TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Užtvanka žodžio laisvei

2014 07 04 6:00
Paskirtas SSKP CK Ideologijos komisijos pirmininku partijos Centro komiteto sekretorius Michailas Suslovas (dešinėje) netruko atvykti į Lietuvą. M. Suslovą sveikina LSSR Ministrų Tarybos pirmininkas Motiejus Šumauskas (kairėje), antrame plane centre – LKP CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Vilnius. 1960 m. liepos mėn. LCVA nuotrauka

Gegužę minėjome lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį, tačiau tikrąja spausdinto žodžio laisve per tuos 100 metų galėjome džiaugtis ne taip jau ilgai. Išankstinė spaudos cenzūra, įvesta vos prasidėjus nepriklausomybės karams, su nedidelėmis pertraukomis veikė visą prieškarį, tačiau drastiškiausias formas ji įgijo sovietinėje Lietuvoje.

"Nebeužtvenksi upės bėgimo", - XIX amžiaus pabaigoje rašė Maironis. Šios eilutės pirmą kartą dienos šviesą išvydo 1895 metais išleistame tautinio atgimimo dainiaus rinkinyje "Pavasario balsai". Laisvas lietuviškas žodis tuomet sklido iš anos Nemuno pusės, iš Tilžės. Tuo metu pačioje Lietuvoje lietuvišką žodį ir raštą, pasak to paties poeto, dar gniaužė carinis "erelis, suspaudęs sparnais".

Maironio žodžiai buvo pranašiški. Nepraėjus ir dešimtmečiui nuo pirmojo "Pavasario balsų" leidimo, Rusijos imperija, neatlaikiusi savo pavergtų tautų atgimimo potvynio, buvo priversta grąžinti mums spausdintą lietuvišką žodį. Šis žodis vienos kartos akivaizdoje tapo kūnu - jis subrandino daugybę šviesuolių, pasiryžusių ir įstengusių po 123 imperinės priespaudos metų atkurti Lietuvos valstybę.

Laisvas žodis, laisva spauda, nuomonių ir idėjų įvairovė iš tiesų padarė stebuklą - vos per porą metų lietuviai pasijuto laisvi laisvos šalies piliečiai, 1920-ųjų pavasarį išsirinkę Steigiamąjį Seimą, kuriame buvo atstovaujami visų Lietuvos visuomenės sluoksnių interesai ir įtvirtinta tokia parlamentinė demokratija, kurios galėjo pavydėti ne viena senoji Europos valstybė.

Vis dėlto net ir atkurtos nepriklausomybės pradžioje spaudos laisvę teko riboti - 1919 metais priimtame Spaudos įstatyme buvo įteisinta cenzūra. Tačiau tai buvo neišvengiama - vykstant nepriklausomybės kovoms, reikėjo ne tik apsaugoti valstybę nuo priešiškos agitacijos, bet ir pateikti skaitytojams būtinų ir svarbių žinių, tarkime, informacijos apie savanorių kariuomenės formavimąsi, karo veiksmus, valstybės institucijų kūrimąsi. Patys spaudos leidiniai gauti tokią informaciją buvo per silpni, tad jos rinkimą nutarta centralizuoti. Tam Lietuvoje ir užsienyje buvo įsteigti spaudos biurai, pradėtas leisti valstybinis laikraštis „Lietuva“, o 1920 metais įsteigta Lietuvos telegramų agentūra (ELTA).

Leidybai parengtas atvirukas, paženklintas leidžiančiu jį platinti Glavlito spaudu. / dumskaya.net nuotrauka

Tuomet niekas dar nenumanė, kad ši visiškai valdžios kontroliuojama institucija ilgainiui taps ne tik spaudos laisvės varžymo, bet ir informacijos slėpimo įrankiu. Naujienų agentūra, kurios paskirtis - skleisti tikras ir patikimas žinias apie įvykius Lietuvoje ir pasaulyje, nepriklausomybės saulėlydyje ims veikti kaip tankus informacijos filtras - Vakarų naujienų agentūrų pranešimai apie Europoje bręstančias permainas keliaus tiesiai į archyvą. O 1940-ųjų birželio viduryje, nebelikus jokių abejonių, kad po poros dienų į Lietuvą įžengs okupacinė sovietų kariuomenė, Eltos informacijų biuras konfidencialiai nurodys redakcijoms „griežtai vengti svetimų valstybių nepagrįstos kritikos“. Informaciją apie Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykių „pokyčius“ Elta premjero Antano Merkio nurodymu parengs tik birželio 15-ąją, į šalį jau žengiant Raudonosios armijos daliniams. Net ir krinkant nepriklausomos Lietuvos valdžiai, šios instrukcijos vis dar veiks nepriekaištingai: to meto spaudoje nei iki birželio 15-osios, nei po jos taip ir nerasime žodžio „okupacija“. Taip Lietuvos spauda, užuot mobilizavusi visuomenę bent jau pilietiniam nepaklusnumui, pasiduos be šūvio lygiai taip pat, kaip pasidavė Lietuvos kariuomenė.

Sudegintos knygos, sutraiškyti likimai

Dabar stalininei prievartos mašinai beliko sutraiškyti viską, kas galėtų priminti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tam reikėjo pažaboti ne tik periodinę spaudą, bet ir užgniaužti laisvą žodį visose viešojo gyvenimo srityse. Be to, nebuvo įmanoma pasiekti svarbaus sovietinio režimo tikslo - išplauti žmonėms smegenis, kad jie imtų savanoriškai ir nuoširdžiai šlovinti priespaudą. Lietuvoje, kurios visuomenė jau turėjo poros dešimtmečių europietiško gyvenimo patirtį ir buvo spėjusi užauginti priespaudos nepatyrusią jaunąją kartą, įvykdyti šį uždavinį, ir dar per labai trumpą laiką, buvo nelengva. Tam reikėjo itin brutalių priemonių ir tinkamų įgyvendinimo įrankių.

Taigi 1940 metų rugsėjo 11 dieną Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas priėmė nutarimą "Dėl periodinės spaudos", kuriuo prie naujos sovietinės respublikos Liaudies komisarų tarybos buvo įkurta Vyriausioji literatūros valdyba, geriau žinoma kaip Glavlitas. Šiai institucijai buvo pavesta ne tik prižiūrėti ir cenzūruoti periodinę spaudą, bet ir naikinti "antikomunistinio, religinio bei abejotino turinio" literatūros kūrinius. Kadangi žodis "abejotinas" gali reikšti bet ką, sovietinių cenzorių akiratyje atsidūrė daugybė lietuviškos bei pasaulinės literatūros kūrinių. Iš knygynų ir bibliotekų lentynų dingo Motiejus Valančius, Šatrijos Ragana, Antanas Vienuolis, Bernardas Brazdžionis, Charlesas Dickensas, Rudyardas Kiplingas, Friedrichas Schilleris... Vien Kaune sunaikinti buvo perduoda beveik pusė milijono leidinių. Knygos buvo pjaustomos, vežamos perdirbti į popieriaus fabrikus ar paprasčiausiai deginamos.

Sovietinei cenzūrai užkliuvęs rašytojas Kazys Boruta 1946 metais buvo suimtas, apkaltintas ryšiais su ginkluotu pogrindžiu ir spalio mėnesį nuteistas penkerius metus kalėti. / LYA nuotrauka

Stalininė ideologinės priespaudos mašina naikino ne tik kūrinius, bet ir griovė jų kūrėjų likimus. Štai 1945-aisiais, per Glavlito cenzorių neapsižiūrėjimą išleidus garsiąją Kazio Borutos apysaką "Baltaragio malūnas", kompartijos oficioze "Tiesa" pasirodė žudanti jo vyriausiojo redaktoriaus Genriko Zimano recenzija. „Baltaragio malūnas“ neturi būdingų liaudiškų bruožų, jis yra „pseudoliaudiškas“, autorius susižavėjo „davatkiniais prietarais“ ir „bandė su tautosakos pagalba pasilikti nuošaly nuo dabarties tikrovės bei kovų, kurios jo, matyti, nejaudina ir neįkvepia kūrybai", - tokiais kaltinimais svaidėsi V. Rudmino slapyvardžiu prisidengęs užkietėjęs bolševikas.

Po šios recenzijos Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka savaitraštyje "Literatūra ir menas" puolė muštis į krūtinę, pripažindamas, jog "Sąjungos vadovybė neišnaudojo progos visuomeninei rašytojų opinijai mobilizuoti ryšium su tokiais faktais, kaip užpelnytai sulaukusių griežtai neigiamo įvertinimo tarybinėje visuomenėje knygų pasirodymas". Tuo pat metu kitas okupantų parankinis - kritikas Kostas Korsakas rašytojui įspyrė dar skaudžiau: "Šis veikalas duoda iškreiptą, neteisingą supratimą apie lietuviškąjį folklorą, iškelia ir populiarina reakcinius folkloro elementus, užkrečia skaitytoją mistinėmis, dekadentinėmis nuotaikomis, visa savo esme jis yra svetimas tarybinei literatūrai, žalingas tarybiniams skaitytojams."

K. Borutos likimas buvo nulemtas. 1946-ųjų sausį Lietuvos SSR Glavlito vadovybė pripažino, kad "Baltaragio malūnas" išleistas per Kauno cenzorių aplaidumą. Lyg to būtų maža po poros mėnesių rašytojas buvo suimtas, apkaltintas ryšiais su ginkluotu pogrindžiu ir spalio mėnesį nuteistas kalėti penkerius metus. Iš kalėjimo jis išėjo po trejų metų, pritaikius amnestiją, tačiau iki Josifo Stalino mirties jo kūrinių niekas nespausdino. K. Boruta buvo priverstas gyventi iš vertimų, kuriuos pasirašinėdavo svetima pavarde. Tuo metu "Baltaragio malūnas" jau 1946-ųjų rudenį buvo išimtas iš apyvartos, o vėliau drauge su kitomis 2034 knygomis įtrauktas į vadinamąjį pasenusių leidinių sąvadą.

Apgaulingi pragiedruliai

Verta pažymėti, kad į stalininio Glavlito ir sovietinio saugumo nemalonę patekusio K. Borutos raštai buvo išleisti tik 1970-aisiais, praėjus 17 metų nuo J. Stalino, ir penkeriems metams nuo paties K. Borutos mirties. Tai tik viena maža detalė, liudijanti bendrą tendenciją - sovietų ideologinės cenzūros varžtai labai priklausė ne tik nuo permainų Kremliaus viršūnėse, bet ir nuo menkiausių vidaus bei tarptautinės konjunktūros pokyčių, kurių prognozuoti buvo tiesiog neįmanoma.

Sovietiniams okupantams iki 1941-ųjų pavasario uždarius beveik visus nepriklausomoje Lietuvoje ėjusius periodinius leidinius, pasirodė plakatų, raginančių prenumeruoti ir skaityti komunistinius oficiozus „Tiesa“ ir „Komjaunimo tiesa“. / sovietika.lt nuotrauka

J. Stalino mirtis ir ypač 1956-aisiais įvykęs SSKP XX suvažiavimas, kuriame buvo pasmerktas asmens kultas, sukėlė tikrą šoką cenzūros tarnams. Nurodymų, ką galima, o ko negalima skelbti, nebeliko. Tad cenzoriams nebeliko nieko kita, kaip tik nusišalinti nuo ideologinės spaudos leidinių bei meninės kūrybos priežiūros ir užsiimti veikla, vien tik valstybės paslapčių saugojimu. Tačiau tokia pirmoji atšilimo banga atslūgo kartu su 1956 metų spalio 23 dieną prasidėjusiu ir po trijų savaičių tankų vikšrais sutraiškytu antisovietiniu sukilimu Vengrijoje.

Tų pačių metų gruodžio 19 dieną SSKP CK parengė slaptą laišką respublikų ir sričių partinėms organizacijoms. Jame reikalaujama "duoti ryžtingą atkirtį visokioms pastangoms iš naujo apsvarstyti partijos liniją literatūros ir meno atžvilgiu", atremti "nesveiką nihilizmą ir vienpusišką tarybinio gyvenimo reiškinių kritiką". Į šį laišką sovietinės Lietuvos partokratai nedelsdami reagavo kaip į naują nurodymą pulti.

1957-ųjų sausio 16 dieną Lietuvos rašytojai buvo pakviesti į pasitarimą su Antanu Sniečkumi. Vyriausiasis Lietuvos komunistas paaiškino literatams, kad partija nepripažins jokio kompromiso, taip pat nurodyta "pranešti apie pastebėtas politiškai klaidingas formuluotes bei teiginius partiniams organams". Nors šie ėmė uoliai vykdyti nurodymą, susigaudyti, kas yra politiškai klaidinga, o kas ne, nebuvo lengva. Juolab kad nemažai to meto cenzorių neturėjo net vidurinio išsilavinimo ir sunkiai suvokė literatūrinę kalbą, netelpančią į atmintinai iškaltų instrukcijų formuluotes. Taigi 1957-aisiais knygynuose pasirodė kūrinių, kuriuos skaitytojai šluote šlavė nuo lentynų. Tarp jų buvo Vinco Mykolaičio-Putino "Sukilėliai" ir Juozo Rimkevičiaus romanas "Studentai", kuris vėliau sulaukė viešos partinių funkcionierių kritikos ir net sovietinio saugumo dėmesio.

Plyšys cenzūros sienoje užsivėrė antroje 1957-ųjų pusėje, kai rugpjūčio 27-osios "Pravdoje" išspausdintame straipsnyje auklėti rašytojus, leidėjus ir spaudos darbuotojus ėmėsi pats Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas. Šių pamokymų pasekmės netruko pasijusti. Istorikas Arūnas Streikus nurodo, kad 1958 metais pagal LSSR Glavlito signalą dėl "žemo idėjinio turinio eilėraščių" buvo sustabdytas literatūrinių almanachų "Jaunieji" ir "Kūryba" leidimas, iš Antano Venclovos knygos "Laikas ir rašytojai" išimtas straipsnis apie Maironį, kuriame poetas pavaizduotas pernelyg teigiamai. Taip pat padaryta pastabų Vytauto Pikturnos knygai "Kitoje Baltijos pusėje", kurioje idealizuojamas gyvenimas Švedijoje, dėl "neteisingų koncepcijų, nušviečiant buržuazinę praeitį" sunaikintas jau išspausdintas Bronės Buivydaitės apysakos "Trys bičiuliai" tiražas.

Cenzoriai pradėjo stebėti ir periodinius leidinius, ypač "Tarybinį studentą" ir Moterį" (joje jie vis aptikdavo "neteisingą" požiūrį į religiją bei dvasininkus). Vėl imtos purtyti bibliotekos ir net bukinistiniai knygynai, iš kurių lentynų dingo jau pokario metais išleistos 76 pavadinimų knygos.

Naujo ledynmečio ženklai

sovietika.lt nuotrauka

Visi ženklai rodė, kad ateina naujas atšiaurus politinis ledynmetis. Vienas tokių ženklų buvo specialios SSKP ideologinės komisijos įkūrimas. Vadovauti jai paskirtas užkietėjęs partinis ortodoksas Michailas Suslovas, neretai vadintas Kremliaus pilkuoju kardinolu". Dabar cenzūros leteną aiškiai pajuto ne vien spauda - itin griežtai pradėtas kontroliuoti ir kinas. M. Suslovo komisija priėmė net tris nutarimus, griežtai reglamentuojančius ir smarkiai apribojančius užsienio filmų rodymą.

M. Suslovo ir jo kompanijos įsigalėjimas padrąsino ir Lietuvos partokratus. 1960-aisiais LKP CK išleido nutarimą "Dėl padidinto revoliucinio budrumo", po kurio buvo sustiprintas LSSR Glavlito aparatas ir spaudą kontroliuojantys jo padaliniai, o į leidyklas ir redakcijas mestas paklusnių ir ideologiškai patikimų komunistų desantas.

Greitai geležinė letena buvo uždėta ir ant dailininkų kūrybos. Kai N. Chruščiovas, 1962 metų pabaigoje apsilankęs Maskvos Maniežo aikštėje surengtoje dailės parodoje, necenzūriniais žodžiais iškeikė modernistus, visoje šalyje įsisiautėjo prieš abstrakcionizmą ir formalizmą nukreipta kampanija. Joje iniciatyvą iš Glavlito jau perėmęs LSSR KGB parengė menininkų ir jaunimo ideologinės kontrolės planą. Vykdant šį planą, imta aktyviai verbuoti naujus agentus Lietuvos kino studijoje, Rašytojų ir Dailininkų sąjungose, Vilniaus universitete bei Pedagoginiame institute. Remdamasis agentų pranešimais, sovietinis saugumas gana greitai parengė A. Sniečkui skirtą pažymą, kurioje nurodomi į sovietinės ideologijos rėmus netelpantys intelektualiai ir menininkai bei neklusniesiems pasiūlytos įvairios "poveikio priemonės."

Taip pasinaudojant ortodoksinę komunistinę ideologiją deklaruojančiais rašytojais, tokiais kaip Juozas Baltušis, Vacys Reimeris ar Teofilis Tilvytis, buvo pjudomi poetai Eduardas Mieželaitis ir Justinas Marcinkevičius, taip saugumiečiai ėmė terorizuoti Vilniaus universiteto literatus Tomą Venclovą, Praną Jackevičių ir Juozą Tumelį. Pastarojo bute net buvo atlikta krata ir konfiskuota nemažai rankraščių. Taip Valstybinis dailės institutas, kurį saugumas ir partokratai laikė dekadentų ir sovietų valdžios priešų perykla, turėjo būti reorganizuotas į taikomojo meno aukštąją mokyklą.

Tačiau taip neįvyko. Kad ir kaip būtų paradoksalu, Kremliaus ortodoksams nušalinus nuo valdžios N. Chruščiovą, cenzūros ir ideologinės kontrolės gniaužtai vėl ėmė po truputį atsileisti - lygiai taip pat, kad jau buvo nutikę po J. Stalino mirties.

Trumpas atokvėpis, bent jau Lietuvoje, davė vaisių. Tarp 1965 ir 1970 metų knygynuose pasirodė Vakarų autorių kūrinių, apie kurių leidimą vos prieš porą metų nebuvo galima net ir pasvajoti. Tuo metu pirmą kartą į lietuvių kalbą išversti Albert'o Camus ir Franzo Kafkos romanai, 1966-aisiais pasirodė kultine jaunimo knyga tapęs Jeromo Salingerio romanas "Rugiuose prie bedugnės". Iš "Lituanistinės bibliotekos" serijos pirmą kartą išleisti Jurgio Savickio ir Jurgio Baltrušaičio kūriniai.

Vargu ar daug kas tikėjosi, kad toks santykinės laisvės proveržis truks ilgai. Juo labiau kad Glavlitas, 1967-aisiais atgavęs savarankiškos struktūros funkcijas, ne tik neketino atsisakyti ideologinės cenzūros, bet ir stengėsi ją sustiprinti. Vis dėlto daryti rimtesnio poveikio autoriams ir leidėjams be valdžios komandos ši žinyba negalėjo. Tačiau tokios komandos ilgai laukti neteko - 1968-ųjų sausį Čekoslovakijoje prasidėjo vadinamasis Prahos pavasaris. Tų pačių metų rugpjūtį SSRS ir jos satelitų kariuomenėms brutaliai užgniaužus paskutinį mėginimą liberalizuoti komunistinę sistemą, reakcijos bangos atsirito ir iki Lietuvos.

Romo Kalantos susideginimas, 1972-ųjų gegužę sukėlęs masinius antisovietinius protestus Kaune, išprovokavo Lietuvoje naują ideologinės cenzūros bangą. / LCVA nuotrauka

LKP vadovui A. Sniečkui pasmerkus "buržuazinių filosofinių idėjų bei formalistinių eksperimentų apraiškas atskiruose pastarųjų metų literatūros ir dailės darbuose", Glavlito žirklės ėmė darbuotis su nauju įniršiu. Cenzoriams užkliūdavo ne tik knygos, bet ir jų iliustracijos ar net šventiniai atvirukai. Štai jau minėto istoriko A. Streikaus darbe nurodoma, jog Dailės kombinatui neleista spausdinti atviruko "Su pavasariu", kuriame pavaizduoti margučiai, ir "Su Naujaisiais metais", kuriame buvo karūnos ir kryžiaus atvaizdas. Istorikas pažymi, kad "cenzūros dėmesys dailei nebuvo atsitiktinis, mat dailė tuo metu buvo bene labiausiai nutolusi nuo oficialiai pripažintų meno standartų".

Tuo metu literatūros baruose ypatingų pokyčių kurį laiką nebuvo. Kaip niekur nieko buvo išleisti 1944-aisiais nuo sovietų į Vakarus pasitraukusių Igno Šeiniaus ir Mariaus Katiliškio romanai, Jono Basanavičiaus raštai, sovietinių poezijos standartų visiškai neatitinkančio Tomo Venclovos trečioji poezijos rinktinė. Laisvės vėjais dvelkė ir Kauno dramos teatro spektakliai, ir šalia jo veikusios Modrio Tenisono pantomimos trupės pasirodymai. Per Lietuvą ritosi naujas pavasario potvynis, kurio ryškiausiu simboliu 1972-ųjų gegužę tapo kauniečio Romo Kalantos auka, sukėlusi masines antisovietines jaunimo demonstracijas.

Cenzūros agonija

Tai buvo riba, kurios sovietinė sistema negalėjo leisti peržengti. Sunku nesutikti su A. Streikumi, tvirtinančiu, kad lietuviams 1972-ieji reiškė tą patį, ką vengrams ir lenkams - 1956-ieji, o čekams - 1968-ieji. Kaip tik tuomet, užgniaužusi Kauno pavasarį, sovietinės Lietuvos valdžia perėjo į aktyvų puolimą.

Ypač aktyviai čia reiškėsi naujasis LKP CK Ideologijos propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Juozas Kuolelis (vėliau pagarsėjo tuo, kad 1991-aisiais stojo į sausio perversmininkų pusę ir nepriklausomos Lietuvos teismo buvo nuteistas už antivalstybinę veiklą). Jam vadovaujant buvo pakeisti liberaliausių kultūros leidinių "Nemunas", "Literatūra ir menas" vyriausieji redaktoriai, pakeista "Vagos" leidyklos vadovybė, iš leidybos planų išbraukti jau parengti Jono Mikelinsko, Romualdo Lankausko, Algirdo Pociaus, Antano Miškinio, Juozo Apučio kūriniai, iš Kauno dramos teatro buvo priverstas pasitraukti dramos teatro režisierius Jonas Jurašas, išvaikyta pantomimos trupė.

Tuo pat metu Lietuvos partokratai prisiminė ir dar vieną bet kokios laisvesnės minties smaugimo būdą - pjudyti rašytojus ir kitus meno kūrėjus, pasitelkiant tiek profesionalius kritikus, tiek kūrybinių sąjungų vadovus. Reikia pažymėti, kad nemaža dalis pastarųjų veikėjų buvo valdžios gerokai pamaloninti ir jautėsi beveik nomenklatūros dalimi, tad tokių negarbingų užduočių nevengė. Rašytojams ir publicistams liko vienas ginklas - Ezopo kalba, kuri cenzoriams buvo kietas riešutas, nors aštuntojo dešimtmečio viduryje Glavlito vadovai metė į šį frontą gerai išsilavinusiųjų ir kvalifikuotų pajėgas. Mat net ir suprasdami, ką norėjo pasakyti autorius, griežtomis instrukcijomis besivadovaujantys cenzoriai formaliai ne visada turėjo prie ko prikibti.

Vienas iš aršiausių aštuntojo dešimtmečio spaudos ir kultūros smaugikų - LKP CK Ideologijos, propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas Juozas Kuolelis (antroje eilėje dešinėje) per SSKP CK generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo apsilankymą Vilniuje. 1990 m. sausio 13 d. / LCVA nuotrauka

Daugiau pragiedrulių viešajame sovietinės Lietuvos gyvenime nepasitaikė iki pat Michailo Gorbačiovo eros pradžios. Priešingai - mirus nusenusiam SSKP generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, jo vietą užėmęs KGB vadovas Jurijus Andropovas pradėjo naują kovą prieš "ideologines diversijas". Pirmuoju smuiku čia, žinoma, grojo buvusi J. Andropovo žinyba, tačiau neatsiliko ir Glavlitas, jo veikla tuo metu itin suaktyvėjo. Iki 1984-ųjų lietuviški cenzoriai padarė net 85 ideologinio turinio pastabas, jų akiratyje atsidūrė satyriniai eilėraščiai, humoreskos, publicistika. Cenzoriaus pieštukas nepraleisdavo nė šešėlio minties apie akivaizdų sovietinės sistemos moralinį, ideologinį ir ekonominį bankrotą.

Juokingiausia, kad, vykdydamas paniškai bet kokių permainų bijojusių lietuviškų partokratų valią, respublikinis Glavlitas iš paskutiniųjų mėgino pateisinti savo egzistavimą net ir tada, kai naujasis SSKP lyderis M. Gorbačiovas, mėgindamas išgelbėti žlungančią sovietinę imperiją, paskelbė vadinamąją perestroiką ir ėmėsi viešumo politikos. Po 1987-ųjų, kai buvo patvirtintas naujas draudžiamų skelbti žinių sąrašas, cenzoriai prarado galimybę kontroliuoti bet kokio leidinio ideologinį turinį. Tačiau partokratai pasiduoti nenorėjo. 1988 metų spalio 29-ąją, praėjus vos porai dienų nuo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, naujasis savo dienas baigiančios sovietų Lietuvos Glavlito vadovas Algimantas Brazaitis, Spaudos komiteto primininkas Juozas Nekrošius ir kultūros ministras Jonas Bielinis vis dar siūlė apriboti 17 išeivijos leidinių platinimą, o 1989-aisiais Glavlitas vis dar mėgino daryti ideologinio pobūdžio pastabų.

Suprantama, kad tai buvo bergždžios pastangos. 1989-ųjų pradžioje LKP CK sekretoriatui panaikinus išankstinę periodinių leidinių cenzūrą, o liepos mėnesį - ir apribojimus užsienio spaudai, Glavlito rėtis neteko bet kokios prasmės. Galutinai šią instituciją sužlugdė 1990-ųjų sausio 1 dieną priimtas naujasis Spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas. Na, o mirties liudijimą Glavlitui 1991 metų spalio 25-ąją išrašė jau nepriklausomos Lietuvos Aukščiausioji Taryba.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"