TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V. Krėvė ir tautininkai

2014 08 25 13:15
Vincas Krėvė-Mickevičius. V. Krėvės memorialinio muziejaus nuotrauka

1924 metų vasario mėnesį Vincas Krėvė-Mickevičius paliko Lietuvos šaulių sąjungos pirmininko postą, tačiau savo politinės veiklos jis nenutraukė. Jau tų pačių metų rugpjūčio 17-19 dienomis Šauliuose įvyko reorganizacinis Tautos pažangos partijos (TPP) ir Ekonominės politinės žemdirbių sąjungos suvažiavimas įkūrė naują politinę organizaciją – Lietuvių tautininkų sąjungą (LTS).

Jos pirmininku buvo išrinktas rašytojas prof. V. Krėvė-Mickevičius, o vicepirmininku – buvęs krašto apsaugos ministras Antanas Merkys. Kaip rašo istorikas Juozas Jakštas, „įsikūrusi Lietuvių tautininkų sąjunga galėjo didžiuotis išsirinkusi pirmuoju pirmininku klasiką rašytoją V. Krėvę-Mickevičių.“ Buvęs TPP vadovas Antanas Smetona buvo išrinktas tik garbės pirmininku, o Augustinas Voldemaras net nepateko į Centro valdybą. Šie faktai rodo, jog V. Krėvės populiarumas buvo labai išaugęs ir nustelbė buvusių TPP vadų populiarumą. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos galima teigti, kad buvusių vadovų neišrinkimas net į Centro valdybą pasėjo grūdą, iš kurio išaugo nesantaikos želmenys tarp trijų autoritetų.

Dora, teisybė, teisingumas

Po nesėkmių Seimo rinkimuose siekta, pasitelkiant mylimo rašytojo ir veiklaus Šaulių sąjungos pirmininko autoritetą, populiarinti naują politinę organizaciją ir pritraukti į ją kuo daugiau žmonių. Net pavadinimo žodžiu „sąjunga“ buvo bandyta pabrėžti, kad ji turi atstovauti ne kokiai lietuvių tautos daliai, bet visai tautai, visiems jos sluoksniams. V. Krėvė įkūrė ir naują politinį organą – savaitraštį „Lietuvis“, – kurio redaktoriumi pakvietė literatą Petrą Vaičiūną. „Lietuvis“ pradėtas leisti 1924 m. lapkričio 14-ą, o jau antrame numeryje išspausdino naujus LTS įstatus. Programą patalpino trečiajame numeryje – jos autoriais pasirašo prof. V. Krėvė-Mickevičius ir vicepirmininkas A. Merkys. Pabrėžtina, kad programos pirmas punktas atspindi V. Krėvės politinius tikslus: „Tautininkų sąjungos tikslas – tautiška kultūra, ugdoma laisvoje nepriklausomoje, demokratiniais ir teisės pagrindais tvarkomoje Lietuvoje su Klaipėda, Vilniumi ir Gardinu.“ Šis teiginys patvirtina tai, kad V. Krėvė visada skatino aktyvią iniciatyvą ginant Lietuvos interesus ir pats nemėgo atsargios ginties ar prisitaikymo pozicijos. Programoje neaptinkama jokių autoritarinių apraiškų, ypač pabrėžiamos demokratinės teisės: „tautinės mažumos naudojasi Lietuvos teritorine ir kultūrine autonomija. Valstybinė kalba yra lietuvių kalba (...) įstatymais turi būti apsaugota, kad bažnyčia nebūtų partijų verčiama ir naudojama politikos įrankiu. (...) kad visuomenė galėtų rinkti į Seimą ir atskirus žmones, nerišant jų su partijų kandidatų sąrašais. Už nusavinimą valstybė turėjo pinigais savininkams atlyginti. Pirmiausiai žeme aprūpinami savanoriai ir pasižymėję kovose kariškiai, paskui – mažažemiai ir tie bežemiai, kurie turi lėšų ūkiui įsikurti. (...) neturintiems lėšų, bežemiams, tai valstybė turi suteikti jiems lėšų.“

Savaitraštis „Lietuvis“ buvo „visuomenės, politikos ir literatūros“ leidinys, spausdinęs politikos, ekonomikos, literatūros, poezijos ir net muzikos bei teatro temomis. Pirmajame numeryje išspausdintame atsišaukime „Lietuviai tautiečiai“, kuriame atsispindėjo V. Krėvės vizijos apie LDK, „kad Lietuvių tauta, kuri tą galingą valstybę sukūrė, buvo dora; teisybė ir teisingumas buvo gerbiami, valstybės apsauga ir įstatymai visiems buvo lygūs“, o dabartiniais „seimų laikais“ ir valdant partijoms Lietuvoje viešpatauja „ne įstatymai, ne teisė, teisybė ir teisingumas, bet labiau nuožiūra, neteisybė“. 1925 m. pradžioje V. Krėvė paskelbė vedamąjį straipsnį tarptautinės politikos tema, kuriame aptarė Sovietų Sąjungos ir Anglijos karo galimybes. Kaip ir anksčiau „Trimite“, taip ir dabar, ragino Lietuvos valdžią užsienio politikoje orientuotis į Sovietų Sąjungą ir Vokietiją, neigiamai vertino Vakarų Antantės valstybes, teigdamas jog anglai siekia apsaugoti tik savo kolonijas, o ne Europą. LTS pirmininkas „Lietuvyje“ rašė: „Caro valdžia ėjo senais, nukrypusiais keliais, siekdama Rytų kraštų ginkluota pajėga ir kiek galima stengdamasi pasiekti Indijos rubežių. Bolševikai čia, kaip ir visur, ėmė ieškoti naujų kelių ir jų priemones anglai skaudžiau pajuto, negu caro valdžios pastangas. Ginklu Anglams nugalėti jie pasirinko agitaciją ir ne komunistinę, kaip anglų spauda stengiasi išpūsti. Bolševikai eina Anglų kolonijosna tautiniais obalsiais – nepriklausomybės obalsiais, atsipalaidavimo iš anglų išnaudojimo bei vergovės.“ Šios V. Krėvės įžvalgos atspindi ano meto geopolitinę situaciją, o panegiriką sovietams galima būtų vertinti tiek kaip diplomatijos apraišką vedant su jų pasiuntinybe derybas dėl pagalbos susigrąžinant Lenkijos okupuotą „Vilniaus kraštą“, tiek kaip duoklę už finansinę pagalbą tautininkų spaudai, kurią skirdavo Maskvos pasiuntinys Kaune.

Nauja LTS vadovybė kvietė visoje Lietuvoje organizuoti Tautininkų sąjungos skyrius, jei susiburia nors 10 asmenų grupė. Per metus V. Krėvė atsiskleidė kaip geras organizatorius, nes 1925 m. birželio 26-27 d. įvykusiame antrajame LTS suvažiavime, apžvelgdamas sąjungos veiklą, minėjo 14 LTS skyrių, o tų metų pabaigoje jau veikė 19 skyrių su 297 nariais. Tai buvo pasiekta siunčiant iš Kauno į provinciją tautininkų lektorius, kurie skaitė paskaitas ir ragino vietinius tapti tautininkų sąjungos nariais. Suvažiavimas sąjungos pirmininku perrinko V. Krėvę, o į valdybą po metų pertraukos išrinko ir A. Smetoną. Suvažiavimas nurodė politinės veiklos kryptis – ruoštis 1926 m. Seimo rinkimams, o propagandos tikslas – kritikuoti krikščionių demokratų bloką, kuris nuo 1924 m. vienas tevaldė šalį. V. Krėvė siūlė įsteigti specialų laikraštį valstiečiams, kad juos būtų galima išplėšti iš krikdemų įtakos, bet tam stigo lėšų. V. Krėvės pastangomis pasiekta tai, kad į III Seimą pirmą kartą pateko trys tautininkų kandidatai. Deja, buvusiam Tautininkų sąjungos pirmininkui vėl nepasisekė tapti Seimo nariu – jis sąraše buvo įrašytas ketvirtuoju.

Išsiskyrę keliai

Nuo 1922 metų A. Smetona, A. Voldemaras ir V. Krėvė dėstytojavo Lietuvos universitete, o 1925 m. prof. V. Krėvė buvo išrinktas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Šio triumvirato nesantaikos grūdas buvo pasėtas dar tuomet, kai steigiamajame Tautininkų suvažiavime valstybės pirmeivių A. Smetonos ir A. Voldemaro neišrinko net į Centro valdybą. Nusipelniusių Lietuvos valstybei veikėjų politinės ambicijos buvo pažemintos ir natūraliai jiems buvo nelengva LTS vadovybėje matyti Krėvę. Pirmiausia nesutarimai universitete prasidėjo tarp A. Voldemaro ir V. Krėvės. Apie tai byloja Juozo Tumo-Vaižganto laiškai Petrui Klimui, rašyti 1926 m. vasario 9 ir 13 d. Nors A. Voldemaras dar 1923 m. savo moksliniame straipsnyje Krėvei priskyrė lietuvių literatūros klasiko vardą, bet 1925 m. pabaigoje viename posėdyje jis Humanitarinių mokslų fakulteto dėstytojus pavadino kišenvagiais. Žinoma, dekanas V. Krėvė negalėjo šio įžeidimo praleisti pro ausis. Kaip rašo J. Tumas-Vaižgantas, „dekanas Krėvė apskundė Voldemarą Rektoriui ir stengėsi Voldemarą nubausti disciplinariniu keliu.“ Toliau pabrėždamas, kad dėl nevaldomo A. Voldemaro būdo neįmanoma su juo kartu posėdžiauti teigia: „man jis abuojas, ir aš vieną sykį jį gerokai taip pat gerokai aplamdžiau. Lauksiu kokio keršto.“ Tumas atskleidžia ir fakultete dirbančių tautininkų vadų politikavimą ir susidariusią slogią darbo aplinką: „Iš Tautininkų partijos aš nuo N. M. (Naujųjų Metų, 1926 m. – aut.) išstojau ir Lietuvio nebešelpiu (...). Virto asmeniniu Smetonos, Voldemaro ir Tamošaičio puolimu ir apsigynimu.“

Artėjo 1926 m. Seimo rinkimai, o savaitraštyje „Lietuvis“, redaguojamame rašytojo P. Vaičiūno, daug skirta vietos literatūrai, čia pasirodė pirmieji Antano Venclovos eilėraščiai ir Vytauto Jakševičiaus-Alanto novelės, o 1925 m. pirmą kartą atspausdinta brandžiausia V. Krėvės drama „Skirgaila“. „Lietuvio“ 14-o mumerio pirmajame puslapyje patalpinta LTS Centro valdybos pirmininko V. Krėvės nuotrauka. Nors jame buvo publikuojami ir A. Smetonos bei A. Voldemaro politiniai straipsniai, palankūs Sovietų Sąjungai, bet artėjant rinkimams teko keisti politinę kryptį ir autorius. Dar prieš LTS suvažiavimą „Lietuvyje“ buvo išspausdintas anoniminis straipsnis, kuriame buvo rašoma: „asmenys, mokėję valstybę veik iš niekur suburti, turėtų būti LTS centro valdyboje.“ Tai buvo netiesioginiai priekaištai V. Krėvės populiarinimui ir raginimas sugrįžti prie tautininkų vairo A. Smetonai. Nuo 1925 m. „Lietuvio“ Nr. 16 pasikeičia redaktorius, vietoj P. Vaičiūno juo tampa O. Ambraziejūtė, ir politiniams straipsniams toną pradeda užduoti A. Smetona bei A. Voldemaras. Tai įvyksta po tautininkų vadovų susitikimo Centro valdybos nario Liudo Noreikos bute, kuriame P. Vaičiūnas buvo kritikuotas už per didelį V. Krėvės liaupsinimą.

Po tautininkų suvažiavimo, 1925-ųjų birželio 29 d., V. Krėvė užleido LTS pirmininko postą A. Smetonai, pats pasilikdamas tik Centro valdybos nariu. Šie pasikeitimai gali būti paaiškinami tuo, kad artėjo rinkimai, todėl tautininkams vadovauti labiau tiko tautinių idėjų ištakų kūrėjas ir tarppartinėje kovoje labiau patyręs A. Smetona. O V. Krėvė 1926-ųjų birželį vėl sugrįžo į Šaulių sąjungos Centro valdybą, kurioje turėjo didelį pasitikėjimą. LTS pirmininko posto atidavimas A. Smetonai gali būti paaiškinamas ir tuo, kad V. Krėvei artimesnė buvo akademinė aplinka, nes jis tapo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Suprantama, kad po pirmininko posto perleidimo LTS Centro valdybos posėdžiuose V. Krėvė ėmė lankytis retai, matyt, organizaciniai fakulteto reikalai nustelbė politinės veiklos poreikį. Po gegužės 8-10 dienomis įvykusių III Seimo rinkimų, paskutinį kartą LTS CV posėdyje V. Krėvė dalyvavo 1926 m. gegužės 18 d. Regis, V. Krėvei nepatekus į Seimo narius daugiau nebeliko stimulo dalyvauti politinėje veikloje. Pašliję santykiai su A. Voldemaru taip pat vedė prie atsisveikinimo su tautininkais. V. Krėvė – dekanas ir populiari asmenybė – nenorėjo likti tik dekoratyvine politine figūra. Tad istoriografijoje paplitęs teiginys, jog V. Krėvė apleido LTS po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, kai jo bendražygiai A. Smetona ir A. Voldemaras nepakvietė rašytojo į švietimo ministrus, yra netiesa. Šios nuomonės jokie dokumentai nepatvirtina, o panašius gandus paprastai sukurpia politiniai priešininkai ar kaimyninių valstybių agentai. Antra vertus, vargu, ar administracinės ministro pareigos galėjo žavėti V. Krėvę ir nustelbti fakulteto dekano pareigas ir akademinę aplinką – neoromantikui rašytojui ir mokslininkui humanitarui ji buvo kur kas artimesnė.

Abejotina ir Valentino Gustainio nuomonė, kad „Krėvė nesiorientavęs politikoje, neturėjęs jokios politinės ideologijos be to, buvęs begaliai ambicingas, kampuotas ir nesukalbamas žmogus.“ V. Gustainio nuomonę dėl V. Krėvės būdo visiškai paneigia savo pasisakymais Universiteto profesoriai ir studentai, kuriuos užrašė V. Krėvės biografas Zigmas Toliušis. V. Gustainio teiginiams prieštarauja ir tas faktas, kad V. Krėvė net 12 metų (1925-1937 m.) buvo renkamas Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu. Beje, ši tautininkų ideologo V. Gustainio nuomonė buvo paskelbta po V. Krėvės bendražygių įvykdyto perversmo, kai rašytojas jau tapo tautininkų oponentu, todėl ji negali būti nešališka.

„Krėvei geriausia nesipriešinti“

Kaip pasakoja amžininkai, V. Krėvė buvo didelio darbštumo ir neišsenkančios energijos žmogus, geras organizatorius, šiandienos žodžiais tariant – puikus vadybininkas. Labiausiai organizacinę jo veiklą vertino universiteto studentai ir kolegos profesoriai. Buvusi jo studentė Marijona Čilvinaitė pasakoja: „nors Krėvė buvęs fanabernas, bet studentai mėgę jį. Krėvė daugiausiai patikęs studentams už tai, kad jis nieko nebijojęs, paskaitose nesivaržydavęsis, rėžęs teisybę į akis ir daręs drąsius palyginimus.“ Pauliaus Galaunės žodžiais, „Krėvė buvęs geras administratorius ir gerai tvarkęs fakulteto reikalus. Užtat visi profesoriai buvę juo patenkinti, gerbę Krėvę ir nuolat perrinkdavę jį dekanu.“ Sofija Čiurlionienė byloja: „Jis pasižymėjo taktu ir diplomato gabumais, fakulteto reikalus tvarkęs sumaniai ir visuomet sklandžiai ir be triukšmo pravesdavęs pribrendusius reikalus.“ Universiteto rektorius V. Čepinskis kartą yra pasakęs apie V. Krėvę: „Krėvei geriausia nesipriešinti, vis vien jis nenusileis ir pasieks savo.“

Apie galutinį V. Krėvės apsisprendimą atsisveikinti su tautininkais, perversmo būdu atsidūrusiais valdžioje, byloja 1927 m. kovo 4 d. dešimties universiteto profesorių, tarp jų ir V. Krėvės, memorandumas vyriausybei. Jame vėl akcentuojama V. Krėvės vizija, kad: „sudarę nenormališkas politinio gyvenimo sąlygas ir ardydami savo šalies ekonominį gyvenimą, mes sunkiname Vilniaus krašto atgavimą“ bei siūloma atstatyti Seimo darbą ir demokratinę sistemą, keisti Konstituciją, o prezidentą rinkti visos tautos balsavimu bei amnestuoti politinius nusikaltimus, „išskyrus tuos, kurie turėjo tikslą išduoti Lietuvą svetimai valstybei.“

Taip įžymusis rašytojas, intelektualas V. Krėvė išsprūdo iš politikos liūno ir atsidėjo kūrybiniam ir moksliniam darbui. Tačiau tai tęsėsi tik keturiolika metų, nes likimas jam lėmė 1940 m. vėl sugrįžti į politiką ir kartu su Lietuva prasmegti geopolitikos akivare.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"