TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V. A. Dambrava: „Remiu kiekvieną kovotoją“

2016 07 08 6:00
Pirmagimis Vytautas Antanas Dambrava su tėvu Silvestru ir motina Apolonija. Babinovičiai, Baltarusija, 1921 m. Nuotraukos iš knygos „Širdis – Lietuva.“

Šiandien prisiminkime prieš pusmetį mirusį JAV ir Lietuvos diplomatą, žurnalistą, kovotoją už Lietuvos laisvę Vytautą Antaną Dambravą. Poryt jam būtų sukakę devyniasdešimt šešeri.

V. A. Dambravos gyvenimas buvo ilgas, sėkmingas, kupinas prasmės. Įdomus žurnalisto darbas, sėkminga diplomato karjera, kai atstovaudamas Amerikai niekada nepamiršdavo priminti okupuotos Lietuvos problemų. Kita vertus, džiaugsmą dėl sėkmės kone visą gyvenimą temdė skausmas dėl prarastos Tėvynės ir mylimiausių žmonių. Matyt, šį skausmą galėjo įveikti tik dideli darbai. Tad peržvelkime bent kai kuriuos jų.

Gimė po svetimu dangumi

Jau pati V. A. Dambravos atėjimo į šį pasaulį istorija neįprasta. Jis gimė svetimame krašte, tačiau ne kur nors Amerikoje, kaip kai kurie žymūs Lietuvos veikėjai, o niekuo nepasižyminčiame Baltarusijos Babinovičių kaime netoli Vitebsko. Būtent ten, pakeliui iš Rusijos į Lietuvą, sustojo buvęs Pirmojo pasaulinio karo kareivis Silvestras Dambrava. Kadangi Babinovičiuose gyveno nemažai lietuvių, pavargęs ir nė skatiko kišenėje neturintis karys tikėjosi susirasti čia kokio nors darbo. Ir tikrai – vietos klebonas pasiūlė jam vargonuoti bažnytėlėje. Taip S. Dambrava užsiliko Baltarusijos kaimelyje ilgesniam laikui.

Tačiau ne vargonininko darbas privertė buvusį karį pasilikti Babinovičiuose, o pažintis su bažnyčios chore giedančia gražuole ūkininkaite Apolonija Pabarškaite. Užsimezgusi draugystė baigėsi vestuvėmis, o 1920 metų birželio 10-ąją sutuoktiniai sulaukė pirmagimio – mūsų pasakojimo herojaus Vytauto Antano. Paskui šeimoje gimė dar penki vaikai, kurių likimas, deja, buvo tragiškas. Brolis Robertas mirė mažas, o visi kiti, išskyrus Vytautą Antaną, su tėvais atsidūrė Sibiro tremtyje. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas grįžkime prie Dambravų šeimos gyvenimo iki tragiškų visai Lietuvai įvykių.

V. A. Dambrava (antroje eilėje trečias iš kairės) tarp Utenos "Saulės" gimnazijos aštuntokų. 1939 m.

Pats V. A. Dambrava prieš 15 metų LRT sukurtame dokumentiniame filme pasakojo motiną Apoloniją buvus labai energingą, bet visiškai šeimai ir vaikams atsidavusią moterį, kuriai jos pačios gerovė rūpėjo mažiausiai. O štai tėvas Silvestras išbandė save įvairiose veiklos srityse. Dar iki karo išmoko siuvėjo amato, mokėsi Kaune veikusiuose Juozo Naujalio vargonininkų kursuose, kuriuos baigęs net vargonavo Kauno katedroje. Grįžęs į Lietuvą ir baigęs aukštesniąją policijos mokyklą iki pat okupacijos tarnavo įvairių Aukštaitijos miestelių policijos nuovadų viršininku, o paskui buvo paskirtas Utenos apskrities policijos vadu. Vėliau tai ir taps šeimos tragedijos priežastimi.

Bet iki tol šeima kaip įmanydama kūrė savo gyvenimą: pasiėmė iš banko paskolą, savo jėgomis statėsi namą, nė nenumanydama, kad vos užbaigus darbus ir beveik išmokėjus skolas viską teks palikti. 1939-aisiais, kai Vytautas Antanas baigė Utenos „Saulės“ gimnaziją, virš Europos jau tvenkėsi juodi debesys, pačiame krašte irgi tvyrojo negeros nuojautos, tačiau niekas dar neįsivaizdavo, kad viskas baigsis taip tragiškai.

Apie A. V. Dambravos gimnazijos metus išliko nemažai liudijimų. Ketveriais metais jaunesnė jo bendramokslė televizijos režisierė Aldona Vederaitė jau minėtame filme pasakojo, kad Vytautas Antanas buvo labai populiarus, ypač tarp mergaičių. Ir kur nebus – tai buvęs labai talentingas, džentelmeniškas vaikinas, be kita ko, dar puikiai grojęs fortepijonu. Bet, kaip yra prisiminęs pats A. V. Dambrava, mokslai jam „ėjo zigzagais“, o be jų rūpėjo ir daugybė kitų dalykų – muzika, literatūra, šokių organizavimas, vaidinimas gimnazistų spektakliuose, rašymas į gimnazijos laikraštėlį. Gimnazijos vadovybė skatino tokią aktyvaus jaunuolio veiklą ir net leisdavo jam dėl to pralesti pamokas. Vis dėlto aktyvi veikla nesutrukdė V. A. Dambravai sėkmingai gauti brandos atestato ir įstoti į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Tačiau tai bus jau po Dambravų šeimą ištikusios katastrofos.

Utenos gimnazijos spektaklio „Sniego karalienė“ artistai. Trečioje eilėje iš kairės – V. A. Dambrava. 1936 m.

Skaudžių praradimų vasara

Nelaimė užgriuvo 1941-ųjų birželio 14-ąją per pirmuosius masinius trėmimus. Išvakarėse visa namuose buvusi Dambravų šeima – tėvas, motina ir keturi vaikai – buvo iškraustyta ir po kurio laiko atsidūrė Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Kaip žinoma, vyrai čia buvo atskirti nuo šeimų ir sugrūsti į atskirus vagonus. Kaip prisimena Dambravų duktė Vitalija, tėvas atsisveikindamas apkabino motiną, o dukrai pašnabždėjo: „Laikykis...“

V. A. Dambrava – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto studentas. 1943 m.

Tuo metu Vytautas Antanas blaškėsi palei Naujosios Vilnios stotyje sukabintą vagonų virtinę, tikėdamasis surasti savuosius. Surado. Per grotuotą langelį atsibučiavo su motina, broliais, seserimi. Motina, peržegnojusi sūnų, patikino, kad jie dar pasimatysią. Taip, jie pasimatys, bet to reikės laukti ilgus 38 metus. Kitame vagone Vytautas Antanas aptiko ir tėvą, šis įdavė jam šeimos fotografiją, tačiau ją čia pat suplėšė prišokę enkavėdistai, o Vytautą Antaną nuvarė nuo ešelono. Tai buvo paskutinis sūnaus pasimatymas su tėvu – 1942 metų sausio 9-ąją šis mirė nuo bado ir išsekimo kažkur Sibiro lageryje.

V. A. Dambrava liko visiškai vienas okupuotoje savo Tėvynėje. „Grįžau kaip medžio gabalas, bejausmis kūnas. Pasiėmiau šeimos albumą, ėmiau versti lapą po labo ir... reikėjo rankšluosčio ašaroms“, – po šešių dešimtmečių interviu LRT televizijai prisiminė diplomatas.

Tačiau net ir tokiomis tragiškomis aplinkybėmis reikėjo gyventi toliau. Kaip jau minėta, V. A. Dambrava įstojo studijuoti teisę, tačiau vien studijomis veiklus jaunuolis neapsiribojo – tuo pat metu jis lankė Vilniaus muzikos mokyklą, režisieriaus Romualdo Juknevičiaus teatro studiją. Dar besimokydamas jis pradėjo dirbti Sveikatos apsaugos ministerijos valdybos sekretoriumi, vėliau – Infekcinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju administracijai, tapo Vilniaus apygardos teismo kandidatu į apylinkės teisėjus. Vėliau tęsti mokslų išvyko į Austrijos Insbruko universitetą ir buvo vienintelis lietuvis, studijuojantis čia teisę. Savo disertaciją jis dedikavo į Sibirą ištremtai motinai.

Insbruko Leopoldo Franzenso universiteto studentai lietuviai sveikina V. A. Dambravą - pirmąjį pokario teisės mokslų daktarą lietuvį. 1946 m. liepos 12 d.

Suprantama, kad sugrįžtančių į Lietuvą bolševikų V. A. Dambrava nelaukė – 1944-aisiais su šimtais tūkstančių pabėgėlių pasitraukė į Vakarus. Nors dauguma nuo bolševikų bėgančių lietuvių tuo metu telkėsi Vokietijoje, būsimas diplomatas kaip savo laikinus namus pasirinko Austriją, kur jam jau buvo tekę gyventi ir mokytis. Tačiau šį kartą, kaip pats pripažino knygoje „Kelyje į laisvę“ paskelbtame pokalbyje su Linu Kojeliu, po svetimu dangumi jis atsidūrė „be jokių materialinių išteklių ir perspektyvų“.

Toje pačioje knygoje V. A. Dambrava prisimena, kad treji Austrijoje praleisti metai buvo lietuviškos veiklos organizavimo laikotarpis. Tačiau ne vien. Dirbdamas perkeltų lietuvių ir estų stovyklos komendantu, jis dar ir mokėsi: teisės ir valstybės mokslų daktaro laipsniu baigė Insbruko Leopoldo Franzenso universitetą, studijavo to paties miesto muzikos akademijoje „Mozarteum“. „Tai dariau ne tiek norėdamas tapti profesionalu, kiek norėdamas save išprusinti – tapti kultūringesnis“, – 1985-aisiais išeivijos laikraštyje „Į laisvę“ paskelbtame interviu prisiminė diplomatas.

Aukso metai „Amerikos balse“

1949-ųjų vasarį, gal anksčiau ten išvykusio Vinco Krėvės laiškų paskatintas, V. A. Dambrava persikėlė į JAV. Šioje šalyje, kaip pats pripažino, atsidūrė „galima sakyti, nemokėdamas anglų kalbos“, tad iš pradžių teko imtis bet kokio, kad ir paties juodžiausio darbo.

V. A. Dambrava (pirmas iš dešinės) su pirmosios istorinės „Amerikos balso“ transliacijos į Lietuvą rengėjais. Niujorkas, 1951 m. vasario 16 d.

Neturėdamas jokio ryšio su Tėvyne ir artimaisiais, V. A. Dambrava nežinojo, kad motina su jo broliais ir seserimi jau prieš porą metų nelegaliai grįžo į Lietuvą, svetimųjų neįleista į savo namus glaudėsi tvartelyje, o tuo metu, kai būsimas diplomatas atvyko į Ameriką, buvo vėl suimta ir drauge su vaikais už pabėgimą iš tremties nuteista trejiems metams kalėjimo. O paskui buvo nauja tremtis – 20 metų katorgos darbų Altajuje. Tiesa, šeima sugrįžo anksčiau – 1957 metais, mat 1956-aisiais SSKP suvažiavimui pasmerkus Josifo Stalino asmenybės kultą imta peržiūrėti politinių kalinių bylas. Vėliau V. A. Dambravą pasiekė pirmosios nedrąsios artimųjų žinutės, tačiau su motina jis pasimatė tik paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais.

Tuo metu V. A. Dambrava, jau neblogai išmokęs anglų kalbą, įsidarbino korespondentu Čikagoje leidžiamame lietuviškame dienraštyje „Draugas“ ir dar kartą grįžo prie tarptautinės teisės studijų. Šios dvi aplinkybės buvo lemtingos – rengiantis dienraščiui publikacijas iš Jungtinių Tautų, nuolat besisukiojantis tarp politikos elito ir dar studijuojantis tarptautinę teisę būsimasis diplomatas buvo greitai pastebėtas Valstybės departamente ir 1951-aisiais pakviestas dirbti į „Amerikos balso“ redakcijos lietuvišką skyrių, kuris vėliau tapo svarbiu ginklu jo kovoje už Lietuvos išlaisvinimą.

Būtent V. A. Dambrava buvo vienas tų, kuriems teko garbė 1951-ųjų vasario 16 dieną parengti ir transliuoti į Lietuvą pirmąją „Amerikos balso“ lietuvišką laidą. Nuo tos akimirkos laisvas lietuviškas žodis prasismelkė pro geležinę uždangą ir skatino okupuotos šalies žmones viltis, kad anksčiau ar vėliau vergijos pančiai nukris. Pats V. A. Dambrava apie „Amerikos balso“ misiją prisiminimuose rašė, jog tai buvęs žiburėlis, skrodžiantis nevilties tamsą ir raginantis tautą budėti: „Amerikos balsas“ turįs būti patikimas ir įtikimas, per jį turi sruventi šilta meilės srovė Lietuvai ir pavergtai lietuvių tautai. (...) Tai ypač atsispindėjo valandėlėse jaunimui, bandant duoti ką nors nauja, nelaukta, parodyti, jog mūsų žodžiai plaukia ne iš biurokratinės pareigos, o iš lietuviškos širdies.“

„Amerikos balso“ Specialiųjų įvykių Europos tarnybos viršininkas V. A. Dambrava kalbina žymią kino aktorę Romy Schneider.

1955-ųjų gegužę V. A. Dambrava sulaukė paaukštinimo – jis perkeltas į „Amerikos balso“ Miuncheno skyrių ir paskirtas lietuviškų laidų redaktoriumi, o vėliau – prodiuseriu. Dar po metų jis pakviestas dirbti Europos tarnybos specialiųjų įvykių korespondentu. „Naujos pareigos ryšius su lietuvių skyriumi gal net sustiprino – mano įstaiga buvo centrinė, taigi pateikiama medžiaga ėjo į visus kalbų skyrius, o per juos – į Europą, anapus geležinės uždangos“, – vėliau prisiminė V. A. Dambrava.

Be to, dirbdamas V. A. Dambrava susidūrė su daugybe žymių politikos ir ne vien asmenybių. Tarp jo pašnekovų buvo tuometis Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris, Didžiosios Britanijos premjeras Clementas Attlee. Būta ir kultūros, kino, pramogų verslo žvaigždžių – tokių kaip žymusis tenoras Mario Lanza, aktorė Romy Schneider. Kalbino jis ir žymius išeivijos veikėjus – Juozą Eretą, Kazį Pakštą, Kazimierą Šaulį, Joną Grinių ir kitus.

Vėliau pats V. A. Dambrava prisiminė, kad darbas „Amerikos balso“ Miuncheno tarnyboje buvo jo „aukso metai“, nes tarnybinės užduotys visiškai sutapo su asmeniniais tikslais: „Ginti okupanto nutildytos lietuvių tautos gyvastį, tarti žodžius, kuriuos ji norėtų rasti, o negali, rasti transliacijų turinį ir formą, kuri bylotų apie mūsų meilę Lietuvai. „Amerikos balso“ istorijoje yra nedaug lapų, prilygstančių anam šviesiam ir kūrybingam lietuviškos tarnybos lapui. Aš turiu galvoje pasitarnavimą abiem kraštams – Amerikai ir Lietuvai. To laiko rezultatais visi turime didžiuotis ir neužmiršti.“

Staigmenos ir posūkiai

Tuo metu V. A. Dambrava nė nenujautė, kad jo laukia naujas karjeros posūkis. 1960-ųjų spalį grįžęs atostogų į Vašingtoną jis sužinojo, kad yra skiriamas į „Amerikos balso“ Lotynų Amerikos skyrių programų, transliuojamų ispanų ir portugalų kalbomis, direktoriumi. Šis paskyrimas sutapo su labai neramiais laikais, kai pasaulis, galima sakyti, buvo atsidūręs prie naujo karo slenksčio. Karibų krizė dėl sovietų mėginimų dislokuoti branduolines raketas Kuboje, Maskvos organizuota Vakarų Berlyno blokada, prezidento Johno Kennedy nužudymas, mėginimas įvykdyti komunistinį perversmą Dominikos Respublikoje ir daugybė kitų nerimą keliančių įvykių. „Teko vadovauti dieną ir naktį ilgą laiką be pertraukos vykusioms transliacijoms ispanų kalba, taip pat portugališkai į Braziliją. Darbas buvo milžiniškas“, – vėliau prisiminė naujasis programų direktorius.

Dr. V. A. Dambrava nominuotas darbui JAV informacijos tarnyboje užsienyje. Vašingtonas, 1965 m .

Tuo pat metu, išlaikęs atitinkamus egzaminus, V. A. Dambrava įgijo oficialias karjeros teises JAV valstybės departamento vidaus tarnyboje. Tai reiškė, kad nuo šiol jis galėjo pretenduoti į bet kurias pareigas šioje federalinės administracijos ir valdymo srityje. Netrukus speciali komisija suteikė jam teisę dirbti ir užsienio tarnyboje. Taigi „Amerikos balso“ atsakingo darbuotojo karjeros galimybės tapo beveik neribotos. Labai greitai JAV valstybės departamentas ir prezidentas, pritarus Senatui, oficialiai patvirtino V. A. Dambravą JAV diplomatinės tarnybos rezervo pareigūnu.

Tačiau profesionalaus diplomato karjeros V. A. Dambrava kol kas nepradėjo. Dabar jau kaip oficialus JAV pareigūnas jis 1965-aisiais metamas į Pietų Vietnamo sostinę Saigoną. Į komunistinę Šiaurę ir demokratinius Pietus padalytoje šalyje tuo metu jau liepsnojo karas. V. A. Dambravos užduotis šiame pragare – išplėsti pusiasalyje mažojo „Amerikos balso“ veiklą. Šis darbas jam pavyko puikiai – radęs nedidelę tarnybėlę, transliuojančią vos keturiomis kalbomis, jis per pusantrų metų išplėtė jos programas iki 19 kalbų. Maža to, tarnybos vadovas dar rado laiko laisvu nuo tiesioginio darbo metu dėstyti Saigono universitete – mokė vietnamiečius vokiečių kalbos ir pats studijavo vietnamiečių kalbą. Ją neblogai pramoko ir tuo pelnė vietinių simpatijas.

Dar dirbdamas Vietname, V. A. Dambrava sužinojo apie jo laukiantį naują paskyrimą. Šį kartą tai jau buvo tikras diplomatinis postas – atašė pareigos Bolivijoje, kurias jis pradėjo eiti 1967 metų vasarą. O po dvejų metų, pasibaigus kadencijai, gabus diplomatas sulaukė paaukštinimo: prezidentas Richardas Nixonas paskyrė jį konsulu Monterėjaus mieste šiaurinėje Meksikos dalyje. Nepraėjus nė metams, Valstybės departamentas pasiūlė naujajam konsului pereiti iš rezervo į nuolatinį karjeros diplomatų korpusą. Taip 1970-ųjų spalio 12 dieną buvęs žurnalistas galutinai tapo profesionaliu diplomatu.

JAV ambasados Viešųjų ryšių tarnybos viršininkas V. A. Dambrava su ginkluota palyda prieš išvykdamas į šiaurės vietnamiečių pabėgėlių stovyklą. Vietnamas, 1967 m.

Dirbo Amerikai – kovojo už Lietuvą

Lotynų Amerikoje V. A. Dambrava dirbo ir kilo karjeros laiptais ištisus 33 metus. Oficialiai atstovaudamas JAV, jis niekada nepamiršo ir veiklos Lietuvos naudai. Konsulatui Monterėjuje priskirtoje teritorijoje leisti 49 dienraščiai, veikė 9 televizijos ir 109 radijo stotys. „Spauda perspausdina mano kalbas ir plačiai rašo Lietuvos klausimu. Faktas, kad esu Amerikos lietuvis, Lietuvos bylą daro dar patrauklesnę“, – 1971-aisiais interviu dienraščiui „Draugas“ pasakojo konsulas.

JAV ambasados vyr. konsulas V. A. Dambrava darbo kabinete Monterėjuje Meksikoje. 1970 m.

Kaip rašė V. A. Dambravos diplomatinę veiklą tyrinėjęs žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, lietuvis Amerikos konsulas savo regione buvo itin populiarus. Ten dirbantys Amerikos verslininkai kreipdavosi į jį kaip į draugą ir konsultantą, nuolat ieškojo jo paramos ir patarimų, o diplomatas niekada neatsisakydavo padėti. Tarnyboje jis buvo vertinamas kaip Monterėjaus varomoji jėga, kurią puikiai pažįsta tiek vietos valdžios pareigūnai, tiek akademinių sluoksnių atstovai, tiek žiniasklaidos vadovai. Be jo nurodymų ir vadovavimo nebuvo sprendžiami jokie visuomeniniai reikalai.

Tačiau net ir puikiai vertinamam diplomatui neišvengiamai ateina kadencijos pabaiga. 1971-aisiais buvęs konsulas siunčiamas į Argentinos sostinę Buenos Aires eiti viešosios diplomatijos krašto vicedirektoriaus, o vėliai – ir direktoriaus pareigas. 1994-aisiais paskelbtame interviu su L. Kojeliu šį paskyrimą diplomatas pavadino svarbiausiu savo karjeroje paaukštinimu. Kita vertus, Argentinoje V. A. Dambrava atsidūrė labai sudėtingu laikotarpiu – šalyje siautėjo teroristai, keldami grėsmę ir Amerikos įstaigoms. Jie pašovė ir JAV informacijos tarnybos (USIS) pareigūną Alfredą Launą, kurį gelbėti teko lietuviui diplomatui.

Štai kaip šį epizodą prisimena tuometis JAV ambasadorius Argentinoje Robertas Hillas:

„Ponas Dambrava (...) galbūt labiausiai pasižymėjo kaip viešųjų ryšių pareigūnas per keletą dienų, kai 1974 m. balandžio 1 d. buvo pašautas, pagrobtas ir paskui iš grobikų rankų Kordoboje atgautas Jungtinių Valstijų pareigūnas Alfredas Launas. Aš pasiunčiau poną Dambravą į Kordobą jo išvaduoti bet kuriuo atveju. Ir jis pasireiškė su išskirtine energija, iniciatyva ir sumanumu, jo asmeninės pastangos didžiai pasitarnavo sėkmingai baigčiai, ponui Launui atsiradus Panamoje.“

Baigęs kadenciją Argentinoje, V. A. Dambrava toms pačioms pareigoms buvo paskirtas į Venesuelos sostinę Karakasą. Ši valstybė, turinti puikų klimatą ir didžiulius naftos išteklius, laikyta viena labiausiai išsivysčiusių šalių Lotynų Amerikoje. Kita vertus, kaštas pasižymėjo didžiuliais kontrastais – nors naftos gavyba valdančiajam elitui davė milžiniškus pelnus, didelė Venesuelos gyventojų dalis skurdo ir glaudėsi siaubinguose lūšnynuose. Vienoje 1984-aisiais skaitytoje paskaitoje diplomatas pasakojo, jog vienas vietos mokslo veikėjas patarė jam įsiminti keletą svarbiausių vietos gyvenimo taisyklių, kurias apibendrinti galima taip: venesueliečiai nori greitų ir didelių pinigų, su pastangomis ar be jų, legaliai ar nelegaliai. Tačiau dirbti jie nemėgsta ir darbą laiko Dievo rykšte. Štai kodėl gana gausi lietuvių bendruomenė vietinių buvo vadinama musėmis, kurių pareiga – kurti krašto gerovę, kad venesueliečiai toliau galėtų gyventi be jokių rūpesčių.

Venesuelos lietuvių jaunimas atsisveikina su V. A. Dambrava, išvykstančiu į Salvadorą. 1977 m.

Svarbiausias A. V. Dambravos laimėjimas Venesueloje – įgyvendintas JAV švietimo programos projektas. Be to, jo pastangomis sėkmingai įgyvendintas studentų mokymas Amerikoje pagal jos vyriausybės įsteigtą stipendijų programą. Jos galimybėmis vien per metus pasinaudojo 3 tūkst. jaunuolių. Žinoma, V. A. Dambrava šioje šalyje neapsiribojo vien tiesioginiais tarnybos reikalais: jis nuolat bendravo su vietos lietuviais ir stengėsi kiek įmanoma garsinti Lietuvos vardą šalyje, kurioje nebuvo labai žinomas. Tarkime, diplomatas ėmėsi organizuoti Venesueloje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šimtųjų gimimo metinių minėjimą. Jis sulaukė didelio susidomėjimo plačiuose visuomenės sluoksniuose.

Po palyginti ramios Venesuelos lietuvis diplomatas buvo mestas į vieną nestabiliausių pasaulyje valstybių – Salvadorą. Tai buvo tikrai pavojingas darbas – čia nuolat vyko susirėmimai tarp valdžios ir ginkluotos opozicijos, buvo apšaudytos 20 iš 28 čia veikusių ambasadų, kliuvo ir Amerikos atstovybei. Nors Salvadore lietuvių visiškai nebuvo, A. V. Dambrava, kaip rašo V. Valiušaitis, rado būdų Lietuvos klausimą priminti ir šioje, atrodytų, Dievo užmirštoje šalyje.

V. A. Dambrava (kairėje) ir buvęs Venesuelos prezidentas dr. Luisas Herrera Campinsas laiko plakatą, smerkiantį Molotovo-Ribentropo paktą. 1989 m.

Sulaukė laisvės aušros

1980-aisiais, sulaukęs šešiasdešimties metų, V. A. Dambrava, kaip to reikalavo taisyklės, baigė JAV diplomato karjerą, palikdamas apie save pačius geriausius prisiminimus visoje Lotynų Amerikoje. Kaip LRT televizijai sakė JAV išeivijos veikėjas Antanas Rudis, jį žinojo visas žemynas: „Retenybė, kad valstybėse, kuriose tarnavo dėl Amerikos, jis mokėjo įpinti lietuvišką klausimą ir visų šių šalių pareigūnai tą supynimą atpažindavo“ ir, pasak paties V. A. Dambravos, „Lietuvos byla pamažu tapo jų pačių byla“.

Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius V. A. Dambrava įteikia skiriamuosius raštus Ispanijos karaliui Jonui Karoliui I. Madridas, 1999 m. lapkričio 23 d.

Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos V. A. Dambrava galėjo visiškai atsidėti visuomeninei veiklai. 1981-aisiais sugrįžęs į Venesuelą, jis ketverius metus vadovavo šios šalies lietuvių bendruomenei, 1988-aisiais išrinktas Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininku visuomeniniams reikalams, nuo 1986-ųjų iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo Lietuvos diplomatijos šefo asmeninis atstovas ir Lietuvos garbės generalinis konsulas Pietų Amerikoje.

Savo valstybę atgavusiai ir pasaulio pagaliau pripažintai Lietuvai V. A. Dambravos, kaip patyrusio diplomato, vėl prireikė 1992-aisiais. Šį kartą jau kaip savo Tėvynės ambasadorius jis buvo paskirtas dirbti Venesueloje, vėliau ėjo specialiųjų misijų ambasadoriaus pareigas Lotynų Amerikoje ir Karibų regione, dirbo ambasadoriumi Kolumbijoje, Urugvajuje, Brazilijoje. 1992 metų lapkričio 23-iąją V. A. Dambrava paskirtas Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Ispanijos Karalystėje, kol 1994-aisiais šiame poste jį pakeitė jaunesnės kartos diplomatas Giedrius Čekuolis.

Tačiau visa tai – jau visai kita istorija, o gal net ne istorija, o dabartis. Šių dienų diplomatams tenka daugiau kurti, mažiau kovoti. Tuo metu V. A. Dambrava savo darbą tiek „Amerikos balse“, tiek diplomatinėje tarnyboje laikė savotiška rezistencijos forma. „Esu partizanas, remiu kiekvieną bičiulį kovotoją“, – taip dar 1985-aisiais kalbintas L. Kojelio sakė diplomatas. Šio principo jis neatsisakė tol, kol Lietuvoje vėl nušvito laisvės aušra.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"