TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V. Krėvė – patriotas istorijos verpetuose

2014 07 07 6:00
Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Vincas Krėvė-Mickevičius. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus nuotrauka

Galingieji geopolitikos projektuotojai jau XX amžiuje, o ir dabar, su mažomis valstybėmis, jų politikais ir publicistais elgiasi kaip šeimininkas su šunimis: numeta jiems kaulą, o jūs ten peškitės tarpusavyje.

Taip pat ir patriotiška Vinco Krėvės, mirusio lygiai prieš 60 metų – 1954-ųjų liepos 7 dieną – asmenybė dažnai tampa ginčų objektu.

Akivaizdu, jog ne visi žmonės gali nusikelti į prieštaringą ir tragišką XX amžiaus laikotarpį ir objektyviai vertinti mūsų valstybės vyrų poelgius. Tai gali daryti tik tyrėjai, turintys istorinio-analitinio mąstymo dovaną. Juk V. Krėvė gyveno ir veikė savo istoriniu laiku, jis nežinojo, kas vyko po to, ką žinome mes. Žodžiu, kaip dar Homeras yra pasakęs, kad po įvykio ir kvailas tampa protingu, taip ir mes tik nusikėlę į tuos laikus ir ištyrę ano meto istorines, geopolitines aplinkybes galime pakankamai objektyviai vertinti Lietuvos asmenybių poelgius.

Ne savo noru

Dažnai varijuojama sovietinio diplomato dienoraščio įrašu, kaip 1939 metų rugsėjo 17 dieną, Raudonajai armijai užpuolus Lenkiją ir lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, V. Krėvė ir Justas Paleckis apsilankė pas Maskvos ambasadorių Nikolajų Pozdniakovą ir „jiedu klausė, ar eis Raudonoji armija tik į Vilnių, ar ir toliau - į Lietuvą?” (Z. Butkus. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920-1940), Darbai ir dienos, 1998, 7(16), p. 156). Ši žinia paimta iš Maskvos ambasadoriaus N. Pozdniakovo dienoraščio, surasto istoriko Zenono Butkaus Maskvos archyvuose. Tačiau kai kurie publicistai, istorikai pakeičia Z. Butkaus citatą, sakydami, kad 1939 metų rugsėjo 18 dieną Raudonajai armijai artėjant prie Vilniaus, Rusijos pasiuntinybę aplankę svečiai J. Paleckis ir V. Krėvė-Mickevičius prašė pasiuntinį N. Pozdniakovą, kad Raudonoji armija ateitų į Kauną.

Neabejoju istoriko Maskvoje surastos archyvinės medžiagos tikrumu, gal tik abejočiau bolševikų veikėjų, ypač Stalino laikų, mintimis, žodžiais, užrašais dienoraštyje. Dabar mes žinome, kokia buvo oficiali sovietų skleidžiama propaganda – neva Lietuva pati prisiprašė priimama į Sovietų imperiją (apgailėtina, kad ši netiesa ir dabar vyrauja Rusijos informacijos sraute). Todėl sovietų diplomatas ir rašė dienoraštyje, nenukrypdamas nuo oficialios propagandinės linijos, lyg parodydamas intelektualų pritarimą sovietų okupacijai, nes priešingai pasielgęs būtų užsitraukęs Stalino susidorojimą. Dabar mums aišku, kad bolševikai vienaip kalbėjo, kitaip rašė, o trečiaip darė, todėl Stalino laikų veikėjų mintys, žodžiai, užrašai dienoraštyje negali būti vertinami kaip patikimi dokumentai. Pernelyg naiviai mūsų publicistai viską, ką aptinka „vyresniųjų brolių“ ar didesnių kaimynų tekstuose, priima už tikrą tiesą, todėl čia norėčiau skaitytojams pateikti keletą klausimų ir faktų, kurie galėtų praskaidrinti miglotas įžvalgas apie V. Krėvės veiksmus 1940-1944 metais.

Žvelgiant į Aro Lukšo straipsnį „Naivumo kaina“ (A. Lukšas. Naivumo kaina. Lietuvos žinios, 2010-10-22) , tai V. Krėvės apsisprendimą įeiti į „Liaudies“ vyriausybę pateisinti tik naivumu negalima, nes šioje vyriausybėje taip pat dalyvavo patyręs politikas, buvęs vyriausybės narys ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Juos siejo nepasitenkinimas buvusia Antano Smetonos valdžia, ypač po gėdingo 1938 metų Lenkijos ultimatumo priėmimo, bet svarbiausia priežastis – žinojimas, kad greitai prasidės nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų Sąjungos karinis susidūrimas ir gal dar pavyks išgelbėti nors formalią Lietuvos nepriklausomybę. Visiška A. Lukšo klaida yra teiginys, kad 1928 metais „Lietuvos draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti“ įkūrė V. Krėvė. Priminsiu, kad Draugija įsteigta 1929 metais Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos (URM) iniciatyva ir buvo finansuojama iš jos lėšų, o pirmininku išrinktas prof. Mykolas Biržiška juo išbuvo septynetą metų. Analogiškos draugijos Baltijos ir kitose valstybėse buvo įsteigtos dar anksčiau. Panaši draugija veikė net JAV.

V. Krėvė, trejus metus buvęs Draugijos pirmininku, vėliau pavaduotoju ir dalyvavęs “Liaudies“ vyriausybėje, visa tai sutiko daryti tik patartas buvusių vyriausybės narių Ernesto Galvanausko, Stasio Šilingo, Vaclovo Sidzikausko ir paties Antano Merkio, ėjusio prezidento pareigas, kuris ragindamas Krėvę išraiškingai pareiškė: „Tu neisi, kitas neis, tai kas gi eis pagaliau?... Negi sutikti, kad vyriausybės priekyje atsistotų renegatas ir parsidavėlis Sniečkus, kaip bolševikai mums pasiūlė?” (K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, 1996, Chicago-Vilnius, p. 379.). Vis tik V. Krėvė dar nesutiko būti Vladimiro Dekanozovo nurodymu formuojamos vyriausybės nariu ir iškėlė Maskvos emisarui sąlygą, kad finansų ministru būtų pakviestas E. Galvanauskas ir čia V. Dekanozovui teko V. Krėvės reikalavimui nusileisti. Birželio 17 dieną vadinama „Liaudies“ vyriausybė prisiekė laikinajam prezidentui A. Merkiui.

Nusikaltimams pridengti

Birželio 22 dieną „prezidento“ J. Paleckio aktu buvo įvestas „sustiprintos valstybės apsaugos metas, suteikęs labai plačius įgaliojimus vidaus reikalų ministrui. Tai buvo paranku valdžią į savo rankas ėmusiems komunistams: svarbiausi nutarimai buvo priimami ne kolegialiai, „Liaudies“ vyriausybėje, o dviejų asmenų, besąlygiškai vykdžiusių Vladimiro Dekanozovo štabo nurodymus - prezidento pareigas einančio J. Paleckio ir vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo.” (Lietuva 1940-1944: okupuotos Lietuvos istorija, Vilnius, 2005, p. 69). Manytina, kad kai kurie „Liaudies“ vyriausybės posėdžių protokolai iki liepos 21 dienos buvo V. Krėvės pasirašomi tik formaliai, nes iki šios datos komunistams svarbiausius ir visus vėlesnius vyriausybės priimtus nutarimus už V. Krėvę-Mickevičių pasirašinėjo M. Gedvilas arba Povilas Pakarklis. Galima teigti, kad V. Krėvė, „Liaudies“ vyriausybės užsienio reikalų ministras ir ministro pirmininko pavaduotojas, iki derybų su sovietų komisaru Viačeslavu Molotovu Maskvoje (1940 metų liepos 1 dieną), tomis sąlygomis veikė kaip tikras Lietuvos patriotas. Nei pirmas asmuo J. Paleckis, nei kiti neturėjo drąsos vykti į Maskvą ir derėtis dėl V. Molotovo duotų oficialių patvirtinimų, kad įves kariuomenę tol vakarinėms sienoms apsaugoti ir nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus. Tikrovėje sovietų veiksmai buvo visiškai priešingi, ir tik V. Krėvė, nuvykęs derybų į Maskvą, išsiaiškino tikruosius sovietų grobikiškus tikslus Lietuvoje ir visoje Europoje net iki Atlanto. „Esame tvirtai įsitikinę (...), jog Antrasis pasaulinis karas padės mums įsigalėti visoje Europoje, (...), manau, kažkur netoli Reino įvyks paskutinis tarp proletariato ir sudūlėjusios buržuazijos mūšis, kuris ant visados nulems Europos likimą. Negali gi toli užnugaryje pasilikti maža salelė (Lietuva – aut.) su santvarka, kuri turės išnykti visoje Europoje“ (V. Krėvė, Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė, Mintis, 1992, p. 63.), – pareiškė V. Krėvei komisaras V. Molotovas. Grįžęs pasistengė apie tai pranešti finansų ministrui E. Galvanauskui, kurie abu iš „Liaudies“ vyriausybės 1940 metų liepos 6 dieną atsistatydino (tiesa, „prezidentas“ J. Paleckis V. Krėvės neatleido, bet suteikė atostogas dėl sveikatos).

Atkreiptinas dėmesys, kodėl V. Krėvė iki 1940 metų liepos 21 dienos formaliai būdamas „Liaudies“ vyriausybės vadovu, rugpjūtį nevažiavo į Maskvą su kitais kolegomis parvežti „Stalino saulės“? Ar tai nerodo, kad V. Krėvė po Seimo rinkimų įstatymo priėmimo, kuriam jis prieštaravo (liepos 5-6 dienomis ir atsistatydino), buvo visiškai išstumtas iš „Liaudies“ vyriausybės veiklos ir komunistų ignoruotas kaip nepatikimas asmuo, tačiau dar kurį laiką jiems reikalingas, kaip tautos gerbiamas asmuo, makiaveliškiems komunistų veiksmams, nuo tautos ir Vakarų viešosios nuomonės pridengti.

Pensilvanijos universiteto profesorius V. Krėvė-Mickevičius su žmona Ona Marija.

Taip pat kyla klausimas, kodėl prasidėjus nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui rašytojas kartu su kitais buvusios „Liaudies“ vyriausybės nariais nespruko į Rytus? Jis pasiliko ir profesoriavo Vilnaus universitete iki jo uždarymo 1943 metais bei tęsė veiklą Lietuvos mokslų akademijoje, tik iš jos pirmojo prezidento tapęs paprastu nariu.

1942 metų rugpjūčio 30 dieną Kaune įvyko buvusių „Liaudies“ seimo narių ir buvusios „Liaudies“ vyriausybės nario V. Krėvės-Mickevičiaus viešas susirinkimas. Jis priėmė svarbią rezoliuciją, atskleidusią Sovietų Sąjungos bolševikų klastą ir nusikalstamą veiklą 1940 metais okupuojant ir inkorporuojant Lietuvą į sovietų imperiją. Rezoliuciją pasirašė prof. V. Krėvė-Mickevičius, dr. Antanas Garmus, Liudas Dovydėnas ir kt. Rezoliucija buvo plačiai paskelbta Vakarų pasaulyje, tokiu būdu daugeliui vakariečių atvėrė akis apie Stalino propagandos klastą ir bolševikų nusikaltimus. Akivaizdu, kad ši oficiali rezoliucija V. Krėvei ir kitiems pasirašiusiems buvo net pavojinga, nes tuo metu vokiečiai jau buvo triuškinami prie Maskvos ir kitur, vadinasi, jie turėjo suvokti, kad sovietai gali grįžti, bet tiesa jiems buvo svarbesnė. Štai kelios rezoliucijos ištraukos:

“4. (...) Liaudies seimas negalėjo išreikšti ir neišreiškė lietuvių tautos valios: a) Liaudies seimo sudėtis buvo iš anksto nustatyta komunistų partijos, diriguojant Maskvos atstovui V. Dekanozovui ir Sovietų Sąjungos pasiuntiniui N. G. Pozdniakovui (...); c) visa eilė asmenų (...) grasinimais buvo priversti būti atstovais ir balsuoti už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos; (...) atstovų balsai nebuvo skaičiuojami ir kartu su atstovais balsavo sėdėję tarp jų, pašaliniai asmenys. (...)

7. Pats Liaudies seimas (...) pasakęs: „Dabar liaudis, galingosios Raudonosios armijos padedama, nuvertė smetoniškųjų pavergėjų jungą ir įsteigė savo valstybėje tarybų valdžią. (...)“

Ši rezoliucija galėtų būti paaiškinimas publicistams apie V. Krėvės tikrąsias politines nuostatas. Be to, dar vokiečių okupacijos metais, 1942-aisiais, dienraštyje “Į Laisvę” bolševikų juoduosius darbus rašytojas aprašė straipsnyje „Bolševikų invazija ir liaudies vyriausybė“.

Kalbant apie „Trojos arklį“ – du tūkstančius Antano Sniečkaus komunistų partijos narių, tai jie ir buvo sovietų okupantų užmačių pagalbininkai ir vykdytojai, o „Liaudies“ vyriausybės nariai V. Krėvė-Mickevičius ir E. Galvanauskas, pagal Stalino emisaro V. Dekanozovo sumanymą, buvo paskirti komunistų nusikaltimų uždangos nuo tautos vaidmeniui. Jau 1940 metų birželio 19 dieną „prezidentas” J. Paleckis Valstybės saugumo departamento direktoriumi paskyrė A. Sniečkų, o šiek tiek vėliau URM sekretoriumi paskyrė komunistą Pijų Glovacką, kuris sekė kiekvieną ministerijos raštą ir patį ministrą V. Krėvę. Todėl žvelgdamas į publicistų cituojamą ambasadoriaus Šveicarijoje Jurgio Šaulio antrąjį laišką V. Krėvei (T. Remeikis. Tu nuėjai su Lietuvos pavergėjais. Kultūros barai, 2006, nr. 1, p. 76-78), tenka priminti, kad J. Šaulys parašė du laiškus ir nei į pirmąjį (jame nebuvo prakeiksmų), nei į antrąjį užsienio reikalų ministras V. Krėvė neatsakė, nes visa ministerijos korespondencija ėjo per sekretorių P. Glovacką, vadinasi, šie laiškai ministrui nebuvo pateikti, todėl jis jų ir nematė. Kadangi į pirmąjį ambasadoriaus laišką V. Krėvė negalėjo atsakyti, J. Šaulys parašė V. Krėvę smerkiantį antrąjį laišką. Laiškai neseniai surasti P. Glovacko archyve.

Sekamas A. Sniečkaus

Juolab stebina dabartinės Lietuvos buvusio ambasadoriaus Šveicarijoje Vytauto Plečkaičio pastangos skleisti netiesą apie rašytoją bei tautininkus. Antai jis rašo: "Ministru tapo buvęs aktyvus tautininkas, žinomas rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius (1882-1954). Jis ir komunistas Pijus Glovackas, sovietų paskirtas Užsienio reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi, iš esmės vadovavo lietuviškos diplomatijos sunaikinimui. Paradoksalu, bet tautininkus ir komunistus jungė tie patys bruožai – vieno vado tiesa, neapykanta demokratijai ir daugpartinei sistemai. V. Krėvė-Mickevičius buvo ne vienintelis tautininkas, perėjęs į komunistų pusę...” (V. Plečkaitis. Šveicarija, kurios nepažįstame. Versus Aureus, 2013, p. 56-57).

Apie ano meto tikrą situaciją URM byloja ambasadoriaus, įgaliotojo ministro Berlyne Kazio Škirpos atsiminimai, kai jis 1940 metų birželio 25 dieną rizikuodamas atvyko į Kauną (iškviestas užsienio reikalų ministro V. Krėvės-Mickevičiaus telegrama) išsiaiškinti, kaip diplomatams ginti Lietuvos nepriklausomybę tarptautiniame forume: „Nors ir neturėjau nė mažiausio pagrindo jo (V. Krėvės – aut.) giliu patriotizmu netikėti, tačiau prieš eidamas pas jį prisistatyti, susitikau su man artimesniais URM centro aukštais pareigūnais (…). Visi, su kuo ta jautria tema šnektelėjau, vieningai tvirtino, jog jie V. Krėve-Mickevičiumi pasitiki visu šimtu procentų ir kad todėl pataria man pokalbiuose su juo nesivaržyti. Buvau tik įspėtas, kad būčiau atsargus kalbėdamasis su P. Glovackiu (K. Škirpa vadina jį „Glovackiu“ - aut.), URM naujuoju generaliniu sekretoriumi, paskirtu į tas pareigas vos prieš kelias dienas. Su V. Krėve-Mickevičiumi, dalyvaujant P. Glovackiui, turėjau bene tris pasikalbėjimus, vis negalėdamas intymiau išsiaiškinti su Krėve-Mickevičiumi vienu” (K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Chikago-Vilnius, 1996, p. 391, 392.). Tik pakvietus P. Glovacką prie telefono į kitą kambarį ir „likus mudviem su V. Krėve-Mickevičiumi vieniems, jis atsiskleidė man, (…) jis pasiūlė, kad užeičiau pas jį į Ministerių Kabineto rūmus tą pačią birželio 28 d. popiet, pusvalandį prieš pat „Liaudies vyriausybės“ narių susirinkimą posėdžiui, kad tuo būdu sujaukus A. Sniečkaus slaptųjų seklių kortas. V. Krėvė pridėjo, jog jis su E. Galvanausku taip pat esą slaptosios policijos (A. Sniečkaus saugumiečių – aut.) sekami.

Sutartu laiku atvykus man pas V. Krėvę-Mickevičių, jis glaustai man papasakojo, kaip diena po dienos padėtis krašte darėsi vis sunkesnė, kad laukiama areštų ir teroro, kad netrukus numatomi rinkimai į Seimą pagal kažkokį už Vyriausybės nugaros paruoštą naują rinkimų įstatymą, kad esama pavojaus, jog iš Seimo bus pareikalauta nutarti, kad Lietuva būtų prijungta prie Sovietų Rusijos. Tai būtų sulaužymas V. Dekanozovo garantijų, duotų V. Krėvei-Mickevičiui paties Stalino vardu, jog Lietuvos nepriklausomybė ir mūsų krašto vidaus santvarka nebus paliesti. Todėl yra paskutinis laikas tam visam griežtai pasipriešinti. Tam tikslui V. Krėvė-Mickevičius tikisi vykti į Maskvą ir derėtis su V. Molotovu. Jei reikalas būtų nebepataisomas, tai juodu su E. Galvanausku protestuodami numato iš „Liaudies vyriausybės“ pasitraukti, kad visuomenė iš to galėtų spręsti apie tikrąją tos vyriausybės padėtį…” (Ten pat. p. 392, 393).

Pravartu čia priminti, kad ambasadorius K. Škirpa Kaune A. Sniečkaus seklių taip pat buvo sekamas, o kai sovietų ambasadorius Lietuvoje N. Pozdniakovas per V. Krėvę prašęs, kad jis dar pasiliktų pokalbiui su juo, tai K. Škirpa paaiškino V. Krėvei, „jog bet kokios diskusijos dėl manęs su N. Pozdniakovu galėtų tik paskatinti jį imtis realesnių priemonių sukliudyti man grįžti į Berlyną“. Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas K. Škirpa, pajutęs N. Pozdniakovo klastą, tą patį vakarą kitu maršrutu – per Jonavą ir Kretingą – traukiniu atsidūrė Vokietijoje. „Vėliau, jau būdamas Berlyne, sužinojau, jog netrukus po mano pasišalinimo iš namų, kur buvau laikinai apsistojęs, jau slankiojo A. Sniečkaus pristatyti slapti sekliai: vienas iš gatvės pusės, kitas iš kiemo šono. Bet A. Sniečkus pavėlavo: manęs jau ten nebuvo”, – rašo K. Škirpa (Ten pat. p. 394).

Šie K. Škirpos atsiminimai turėtų nušviesti publicistų susikurtą vaizduotę apie literatūros klasiką, dėl istorinių aplinkybių tapusį politiku, kita spalva. Čia norisi pacituoti iš 1948 metų rašytojo laiško poetui Jonui Aisčiui sarkastišką prisipažinimą: „Vokiečiai norėjo mane sušaudyti, rusai paskelbė „liaudies priešu“, o lietuviai apspjaudė. Nieko sau likimas.“

Artėjant raudonajam frontui V. Krėvė su šeima pasitraukė į Vakarus. Iki 1947 metų rašytojas gyveno Austrijoje, karo pabėgėlių (DP) stovykloje. Antrasis pasaulinis karas Austrijai dar nebuvo pasibaigęs, ten dar iki 1949 metų viešpatavo Raudonoji armija ir sąjungininkų – JAV ir D. Britanijos – kariuomenė, o Stalino šnipai ir agentai zujo po visą Europą ir net JAV. Dar didesnė grėsmė rašytojui kilo, kai 1946 metų sausio 18 dienos nutarimu Nr. 31a okupuotos ir aneksuotos Lietuvos komunistinė vyriausybė, vadovaujama Mečislovo Gedvilo, atėmė iš profesoriaus ir Mykolo Biržiškos akademikų vardus ir paskelbė juos „Tėvynės išdavikais”, uždrausdami rašytojo kūrybą mokyklose ir bibliotekose. Visa laimė, V. Krėvė atsidūrė Austrijoje sąjungininkų zonoje, nes priešingu atveju sovietų agentų būtų suimtas ir sušaudytas – kaip žinome, su „tėvynės išdavikais“ bolševikai elgdavosi būtent taip.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"