TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V.Ardžiūnas: "Kankindavo labai humaniškai..."

2008 07 05 0:00
V.Ardžiūnas.
LŽ archyvo nuotrauka.

"Kaip ir dauguma Lietuvos žmonių gyvenau, nuėjau tą patį kelią. Visi turėjo panašių bėdų. Tik vieni dažniau pakliūdavo į kritiškas situacijas, kiti gyveno ramiau. Sakykim, pakliuvau į lagerį. Ir lageryje jau nebuvo ko bijoti", - su jam būdingu kuklumu savo atsiminimuose rašė žinomas rezistentas, politinis kalinys, publicistas, poetas Valentinas Ardžiūnas (1933-2007), Anapilin išėjęs lygiai prieš metus, nesulaukęs garbingo 75-ečio. Prisimindami jo šviesų paveikslą, pateikiame neskelbtų V.Ardžiūno prisiminimų pluoštą.

Apie pogrindį.

1951 metų pavasarį patekau į saugumo rankas. Buvo tokia mūsų pogrindinė organizacijėlė. Ten rinkosi mūsų Prienų gimnazijos mokiniai. Palaikėme ryšį su partizanais, ir užsiėmėme tokia visiškai vaikiška veikla. Tai informaciją perduodavome, tai atsišaukimus paplatindavome, ir, žinoma, buvome šiokia tokia opozicija... režimui. Pasitaikė ir tokių kurioziškų atvejų. Jau būnant 10-oje klasėje, atsiranda kartą gimnazijoje atsišaukimų. Klausinėjame vieni kitų, kas gi čia juos kabinėja?! Niekas iš mūsų nežino. Jie keletą dienų vis būdavo iškabinami. Dabar taip. Kartą labai ilgai užsitęsė rusų kalbos ar matematikos pamoka. Laikrodžių mes neturėjome. Tik vienas Antanas Leonavičius turėjo, vienintelis komjaunuolis mūsų klasėj. Ir mokytojas sako, kad jau per ilgai nėra skambučio, ir Leonavičius pripažįsta, jog pusė valandos daugiau normos. Mokytojas jam ir sako: "Eik, pažiūrėk, kas ten yra." Jis išėjo ir netrukus grįžo. Sako: "Saugumas daro kratą. Paltus tikrina, visur ieško, kas tuos atsišaukimus kabina." Tąkart nieko nepagavo. O organizacijų Prienuose visą laiką buvo. Ir kone kasmet ką nors sugaudavo, vis ne po vieną.

Turėjau juostą su partizanų negatyvais. Buvo prašę padaryti nuotraukas. Tai mes ryškinome tas nuotraukas iki kokios 3-ios valandos, paskui aš jas išdėliojau ant laikraščio ir palikau ant stalo džiūti. Iš ryto kažkas beldžiasi. Tai aš dėl viso pikto grybštelėjau ir pakišau tą laikraštį su nuotraukomis po lova. Ir ateina milicininkas, kartu su juo šeši rusai. Iš pradžių kratė, kratė, bet nieko ypatingo nerado. Krausto visus mano popierius, fotopopieriaus užklijuotų pakelių mandagiai neatplėšinėja. Paskui rado tas nuotraukas po lova. Tada pradėjo viską versti. Atplėšė fotopopieriaus pakelius, rado partizanų instrukcijas visiems slapukams, sėdintiesiems, vienu žodžiu, legaliems. Na ir purtė. Man jau truputėlį neramu. Pirmiausia aš buvau pasižadėjęs, kad jei galėsiu, manęs gyvo nepaims. Kas iš to, jei paėmę kankina ir vis tiek nugalabija. Tai tas pats būtų iš karto susitvarkyti. Tačiau neturėjau kuo, kadangi ginklo mums namie nederėjo laikyti. Dabar, kai rado tas nuotraukas, visi sušoko prie stalo. O į mane nugara toks didelis seržantas, toks sibiriokas. Man kilo pagunda. Automatas kabėjo vamzdžiu žemyn jam per petį, kaip patogu! Tik neramu, nes mama yra. Bet pagalvojau, kad mama supras, tokia jau yra... Aš sugriebiau už to automato ir paspaudžiau gaiduką. Bet iš susijaudinimo, o ir nemokėjimo elgtis, jis neiššovė. Tas kaip šoko, atsisuko, išskėtė rankas ir išblyškęs dreba: "Što takoje, što takoje?! Pitalsia, chvatil za oružije!" Tada pasodino mane ant kėdės, surišo rankas ir jau dviese iš abiejų pusių saugo. Toks silkinukas buvau, o mane tokie vyrai iš abiejų pusių saugo.

Mane iki dvyliktos nakties laikė Prienų saugume, paskui išvežė į Kauną. Vėlai vakare surinkę popierius tuoj pripuola ir klausinėja: "Što eto za plani?" Tas skyriaus viršininkas irgi: "Nu, objesniaj!" - aiškink, kas čia per daiktas. Pradėjau smarkiai juoktis. Ten buvo aštuonerių devynerių metų brolio sąsiuviniai... Kiekvienam puslapy raizgyta, priraizgyta... Atsikrenkštę padėjo į šalį ir daugiau prie jų nelindo.

Klausinėja visokių smulkmenų. O aš jau žinau, kad dar daug kartų teks tą patį aiškinti, tad stengiausi atsiminti. Jiems čia buvo šiokios tokios baimės, nes partizanų bijojo kaip ugnies. Aš jiems nesakiau nieko, ką jie norėtų tuoj pat gauti. Ir įeina toks vienas, toks mažiukas. Jau tokia nuzulinta vatine, kad net blizga. Toks jau man atrodo šūdvežys. Prišoka prie manęs, griebia už pakaklės ir iš karto visos sagos pykšt, pykšt į šonus išlaksto. Pradėjo tampyt po kambarį. Na, jis ne ką didesnis už mane, bet vyras sumitęs, kietas. Aš labai nesipriešinu dar, tai ir lakstau kaip kamuoliukas kartu su juo. Kai paleido, atsitrenkiau į kažkokį pečių.

Tą pačią naktį, kai suėmė, išvežė į Kauną. Saugume išbuvau porą mėnesių. Nelengva buvo dėl to, kad neleisdavo naktimis miegoti. Tardydavo. Ypač sunku, kai užeidavo intensyvesnis tardymo laikotarpis - kelias naktis iš eilės beldžia į duris ir šaukia: "Kto na "A"? Tada jau: "Sobiraisia." Paskui išleidžia paryčiais, kokias dvi valandas pamiegi... Paskutinę šito bjauraus tardymo naktį tik pusvalandį leido pamiegoti, nors jau miego norisi baisiausiai, akyse visokie niekai rodosi. Kokie ten kankinimai būdavo? Man tai mažai kliuvo fizinių kankinimų, o kitiems kliūdavo. Vieną tokį Marčiulyną atvedė į mūsų kamerą. Jis papasakojo savo istoriją, kaip jį buvo spec. grupė sugavusi. Neva "partizanai" sumušė, norėjo iškvost... Paskui jį vėl grąžino į Kauno saugumą. Vakare žmogus skundžiasi susiėmęs už galvos - labai skauda dantį... O iš ryto jau grįžta patenkintas ir sako: "Jau neskauda." Klausiam, kaip išgydė, o jis: "Išmušė!"

Apie tardymus

Tačiau reikia grįžti prie tardymų. Kasnakt būdavo vedžioja po kitus kabinetus. Gal 3 ar 4 naktis praleidau po tardymo saugumo viršininko Solodovnikovo kabinetu. Dideliu, kuriame kiekvieną naktį kankindavo žmones. Kankindavo labai humaniškai, tik mušdavo. Mušdavo, kol tris kartus apalpdavo, buvo ir gydytojas. Buvo labai gerai girdėti. Ir žodžiai, ir kaip spardo. Kur į kaulą pataiko, kur į pilvą, tai tiesiog supranti iš garso. Iš pradžių jie pargriaudavo žmogų ant žemės, paskui vienas užsėsdavo ant galvos, kitas - ant kojų ir daužydavo kiek gali. Būdavo kada muša vyrus, tai jie dažnai rėkia. Moterys nerėkia, tik inkščia. Nei vienos moters rėkiančios negirdėjau.

Buvo tokie nesaldūs mėnesiai saugume. Mane vis pagąsdina: "Vot tebe sevodnia vozmut!" Ir vieną naktį ateina toks žvalus karininkas: "Pošli!" Nusiveda pas vieną tipą. O kabinetas ilgas! Stalas rašomasis normalus, o už jo - toks ilgas, ilgas stalas, gal 12 kėdžių pristatyta. Tas Solodovnikovas kresnas toks: labai labai tvirtai sudėtas vyras, apie 40 metų, toks juodaplaukis, juodaakis. Nespėjau gerai apžiūrėt, bet ant jo delno pamačiau - pūslė tokia juoda, nuo banano laikymo. Parodė ištraukęs iš stalčiaus bananą, tą savo: "Matei?" "Nemačiau." "Na, pasmatri", - numetė man. Pažiūrėjau, gana svarus. Atidaviau ir sakau: "Spasibo!" Tas sako: "Kak? Ničevo sebe." Kad užbliaus: "Stok prie sienos!" Atsistojau. Tada jis man tuo bananu kaukštelėjo per užpakalį, bet žiūriu - tik į sveikos kojos šlaunį. O man buvo atsivėrusi tuberkuliozės žaizda kairėj pusėj. Žiūriu, per ten nemuša. Aha, iš karto sumečiau, čia visai neblogai. Ne kažin kiek gausiu. Tada dukart uždrožė, bet švelniai, tėviškai, net nenugriuvau, tik tokios didelės didelės žvaigždės kaip plaštakės į visas puses pamažu lėtai nuskriejo.

Apie Sibirą

Mūsų tada į Sibirą išvežė 14, iš Prienų buvo 10. Sunku suskaičiuoti. Niekas neleido su byla susipažint, net ir teismo nebuvo. Mums metus davė pagal "osoboje soveščianije", pagal šitas "troikas". Be kita ko, kai mus vežė iš Kauno kalėjimo į stotį šita "žalia girele" (nuo 1941 m. rusai vadino "čiornij voron", šitą mašiną) ir išvažiavome į gatvę, tai už širdies sugriebė tas momentas - užtraukėme himną. Ten buvo tokia pertvara. Grotom atitverti du sargybiniai. Tai tie tik subarškino spynom, tik atkišo vamzdžius, ir nutilom. Neužteko drąsos, ar ką. O akys visų tik blizga, tik blizga... Vilniuje neilgai buvom, čia Kosciuškos g., apačioj, kur vienuolynas buvęs, "peresilka" vadino. Ten buvo smagu, geriau maitino, net padainuodavom, buvo gerai. Kauno kalėjime irgi neblogai (saugume - 2 mėnesiai praėjo, o kalėjime - 5). Sėdėjo daug gerų vyrų, ir niekšelių pasitaikė vienas kitas. Gal ir mokykla galima pavadinti, nežinau kaip čia pasakius? Geriau pažįsti žmones, niekas nieko nepapozuos - koks jau yra, toks. Tik paskui, per visus šituos išbandymus perėjus, paaiškėjo vienas toks dalykas. Daugybė žmonių kietai laikosi tada, kai nelabai turi vilties. Kada atsiranda kokia nors galimybė išsiderėti ar išsitarnauti laisvę, atsiranda nemažai išdavikų. Atsisako savo principų, gali apdergti praeitį, viską. Tai iki kokių 1958-ųjų lagerių iš lietuvių išdavikų beveik nebuvo. Paskui, kai pradėjo po truputį išleist su tam tikrom sąlygom, tada ir prasidėjo. Pradėjo tuos raudonus raiščius rištis, skųsdavo.

Apie kalbas

1952 metais paprašiau ir man atsiuntė porą pirmų klasių anglų kalbos vadovėlių. Pasimokiau porą savaičių ir atėmė. Kas mokėjo svetimų kalbų, tą laikė šnipu. Tai ten buvo sunkiau. O kai pakliuvau antrą kartą, 1958 metais, jau turėjom visokių knygų - retų, gerų. Vadovėlių visokiom kalbom. Būdavo atsiunčia iš namų. Kad ne vienam, tai kitam, taip mes ir keisdavomės. Tik, pavyzdžiui, italų niekaip negaudavau paskaityti knygos. Gramatikos gerą vadovėlį turėjau, ten buvo ir tekstų, bet lektūros nėra. Tik vieną kartą pakliuvo ispaniška knyga. O aš prancūziškai jau skaičiau, buvau prasilaužęs su italų, tai visai maloniai skaičiau ir šitą ispanišką. Ten buvo galima mokytis.

Pirma kalba, kurią išmokau lageryje, buvo estų. Toks Andrašiūnienės pradėtas taikyti metodas man labai tiko. Per keturis mėnesius buvau ne tik gramatiką iškalęs, bet ir pirmą knygą perskaitęs. Ir pradėjom šnekėtis su estu. Pakalbėt daugiau? Žiūrint kokiom kalbom. Buvo daug estų, ir aš su jais nuolat bendraudavau. Vokiškai buvo galima, prancūziškai - nelabai. Tik su vienu žydu - šnipu, kuris buvo 4 valstybių pilietis ir 3 valstybių šnipas. Be kita ko, ir Prancūzijos pilietis. Būtų buvę galima kalbėtis, bet jis už tai prašė lašinių. Mano kompanija irgi buvo ėdri - jeigu ką gaudavom, surydavom bendrai, negi turėsiu šitam nutukusiam žydui duot? Taip ir liko. Angliškai? Taip. Buvo žmonių, kurie mokėjo, pavyzdžiui, Mak Niklas, toksai pagarsėjęs disidentas. Estas mokėjo angliškai, švediškai. Kartą per savaitę gerdavom kavą, tai ir kalbėdavomės visa kompanija angliškai.

Apie spaudą

Kai čia įsisiūbavo Sąjūdis, nori nenori mane šiek tiek įsiurbė į savo periferiją. Buvau jau parašęs vieną kitą straipsnį į "Šiaurės Atėnus", "Švyturį", pavyko neblogai. Pradėjau rašyti kalbos temomis. Ne akademiškai, bet pradėjau kariaut už tokią kalbą, kuri man tinka, už gryną žmonių kalbą. Ne visi kalbininkai laimino, bet visi skaitėsi. Paskui į "Šiaurės Atėnus" parašiau apie tokią finliandizaciją. Stoma tada gavo pavedimą steigti laikraštį, ir pasikvietė mane. Atsisakiau, nes dienraščio bijojau. Tik gal iš trečio karto pusei metų sutikau. Laikraštis yra tokia bjauri vieta, kad, kartą pagavęs, nenori paleist. Yra visokių galvosūkių, nusivylimų, visokių liapsusų, ko tik nori. Bet įdomu, gauni visokios informacijos, nereikia klaust, kas čia vyksta. Apie viską ne tik gali, bet ir privalai turėti nuomonę. Ir jei tau trūksta faktų jai pagrįsti, turi ieškoti medžiagos. Vienu žodžiu, nesijauti nei šalikelėj, nei nėra vietos jokiom depresijom. Antras dalykas, kad gali kariauti už savo idėją, už reikalą. Taip ir pakliuvau į "Lietuvos aidą". O pačiam laikrašty visą laiką vyksta visokios kautynės: ir dėl krypties, ir dėl vienokios ar kitokios tendencijos kurioj nors srity.

Apie ateitį

Man atrodo, kad dabar Europos ir viso pasaulio ateičiai kyla visai ne skaldymosi pavojus, kurį čia mums kiša panosėn kaip baidyklę. O jungimosi, neprincipingo jungimosi pavojus. Visko suplakimo į krūvą: balto ir juodo, kad viskas taptų pilka. Mes neturėtume bijoti nei būti lietuviai, nei varyti visus šituos seksus iš ekranų, nors ir kokie "patrauklūs", neturėtume visai bijot, kad mūsų tauta nėra didelė. Jeigu mes tiktai aiškiai būsime patys savimi, jei rizikuosime ginti tai, kas mums iš tikrųjų brangu, ko mes iš esmės norim, tai tada mes būsim reikšmingi ir padėsim visiems kitiems savo pasiekt.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"