TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V.Krėvės politiko veikla iki šiol kelia ginčų

2013 05 03 6:00
Pensilvanijos universiteto (JAV) profesorius V.Krėvė su žmona 1953 m. V.Krėvės memorialinio muziejaus archyvo nuotraukos

Literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinės veiklos aiškinimas pastarųjų metų spaudoje šokiravo rašytojo memorialinio muziejaus sostinėje vadovą Vladą Turčinavičių. Išstudijavęs daug archyvinės medžiagos ir prisiminimų, jis tvirtina: "Krėvė nebuvo išdavikas."

Skaitydamas istoriko Mindaugo Tamošaičio straipsnius apie V.Krėvę V.Turčinavičius pirmiausia prisimena Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio žodžius: "Kritika turėtų būti nešališka ir neturėtų išeiti iš tų aplinkybių, sąlygų ir laiko, kuriuose tie įvykiai vyko."

V.Turčinavičiaus įsitikinimu, istoriko M.Tamošaičio išvados apie V.Krėvę, kurias spaudoje jis stebi nuo 2003-iųjų, yra tendencingos ir daug kur nepagrįstos. "Dar keisčiau, kad jis tuos visus straipsnius sudėjo į pernai išleistą knygą "V.Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija: rašytojo tragedija politikoje."

"Kadangi V.Krėvės gyvenimą esu ištyrinėjęs ir domiuosi tarpukario istorija, negalėjau tylėti, bet kuris jaunojo istoriko straipsnis sukeldavo impulsą jam atsakyti raštu. Vertinant kieno nors poelgius reikia kiek galima labiau "nusikelti" į tuos laikus, ištyrinėti ir tuometinę Lietuvos geopolitinę situaciją. Tik tokiu atveju įmanomos objektyvios įžvalgos. M.Tamošaitis taip nesielgia", - sakė muziejaus vadovas. Pašnekovas primena, kad ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) sėkmingai darbavosi sovietų agentai. Jie kiršino emigrantų organizacijas, sumokėdavo už straipsnius, kuriuose juodindavo kai kuriuos ryškius mūsų politikos veikėjus, autoritetą turinčias asmenybes. Tad, V.Turčinavičiaus nuomone, keistoka, kai išvadų istorikas padaro ir iš įtartinų, nežinia kieno užsakymu JAV spaudoje pasirodžiusių straipsnių.

Agentų darbas

Keturiasdešimtmetis V.Krėvė - Šaulių sąjungos pirmininkas (1922 m.). Jo nuopelnai Klaipėdos sukilime iki šiol per mažai išryškinti.

Ne paslaptis, kad sovietų agentai Lietuvoje intensyviai dirbo ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, paskutiniais nepriklausomybės metais. Jie skleisdavo melagingas nuomones apie patriotiškai nusiteikusius, nusipelniusius asmenis ir sau naudingus prasimanymus įteigdavo autoritetingam valdžios asmeniui Antanui Smetonai. "Dėl tokių veiksnių prezidentas V.Krėvę įtarė esant sovietų agentu. Tuo apkaltino ir generolą S.Raštikį, 1939-aisiais atleisdamas jį iš kariuomenės vado pareigų, o vietoj jo paskirdamas Vincą Vitkauską, kurio brolis už ryšius su bolševikais 1919 metais buvo sušaudytas, - pasakojo V.Turčinavičius. - Apie savo lemtį V.Krėvė 1948 metais sarkastiškai rašė Jonui Aisčiui: "Vokiečiai norėjo mane sušaudyti, rusai paskelbė "liaudies priešu", o lietuviai apspjaudė. Nieko sau likimas." Verta prisiminti, kad 1946 metais komunistinė Mečislovo Gedvilo vyriausybė iš V.Krėvės ir Mykolo Biržiškos buvo atėmusi akademikų vardus ir juos paskelbusi "tėvynės išdavikais", o visą rašytojo kūrybą uždraudusi mokyklose ir bibliotekose.

Savo noru

Bene daugiausia kritikos istorikas M.Tamošaitis V.Krėvei pažeria dėl jo esą melagingų liudijimų 1953-iaisiais JAV Kongreso sudarytam Charleso Kersteno komitetui, tyrusiam Baltijos šalių prievartinį inkorporavimą į Sovietų Sąjungą.

Kai Ch.Kersteno komitete V.Krėvės buvo paklausta, ar jį kas vertė sutikti dirbti Liaudies vyriausybėje, rašytojas atsakė, kad niekas nevertė, jis sutiko savo noru, kad sudarant Liaudies vyriausybę nebuvo jokios prievartos. "Iš tikrųjų taip ir buvo. Rašytoją įkalbinėjo, o ne vertė. V.Krėvė buvo tokio būdo, kad jo niekas nebūtų privertęs daryti to, ko jis nenori, - teigė V.Turčinavičius. - Dėl darbo šioje vyriausybėje V.Krėvė tarėsi su buvusiais ministrais Vaclovu Sidzikausku ir Stasiu Šilingu. O prezidento pareigas einantis Antanas Merkys išraiškingai pasakė: "Tu neisi, kitas neis, tai kas eis pagaliau? Negi galima sutikti, kad vyriausybės priekyje atsistotų regeneratas ir parsidavėlis A.Sniečkus, kaip bolševikai mums pasiūlė?"

LŽ pašnekovas stebisi, kad M.Tamošaitis, remdamasis JAV spaudoje pasirodžiusio išeivijos politologo Tomo Remeikio straipsniu, kuriame jis teigia, jog V.Krėvė-Mickevičius Ch.Kersteno komitetui atsisakė pripažinti, kad jis buvo priverstas įeiti į Liaudies vyriausybę, o siekė tik tarnauti Lietuvai, rašytoją jau laiko susikompromitavusių liudytojų etalonu. "M.Tamošaitis net mėgina įrodyti, kad V.Krėvė, liudydamas Ch.Kersteno komitetui, melavo, nors T.Remeikio tekste skaitome: "Kaip iš tikrųjų buvo, kol kas įtikinamai negalime pasakyti", - piktinosi V.Turčinavičius. Be to, jam keista, kad savo išvadoms paremti istorikas cituoja politinių oponentų - tautininkų - spaudą, kur apie melagius buvo prigijusi sparnuota frazė "a la Krėvė" (esą kalba netiesą, kaip Krėvė). "Ar galima oponentų ir spaudos nuomones laikyti objektyviais dokumentais?" - retoriškai klausė V.Turčinavičius.

Beje, tautininkai V.Krėvės oponentais tapo, kai šią partiją įkūręs rašytojas iš jos išstojo tada, kai įvyko 1926-ųjų perversmas ir į valdžią atėjo A.Smetona, tačiau nebuvo pasiektas kitas tikslas - iš Lenkijos nebuvo susigrąžintas Vilnius. Būtent dėl to V.Krėvė tuomet aštriai kritikavo tautininkus. Tad suprantama, kad tautininkai, pasitaikius progai, stengėsi įgelti V.Krėvei.

V.Turčinavičius stebisi, kad paskutinis V.Krėvės kūrinys - apysaka "Pagunda" - Lietuvoje iki šiol neišleistas.

Gelbėti nepriklausomybę

V.Turčinavičiui visai suprantama, kodėl V.Krėvė savo noru ėjo dirbti į Liaudies vyriausybę. "Vidumi jis buvo už Lietuvos nepriklausomybę, visą laiką degė žmogaus ir tautos laisvės idėja. Eidamas ten dirbti jis tikėjosi, kad galbūt pavyks ką nors padaryti dėl šio tikslo, - tvirtino pašnekovas. - Nepamirškim, kad tuo metu visas eteris buvo pritvinkęs kalbų apie karą, kurio metu galbūt pavyks kaip nors išgelbėti Lietuvos nepriklausomybę."

Pašnekovas primena ir to meto išorinius faktorius, į kuriuos verta atsižvelgti vertinant tokį V.Krėvės žingsnį. "Dar 1935-1936 metais A.Smetona ir Juozas Tūbelis diskutavo, su kuo būtų geriau, netekus nepriklausomybės. Abu buvo už rusus, nes manė, kad aukštesnei Lietuvos kultūrai susidėjus su rusais bus įmanoma išlikti, o to nepavyktų padaryti pasirinkus vokiečius ar lenkus, - pasakojo V.Turčinavičius. - Palankumas rusams buvo formuojamas jau tada. Gal ir tai turėjo įtakos V.Krėvės apsisprendimui? Dabar mes vaizduojame protingus, žinome, kuo sovietai tapo vėliau, tačiau tuo metu viskas atrodė kitaip."

V.Turčinavičius į istoriją siūlo pažvelgti įvertinus, kokią informaciją žmonės turėjo tuo metu, o ne iš dabarties pozicijų, kai Sovietų Sąjungą pažįstame daug geriau. "Atėjus naciams į valdžią Vokietijoje ir jai pradėjus vykdyti agresyvią politiką, daugelio Europos šalių intelektualai alternatyvą šiai augančiai agresijai matė Sovietų Sąjungoje. Tiesiog tuo metu buvo susiklosčiusi sovietams palankesnė politinė situacija", - sakė jis.

Be to, į Lietuvą dėl Liaudies vyriausybės sudarymo 1940 metų birželį atvykusiam Vladimirui Dekanozovui V.Krėvė pareiškė, kad dirbti sutiks tik tokiu atveju, jei bus priimtas ir patyręs nepriklausomos Lietuvos politikas, finansų ministras Ernestas Galvanauskas. Kai E.Galvanauskas, kuriuo V.Krėvė pasitikėjo, sutiko, V.Dekanozovas nusileido, rašytojas irgi ėjo savo noru. Apie tikruosius sovietų tikslus V.Krėvė suprato tik po derybų su Viačeslavu Molotovu liepos mėnesį. Beje, po to iš Vyriausybės ir atsistatydino kartu su E.Galvanausku. "Žinant visas aplinkybes, suprantama, kodėl Ch.Kersteno komitete V.Krėvė liudijo, kad į vyriausybę nebuvo priverstas eiti, o sutiko savo noru", - teigė V.Turčinavičius.

Už Vilniaus išlaisvinimą

V.Turčinavičius siūlo atidžiau panagrinėti, kodėl per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuva buvo savotiškai prisirišusi prie Sovietų Sąjungos. Kaip yra rašęs istorikas Liudas Truska, nesuprasime ano meto Lietuvos užsienio politikos, jei ignoruosime faktą, kad svarbiausias lietuvių tautos siekis buvo susigrąžinti Vilnių. Istorikas Zenonas Butkus primena, kad V.Krėvė, 1922-1924 metais būdamas Lietuvos Šaulių sąjungos pirmininku, 1923-iaisiais organizavęs Klaipėdos sukilimą, analogišką planavo organizuoti ir Vilniuje. Beje, V.Krėvės nuopelnai Klaipėdos sukilimui iki šiol mažai išryškinti ir išviešinti.

V.Krėvė su Liudu Gira 1910 m. Tuo metu iš Baku vasaromis rašytojas parvykdavo į gimtinę rinkti liaudies dainų ir padavimų.

"Iš Lenkijos atsiimant Vilnių pagalbos tikėtasi iš Sovietų Rusijos, kuri tuo metu atrodė pažangi. Tai reikia pripažinti, o ne už bendravimą su rusų pasiuntiniais drėbti kaltinimus V.Krėvei žvelgiant iš XX amžiaus patirties, - aiškino V.Turčinavičius. - Nematau jokio V.Krėvės kontroversiškumo, kaip dabar bandoma jį apibūdinti. Jo tikslas buvo tautos laisvė. Dėl to V.Krėvė vedė derybas su sovietų pasiuntiniais. Jam padėjo A.Smetona, Augustinas Voldemaras, tačiau sovietams buvo svarbiau išlaikyti konflikto židinį tarp Lietuvos ir Lenkijos, tokiu būdu Lietuvą padaryti priklausomą ir valdomą. Dėl to sukilimas Vilniuje nepavyko."

LŽ pašnekovui nesuprantama, kaip istorikas, esą paviršutiniškai žvelgdamas į turimą informaciją, dėl Vilniaus išvadavimo Rusijos pasiuntinybėje pagalbos ieškojusį V.Krėvę ir jo bendražygius kaltina bendradarbiavimu su bolševikais. "M.Tamošaitis kalba tik apie derybas su sovietais, bet nemini, kad jos vyko dėl Vilniaus atsiėmimo, dėl bandymo surengti sukilimą. Negi jis nesupranta, o gal sąmoningai nutyli, kodėl A.Smetona, A.Voldemaras ir V.Krėvė tuo metu Lietuvos spaudoje Rusijos atžvilgiu parašė kelis palankius straipsnius? - klausė V.Turčinavičius. - Jie tuos straipsnius rašė tikėdamiesi rusų pagalbos atsiimant Vilnių. Dėl tų Rusijai palankių straipsnių vyriausybė net uždarė penkis Tautos pažangos partijos laikraščius ir žurnalus (nes tikrųjų tikslų niekas nežinojo)."

Nebuvo "rusofilas"

Be to, kaip pastebėjo V.Turčinavičius, istorikas daug kur nuolat kartoja, kad nuo 1924 metų lietuvių spaudoje V.Krėvė vadinamas "rusofilu", tačiau nepasako, kad šį vardą jam primetė oponentai liaudininkai. "Rusofilu" rašytojas buvo išvadintas dėl to, kad kritikavo esančiuosius valdžioje, kurie nesistengė išlaisvinti Vilniaus padedant Vokietijai ar Rusijai, o vykdė prolenkišką ir Antantės šalių primestą politiką, kuri ir privedė prie Vilniaus krašto pripažinimo Lenkijai 1923 metais.

Kai 1926-aisiais vyko perversmas ir A.Smetona atėjo į valdžią, vienas Rusijos pasiuntinybės darbuotojas buvo Smetonų bute. Pasak V.Turčinavičiaus, rusams šis perversmas buvo priimtinas, tačiau kito siekio - Vilniaus atsiėmimo, jie nerėmė. Savo vidumi būdamas visiškas demokratas V.Krėvė negalėjo pritarti įsigalėjusiam autokratiniam režimui. "Paskaitykit 1927 metų Kauno universiteto profesorių memorandumą dėl šio perversmo. Pagrindinė kritika - dėl neatsiimto Vilniaus. Dėl to V.Krėvė išėjo iš tautininkų ir nustojo bendrauti su A.Smetona, - pasakojo V.Turčinavičius. - O istorikas vis kartoja niekuo nepagrįstas įžvalgas, kad V.Krėvė daugiau kaip dešimtmetį nuolat teikė informaciją sovietų diplomatams. Jis bendravo su tais diplomatais 1922-1924 metais, būdamas Šaulių sąjungos pirmininkas, kai derėjosi dėl pagalbos suteikimo išvaduojant Klaipėdą ir Vilnių. Tačiau pasigilinkim, dėl ko bendravo. Pravartu priminti (tai M.Tamošaitis nutyli), kad V.Krėvė 1922 metais slapta derėjosi ir su Vokietijos kariuomenės vadu Berlyne dėl Klaipėdos išvadavimo iš Prancūzijos karinės administracijos." Kaip žinome, po šių derybų jam pavyko apginkluoti šaulius savanorius ir surengti sėkmingą sukilimą Klaipėdoje.

Pašnekovas stebisi, kad istorikas, remdamasis vien plikais faktais (tai, kad bendravo su sovietų diplomatais), daro labai neigiamas išvadas rašytojo atžvilgiu, prilygina jį vos ne išdavikui ar lietuvių tautos nusikaltėliui. "Istorikas, žaisdamas atviromis praeities kortomis, atrodo protingas, tačiau neobjektyvus", - teigė V.Turčinavičius.

Tikrasis Trojos arklys

Pašnekovui keista, kad šių dienų istorikas kai kurias savo išvadas daro ir iš sovietmečiu išleistos knygos. Rašydamas apie 1929 metais įkurtą "Lietuvių draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti", kurioje veikė ir V.Krėvė, M.Tamošaitis remiasi sovietinių laikų tyrinėtojos Sigitos Noreikienės knyga apie šią draugiją, išleista 1978 metais.

1953 m., liudydamas Ch.Kersteno komitetui, V.Krėvė sakė tiesą: į Liaudies vyriausybę dirbti ėjo savo noru, siekdamas tarnauti Lietuvai.

M.Tamošaitis šią draugiją vadina Trojos arkliu, sovietų įvestu į Lietuvą, arba penktąja kolona.

"Istorikas kažkodėl bando sudaryti įspūdį, jog didžiausia kultūrbolševizmo propagandos ir Lietuvos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą kaltė tenka šios draugijos nariams, - stebėjosi V.Turčinavičius. - Tačiau nė viename savo straipsnių netyrinėja "rašytojų aktyvistų" (taip jie save vadino) grupės, kuri buvo gerokai aktyvesnė nei "penktoji kolona", kuri kultūrbolševizmą savo žurnale "Trečiasis frontas" skleidė nuo 1930 metų."

Pašnekovo pastebėjimu, Antanas Venclova, Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Bronys Raila darbavosi kultūros propagandoje, gaudami paramą iš Sovietų Sąjungos. Uždarius žurnalą B.Raila perėjo pas tautininkus, vėliau JAV lietuvių spaudoje V.Krėvę išvadino didžiausiu lietuvių tautos nusikaltėliu, vertu sušaudymo. Tačiau reikia priminti, kad trečiafrontininkai kartu su Salomėja Nėrimi, Liudu Gira, bet be V.Krėvės, kuriuo komunistai nepasitikėjo, delegacijoje 1940-ųjų rugpjūtį vyko į Maskvą atvežti "Stalino saulės".

"Stebėtina, kad taip kritikuodamas V.Krėvę istorikas M.Tamošaitos nė kiek nekalba apie draugijos vadovybės narį Justą Paleckį, kuris patikimu sovietų agentu tapo dar 1928-aisiais. SSRS diplomatiniuose dokumentuose J.Paleckis vadinamas patikimu, išbandytu, patikrintu informatoriumi, - sakė V.Turčinavičius. - Niekas kitas, tik V.Krėvė surado drąsos nuvykti derybų į Maskvą ir išsiaiškinti tikruosius sovietų grobikiškus tikslus Lietuvoje."

Muziejaus direktoriaus nuomone, istorikas M.Tamošaitis, tyrinėdamas kultūrbolševizmo propagandą, apie vienus veikėjus nutyli, o apie kitus rašo tendencingai. "Nė vienu sakiniu jis neprimena pagrindinio "Trojos arklio" - pogrindyje veikusios Antano Sniečkaus vadovaujamos Lietuvos komunistų partijos. Jei būčiau radikalesnis, galėčiau paklausti - o kokiai "penktajai kolonai" tarnauja šis istorikas su savo tendencingomis įžvalgomis, - sako V.Turčinavičius. - Gal jis nori visą kaltę nuimti nuo A.Sniečkaus, nuo kitų komunistų, bet suversti V.Krėvei ir kitiems lietuvių inteligentams?"

"Pagundą" atmetė

V.Turčinavičius sako pastebintis neigiamą šio istoriko požiūrį į to meto Lietuvos inteligentiją. "Be to, M.Tamošaitis pasirašė pareiškimą prieš Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjusio Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų iš JAV atvežimą į Lietuvą ir perlaidojimą, jis buvo ir prieš 1941-ųjų birželio sukilimo minėjimą", - pabrėžė V.Turčinavičius.

Memorialinio V.Krėvės muziejaus vadovas stebisi, kad Kultūros rėmimo fondas parėmė, jo nuomone, tokią tendencingą M.Tamošaičio knygą, o jo siūlytą išleisti paskutinį V.Krėvės emigracijoje parašytą kūrinį - apysaką "Pagunda" - atmetė. "Norėjau, kad pernai, kai minėjome V.Krėvės gimimo 130-ąsias metines, kūrinį išvystų ir Lietuvos skaitytojas. Apysaka JAV buvo išleista 1950 metais, o 1965-aisiais išversta į anglų kalbą. Paskutinis klasiko kūrinys jo tėvynėje dar neišleistas. Argi fondo ekspertai nėra šališki?" - klausė pašnekovas. Apysakoje "Pagunda" rašytojas atskleidžia klastingas komunistų, Stalino agentų technologijas, kuriomis naudojantis apdorojamas ir jiems tarnauti patraukiamas prancūzų žurnalistas.

M.Tamošaitis

Nenori diskutuoti

Istorikas M.Tamošaitis:

"V.Turčinavičius nėra nei rašytojas, nei literatas, nei istorikas. Jis remiasi tik prisiminimais, idealizuoja V.Krėvę. Gal V.Turčinavičius neturi ką veikti? Mano darbą apie V.Krėvę yra recenzavę žinomi žmonės. Remiuosi gausia archyvine medžiaga. Ji, o kartu ir rašytojo amžininkai teigia, kad V.Krėvė politikoje išgyveno labai didelę tragediją.

Su V.Turčinavičiumi nenoriu diskutuoti. Jis, sakyčiau, pernelyg idealizuoja V.Krėvę. Jam nepriimtina V.Krėvės kritika, polemizuočiau tik su svarius argumentus turinčiu mokslininku.

Ką aš rašau apie V.Krėvės liudijimą Ch.Kersteno komitetui, tai yra ne mano nuomonė, o Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio, kitų diplomatų nuomonė. Visi buvo pakraupę rašytojo liudijimu, sakė, kad net didžiausias kolaborantas nepaliudytų taip, kaip liudijo V.Krėvė. Juk jis yra nuslėpęs, kad nuo seno - 1924 metų - yra bendradarbiavęs su sovietų pasiuntinybe. Lietuvos saugumas 1939-aisiais jį laikė sovietų agentu. Jis iš tikrųjų buvo nuėjęs į labai kraštutinę kairę. Aš savo knygoje pateikiu faktus, kad nuo 1935 metų V.Krėvė net yra bendradarbiavęs su pogrindine Lietuvos komunistų partija.

Be to, V.Krėvė, susipykęs su A.Smetona, tapo savo draugo oponentu. Jis išmetamas iš politinio gyvenimo. Ką jis vėliau darė, neturėjo jokios įtakos politiniame gyvenime, jis buvo tik inteligentas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"