atkirtį bet kam, kas kėsinsis į mūsų laisvę.

"Vargas priešui puolant tautą, kurioje kariuomenė, civilinė valdžia ir visi gyventojai sutartinai ir vieningai stoja ginti savo tėvynės laisvės", - yra pasakęs vienas LŠS aktyvistų Jonas Vėgelis. Šiuos žodžius patvirtino nepriklausomybės kovos, per kurias Lietuvos šauliams teko svarbus, o kai kuriais atvejais net ir esminis vaidmuo. Deja, 1940 metais jie negalėjo pasipriešinti Lietuvą okupuojančiai sovietų kariuomenei. Tačiau tai buvo ne šaulių, o bestuburių politikų kaltė.

Tikruoju LŠS gimtadieniu įprasta laikyti 1919 metų birželio 27-ąją, kai į Užsienio reikalų ministerijos tarnautojo Mato Šalčiaus sukviestą pasitarimą susirinko valstybės įstaigų atstovai. "Per susirinkimą mano tėvo iniciatyva buvo nutarta įkurti savanorišką kariniais pagrindais veikiančią visuomeninę organizaciją. (...) Remiantis tų dienų žinomų visuomenės veikėjų liudijimais, buvo ginčijamasi, kaip pavadinti tą organizaciją. Pasak rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko, mano tėvas netrukus sugalvojo ir pavadinimą - Šaulių sąjunga", - vėliau pasakojo M.Šalčiaus duktė Raminta Šalčiūtė-Savickienė.

Ši idėja M.Šalčiui kilo ne tuščioje vietoje. Jau 1918 metų rudenį, prie Lietuvos artėjant Raudonajai armijai, daugelyje krašto vietovių ėmė burtis ginkluoti partizanų būriai. Juos organizavo iš Rusijos grįžę lietuviai karininkai, vietos mokytojai ir net kunigai. Vykstant kovoms su bermontininkais M.Šalčius nutarė sujungti atskirus būrius į bendrą susivienijimą, galintį padėti vos prieš pusmetį įkurtai Lietuvos kariuomenei. Tų pačių metų rugsėjo 15 dieną, Krašto apsaugos ministerijai patvirtinus LŠS įstatus, organizacija pradėjo veikti oficialiai.

Biržų būrio šauliai prie miesto pilies griuvėsių. 1920 m.

Ypatinga misija

Po poros mėnesių šaulių laukė ypatinga misija, kurios dėl susiklosčiusių aplinkybių negalėjo įvykdyti kariuomenė. 1919 metų lapkričio 21-osios ankstų rytą, 3 valandą, pulkininko leitenanto Kazio Ladygos vadovaujami Lietuvos daliniai pradėjo bermontininkų puolimą Šiaulių kryptimi. Svarbiausias operacijos tikslas buvo apsupti miestą iš šiaurės ir pietų. Tačiau tam pirmiausia reikėjo užimti Radviliškį. Šauliams teko nelengvas uždavinys: svarbiame geležinkelio mazge buvo įsitvirtinę maždaug 800 labai gerai ginkluotų bermontininkų, kurie savo dispozicijoje turėjo mažiausiai dešimt artilerijos pabūklų, daugybę kulkosvaidžių, minosvaidžių ir kitokios ginkluotės. Vis dėlto po dvi dienas trukusių įnirtingų kautynių bermontininkai ėmė trauktis Šiaulių link. Netrukus jų atsitraukimas virto chaotišku bėgimu.

Deja, pergalės džiaugsmą aptemdė Antantės karinė komisija, netikėtai sustabdžiusi sėkmingai pradėtą LŠS operaciją. Bermontininkų vadai, pralaimėję prie Radviliškio, puolė derėtis su santarvininkais, kad šie padėtų jiems saugiai evakuotis iš Lietuvos. Prašymas buvo išgirstas. Lapkričio 22-osios vakarą iš Šiaulių šarvuotu traukiniu atvykęs prancūzų generolas Henri Albertas Niesselis pareikalavo, kad lietuviai nedelsdami sustabdytų karo veiksmus ir pasitrauktų už spalio 30 dieną nustatytos demarkacijos linijos, kitaip sakant, paliktų taip sunkiai atkovotą Radviliškį. K.Ladyga, neturėdamas jokių instrukcijų nei iš karinės, nei iš politinės Lietuvos vadovybės, taip pat nenorėdamas konfliktuoti su santarvininkais, įsakė daliniams atsitraukti.

Netrukus bermontininkai, nors ir neskubėdami, ėmė kraustytis lauk. Visą kelią juos drauge su kariuomene lydėjo ir šauliai. LŠS centro valdyba skubiai išsiuntinėjo savo būriams instrukcijas. Tauragės, Jurbarko ir Raseinių šauliai turėjo "nusiduoti, kad šauliai ne organizuota jėga, o kad tai veikia vietos gyventojai, patys susibūrę". Instrukcijoje nurodoma puldinėti nedidelius priešininko būrius, bet laikantis nustatytos tvarkos. "Abipus geležinkelio 10 km neliesti priešo, (...) ir suteikti galimybę (...) trauktis iš Lietuvos", - sakoma V.Putvinskio rašte skyrių būriams.

Tačiau šauliai, atrodo, ne visada paisė savo vadovybės nurodymų. Jie puldinėjo bermontininkus ir prie pat geležinkelio, atiminėjo iš jų ginklus, kitą prisiplėštą turtą. Tuo metu Emilijos Putvinskienės vadovaujamos šaulės gruodžio 8 dieną Kaune surengė demonstraciją. "Už ginklų!", "Į šaulių būrius!" - kvietė demonstrantų nešami plakatai, o improvizuotame mitinge buvo kritikuojama santarvininkų politika, kuri "sustabdė pergalingą mūsų kariuomenės žygį pirmyn".

Iš karto pažymėsime, kad kariuomenės vadovybei šaulių demonstracijos, o dar labiau - jų veiksmai, didelio entuziazmo nekėlė. Būtent tuo metu kariuomenės ir šaulių santykiai truputį atšalo, tarp jų net atsirado tam tikra įtampa, kuri neatslūgo iki pat nepriklausomybės kovų pabaigos.

Profesionalius karininkus erzino tai, kad šaulių būrių buvo neįmanoma kontroliuoti. Tai liudija gruodžio 15 dienos Generalinio štabo Žvalgybos skyriaus raštas Šaulių sąjungos vadovybei. Jame konstatuojama: "Pastaruoju metu Generalinis štabas gauna žinių, kad dalis "šaulių" susiorganizavo be žinios Centro valdybos, esančios Kaune, gyvuoja be teisėto tam leidimo ir ne kuriais atvejais turi visai kitų tikslų, o ne kovą su priešu."

Iš tikrųjų buvo sunku supaisyti, kas ir kokiais tikslais veikia bermontininkų atsitraukimo kelyje: šauliai, jų vardu pasivadinę, bet Centro valdyboje neįsiregistravę kovotojai, pagalbos iš kariuomenės nesulaukiantys kaimų gyventojai ar tiesiog pakelės plėšikai, mėginantys pasipelnyti iš suirutės. Suprantama, kariuomenės vadovybės tokia padėtis netenkino. Ji norėjo turėti tikslių žinių apie šaulių būrius, jų vadus, kad galėtų šiuos apginkluoti ir panaudoti koordinuotoje kovoje su priešininku.

Tačiau glaudaus bendradarbiavimo tarp kariuomenės ir šaulių nepavyko užmegzti nei tuomet, nei per vėlesnes kovas. Neslėpdamas susierzinimo 2-ojo pėstininkų pulko bataliono vadas savo raporte tiesioginiam viršininkui vadino šaulius "banditais ir vaikais gimnazistais, kurie nereikalingi užfrontei". Ne geresnės nuomonės apie šaulius buvo ir pulko vadas Jonas Laurinavičius. Jis savo pranešime tvirtino, kad "ginklus gavo "naminiai bolševikai", kurie nemoka kariauti, demoralizuoja kareivius, tuo tarpu gauna ginklų, kurių taip trūksta kariuomenei".

Šaulių sąjungos vadovybė Gedimino kalne Lietuvai atgavus Vinių. 1939 m. spalio mėn.

Mirtino pavojaus akivaizdoje

1920 metų rugsėjo pabaigoje Juzefo Pilsudskio vadovaujami Lenkijos daliniai sumušė į Vakarus besiveržiančią Michailo Tuchačevskio armiją. Taip lenkai išgelbėjo Europą nuo bolševikų antplūdžio, bet, ėmę persekioti raudonarmiečius mūsų teritorijoje, tapo problema Lietuvai. Rugsėjo 22-ąją lenkai užėmė Seinus ir pajudėjo Druskininkų link.

Mūsų kariuomenė traukėsi - buvo aišku, kad atlaikyti galingo spaudimo jai nepavyks. Po keturių dienų prezidento Aleksandro Stulginskio bute susirinko dalis ministrų ir Steigiamojo Seimo komitetų vadovai. Per šį pusiau oficialų pasitarimą buvo nutarta įsteigti Lietuvos gynimo komitetą. Į jį pateko Seimo nariai, Šaulių sąjungos pirmininkas V.Putvinskis ir Krašto apsaugos ministerijos įgaliotinis Jonas Motiejūnas-Valevičius. Komiteto vadovu išrinktas Seimo Socialistų liaudininkų ir valstiečių bloko frakcijos lyderis Mykolas Sleževičius.

Dar po poros dienų spaudoje buvo paskelbtas Steigiamojo Seimo kreipimasis į Lietuvos piliečius. Jame sakoma: "Mūsų garbinga, narsi kariuomenė savo krūtinėmis gina tėvų žemę, guldo savo galvas, bet jos pajėgos be visuomenės paspirties neištesi atsispirti lenkų legionams." Pirmieji į šį kvietimą sureagavo šauliai. Jie paragino "visos Lietuvos piliečius be tautos ir tikybos skirtumo tuojau registruotis pas vietinius Šaulių sąjungos skyrius, tikslu organizuotis į šaulių ir partizanų būrius".

Iki mėnesio pabaigos dalis savanorių šaulių drauge su reguliariosios kariuomenės kovotojais jau buvo pirmose fronto linijose. Vis dėlto jų pasiaukojimas ir entuziazmas didelio pasitikėjimo karininkams nekėlė. Tik tada, kai generolo Liucijano Želigovskio vadovaujami "maištininkų" daliniai užėmė Vilniaus kraštą, kariuomenės vadovybė ėmė teikti šauliams šiokią tokią materialinę paramą. Tiesa, nedidelę. Uniformų stigo, tad šauliai nuo civilių gyventojų dažnai skyrėsi tik tuo, kad nešiojo ant rankovės trispalvį raištį, o kepurėje - ženklelį su valstybės herbu. Juos imta maitinti veikiančiuose daliniuose, arba, kaip nurodoma viename įsakyme, priimti "šėrybon be atlygio". Be to, į Šaulių sąjungos štabą buvo komandiruojami profesionalūs karininkai.

Lietuvos kariuomenei perėjus į kontrpuolimą, šauliai kovojo ir fronte, tačiau dažniausiai veikė užnugaryje - gaudė per fronto liniją prasiveržusius atskirus lenkų junginius ar užfrontės partizanus, o kadangi šie palaikė ryšius su kai kuriais lenkų dvarininkais, kontroliavo ir juos. Beje, su Lietuvos pilietybę turinčiais lenkais kartais kildavo labai rimtų susidūrimų. Sykį per vieną Steigiamojo Seimo posėdį lenkų frakcijos atstovai pareiškė, kad spalio 6 dieną Šaulių sąjungos nariai Alytaus apskrities Nemunaičio valsčiuje nužudė šešis lenkus - Lietuvos piliečius. Tuomet manyta, jog pranešimo autoriai nori sukompromituoti šaulius. Byla buvo padėta į stalčių ir atnaujinta tik 1925 metais. Keturi kaltinamieji prisipažino, kad, "susitarę ir bendrai veikdami, grobimo tikslu", nužudė vieną niekuo dėtą žmogų. Vienas nuteistųjų priklausė vietos šaulių būriui. Kiti trys pavadinti girtuokliaujančiais "klajojančiais šauliais" iš Perlojos, Merkinės ir Ryliškių būrių.

Kai kurie šauliai per kovas su lenkais nepraleisdavo progos pasipelnyti, atimdavo iš vietos gyventojų turtą. Tai siaubingai įsiutino kariuomenės vadovybę. "Šauliams pradėjus plačiai ginkluotis dėl apsigynimo nuo besiveržiančio priešo, atsirado gaujos niekiam nežinomų asmenų, o taipgi ne kurie nariai Šaulių sąjungos, kurie išsirinko už dirvą savo veikimui darymą savarankiškų kratų ir areštų civilių gyventojų ir net rekvizicijų. Tokie apsireiškimai paskutiniu laiku pasidarė chroniški ir veda prie anarchijos", - skelbiama krašto apsaugos ministro Konstanto Žuko ir Generalinio štabo viršininko Konstantino Kleščinskio įsakyme. Jame griežtai uždrausta be karo komendanto leidimo laikyti ginklus, daryti kratas ir areštuoti gyventojus neturint karo komendanto, teismo ar milicijos viršininko orderio. Nuo tada šauliai, nepaisantys šio įsakymo, buvo laikomi plėšikais, jiems grėsė Karo lauko teismas.

LŠS vadovybė lyg ir bandė teisinti savo kovotojus atkreipdama dėmesį, kad "kariuomenė neaprūpina jiems pavestųjų šaulių maistu ir tokiu būdu priverčia šaulius maitintis iš vietos gyventojų, o paskui kaltina neteisėtų rekvizicijų darymu, svetimo turto plėšimu ir kituose prasižengimuose", tačiau griežtai uždraudė imtis kokių nors veiksmų neturint raštiškų įsakymų. Tąkart kariuomenės ir šaulių problemos lyg ir buvo išspręstos, bet abipusis nepasitikėjimas liko.

Pasibaigus kovoms ir nustačius demarkacijos liniją šauliams, esantiems dešimties kilometrų ruože nuo Lietuvos neutralios zonos, griežtai uždrausta ne tik naudoti ginklą, bet ir jį nešiotis. Nepaklususieji šiam V.Putvinskio įsakymui buvo laikomi provokatoriais ir turėjo būti atiduodami Karo lauko teismui. Pačioje neutralioje zonoje šauliams leista naudotis ginklu tik ginantis nuo užpuolimų. Nežinia, ar šios įsakymo dalies visuomet būdavo paisoma, nes susišaudymai, kuriuose dalyvavo šauliai, neutralioje zonoje nesiliovė. Lenkai kaltino lietuvius, lietuviai - lenkus, o Tautų sąjunga buvo užversta abiejų šalių skundais. Susirėmimai aprimo tik po 1923 metų kovo 15-osios, kai neutralią zoną prie demarkacijos linijos nuspręsta visiškai panaikinti.

Tuo pat metu Seime imta kalbėti, kad pasibaigus ginkluotoms kovoms Šaulių sąjungą apskritai reikėtų panaikinti. Matyt, nuogąstauta, jog neblogai organizuoti ir dar ginkluoti šauliai gali tapti pavojingu žaisliuku kurios nors vienos politinės grupuotės rankose arba patys pamėginti kurti savarankišką politinę jėgą.

Giedraičių moterų šaulių būrys tvarko per nepriklausomybės kovas žuvusių karių kapus. 1937 m. gegužės 5 d.

Politika šaulių neviliojo

Mintį paversti Šaulių sąjungą politine organizacija 1923 metais vykusiame visuotiniame suvažiavime iškėlė tuomet šauliams vadovavęs Vincas Krėvė-Mickevičius. Kaip prisiminimų knygoje "Nepriklausomą Lietuvą statant" rašo teisininkas Rapolas Skipitis, V.Krėvė užsidegęs įrodinėjo, kad partijos skaldančios tautą, todėl šauliai, kaip jos vienybės simbolis, turį eiti į Seimo rinkimus su savo sąrašu. Tačiau sveika nuovoka, kuždanti, kad ginklai, uniformos ir politika - labai jau pavojingas derinys, vis dėlto nugalėjo. Rinktinių ir būrių vadai tokiam siūlymui nepritarė. LŠS išlaikė savo pirmojo vado V.Putvinskio puoselėtus principus - būti nepartine ir nepolitine organizacija, kurioje gali dirbti įvairių pažiūrų ir įsitikinimų žmonės.

1928 metų birželio 17-18 dienomis vyko paskutinis LŠS suvažiavimas. Daugiau jie nebuvo šaukiami, mat 1935 metais, tautininkų valdžiai išleidus naują Šaulių sąjungos įstatymą, organizacija buvo sukarinta. Nuo tada bet kokia visuomeninė iniciatyva buvo leidžiama tik gavus LŠS arba būrio vado pritarimą. Iš organizacijos išnykus V.Putvinskio dvasiai nebereikėjo ir paties V.Putvinskio. Nustota rinkti ir sąjungos vadą - juo Antanas Smetona paskyrė pulkininką Praną Saladžių. Šaulių rinktinėms vadovavo apskričių komendantai. Demokratiškai renkamų rinktinių ir būrių tarybos kompetencijai buvo paliekami tik kultūriniai reikalai.

Kita vertus, šaulių organizacijos sukarinimas turėjo savą logiką. Europoje darėsi neramu. Poros milijonų gyventojų valstybė, apsupta nedraugiškų kaimynų, naujo pasaulinio karo atveju turėjo nedaug galimybių apsiginti. Taigi kariuomenės štabas parengė du scenarijus ir atitinkamus gynybos planus - L ir V, jei užpultų Lenkija ar Vokietija. Planas L numatė gynybą nuo Lenkijos, planas V - nuo Vokietijos. Grėsmės ir Rytų Lietuvos valdžia, užliūliuota 1926 metų taikos sutarties su Sovietų Sąjunga, atkakliai nenorėjo matyti. Tad scenarijui R gynybos plane neatsirado vietos net po 1939 metų, kai šalyje, mainais už sugrąžintą Vilniaus kraštą, buvo dislokuotos sovietų karinės įgulos.

Abu gynybos planai numatė pasitikti priešą ne prie valstybės sienos, o krašto gilumoje. Lietuvoje, kitaip nei, tarkime, Suomijoje, karinė vadovybė neketino įrengti nei įtvirtinimų, nei gynybos linijų. Sienai saugoti kariuomenės vadas Stasys Raštikis nusprendė panaudoti šaulius ir jų būrių pagrindu sudaryti 12 pasienio apsaugos batalionų, pavaldžių pėstininkų vadovybei. Šauliams buvo skirti trys pagrindiniai uždaviniai: kilus karo pavojui uždaryti ir saugoti sieną, ženklinti priešo pasiektas ribas, o vėliau drauge su pasienyje dislokuotais negausiais priedangos daliniais trukdyti jam veržtis į šalies gilumą. 1940 metų balandį kariuomenės vadas įsakė mobilizuoti visus šaulius pietinės ir pietrytinės sienos priedangai. S.Raštikis nė nenujautė, kad po dviejų mėnesių nepridengtą rytinę Lietuvos sieną peržengs sovietų daliniai.

LŠS įkūrėjas M.Šalčius (nuotr. viršuje) ir jos organizatorius bei pirmasis vadovas V.Putvinskis (nuotr. apačioje).

   

Neįveikta grėsmė

"Vienas užsienio diplomatas Kaune man pasakė, esą jei kas pultų Lietuvą, galėtų ją net be kraujo praliejimo užimti. Priminiau šitam diplomatui, kad, be mūsų kariuomenės, kiekviename Lietuvos mieste, miestelyje ir kaime yra ginkluoti šaulių būriai, kurie pasiryžę gyvybių negailėdami ginti Lietuvos nepriklausomybę", - taip per paskutinį Šaulių sąjungos suvažiavimą 1928 metais kalbėjo krašto apsaugos ministras Teodoras Daukantas. Deja, atėjus tikrų išbandymų metui šie žodžiai pasirodė nieko verti.

Iš tiesų 1939-ųjų pabaigoje Lietuvoje buvo 62 tūkst. šaulių, iš jų 42 tūkstančiai - neblogai apmokytų vyrų. Veikdami teritoriniu principu jie galėjo per 3-4 valandas susirinkti vadavietėse ir pradėti įgyvendinti iškeltus uždavinius. Tiesa, šauliams trūko ginklų - nedelsiant galėjo būti apginkluota gal tik trečdalis kovotojų, - tačiau kiti galėjo vykdyti ir neginkluotas akcijas: ardyti komunikacijas, trukdyti priešininkui skverbtis į šalies gilumą, kaip buvo numatyta minėtuose gynybos planuose.

Deja, 1940 metais, kai Lietuvos valdžia nuolankiai priėmė sovietų ultimatumą, kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas įsakė ne tik nesipriešinti agresoriui, bet ir taikyti jam "visas mandagumo ir draugiškų santykių taisykles". Šiam nusikalstamam įsakymui buvo priversti paklusti ir šauliai, juo labiau kad tokį nurodymą jiems davė tiesioginis viršininkas P.Saladžius. Belieka pridurti, jog sovietai to nesitikėjo. Jie manė, kad būtent šauliai gali nepaklusti kariuomenės vadovybei ir gintis savarankiškai. Ne veltui Raudonosios armijos daliniams buvo įsakyta "šaudyti į tuos, kas šaudys į nugaras".

Be jokio pasipriešinimo Lietuvą okupavę sovietai ir toliau šaulius laikė vienais didžiausių savo priešų. Sovietų Sąjungos emisaro Vladimiro Dekanozovo paskirto Lietuvos "prezidento" Justo Paleckio liepos 11 dienos aktu Šaulių sąjungos veikla buvo sustabdyta, o jos vadas P.Saladžius dar neišaušus liepos 12-osios rytui suimtas. Kitą dieną organizaciją pradėta nuginkluoti ir likviduoti. Nors rugpjūtį šis procesas buvo formaliai baigtas, dalį turėtos ginkluotės šauliai vis dėlto paslėpė nuo okupantų. (Tų ginklų jiems prireikė vėliau, prasidėjus Birželio sukilimui.)

Tačiau tai dar ne viskas - okupantai rengėsi fiziškai likviduoti ar ištremti visus šaulius. Lapkričio 28 dieną sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius pasirašė įsakymą, kuriuo nurodė suaktyvinti "antisovietinio elemento" apskaitą. Jame atskira eilutė skirta ir šauliams. Turėjo būti suregistruotas "Šaulių sąjungos vadovaujantis sąstatas, pradedant būrių vadais ir baigiant sąjungos viršininku; centro valdybos nariai; sąjungos štabo nariai; dalinių-kuopų, rinktinių, tiek vyrų, tiek moterų - aktyvas; nuolatiniai žurnalo "Trimitas" bendradarbiai". Iki 1941-ųjų vasaros buvo užregistruoti 57 895 šauliai. Koks likimas laukė visų šių vyrų ir moterų, nesunku nuspėti - tai parodė pirmieji masiniai 1941 metų birželio trėmimai. Laimė, nuo visiško fizinio likvidavimo didelę dalį šaulių išgelbėjo prasidėjęs karas.

Galima sakyti, tuo tarpukario Šaulių sąjungos istorija ir baigėsi. Tačiau iš tiesų, net ir formaliai likvidavus organizaciją, šauliai, su visomis teritorinėmis struktūromis likdami pogrindyje, tebelaikė save jos nariais. Tiesa, bendros vadovybės nebeliko, bet netrukus šauliai užmezgė ryšį su Kaune pradėjusio veikti Lietuvių aktyvistų fronto vadovais. Taigi bent jau provincijoje jie tapo bene svarbiausia Birželio sukilimo varomąja jėga.

Nacių okupacijos metai atvertė ir tamsiausius ar bent jau labai prieštaringai vertinamus šaulių istorijos puslapius, apie kuriuos šiandien dažnai kalba holokausto istorikai. Prisimenamas kai kurių šaulių dalyvavimas Tautinio darbo apsaugos daliniuose, kuriuos hitlerininkai vėliau panaudojo žydams naikinti. Šiame kontekste itin dažnai minimas 2-ojo bataliono vadas, Šaulių sąjungos štabo karinio mokymo skyriaus viršininkas Antanas Impulevičius. Tačiau tiek šaulių veikla Antrojo pasaulinio karo metais, tiek jų dalyvavimas ginkluotoje pokario rezistencijoje, tiek organizacijos atkūrimas ir veikla išeivijoje reikalauja atskiro ir nuodugnaus pasakojimo. Tad prie šaulių temos dar būtinai sugrįšime.

Kauno šauliai.

   

Šaulių būrys žygiuoja Šiaulių gatvėmis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"