TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Užsieniečiai Lietuvos partizanų gretose

2014 01 10 6:00
Būsimasis Geležinio Vilko rinktinės partizanas vokietis H.Rossemanas-Povas išeina į frontą. 1943-1944 m. Nuotraukos iš Justino Sajausko ir Stanislovo Sajausko knygos "Marijampolė. Partizaninis karas"

Bandydamas susisteminti faktų pabiras apie užsieniečius, kovojusius prieš sovietus drauge su mūsų partizanais, siekiu ir kitus tyrėjus paakinti imtis šios temos. Juk tuomet Lietuvos pasipriešinimo istorija taptų dar įvairiapusiškesnė, spalvingesnė, būtų atskleista mūsų atminties kultūra.

Lietuvos partizanų gretas papildė išskirtiniai Vokietijos kariai. Tai buvo ne vien vokiečiai, bet ir kitų tautų atstovai. Kai kurie jų atsiliko nuo savo dalinių, kiti prasiveržė iš apsupimo, treti pabėgo iš belaisvių stovyklų. Dalį jų sugaudė sovietų kariuomenė, represinės struktūros. Kiek netikėta, kad iki 1944 metų rugsėjo 27-osios buvo suimta nedaug vokiečių kareivių - tik 34.

Ne visi Lietuvoje atsidūrę kariai veržėsi į miškus pas partizanus. Jų grupelės slėpėsi ir išsikastuose bunkeriuose, pavienius užsieniečius priglaudė ūkininkų šeimos. Žinoma, kad dar apie 1946-uosius Ramučių kaime (Šilutės r.) bunkeryje slapstėsi septyni vokiečiai. Besislapstančius maitino visas kaimas, nepaisydamas pavojaus nukentėti, – tokia gili buvo anos kartos atjauta patekusiesiems į bėdą.

Šiek tiek nukrypdamas nuo temos norėčiau paliudyti ir vieną įsimintiną faktą. 1944 metų vasarą į Labanoro girios Palsodės kaimo vargingos valstietės Salickienės namus pasibeldė vokiečių karys. Moteris jį pamaitino. Tačiau netrukus šis vyras buvo rastas netoliese užmuštas ir nurengtas. Palaidojo karį ant kalvos prie Kiauneliškio-Labanoro keliuko, tačiau jo nepamiršo. Dvasios šviesuolė kaimo moteris ilgus dešimtmečius lankė ir tvarkė svetimšalio kapą, buvusį už 3-5 km nuo namų, iki savo mirties, gerokai po 1990 metų kovo 11-osios.

O tuomet besislapstantieji tikėjosi sulaukti Vokietijos kariuomenės grįžimo ar karo pabaigos bei galimybės grįžti į tėvynę. Tačiau vis labiau įsisiautėjant represinėms struktūroms, žudynėms, tos viltys menko. Pasak Antano Sniečkaus rašto, 1945 metais tarp nukautų, užmuštų partizanų buvo daugiau kaip 150 vokiečių karininkų ir kareivių. 1945-ųjų rugsėjį vien Šakių apskrities miške buvo rasti, suimti ir sunaikinti penki ginkluoti vokiečiai. Ši karių grupė prieš tai keturis mėnesius slapstėsi Latvijoje. Atvykę į Lietuvą jie stengėsi gauti dokumentus ir patekti į Prūsiją.

Partizanų požiūris į kitataučius

Šlietis prie partizanų vokiečius vertė besikeičiančios aplinkybės. Tačiau laisvės kovotojai vakarykščių okupantų išskėstomis rankomis nelaukė. Pasak Juozo Lukšos, 1945 metais Tauro apygardos partizanų statute buvo pasakyta, kad partizanais gali būti tik lietuviai.

Bet ir iki tol jie nenoriai priimdavo karo belaisvius į savo būrius. Siūlydavo svetimtaučiams grįžti į savo valstybes ir kovoti už tuos pačius tikslus, kuriuos kėlė mūsų partizanai, nepaisydavo jų laipsnio, kovinės patirties ir patikėdavo tik eilinių partizanų pareigas. Išimtis daryta vien latviams. J.Lukša buvo išsamiai išdėstęs tokio požiūrio argumentus. Anot jo, kiekvienas partizanas privalo puikiai pažinoti veikimo vietoves, krašto tradicijas, papročius, žmonių psichologiją. Pagrįstai baimintasi išdavysčių ir kad represinės struktūros, pasinaudojusios kitataučiais, neįsiskverbtų į partizanų būrius. Be to, egzistavo ir psichologinis barjeras. Buvo sunku į savo gretas priimti vokiečius, su kuriais buvo neseniai kovota, nuo kurių nemenkai nukentėjo Lietuvos gyventojai. Partizanų vadai atsižvelgė ir į politinius bei propagandinius dalykus. Kaip gerai žinoma, okupantų propaganda išsijuosusi melavo, kad Lietuvos partizanai – tai vokiečių ir lietuvių gaujos, sukurtos nacių ir kovojančios už jų interesus. Adolfas Ramanauskas teisingai suprato, kad tokios propagandos tikslas – sukompromituoti partizanus Vakaruose ir pačioje SSRS.

Dainavos apygardoje į partizanus priimant ne lietuvius vadovautasi nuostata, kad kitataučiai neturėjo būti niekinami, bet jiems buvo leista aiškiai suprasti: lietuviai atleidžia nuoskaudas net okupantams, jei jie kovoja prieš komunizmą ir sąžiningai atlieka eilinių kovotojų pareigas. Vienas kitas vokietis į partizanų būrį buvo priimtas iš gailesčio. Kaip matysime toliau, Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadovybė laikėsi griežtesnio požiūrio į vokiečius. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio įstatų projekte buvo įtvirtinta norma, kad partizanais gali būti tik Lietuvos gyventojai, dori, santūrūs ir susipratę.

Lietuvos partizanais daugiausia tapo vokiečių tautybės kareiviai ir karininkai. Dauguma jų, sprendžiant iš kelių partizanų apygardų ar regionų vardynų, buvo susitelkę Suvalkijoje veikusios Tauro apygardos partizanų būriuose. Viena tai lėmusių aplinkybių galėjo būti buvusios Vokietijos ir Lietuvos sienos artumas. Be to, sudarytas išsamus šios apygardos partizanų vardynas, o daugelio kitų apygardų kovotojų sąrašų nėra. Apie juos žinoma tiek, kiek paminėta prisiminimuose.

Tauro apygardos partizanų vardyne įrašyti 57 Lietuvos partizanai vokiečiai. Daugelio jų žinomi vien slapyvardžiai (dažnai lietuviški vardai), kitų nurodoma tik tautybė.

Buvę priešai – mūsų kovotojų bendražygiai

Vytauto rinktinės kovotojai (iš kairės): trečias - H.Gresseris-Garnys, ketvirtas - Algirdas Leonavičius-Vytis.

Susipažinkime su kai kurių vokiečių karių, tapusių Lietuvos partizanais, istorijomis. Lakūnas Helmutas Gresseris-Garnys buvo pašautas prie Leningrado ir per Estiją bei Latviją keliavo į savo tėvynę. Tačiau Lietuvoje lakūnas buvo sunkiai sužeistas į koją, todėl čia pasiliko ir tapo partizanu. Slapyvardžiu kovotojas pasirinko lėktuvo „Storch“, kuriuo skraidė, lietuvišką vertimą - Garnys. Tai buvo pavydėtino kovingumo kulkosvaidininkas.

Tiuringietis Erichas Weitleris pabėgo iš karo belaisvių stovyklos Estijoje, pėsčiomis pasiekė Suvalkiją, o 1946 metais įstojo į Geležinio Vilko rinktinės partizanų gretas. Jos vadovybei sutikus, mėgino prasibrauti į Vokietiją, bet prie Vištyčio buvo išduotas, suimtas ir nušautas.

Žalgirio rinktinės partizanas Hansas Germanas–Jeronimas Varlė pateko į stribų nagus. Jis vedžiojo šiuos po mišką, kol atvedė į nepereinamą raistą. Kai stribai įvykdė jo prašymą atrišti rankas, tiek jį ir tematė. Vokietis žuvo Sutkų kaimo palaukėje, ten jį žmonės ir pakasė. Apie tai po dviejų savaičių sužinoję stribai, atkasė žuvusįjį, nutraukė aulinius. Žmonėms įsiminė ir belaisvio Hanso, pas partizanus pabėgusio iš Marijampolės cukraus fabriko atstatymo darbų, atsakymas į klausimą, ką jis sakys sugrįžęs į savo namus. „Parėjo Lietuvos partizanas“, - tokie buvo jo žodžiai.

Kiek daugiau žinoma apie Heinrichą Rossemaną-Povą, kovojusį, tiksliau - muzikavusį, Rytų fronte. 1944 metais jo divizija buvo išblaškyta. Traukėsi į Vokietiją, bet įstrigo Prienų apylinkėse. Čia slapstėsi pas vietinius gyventojus, o 1946-ųjų vasarą išėjo partizanauti ir išsilaikė iki 1951 metų pavasario. Vykdydamas užduotį partizanas buvo išduotas ir suimtas, jo pageidavimu tardytas lietuvių kalba. 1952-ųjų balandžio 18 dieną vokietis buvo pasmerktas sušaudyti. Beje, šis kovotojas pasižymėjo įvairiais gabumais: grojo daugeliu muzikos instrumentų, kūrė dainų melodijas, primityviomis miško sąlygomis sumeistravo smuiką ir lūpinę armonikėlę. Turėjo ir literatūrinių gebėjimų. H.Rossemanas-Povas rašė dienoraštį - 320 mašinėle spausdintų puslapių ir dar keturis sąsiuvinius ranka. 1949-ųjų lapkričio 14 dieną sovietiniams baudėjams užpuolus bunkerį, kovotojui teko skubiai bėgti palikus visą savo turtą: uniformas, šaudmenis, spausdinimo priemones, muzikos instrumentus ir svarbiausia – dienoraščius. KGB archyve rasta jau tik maža, nelabai reikšminga partizanų karo istorijos tekstų dalis. 1996 metais jie spausdinta knygoje „Tada, kai žuvom dėl Tėvynės...“ Vokiečio prašymas tardyti lietuvių kalba rodytų, kad H.Rossemanui Lietuva buvo tapusi antrąja Tėvyne. Galbūt jį turėjo omenyje A.Ramanauskas, rašydamas: „Trečias vokiečių tautybės partizanas buvo rašytojas (...). Tauro apygardos vadas Faustas pasakojo, kad jis rašęs apie lietuvių pogrindžio kovą“.

Kriukų kaimo apylinkėse partizanavo vermachto kapitonas Johanas Langkopfas-Jonas Vanagas, žuvęs 1948-ųjų vasario 17 dieną Zygmantiškių girioje. Genocido vardyne įrašytas ir Tauro apygardos partizanas vokietis Oskaras Ilingeris.

Kaip nurodė A.Ramanauskas, Pietų Lietuvoje buvo apie 20 vokiečių partizanų, iš jų septyni priklausė Merkio rinktinei. Jis gražiai atsiliepė apie Nemunaičio apylinkėse partizanavusius Karolį ir Kurtą, nes abu buvę taurūs ir kilnūs kovotojai, gerbiami vietos gyventojų. 1945-ųjų vasarą partizanų vadams jiedu pranešė apie vargstantį ir pagalbos prašantį tautietį. Partizanai jį rado baisiai apiplyšusį ir nusikamavusį, priėmė į savo gretas, davė Liudviko slapyvardį. Tačiau šis parodyto pasitikėjimo nepateisino. |Naujoko elgesys nepatiko nei partizanams (tarp jų ir Karoliui bei Kurtui), nei gyventojams. Todėl jo buvo atsikratyti - palikti kur nors tūnoti. 1945-ųjų žiemą šis „kovotojas“ buvo suimtas ir enkavėdistams išdavė viską, ką žinojo, grandinėmis mušė daug jam padėjusius žmones. Dėl tokio jo elgesio sumenko vokiečių partizanų autoritetas. Kurtas negalėjęs pakelti gėdos, maldavo nenaudėlį nušauti. Beje, Kurtas buvęs labai išvaizdus vyras, gana gerai kalbėjo lietuviškai. Tačiau vyrą ištiko žiaurus likimas: per vieną susidūrimą su priešu kulka taip sužalojo veidą ir liežuvį, kad jis sunkiai begalėjo ir kalbėti, ir valgyti.

Merkio rinktinėje vokiečiai turėjo Algirdo, Juozo slapyvardžius, o trečiojo neprisimenama. Pasak A.Ramanausko, jiems nebuvę ko prikišti. Algirdą žmonės rado netoli Mardasavo sunkiai sužeistą į galvą ir netekusį sąmonės. Jie padėjo vokiečiui pagyti ir tapti partizanu.

Juozas - karininkas ir šaunus kulkosvaidininkas - 1946-ųjų pavasarį narsiai kaudamasis su priešais prie Biržų kaimo buvo pašautas. Atgavęs sąmonę kovotojas įstengė iššliaužti iš kautynių lauko ir pasiekti bunkerį. Juozas buvo išgydytas, tačiau galbūt dėl jį kamavusios nostalgijos ar neišvengiamos žūties apsisprendė pasitraukti iš partizanų ir mėginti pasiekti Vokietiją. Taip pasielgti jis kvietė ir draugus, tačiau Algirdas liko ištikimas partizanams duotai priesaikai ir pranešė rinktinės vadui Merkiui apie tautiečių ketinimus. Vadas tik sugėdino vokiečius dėl neatvirumo, leido jiems laisvai apsispręsti. Net parūpino kelionei kompasus ir žemėlapius. Algirdas pasiliko su kovotojais.

1944 metų vasarą apie Dusmenis buvo pastebėtas būrelis vokiečių. Jie nesidėjo prie partizanų, 1945-ųjų žiemą praleido žeminėje. Vėliau suvargę, apnikti niežų ir utėlių ėmė ieškoti ryšių su partizanais. Tuo laiku Jono Kazlausko-Šermukšnio būryje pasirodė maždaug 190 cm ūgio neeilinis vokiečių karys. Kadangi turėjo kulkosvaidį „Bruno“, jam prilipo būtent toks slapyvardis. Bruno buvo kilęs iš Karaliaučiaus krašto, stambių ūkininkų šeimos. Partizanaudamas vyras pramoko lietuviškai, pelnė Dainavos krašto legendinio partizano vardą. 1948-ųjų spalio 27 dieną padėjo surengti pasalą enkavėdistams prie Grendavės, užminuoti kelią. Ant minos užvažiavus baudėjų sunkvežimiui, ne vienas žuvo, tarp jų ir Onuškio stribų vadas Juozas Pacevičius. Pats Bruno žuvo 1949-ųjų rugpjūčio 25 dieną. Viename leidinyje ji laikomas čeku. Matyt, čekų kulkosvaidžio pavadinimas sutapatintas su tautybe.

Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės Vaidoto grupės partizano Broniaus Vasiliausko dienoraštyje paminėti du vokiečiai – Antonijus ir Tankas. Nuo 1944 metų rugpjūčio Dzūkijos partizanu tapo lakūnas Vilis Richteris-Berlynas. 1946 metų pavasarį jis buvo suimtas ir kalintas Alytuje, Vilniuje, o 1947 metų vasario 26-ąją sušaudytas. Beje, Berlynas partizano vardą sutepė išprievartaudamas moterį. Už tai ir buvo išvarytas iš partizanų gretų.

Lietuvos partizanas partizanas vokietis H.Rossemannas-Povas.

Įvairaus likimo žmonės

Metas apžvelgti Didžiosios Kovos apygardą. Jos partizanų sąraše pateiktos šešios vokiečių pavardės: Dano Giunterio (kitur – Dano Gusnerio), Helardo, Franco Henricho, Hanso Hermano, Johano Horno ir Hanso Liaušo. Pastarasis turėjo leitenanto laipsnį, kiti buvo eiliniai kariai. Šie kovotojai ryškesnių pėdsakų nepaliko, nes anksti žuvo ar buvo suimti. Daugiau žinoma apie J.Horną. Jis, atsilikęs nuo besitraukusios Vokietijos kariuomenės, slapstėsi prie Širvintų, dirbo pas ūkininką. 1945 metais išėjo pas partizanus, bet miške išbuvo trumpai, nuo 1946 metų jau slapstėsi vienas. 1947 metais buvo suimtas, pasmerktas 25 metų nelaisvei, tačiau 1955 metais paleistas. D.Giunteris 1945-aisiais pasitraukė iš Milžino būrio ir bandė grįžti į Vokietiją.

Be minėtų užsieniečių, KGB raštuose ir literatūroje nurodyta daugiau šiame partizanų junginiui priklausiusių vokiečių. 1945 metais Siaubo būryje buvo Brenšas, Klisas, Lipša Kahartas-Grenertas, Vilhelmas ir Karolis. Ne vėliau kaip 1945 metais Lipša Kahartas, Vilhelmas ir Karolis žuvo. 1946-ųjų sausio 22 dieną Gaiciūnų kaimo Pabaisko valsčiuje žuvo Plieno būrio kovotojas vokiečių armijos kapitonas Gerškelinas. Rašyta, kad Ukmergės apskrityje veikė Pauliaus vadovaujamas 19 vokiečių būrys.

Jonavos apylinkėse partizanavo vokietis, tačiau nei jo pavardė, nei slapyvardis nežinomi. Žinoma tik tiek, kad jis buvo iš „vilko vaikų“. Jį Vanagiškių kaime pas ūkininką Grėbliauską buvo palikusios elgetavusios vokietės, nes tikėjo, kad taip paauglys bus išgelbėtas nuo bado. Apie 1946-1947 metus, jau sulaukusį maždaug 17 metų, vaikinuką suėmė Žeimių stribai, tačiau jam pavyko pabėgti. Suvokdamas, kad antrąsyk gali taip nepasisekti, vaikinas pasirinko partizano dalią. Žuvo 1948-ųjų lapkričio 5 dieną kartu su draugu Jonu Beleišiu-Šarniru.

Eugenijaus Svilo-Slyvos būryje buvo du vokiečiai, apie kuriuos visiškai nieko nežinoma. Vlado Pabarščiaus būryje buvo du vokiečiai ir tiek pat austrų. Bendražygiai prisimena, kad vienas jų buvo gabus ginklų specialistas, užrištomis akimis labai greitai išardydavo ir vėl surinkdavo kulkosvaidžius.

Apie Rozalimo miestelį partizanavo iš Panevėžio cukraus fabriko statybų pabėgęs belaisvis Olsterdorfas-Titkė. Jis buvo kilęs iš Karaliaučiaus krašto. 1944-ųjų spalio 23 dieną D.Vaitelio vadovaujamiems partizanams puolant Vaivadiškių dvarą, į priešų nelaisvę pateko sužeistas vokietis V.Chucliageris. Jis buvo nukankintas tardymo metu.

Klaipėdos, Rietavo ir Šilutės apylinkėse partizanavo du vokiečiai slapyvardžiais Jonas ir Petras. Vėliau jie kovojo Ruteinio būryje. Puolant Veiviržėnus, dalyvavo vokietis Aukštaitis, pramokęs lietuviškai. Vyras žodžius tardavęs aukštaičių tarme. Manoma, kad jis buvo puskarininkis, partizanus mokė karybos. Kaip skelbiama čekistų raštuose, Tauragės apskrityje partizanavo Hansas, Hermanas, Gertas, Francas. Pastarasis 1947 metais nuskendo keldamasis valtimi per Jūrą ties Šaukėnais. Likusius vokiečius būrio vadas Neptūnas išleido į Vokietiją. Praėjus kuriam laikui vadas neva gavo išvykėlių laišką apie tai, kad jie laimingai grįžo į Vokietiją, tačiau spėjama, kad juos pakeliui nužudė agentas Faustas Gaubtys. Beje, puoselėjusių viltį pasiekti savo tėvynę buvo ir daugiau. Tai bandė padaryti Šilalės krašto partizanai Erikas ir Hansas.

Kaltinėnų ir Laukuvos apylinkėse veikusiame Bagdono-Ūdros būryje taip pat buvo vokietis. Po keletą vokiečių partizanavo apie Raseinius, Švėkšną. Daukšių kapinėse pastatytame paminkle Mosėdžio kuopos partizanams įrašyti vokiečių Hanso ir Hario vardai. Jonas Žičkus-Širšė rašo, kad apie Eržvilką pasirodė keturi iš nelaisvės pabėgę vokiečiai. Vieni jų patraukė Nemuno kryptimi, vildamiesi pasiekti Vokietiją, kiti pasiprašė priimami į Jono Strainio-Saturno būrį, kuriame buvę ne mažiau kaip keturi vokiečiai. Jono Kentros-Ruteinio būryje buvo vokietis, pravardžiuotas Kopūsčiu, Juozo Bagdono būryje – Grosas. Tauragės apskrityje nuo 1948 metų vasaros partizanavo Joachimas Šerfiras (Šefrifas)-Antanas. Prieš karą Diuseldorfe jis baigė universiteto keturis Juridinio fakulteto kursus, kovojo Rytų fronte. Šis aktyvus partizanas buvo suimtas 1950 metų balandį, apkaltintas dalyvavimu kautynėse su Raudonąja armija ir stribų užpuolimu. Jį ir dar 10 partizanų bei ryšininkų „teisė“ Pabaltijo karinės apygardos karo tribunolas. 1950-ųjų rugsėjo 20-ąją buvo paskelbtas nuosprendis – J.Šerfirą ir jo kovos draugą Vincą Vitkų sušaudyti.

Iš kautynių aprašų sužinome ir daugiau vokiečių slapyvardžių: Vilius, Valteris, Lapė, Mėjeris-Morganas, Indrida Rastutis.

Žymiausi Žemaitijoje veikę partizanai vokiečiai buvo Jurgis, Alfredas Cherlė ir Geirhardas Nicponas. Jurgis buvo kulkosvaidininkas, Upynos Šilalės rajone apylinkių partizanas, vaikščiojo drauge su Antanu Sugintu. Jurgiu pasivadinęs Loras Adelbertas vėliau grįžo į Vokietiją ir parašė atsiminimus apie mūsų partizanus daug sakančiu pavadinimu „Miško skruzdėlės – prieš sovietinį lokį“. Buvęs partizanas jau šiais laikais buvo atvykęs į Lietuvą, bendravo su kovų draugu Leonu Laurinsku. G.Nicponas vadinamas Vokietijos pavaldiniu, gimusiu Budapešte. Jis, veikiausiai, buvo vengras. A.Charlė 1951 metais buvo Žemaičių apygardos štabo narys. Vėliau šias pareigas ėjo G.Nicponas. Julijos Bilskytės liudijimu, 1952 metais pavasarį netoli jos tėvų namų Žemaitis, jo adjutantas Bronius Alūza-Bedalis ir G.Nicponas-Juozas statė vasarinę slėptuvę. Šis buvo priimtas į apygardos štabą, priiminėjo ir vertė per radiją išgirstas žinias, kurias paskui skelbė partizanų spauda. Dokumentiniame leidinyje jis vadinamas štabo Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku, 1953-ųjų rugpjūčio 27 dieną patekusiu į priešo nelaisvę. Ryšininkas Steponas Gečas-Plienas pateikia kitą versiją. Tos dienos rytą jų namus trim žiedais apsupę kareiviai rado bunkerį, kuriame buvo Irena Petkutė-Neringa su G.Nicponu. Jiems buvo įsakyta išlipti ir pasiduoti. „Iškeltomis rankomis iš slėptuvės išlipo vokietis. Čekistai pakartojo reikalavimą, bet tuo metu pasigirdo šūvis, kurį enkavėdistai palydėjo dujine granata“, - taip pasakojimą baigė ryšininkas. G.Nicmonas buvo pelnęs Žemaičio pasitikėjimą, vertinamas dėl puikių kovinių sąvybių.

Ne vien herojai

Kaip minėta anksčiau, Šiaurės Lietuvoje veikusios Tigro rinktinės partizanų vadai į vokiečius žiūrėjo nepalankiai, o kartais net priešiškai. 1946-ųjų rugsėjo 15 dienos Lietuvos laisvės armijos Rytų grupės įsakyme dėstoma: „Reikia atminti, kad vokiečiai yra tokie pat priešai, kaip ir rusai“, nes jų okupacijos metu Lietuva patyrė didžiulių žmonių ir turto nuostolių. Jozefas Hornas-Jupa buvo apkaltintas apsileidimu ir nedrausmingumu, dėl to 1945-ųjų sausio 1 dieną Adutiškio girioje priešas sumušė jo dalinį. Iš maždaug 80 kovotojų žuvo 25. Vokietis Artileristas buvo griežtai įspėtas už tai, kad pakėlė ranką prieš lietuvį Svajūną. Įsakyme pasakyta, kad abu jie „nėra mūsų draugai ir neturi su mumis lygių teisių (...). Mes juos į savo tarpą priėmėme gera valia, todėl jie turi ypatingai džiaugtis“. 1949-ųjų kovą kareiviams suradus bunkerį, visi partizanai laimingai pasitraukė, išskyrus Jupą. Atrodo, suimtasis buvo Jozefas Hornas. 1949 metais jis buvo paleistas ir grąžintas į Rytų Vokietiją. Anksčiau (1947-ųjų vasarą) buvo nušautas Artileristas. Apie šį nelaimingą įvykį kuopos vadas pranešė taip: esą Artileristui kažkas nutiko, nuėjęs į kaimą gąsdino žmones. Už tai jis buvo išbartas, kilo ginčai. Perkūnas Artileristą užstojo, ėmė šaudyti iš pistoleto, vieną partizaną sužeidė į galvą. Iš arti šaudant buvo neįmanoma nuginkluoti, tad partiznas Barzdėnas nušovė Perkūną ir Artileristą.

Kitame leidinyje rašoma, kad Antanų girioje partizanavo aštuoni vokiečiai, kurie turėjo atskirą bunkerį. Jame gyveno minėti asmenys ir Klausas.

Ilgai ir gražiai buvo prisimenamas Kiauneliškio-Labanoro girios partizanas Jozefas Richardas. NKVD žvalgybinės suvestinės duomenimis, jis tarnavo Rytų fronte zenitinės artilerijos daliniuose iki pat karo pabaigos. Kovojo Kuršo „katile“. Po kapituliacijos persirengęs civiliais drabužiais bandė bėgti į Vokietiją, bet pasiekė tik minėtą girią, tapo Antano Krinicko-Romelio vadovaujamos kuopos kovotoju. 1945-ųjų birželio 27 dieną Žičkų kaimo apylinkėse priešas užpuolė 10 partizanų, septyni jų žuvo, trys pateko į nelaisvę. J.Richardas mirė praėjus kelioms valandoms po suėmimo. Aplinkiniuose kaimuose sklandė legenda, kad partizanai buvo užklupti, kai maudėsi. Richardas nuogas stačiomis atsišaudęs kulkosvaidžiu tol, kol jam nukirto kojas. Stanislova Vasiulytė-Padgurskienė jį prisimena kaip linksmo būdo, gražiai akordeonu griežusį kovotoją.

Lokio rinktinėje buvo vokiečių kariuomenės leitenantas, medikas Henrichas Hovė-Jupas. Jis pasižymėjo 1945-ųjų gruodžio 27-28 dienomis vykusiose Antazavės kautynėse, patarinėjo vadui Mykolui Kazanui. Nežinomo partizano, šio mūšio dalyvio, užrašuose aprašytas Jupo elgesys tuomet: „(...) vis aikčiojo ir barėsi, kad šaudoma visai be reikalo, nematant taikinio.“ Kautynėms laikinai aprimus, jis spyrė nieko nelaukiant trauktis kitur, įsikarščiavęs aiškino: „Rusas durnas bus, jei nepakvies daugiau pagalbos. Atsiveš minosvaidžių, tuomet iš mūsų bus košė!“ Tam pritarė ir M.Kazanas, tad sumaniai manevruojant sugebėta atsiplėšti nuo priešų. Atvykęs rusų pastiprinimas – minosvaidininkų kuopa – tris valandas daužė partizanų jau apleistą stovyklą. Neaišku, ar B.Vaičėno-Lordo užrašuose apie Rūdžionio miško mūšį (1945-ųjų liepos 13 dieną) minimas vokietis Henrikas-Tarvydas yra tas pats Jupas. Pasak A.Dručkaus, tame mūšyje Henrikas buvo sužeistas, atsiskyrė nuo partizanų. Negyjant žaizdoms pasidavė, buvo gydomas Rokiškio ligoninėje. Esą enkavėdistams jis prisistatęs kaip vermachte tarnavęs belgas.

Kitų tautybių partizanai

Būsimasis Lietuvos partizanas A.Jobstas-Niutonas. 1943 m.

Negailestingas likimas į Lietuvos miškus buvo nubloškęs ir kitų tautybių karius, daugiausia - austrų. Per 1947 metų šv. Kalėdas Vytautiškių kaime, Krosnos valsčiuje aktyvisto išduoti žuvo trys partizanai, tarp jų - austras Ylinkas Oskaras. Pabėgęs iš lagerio, jis trumpai partizanavo, į Tauro apygardos partizanų gretas įstojo tik 1947 metais. Tarp šios apygardos kovotojų buvo ir austras Antonijus Jobstas-Niutonas, pravardžiuotas Austriuku. 1948-ųjų liepos 16 dieną jis susiprogdino Būdininkuose. Karo lakūnas Stefanas Hofmanas-Jumba, pabėgęs iš Leningrado karo belaisvių lagerio, pasiekė Lietuvą ir tapo partizanu. Po sužeidimo kovotojas pateko į nelaisvę, buvo gydomas Rokiškio ligonineje. Iš ten pabėgti jam padėjo medicinos seselė, partizanų ryšininkė Čepukaitė-Lakštingala. Jumba kovojo drauge su Notingalės partizanais, su jais ir žuvo. Prisimenama, kad jis labai gražiai dainuodavo, mėgo lietuvišką dainą „Norėč paklausti šiaurės vėjelio, kokią man dalį skyrė Rytai...“

Balbieriškio partizanų būriui vadovavo austras vermachto karys. Jis buvo pamėgęs Pilotiškes, o kaimas mylėjo savo sūnų vadą. Sakydavęs: „Jei liksiu gyvas, atvešiu iš namų vyno ir visą savaitę gersime." Nuo 1946 metų pradžios A rinktinės 3-iojo bataliono antroje kuopoje buvo austras Franco Bihle. Jis buvo gimęs Vienoje, tarnavo tankistu, turėjo vyresniojo leitenanto laipsnį.

1990-ųjų rugsėjo 22 dieną Skiemonių kapinių broliškame kape drauge su 18 lietuvių partizanų atgulė ir slovako Jano Gustavo palaikai. Jis Skiemonių partizanų būryje atsirado 1944 metų vasarą. Nuardęs nuo vokiškos uniformos ženklus, nusegęs vokiečių apdovanojimus, prisisiuvo Vyčio ženklą. Duodamas priesaiką, pasižadėjo: „Kovosiu ir žūsiu už Čekoslovakijos ir Lietuvos laisvę“. Šis vyras buvo drąsus ir patyręs karys, linksmo būdo jaunuolis, išmokęs lietuvių kalbą. Žuvo 1945-ųjų kovo 8 dieną Žiogų kaime, netoli Leliūnų.

Neįtikima, tačiau su mūsų vyrais drauge galbūt kovojo belgas, jugoslavas, vengras... Labiau žinoma belgo istorija. Vokiečių kariuomenėje savanoriu tarnavęs belgų karininkas Charles‘is Jeanas Rampelbergas kariavo Kurše, iš kur prasimušė į Lietuvą ir esą prisijungė prie mūsų partizanų. 1949 metų pradžioje su savo grupe bendražygių jis buvo suimtas ir pasmerktas 25 metams lagerio. 1955 metais į laisvę paleistas vyras atsidūrė Vakarų Vokietijoje. Jį ir kitą belgų karininką (Blomartsą) vokiečiai nusprendė grąžinti į tėvynę. Tačiau išsiilgtoji tėvynė perdavimo punkte juos pasitiko su antrankiais. Abu vyrai buvo taip sukrėsti, kad Blomartsas bandė nusižudyti. Todėl perdavimas buvo sustabdytas, jiems leista pasilikti Vokietijoje. Netrukus Belgijos vyriausybė paskelbė amnestiją šalies įstatymams nusikaltusiems tėvynainiams, kalėjusiems SSRS. Amnestijos paskatintas ir ilgėdamasis motinos Ch.J.Rampelbergas grįžo į tėvynę. Jos karo teismo buvo nubaustas 2 metams kalėjimo ir 5 metams neteko piliečio teisių. Ch.J.Rampelbergas įrodinėjo, kad kovojo ne prieš Belgiją, o prieš bolševikus. Galiausiai teismas pripažino jo kalinimą GULAG‘e švelninančia aplinkybe ir skyrė lygtinę bausmę. KGB archyve medžiaga neigia Ch.J.Rampelbergo partizanavimą. Esą partizanai kvietė jį kovoti su sovietais, bet jis atsisakęs, nes fronte buvo netekęs trijų pirštų. Galbūt tai buvo belgo gynybinė taktika?

Birutės rinktinės partizanai buvo priglaudę ir vengrą Pijų, pabėgusį iš belaisvius vežusio traukinio. Paklaustas, kur – fronte ar partizanauti – buvo sunkiau, šis atsakydavo: „Fronte žinai, kur rusai, o čia priešas iš visų pusių."

Eržvilko apylinkėse kartu su keturiais vokiečiais iš pradžių slapstėsi, o vėliau įstojo į partizanų būrį jugoslavas. Neprisimenamas nei jo vardas, nei slapyvardis. Jis įsimylėjęs laisvo elgesio moterį, pravardžiuotą „saldžiąja“. Kadangi partizanai ją laikė nepatikima, jugoslavas buvo perkeltas į kitą būrį. Jis bandė pasiekti Vakarus.

Nederėtų pervertinti

Daugelis Vermachto karių prisiglaudė prie mūsų partizanų verčiami aplinkybių ir laikinai laukdami palankaus momento grįžti į savo namus. Mūsų vyrams pravertė gydytojai, ypač chirurgai, ginkluotės specialistai ir kovinė patirtis. Tokių buvo nedaug, be to, jie greitai žuvo.

Vis dėlto pervertinti užsieniečių vaidmens nevertėtų. Dažnai perdedama teigiant, kad jie pasižymėjo drąsa, narsa, buvo nuostabūs šauliai, gebėjo puikiai valdyti sunkiuosius ginklus. Esą vien už tai mūsų partizanai juos nepaprastai gerbė. Tačiau taip nepelnytai sumenkinami mūsų kovotojų gebėjimai.

Kaip jau minėta, Tigro rinktinės vokietis prastai vadovavo partizanų grupei, drauge su tautiečiu kėlė nesantaiką. Panašių pavyzdžių būta ir daugiau. Apie 1946 metus į Juozo Survilos būrį atklydę du vokiečiai (vienas jų buvo leitenantas) kautynėse ne ypatingai pasirodė. Todėl vadas jiems pasakė: „ Fronte jūs geri kariai, bet partizanai jūs nevykę“. Netrukus jų buvo atsikratyta, pasiunčiant į kitą būrį. Partizanas Stasys Plienaitis-Valdemaras pasakojo, kaip kartą jų kelių dešimčių būriui patekus, atrodė, į beviltišką padėtį, panika apėmė būtent vokiečius, buvusius frontininkus. Jie paliko savo pozicijas, sulipo į egles slėptis.

Įvairių buvo tiek mūsiškių, tiek vokiečių. Nereikia perdėti, perdėti. Neleistina pamiršti, kad partizanų buvo ne mažiau kaip 30 tūkstančių, o kitataučių – maždaug 100, na, 150. Ir ne visi jie pasižymėjo koviniais gebėjimas. Tarp vokiečių, kaip ir lietuvių partizanų, atsirado nemažai išdavikų, nuožmių smogikų. Daug partizanų, jų rėmėjų, nereikalingų liudininkų nužudė Rudolfas Otingas-Kirvis. Jo „nuopelnai“ jau daug kur aprašyti. Tarp 1949 metais Maironio rinktinės karo teismo pasmerktųjų sušaudyti buvo vokietis Kurtas Korikas, vadintas provokatoriumi. Pagal Aldonos Vilutienės ir Justino Sajausko sudarytą Tauro apygardos partizanų vardyną, 1952 metų liepos 23-iąją Juodaraiščio miške MGB užverbuoti partizanai vokiečiai Ūkas ir Vilis Hasneris sušaudė paskutinius šešis Geležinio Vilko rinktinės partizanus.

Gergardas Begeleinas-Germanas, 1946 metais užverbuotas Šilutėje, Žemaitijoje naudotas žvalgybos, diversijų ir teroro užduotims. 1948 metų liepos 5 dieną MGB Ukmergės apskrities viršininkas prašė valstybės saugumo ministro D.Jefimovo perduoti jų žinion šį smogiką Plieno rinktinei sunaikinti. Jis turėjo vadovauti specialųjų agentų grupei. Buvo labai išgirtas: esą tvirtos valios, ryžtingas, iniciatyvus, gerai valdo ginklus, turi aukštąjį išsilavinimą, moka penkias kalbas, tarp jų - ir lietuvių. MGB specialiosios grupės narys buvo ir Klausas Venigeris-Perkūnas.

Pabrėžtina, kad vien R.Ottingo grupė nužudė apie 150 partizanų. Tačiau džiugu, kad pasipriešinimo dalyviai vis dėlto išsaugojo net bevardžių kitataučių atminimą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"