TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

Užvertos durys teisingumui

2011 08 19 0:00
Nuotrauka iš "Die besten Photos aus Life"

Šiandien sukanka du dešimtmečiai nuo 1991 metų rugpjūčio pučo, po kurio netrukus subyrėjo Sovietų Sąjunga. Tačiau iš pasaulio žemėlapio išnykus blogio imperijai, liko neįvertinti komunizmo nusikaltimai žmonijai, taip pat - lietuvių tautai. Kas trukdė tai padaryti per dvidešimt nepriklausomybės metų? Ar gali būti likviduoti okupacijos padariniai, neatvėrus durų teisingumui?

I. Didžiausia pasaulio tragedija

Šiais metais vyko Lietuvos gedulo 70-mečiui paminėti skirti renginiai dėl totalitarinės represinės sovietinės Rusijos ir jos parankinių padarytų taikos ir karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui bei genocido nusikaltimų Lietuvos gyventojams.

Šimtas milijonų aukų

Tai buvo dar gyvo atminimo Lietuvos tragedijos priminimas šioms ir ateities kartoms, kada ir kaip buvo aneksuota, okupuota, parklupdyta, apiplėšta, išžudyta, ištremta šimtų tūkstančių gyventojų netekusi Lietuva. Neatsitiktinai ši straipsnio dalis įvardyta kaip didžiausia pasaulio tragedija, nes Lietuva patyrė didesnę tragediją negu kitos šalys. Pasaulinio masto žmonijos išžudymo statistika jau pateikta ir, matyt, tais duomenims galima remtis - tai "Juodosios komunizmo knygos" prancūzų autorių Stephane Courtois ir kiti duomenys (Paryžius, 1997 m., p. 14., prancūzų kalba, knyga išversta į lietuvių kalbą). Šioje knygoje nurodoma, kad komunistinėse valstybėse buvo išžudyta apie 100 mln. žmonių. Čia nurodoma, kad SSRS buvo 20 mln., Kinijoje - 65 mln., Vietname - 1 mln., Šiaurės Korėjoje - 2 mln., Kambodžoje - 2 mln., Rytų Europoje - 1 mln. žmonių aukų ir t.t. Autoriai pabrėžia, kad pateikti duomenys nėra labai tikslūs, jų surinkta gana nedaug. Šie duomenys dar ilgai turės būti tikslinami, tačiau ir šiuo metu jie akivaizdžiai parodo netekčių mastą ir akcentuoja šios temos svarbą.

Nesuprantu, kodėl pasauliniu, tarptautiniu ar bent jau nacionaliniu valstybiniu lygmeniu, o ne tik visuomeninių organizacijų lygmeniu, kaip tai daroma dabar, iki šiol atvirai visuotinai neįvardyti, nepasmerkti ir nepaskelbti nusikalstamos komunizmo doktrinos, jos ideologijos, politikos sukurtų komunistinių totalitarinių valstybių, visų komunistinių represinių partijų vadeivų - tarptautinių nusikaltėlių - ir jų parankinių padarytų didžiausių nusikaltimų pasaulio žmonijai mastai, metodai ir būdai. Štai kur problema. Kodėl iki šiol droviai tylėta? Negi nesvarbi didžiausios pasaulio tragedijos kilmė? Negi nesvarbi tokia didelė netektis? Juk per du pasaulinius karus nežuvo tiek daug žmonių, kiek jų komunistinėse šalyse išžudė komunistinių represinių partijų sukurti represiniai organai, jų pareigūnai ir parankiniai.

Tik visuomenės pastangomis

Net kraštų, labiausiai nukentėjusių per didžiąją pasaulinę tragediją, taip pat ir Lietuvos, vyriausybės, jų valstybinės institucijos nesugebėjo valstybiniu, o ne visuomeniniu, lygmeniu sukurti tarptautinių tribunolų ar tarptautinių institucijų, ar bent jau savo nacionaliniu valstybiniu lygmeniu paskelbti komunistinių partijų kaip nusikalstamų represinių organizacijų, kurių vadeivos planavo, organizavo ir vykdė karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, genocido nusikaltimus. Kaltieji asmenys, jei jie dar gyvi, jau turėjo būti nuteisti, jų pavardės paviešintos - taip, kaip buvo pasielgta su fašistiniais (nacistiniais) nusikaltėliais, o iš Vokietijos buvo suspėta išreikalauti tautoms ir piliečiams padarytos žalos atlyginimo, o pačioje šalyje atkurtas istorinis teisingumas ir geri santykiai tarp piliečių bei ryšiai su valstybėmis kaimynėmis. Iš "Lietuvos ryto" 2011-06-21 Nr. 143(6205) straipsnio "Varšuva ir Berlynas pamiršo priešpriešą" matyti, kad Lenkija kaip labiausiai nukentėjusi nuo nacistinės Vokietijos šalis šiuo metu su demokratine Vokietija "palaiko geriausius santykius per istoriją". Tokių glaudžių ryšių nėra su Rusija, kaip visų SSRS įsipareigojimų perėmėja. Rusai nė nenori girdėti apie SSRS padarytus nusikaltimus, taip pat, kad būtina atlyginti kraštams už nusikaltimais padarytą šimtų milijardų žalą. Koks paradoksas! Verta pamąstyti. Suprantama, kol nebuvo sugriauta komunistinio režimo svarbiausia tvirtovė - komunistinė SSRS, viso to, kas pasakyta, nebuvo galima įvykdyti.

Ant totalitarinių pamatų

Tačiau jau 20 metų jos nebėra, nebėra geležinės uždangos ir sienų. Tad kodėl ir ko laukiama, juk atrodo, kad iki šiol buvo galima pradėti atkurti Rusijoje istorinį teisingumą. Matyt, nebūsiu teisus taip manydamas. Juk Rusijoje, nors ir nebėra komunistinio režimo, nebėra geležinės uždangos, šioje šalyje vis dar vyksta demokratėjimo procesas, bet totalitariniai ir sovietiniai pamatai politinio elito sąmonėje, matyt, dar gana tvirti, tad šiuo metu nesitikėkime, kad būtų įvykdytas istorinis teisingumas.

Nuostabą kelia tai, kad ir labai nukentėjusiuose Rytų ir Vidurio Europos pokomunistiniuose kraštuose, jau tapusiuose demokratinėmis valstybėmis, įskaitant ir Lietuvą, nebuvo sutrukdyta atsirasti tam, ką galima vadinti ir visuomeniniu reiškiniu, t. y. buvusių komunistinių partijų nariai pervadino šias partijas kitais pavadinimais, jos paprastai tapo valdančiosiomis partijomis, o turėdami didesnį ekonominį potencialą, kartu ir labiau išsilavinusį politinį branduolį, jie nesugebėjo, o gal ir nenorėjo, tinkamai įvertinti šalies, nukentėjusios nuo totalitarinio režimo, siekių bei norų atkurti istorinį teisingumą. Šis reiškinys būdingas visoms pokomunistinėms valstybėms. Tai, matyt, ir yra tam tikras dėsningumas, kad posovietiniuose kraštuose dar išlikęs gyvybingas, galbūt objektyviai greitai nepamirštamas atskirų komunistų partijos narių praeities savisaugos instinktas, trukdantis visuomenei greičiau pasiekti pažangos ir darnos.

Neapsimetinėkime, neapgaudinėkime savęs ir kitų, netuščiažodžiaukime, kad jau praėjo daug laiko ir nuoskaudas reikia pamiršti ar jų nė neminėti. Tai tas pats, kas siūlymas užmiršti ir neminėti holokausto. Ar tėvai ir artimieji išvis pajėgūs pamiršti tai, kas jiems buvo skaudžiausia - matyti badu mirštančius savo vaikus, savo sūnų išniekintus lavonus miestelių aikštėse ir kiemuose. To neįmanoma pamiršti. Pamėginkim suprasti nukentėjusiuosius, įvertinti jų netektį ir dėl jos užjausti bei pasistengti nors kiek atlyginti už padarytas neatitaisomas skriaudas. Žinoma, laikas gydo žaizdas, jos jau taip nebekraujuoja, tačiau jos gyvos ir dar ilgai bus gyvos, kol pasikeis ne viena karta.

Teisingiau būtų, jei dar yra asmenų, kurių sąmonėje išlikusi praeities nostalgija, suvokti situaciją blaiviai, suprasti ir įvertinti tai, kas buvo padaryta, taip pat neneigti bei nemenkinti padarytų nusikaltimų ir tuo neaitrinti visuomenės susipriešinimo. Suprantama ir tai, kad nereikia spekuliuoti ar mėgautis šiuo susipriešinimu - tai beprasmiška. Tačiau visada privalu savo vaikams priminti didžiąją tautos tragediją.

II. Istorinio teisingumo paieškos

Nė viena valstybė iki šiol oficialiai nepasmerkė ir neįvertino komunistinių režimų bei jų nusikalstamų represinių komunistinių partijų veiklos. Tai nenormalus ir nepateisinamas reiškinys, aiškiai matyti, kad taikstomasi su atskirų valstybių siaurais interesais (ekonominiais, politiniais ir t.t.). Ar tai svarbiau už išžudytųjų, nukankintųjų gyvybes? Reikia suprasti, kad nekovojame su buvusiais komunistais, tai būtų neteisinga minties ir sąžinės laisvės požiūriu, - kovojame su buvusio komunizmo reiškinio sukurtų komunistinių režimų paliktomis pasekmėmis. Tokia kova negali nieko erzinti. Kovoti su komunistinio režimo doktrina, ideologija ir politika būtina, kad visuomenėje ir vėl neatsirastų panašių nusikalstamų reiškinių.

Antikomunistinis kongresas ir tribunolas

Reikia labai pozityviai, net tarptautiniu lygmeniu, įvertinti Lietuvos politinių kalinių, tremtinių, visuomeninių organizacijų (žinoma, gavus konservatorių Vyriausybės finansinę paramą) Vilniuje 2000 metų birželio 12-14 dienomis surengtą tarptautinį visuomeninį ar net pasaulinio masto Antikomunistinį kongresą ir tribunolo (birželio 12-14 ir rugsėjo 4-7, 27 d.) procesą, kuris pirmą kartą pasaulyje įvertino komunistinių totalitarinių režimų nusikaltimus, jų mastą ir kaltininkus, tačiau apie tai dauguma Lietuvos gyventojų mažai ką žino arba net išvis nieko nežino. Prie šio kongreso ir tribunolo proceso darbo prisidėjo 24 pasaulio valstybių visuomeninės organizacijos. Buvo perskaityti 53 pranešimai apie komunistinių režimų padarytus nusikaltimus, o 15 pokomunistinių valstybių visuomeninių organizacijų atstovai pateikė kaltinamuosius aktus apie jų šalyje padarytus taikos nusikaltimus, karo nusikaltimus, žiauriausius nusikaltimus žmoniškumui, genocido nusikaltimus - jie buvo kaltintojai per Tarptautinį Vilniaus Visuomeninio Tribunolo procesą. Tai buvo mokslininkai, istorikai, teisininkai, žurnalistai, visuomenės veikėjai ir t.t.

Tribunolo teisėjų kolegiją (kuriai pirmininkavau) sudarė teisininkai, istorikai, politikai, ekonomistai iš Kanados, Vokietijos, Ukrainos, Rumunijos, Latvijos ir Lietuvos. Jie, per šį procesą vadovaudamiesi Niurnbergo proceso nuostatomis, tarptautinės teisės normomis bei nacionalinėmis nukentėjusių šalių teisės normomis nustatė ir teisiniu, politiniu, socialiniu aspektais įvertino taikos nusikaltimus, karo nusikaltimus, genocido nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, kuriuos padarė "patobulintos" komunizmo doktrinos, ideologijos, politikos pagrindais sukurtų komunistinių valstybių komunistinių partijų vadeivos ir jų sukurti represiniai organai. Dalyviai pripažino, kad komunizmo doktrina, ideologija, politika yra nusikalstama, jų pagrindu sukurtos komunistinės valstybės yra totalitarinės, represinės, o komunistinės partijos yra nusikalstamos represinės organizacijos. Visi Antikomunistinio kongreso ir Tarptautinio Vilniaus visuomeninio Tribunolo proceso dokumentai pateikti 979 psl. knygoje "Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas", ši knyga išversta į anglų kalbą ir išsiuntinėta valstybių parlamentams bei atskiriems Jungtinių Tautų komitetams. Taip buvo padarytas didelis darbas, kuris atskleidė pasauliui, kaip totalitarinių komunistinių valstybių nusikalstamų komunistinių partijų vadeivos planavo, organizavo ir per savo parankinius įvykdė taikos ir karo nusikaltimus, žiauriausius nusikaltimus žmoniškumui, genocido nusikaltimus. Knyga "Antikomunistinis kongresas ir tribunolo procesas" - kol kas vienintelis didžiosios pasaulio žmonijos tragedijos paminklinis akmuo, kurį pastatė pasaulio visuomeninės organizacijos, bet ne valstybinės institucijos.

Lietuvos teisinių institucijų darbo praktika karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir genocido bylose

Žinome, kas, kada ir kaip suplanavo, organizavo ir įvykdė nusikaltimus Lietuvos valstybei ir jos piliečiams, taip pat taikos, karo nusikaltimus, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui. Žinome, kad tie totalitarinės komunistinės nusikalstamos represinės SSRS komunistinės partijos vadeivos ir sąjunginių komunistinių respublikų partijų vadeivos bei nusikalstamų represinių organizacijų vadeivos, kurie organizavo, vykdė ar dalyvavo vykdant Lietuvos valstybės aneksijos, okupacijos procesus, karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, genocidą, liko nenuteisti, o krašto netektys labai skaudžios. Lietuvoje 1940 metų pradžioje gyveno 2,9 mln. gyventojų. Represijų metu iš jų buvo įkalinta 140 tūkst., tardyta 60 tūkst., ištremta 136 tūkst. žmonių. Iš visų ištremtųjų, įkalintųjų, nuteistųjų 60 tūkst. mirė represijų vietose, žuvo ar buvo nužudyti. Per rezistenciją žuvo 25 tūkst., fronte - irgi 25 tūkstančiai. Kiti 50 tūkst. buvo nužudyti ar žuvo įvairiomis aplinkybėmis. Lietuvos piliečių žydų buvo nužudyta apie 200 tūkst., dar 30 tūkst. buvo įkalinta, išvežta į koncentracijos lagerius. Priverstiniams darbams išvežta 60 tūkstančių. Repatrijavo, emigravo 444 tūkstančiai. Lietuva neteko 984 tūkst. asmenų - tai jau katastrofa. Į Lietuvą 1946-1950 metais atvyko 250 tūkst. kolonistų.

Tenka pastebėti, kad Lietuvos piliečiai, kolaboravę su nacistais, beveik visi buvo nuteisti mirties bausme, kai kurie pagrįstai - tie, kurie tiesiogiai dalyvavo žudant civilius žmones. Visi kiti buvo nuteisti mirties bei ilgalaikėmis bausmėmis be pagrindo (KGB "troikos" ir panašūs dariniai), kaip tariami "tėvynės išdavikai", "liaudies priešai" ir t.t. Iš tikrųjų tai buvo tik planingas karo nusikaltimų, nusikaltimų žmoniškumui ir genocido vykdymas.

Netektys milžiniškos. Apmaudu, kad nuo 1990 metų iki 2010-ųjų spalio 5 dienos, prokuratūros duomenimis, teismui buvo atiduotos 25 bylos, kuriose teistas 41 įtariamasis. Teismų terminuotos laisvės atėmimo bausmėmis nuteisti tik 9 asmenys. Trys iš jų išvengė realaus laisvės atėmimo bausmės įvykdymo dėl ligos, vienas atleistas nuo bausmės pagal 1995 metų gruodžio 21 dienos Amnestijos įstatymą, o dviem buvo pritaikytos laisvės apribojimo bausmės. Tik keli atliko realią kelerių metų laisvės atėmimo bausmę. Vienintelis Lietuvos nusikaltėlis - Telšių NKGB viršininkas Petras Raslanas, organizavęs ir įvykdęs 76 politinių kalinių nužudymą Rainių miškelyje, - 2001 metų balandžio 5 dieną buvo nuteistas už akių iki gyvos galvos. Nuosprendis realiai neįvykdytas dėl Rusijos Federacijos atsisakymo bendradarbiauti jį įvykdant. Kiti žudikai arba yra išmirę, arba išsislapstę, jie nenuteisti, galbūt dabar įstatymu pakeitus genocido nusikalstamos veikos kvalifikavimą išsislapstę kaltininkai bus nuteisti už akių.

Įvertinęs nurodytus statistinius duomenis dažnas nustebs, kiek daug Lietuvoje išžudytų, nukankintų, ištremtų žmonių ir kiek mažai įtariamųjų, o dar mažiau nuteistųjų (ir tik trumpalaikėmis laisvės atėmimo bausmėmis), nors jau 20 metų buvo ieškoma kaltininkų. Objektyviai, teisingai ir reikliai būtina įvertinti esamą situaciją, ir ne vieną kartą per 20 metų, tačiau to nebuvo padaryta. Todėl dabar tegalime skėsčioti rankomis ir klausti vieni kitų - ar tikrai visi kaltieji išmirę, ar visi kiti pabėgo į blogio imperiją, išsislapstė po likusiais geležinės uždangos griuvėsių pamatiniais akmenimis. Ar kitų kaltę objektyviai sunku įrodyti dėl liudytojų stokos, kodėl per ilgai tęsėsi nusikaltusių asmenų paieška, net po keletą metų ar dešimtmetį.

Kas iš tikrųjų vyko? Kodėl buvusios įvairių politinių krypčių vyriausybės rimtai nepasirūpino šimtų tūkstančių nukentėjusiųjų reikalavimu - ne keršto, o istorinio teisingumo atkūrimo. Visos nurodytos priežastys iki šiol nepatikslintos, reikliai neišanalizuotos - ar dėl objektyvių priežasčių, ar dėl aplaidumo genocido bylos buvo vilkinamos. Daug ką parodė parlamentinės komisijos patikra, atlikta Sausio 13-osios byloje. Argi nebuvo galima esamos padėties taisyti anksčiau? Kas trukdė, ar buvo sudarytos tyrimo ir teismo organams pakankamos sąlygos ir ar netrūko pareigūnų norint operatyviai vykdyti įtariamųjų, padariusių nusikaltimus žmoniškumui, nusikaltėlių paiešką ir perduoti juos teismui teisti? O ar buvo pateisinamas teismų per ilgas, metų metus trunkantis, genocido bylų nagrinėjimas? Ar teismai neklydo kvalifikuodami genocidu kaltinamų asmenų nusikalstamą veiką, ar ne be pagrindo taikė atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir amnestiją bei skyrė jiems švelnias bausmes, kurios, atrodo, buvo labai liberalios? Iki šiol nesiaiškinta, kas ir dėl ko klydo, kodėl nebuvo padaryta dalykiškų ikiteisminio tyrimo organų ir teismų darbo praktikos apibendrinimų, kurie būtų atskleidę kliūtis, trūkumus ir klaidas, pasitaikančias šių kategorijų bylose.

Kaip buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas ir bylų nagrinėjimas teismuose?

Pirmoji nusikaltimu žmoniškumui kaltintų keturių stribų baudžiamoji byla už visos šeimos išžudymą ir lavonų sudeginimą buvo pradėta tirti 1992 04 21 pagal 1992 04 09 įstatymo 1 ir 2 str. Ji perduota Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 1994 05 04. Įvairiuose teismuose byla nagrinėta keletą metų ir tik Vilniaus apygardos teismo 1998 12 02 nuosprendžiu trys asmenys nuteisti nuo 3,5 iki 6 metų laisvės atėmimo bausme (vienas mirė), o pritaikius 1993 06 15 Amnestijos įstatymą bausmė visiems sumažinta trečdaliu.

Kaip klaidą reikia vertinti tai, kad 1993 06 15 priimtu Amnestijos įstatymu buvo suteikta teisė taikyti amnestiją ir asmenims, padariusiems net žiauriausius genocido nusikaltimus. Ši amnestija galioja iki šiol ir kai kuriais atvejais net dabar gali būti taikoma. Nurodyta amnestija nebuvo taikoma nuteistiesiems už išžaginimą sunkinančiomis aplinkybėmis, asmenims, dalyvavusiems nusikalstamuose susivienijimuose ir kt. Pagrįstai klausiama, ar genocido nusikaltimai buvo mažiau pavojingi Lietuvai negu kiti nusikaltimai, kuriems amnestija nebuvo taikoma.

Kita byla kaltinant stribą J. B. dėl partizano A. V. nužudymo pradėta tirti 1992 10 12, ji teismui perduota 2001 09 03, ši byla keletą metų keliavo po įvairių instancijų teismus, ir tik 2005 12 22 teismas bylą nutraukė mirus teisiamajam (2005 12 12). Šioje byloje ikiteisminis tyrimas ir teismo procesas truko 13 metų ir 2 mėnesius.

Paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis savo slaptavietėje Utenos rajono Papiškių kaime 1965 03 17 buvo apsuptas KGB pareigūnų, kuriems vadovavo pagarsėjęs partizanų žudikas KGB pareigūnas Nachmanas Dušanskis (pasitraukęs į Izraelį). A.Kraujeliui rašteliu buvo pasiūlyta pasiduoti. Bet jis atsisakė pasiduoti priešui ir susišaudymo metu pats nusišovė. Žuvo tikro didvyrio, partizano mirtimi, nes ir nugalėtas nepasidavusysis lieka nenugalėtas. Dėl jo nužudymo byla pradėta tirti 1998 11 03 dėl genocido nusikaltimo padarymo. Ji perduota teismui tik 2009 11 04, t. y. po 11 metų. Visi keturi įtariami represinių KGB struktūrų pareigūnai gyveno Lietuvoje. Galbūt buvo ieškoma dar kitų įtariamųjų, tad bylos tyrimas užtruko labai ilgai. Tačiau kitų nesurastų įtariamųjų atžvilgiu bylą buvo galima išskirti į atskirą tyrimą, o nustatytų įtariamųjų atžvilgiu bylą buvo galima išnagrinėti jau senokai.

Reikia atkreipti dėmesį, kad abejonių kelia kai kurių išteisinamųjų nuosprendžių pagrįstumas dėl genocidu kaltintų asmenų padarytų veikų kvalifikavimo. Štai 1947 02 28 milicininkas R. Š. nurodė partizanų būrio vado A. K. buvimo vietą sovietiniams saugumiečiams, kurie apsupo namą, į jį šaudė ir galiausiai padegė, dėl to partizanas žuvo. Teismas, išteisindamas R. Š., nurodė, kad šiuo atveju milicininko veiksmai kvalifikuotini kaip nusikaltimas asmeniui, bet ne kaip genocido nusikaltimas. Tačiau milicijos pareigūnas žinojo, kad partizanas bus suimtas, nušautas ar nuteistas mirties bausme. Taigi kaltinamojo R. Š. nusikalstami veiksmai buvo nukreipti prieš partizanus, t. y. aktyvią politinę grupę, tad milicininko veiksmai, atrodo, turėjo būti kvalifikuojami kaip genocidas.

Vilniaus apygardos teismas 2002 06 04 nuosprendžiu išteisino asmenį P. P., kuriam buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 18 str., 71 str. 2 d. ir 1992 04 09 įstatymo dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą 2 straipsnį. Įtariamasis nuo 1950 metų liepos iki 1953-ųjų buvo MGB agentu smogiku. 1952 metais agentai smogikai išviliojo partizanus, nuvedė juos į nurodytą vietą, kur vienas iš partizanų buvo suimtas, du smogikai, t. y. P. P. ir kitas smogikas, jį sučiupo, surišo rankas, nuvedė prie kareivių mašinos, nuvežė į Vilnių, vėliau partizanas buvo nuteistas mirties bausme. Teismo nuosprendyje nurodyta, kad partizano suėmimas nepatenka į genocido nusikaltimo sudėtį. Manau, kad kaltinamojo P.P. išteisinimas kelia abejonių. Jis, būdamas MGB agentu smogiku ir veikdamas grupėje su kitais agentais, žinojo, kad partizanas bus suimtas, nušautas ar nuteistas mirties bausme, ir to siekė, nes operacijos tikslas buvo aiškus - naikinti partizanus, t. y. politinę grupę. Vadinasi, esama genocido nusikaltimo sudėties.

Kyla abejonių, ar teismai asmenų, kaltinamų padarius genocido nusikaltimus, atžvilgiu pagrįstai taiko jų atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nurodydami, kad kaltinamasis administracine tvarka nebaustas, nusikaltimą padarė daugiau kaip prieš 50 metų ar nusikalto dėl tarnybinio priklausomumo. Manau, neteisinga buvusiam KGB darbuotojui taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę skiriant bausmę ir nurodant, kad jis, dalyvaudamas ištremiant piliečius, padarė nusikalstamą veiką dėl tarnybinio priklausomumo. Juk jis vykdė jam pavestas darbines funkcijas, t. y. ši institucija - KGB - tik tam ir buvo sukurta, kad tremtų bei naikintų civilius gyventojus. Be to, atsakomybę lengvinančia aplinkybe neturėtų būti laikoma tai, kad nusikaltimas padarytas labai seniai, nes šiems nusikaltimams senaties terminas netaikomas.

Neteisinga būtų vienareikšmiškai aiškinti ikiteisminio tyrimo ir bylų nagrinėjimo trūkumus. Pasitaikė bylų, kurios buvo greitai ištirtos ir išnagrinėtos teismuose. Nežinome, ar dar yra vilkinamų nusikaltimais žmoniškumui kaltinamų asmenų bylų. Tačiau nurodyti pavyzdžiai visiems kelia susirūpinimą, kad visos buvusios vyriausybės ir aukščiausios teisminės institucijos neskyrė pakankamai dėmesio nurodytos kategorijos byloms, dėl to pagrįstai priekaištauja nuo genocido nukentėję asmenys ar jų artimieji ir iš dalies dėl to ilgai užsitęsė visuomenės susipriešinimas, kenkiantis greitesniam valstybės progresui.

Europietiškas teisingumas

Žvilgtelėkime, kaip operatyviai Prancūzijoje ir Olandijoje buvo išnagrinėtos bylos asmenų, kolaboravusių su nacistais 1940-1945 metais. Prancūzijoje dėl kolaboravusių su Vokietijos nacistiniu režimu asmenų sudaryti ypatingieji teismai iki 1951 01 31 išnagrinėjo 127 751 bylą, mirties bausme nuteisė 6763 asmenis, įvykdyti 767 nuosprendžiai. Karo lauko teismai nuo 1944 metų vidurio 694 kolaborantus pasmerkė mirti.

Olandijoje 150 tūkst. asmenų buvo internuoti kaltinant kolaboravimu. Šioje valstybėje mirties bausmė buvo panaikinta 1870 metais, vėliau vėl įvesta. Ypatingieji teismai paskelbė 140 526 nuosprendžius. Iš jų 154 asmenims buvo skirta mirties bausmė, 148 nuteistiesiems buvo paskirta bausmė iki gyvos galvos, 40 asmenų mirties bausmė įvykdyta. 139 tūkst. nusikaltusių asmenų atimtos pilietinės teisės - aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė. Štai kaip operatyviai buvo atliktas ikiteisminis tyrimas ir išnagrinėtos bylos minėtųjų valstybių teismuose.

Norėtųsi, kad dar mūsų karta kaip akivaizdi liudytoja, išgyvenusi ir mačiusi visas Lietuvos kančias, paliktų ateities kartoms neiškreiptą tiesą apie gimtąjį kraštą ištikusią tragediją.

2011 m. rugpjūčio 17 d.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"