TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V.Landsbergis: komunistų valdžia Sąjūdį norėjo paversti sistemos dalimi

Nuotrauka iš tiesos.lt

Komunistų partija siekė kontroliuoti Sąjūdį ir paversti sistemos dalimi, tačiau Sąjūdis kontroliuojamas nesidavė.

Taip minint Steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo 25-ąsias metines tvirtina pirmasis faktinis nepriklausomybę atkūrusios valstybės vadovas Vytautas Landsbergis. Nors, profesoriaus teigimu, Sąjūdžio dokumentuose dar nebuvo kalbama apie nepriklausomybės siekį, per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą V.Landsbergis-Žemkalnis sakęs, kad tikslas yra atkurti nepriklausomą Lietuvą.

„Buvo suprantama, kad tai ir nerealu, ir gali pakenkti mūsų veiklai, nes to valdžia jau turbūt nepakęstų. O mes vaikščiojome peilio ašmenimis reikalaudami to, ko nėra, kas neleidžiama“, – prisimena V.Landsbergis.

LRT radijo laida „Ryto garsai“ apie dvi dienas visos Lietuvos dėmesį prikausčiusį įvykį kalbino V. Landsbergį ir Alvydą Medalinską.

- „Šias dvi dienas, šeštadienį ir sekmadienį, visa Lietuva buvo patekusi tarsi į kitą laiko išmatavimą. Tarsi būtų ištrūkusi iš Tarybų Sąjungos. Dvi paras žmonės nesitraukė nuo televizorių ekranų, kurie nerodė nieko, išskyrus Sąjūdžio suvažiavimą. Lietuvos žmonės, net ir tie, kurie nebuvo dalyvavę Sąjūdžio mitinguose, tomis dienomis pamatė trispalvę ir išgirdo kalbas, kuriose buvo tiesa apie slogią praeitį, apie dabartinį gyvenimą ir žadinama viltis, kad jis gali keistis.“ Tai citata iš Virgilijaus Čepaičio atsiminimų. Pone Landsbergi, emocinis nusiteikimas buvo toks, o kokios 1988 m. spalio pabaigoje buvo aplinkybės ir politinis kontekstas?

- Buvo pribrendęs laukimas ir didelių, esminių permainų troškimas. Visų mintyse buvo Lietuvos ateitis ir nepriklausomos valstybės atkūrimas. Apie tai buvo kalbama labai konkrečiais programiniais klausimais, kaip turi keistis gyvenimas Lietuvoje. Suvažiavimas apėmė ir daug konkrečių rezoliucijų, kurios formavo užduotis. Sąjūdis turėjo išreikšti, ko yra siekiama. Tai buvo labai konkretūs dalykai: švietimas, kultūra, ekonomika, išraiškos laisvė apskritai ir visos pagrindinės laisvės, apie kurias buvo galima kur nors girdėti, kurios buvo paskelbtos Jungtinėse Tautose ar kokiose nors kitose organizacijose. Tai programiniai žmonijos dalykai, kaip žmonės, tautos nori gyventi ir gyvena.

Sovietų Sąjungoje visa tai buvo nerealu, nes, galima sakyti, buvo diktatūra: doktriniška, apgaulinga grupės žmonių valdžia. Žmonių, kurie turbūt įsivaizdavo, kad jie neklysta, kad turi teisę ir bausti, ir prispausti, ir prievartauti kitaip manančius, nesutinkančius. Iš esmės tai buvo laisvės – mąstymo ir veikimo laisvės – klausimas. Ir, žinoma, labai konkretūs dalykai. Sakysim, itin skaudus buvo Lietuvos jaunuolių likimas sovietų kariuomenėje. Taip pat, žinoma, ekonominis, ekologinis tvarkymasis, kultūros politika, teisybės klausimas. Švietimas, kuris pagrįstas neteisybe. Daugybė dalykų.

- Pone Medalinskai, o kokius organizacinius darbus reikėjo nuveikti, nes, regis, rinktis Sporto rūmuose buvo leista tik paskutinę akimirką?

- Taip, iš tikrųjų tik paskutinę akimirką. Netgi Sąjūdžio organizacinis komitetas, kurį man, kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariui, buvo pavesta organizuoti, buvo įsikūręs Profsąjungų kultūros rūmuose. Mes ir galvojome, kad renginys vyks Profsąjungų kultūros rūmuose. Norėčiau dar paminėti organizacinio istorinio konteksto, kad žmonės geriau suvoktų situaciją.

Birželio 3 d. įsteigtas Sąjūdis. Ta diena vadinama Sąjūdžio gimimo diena. Toliau – mitingų vasara. Mitingai ėjo per visą Lietuvą. Stambiausi – Katedros aikštėje, Vingio parke. Rugpjūčio 23 d. antras mitingas Vingio parke sutelkė 250–300 tūkst. žmonių.

Komunistinė valdžia tuo metu puikiai suprato, kad Sąjūdis tampa jėga. Ne per Sąjūdį, bet per radikalesnę jėgą, Lietuvos laisvės lygą, buvo pabandyta užgniaužti. Rugsėjį įvyko badavimas Katedros aikštėje. Sąjūdis palaikė Laisvės lygą, įvyko vadinamasis „bananų balius“, t. y. milicija prieš žmones panaudojo gumines lazdas. Sąjūdis stojo jų ginti.

Šitame kontekste ėmė virsti sovietinė Lietuvos valdžia. Ringaudas Songaila turėjo atsistatydinti, į jo vietą atėjo Algirdas Brazauskas. Bet dar A. Brazauskui neatėjus buvo juntami tam tikri pokyčiai. Pvz., Sąjūdis televizijoje turėjo laidą „Atgimimo banga“, bet ji buvo panaikinta. Tada – vėl pradėta rodyti. Sąjūdis turėjo savo laikraštį „Sąjūdžio žinios“, bet rugpjūčio pabaigoje pradėjo eiti laikraštis „Atgimimas“, kurį sovietinė Lietuvos valdžia jau toleravo.

Sąjūdis daug ką darė savomis jėgomis, nes žmonės labai padėjo, entuziazmas buvo didžiulis. Pavyzdžiui, norint surengti tokį steigiamąjį suvažiavimą viskam, net ir salėms, reikėjo leidimo.

O po šito virsmo sovietinėje Lietuvos komunistų partijoje atsirado variantų – buvo klausiama, kokios salės mes norime. Komunistų partija netgi pasiūlė savo volgas. Jos, reikia priminti, tuo metu buvo nomenklatūros mašinos. Tada mes naudojomės žmonių pagalba – žiguliukais, moskvičiukais žmonės patys pavežiojo. Buvo planuota, kad suvažiavimo delegatai Vilniuje gyvens pas kitus žmones, bet buvo pasakyta, kad gali atsirasti bendrabučių. Taigi kontekstas pasikeitė. Apie Sąjūdį buvo pradėta rašyti sovietinėje Lietuvos spaudoje, kas iki to laiko buvo draudžiama.

- Steigiamasis suvažiavimas sulaukė didelio dėmesio iš užsienio. Matyt, sovietinėje Lietuvoje ligi tol nebuvo tokio renginio, į kurį susirinko per 400 žurnalistų iš 17 šalių.

- A.Medalinskas: Iš tikrųjų čia galima kalbėti apie tarptautinį kontekstą. Bendravimas su užsienio valstybių žurnalistais sovietinėje Lietuvoje buvo laikomas nusikaltimu, už tai galėjai turėti didelių nemalonumų, gal netgi keliauti į Sibirą. Todėl, kai man patį pirmą kartą paskambino Romas Sakadolskis pakalbėti apie Sąjūdį, pakėlęs ragelį tėtis išsigando. Pasakė: „Alvydai, supranti, kur tu gali mus visus nuvesti?“ O čia staiga atvyksta užsienio žurnalistai, atvyksta pasaulio lietuvių atstovai. Ir tai tampa realybe. Tuo metu kokiame nors rajone, miestelyje dar siautėjo Komunistų partijos veikėjai, KGB. O čia – laisvės dvasia. Tai buvo didžiulis lūžis Lietuvos valstybės gyvenime.

- Pone Landsbergi, kaip Jūs dabar pamenate darbo atmosferą per Steigiamąjį suvažiavimą? Ar delegatai lengvai rasdavo sutarimą svarbiausiais klausimais?

- Buvo debatų ir gana karštų, net konfliktiškų momentų. Kai kurie vedė į sutarimą, nuomonių ir bendrų nuostatų išaiškinimą. Galima sakyti, tai vyko ne tik salėje, kur pasisakė ir parengtus pranešimus skaitė delegatai, kur buvo iškeliamos tezės ir šlifuojami programiniai dalykai. Programa irgi turėjo būti priimta, ji buvo rengiama iš anksto. Rezoliucijos buvo rašomos ir redaguojamos ten pat. Atsimenu, tekdavo eiti kitur ir dalyvauti tam tikrose grupėse. Ir aš eidavau iš salės kažkur į kuluarus redaguoti tam tikros krypties rezoliucijų, paskui – vėl atgal. Tai darbas buvo labai intensyvus ir daugialypis. O svarbiausias dalykas vis dėlto buvo atvirumas, kūrybiškumas ir atviras, laisvas kalbėjimas apie viską.

Gali būti, kad apie kai kuriuos klausimus nebuvo diskutuojama kaip apie svarbiausius dalykus, nes buvo ir tam tikro atsargumo. Sąjūdis dar ilgai ir paskui buvo nelegali organizacija. Jis nebuvo registruotas, įteisintas, bet iš esmės jo nebuvo galima sustabdyti. Valdžia, jo neregistruodama, vis dėlto leido jam veikti. To meto aukščiausioji valdžia buvo Maskva, ir politinė kontrolė vyko per Komunistų partiją bei KGB, todėl vyko tam tikra politika, ar Sąjūdis gali būti kontroliuojamas to meto valdžios ir visos sistemos, ar gali būti paverstas sistemos dalimi. O Sąjūdis nesidavė paverčiamas sistemos dalimi, neskaitant tam tikrų manevrų, kai pasinaudojo Michailo Gorbačiovo paskelbta pertvarka, permainų politika, nes niekas nenusakė, kokio masto, kokio lygmens, iki kokių ribų permainos turi būti.

Taigi Sąjūdis naudojosi laisve eiti ir skelbti tikslus labai toli. Tarkim, Sąjūdžio programose ir priimtuose dokumentuose dar nebuvo kalbama apie Lietuvos valstybinės nepriklausomybės siekį. Kai kas gal tikėjosi ir net iš tribūnų reikalavo ar siūlė jau tada paskelbti nepriklausomą Lietuvą. Bet buvo suprantama, kad tai ir nerealu, ir gali pakenkti mūsų veiklai, nes to valdžia jau turbūt nepakęstų. O mes vaikščiojome peilio ašmenimis reikalaudami to, ko nėra, kas neleidžiama, nors jau leidžiama reikalauti. Net atidarant suvažiavimą mano tėvas, architektas, veteranas, 95 metų Vytautas Landsbergis-Žemkalnis pasakė, jog mes čia susirinkome, kad atkurtume nepriklausomą Lietuvą. Nebuvo apie tai daug kalbama, bet buvo labai aišku, idėja buvo garsiai pasakyta.

Taip pat buvo reikalaujama tikros atstovaujamosios valdžios, apie ką birželio 24 d. Katedros aikštėje prabilo Sąjūdžio mitingas. (Tai yra, kokie čia atstovai važiuoja į Maskvą? Kas juos rinko? Kas įgaliojo kalbėti apie Lietuvos dabartį ir likimą? Mes turime kuo greičiau išrinkti tikrus atstovus.) Sąjūdžio suvažiavimas jau buvo tikrų atstovų suvažiavimas, nes rinkimai vyko visoje Lietuvoje. Sąjūdžio struktūros buvo remiamos labai plačiai. Tai buvo ir demokratijos prasiveržimas – visai kas kita negu susirenkanti to meto sovietinė Aukščiausioji Taryba, štampuojanti iš Maskvos nuleistus įstatymus, dokumentus. Ten buvo žmonės, atrinkti ir paskirti Komunistų partijos, vadinamuosiuose rinkimuose buvo galima rinktis tik iš vieno kandidato.

Sąjūdžiui buvo labai aišku, kad mes turime turėti demokratinę santvarką, žmonės turi būti išrinkti ir įgalioti iš tikrųjų. Tai jau buvo kelias į Kovo 11-ąją – tokiu būdu mes turėsime tikrą, žmonių išrinktą valdžią, ir ne Maskvoje, o Vilniuje bus sprendžiama, kaip Lietuvai gyventi. Tai ir bus nepriklausomybė, pasiekta nepaisant draudimų, „bananų balių“, gąsdinimų ir grasinimų.

- Pone Medalinskai, kaip įvertintumėte Steigiamojo suvažiavimo reikšmę ir pirmąjį Sąjūdžio Seimą, kai jau turėjome visų žmonių išrinktus atstovus?

- Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą vertinčiau kaip laisvės ir tiesos balsą, ardantį visą baimės ledą, kuris kaustė Lietuvą. Aktyvistai jau reiškėsi įvairiuose miestuose ir rajonuose, tačiau čia visai Lietuvai buvo pasakyta, kad tautos valia pakilo, ji yra. Žinoma, reikėjo atstovaujamosios institucijos. Profesorius teisingai pastebėjo, kad Komunistų partija Sąjūdį norėjo paversti institucija, kurią jie kontroliuotų ir kreiptų ten, kur reikia pertvarkai. Dėl to, šiandien skaitydami programas ar kai kurias rezoliucijas, galime rasti žodžius apie suverenitetą, persitvarkymą ir kitus dalykus, bet nerasime žodžio „nepriklausomybė“. Tačiau iš tikrųjų daugelis tikėjo, kad nepriklausomybė svarbiausia. Nors suvažiavimo dieną, kai Rolandas Paulauskas ir Antanas Terleckas apie tai prabilo, buvo delegatų, kurie sakė, kad čia provokacija. Taip sakė ir tas pats Vytautas Petkevičius.

Labai svarbu buvo ir atstovavimas, nes Maskva (paskui – ir Vilnius) nuolat keitė savo požiūrį į Sąjūdį. Geras – jei pasako, kad yra už pertvarkymą, blogas – jei tik pasisako radikaliau, griežčiau. Tada iškilo atstovavimo, Sąjūdžio Seimo ir Seimo tarybos, kaip visuomeninės pilietinės valdžios kontrolės, institucijos klausimas. Galiu pasakyti, kad tokios visuomeninės piliečių kontrolės, kokią Sąjūdis buvo įgyvendinęs sovietinių metų pabaigoje, šiandieninei valdžiai, deja, trūksta.

Tada Sąjūdis iš tikrųjų vertė sovietinę Lietuvos valdžią būti kontroliuojamą. Tai atsiskleidė lapkričio mėnesį, pirmo susidūrimo su Komunistų partija metu, kai Sąjūdis reikalavo atmesti TSRS siūlomas Konstitucijos pataisas ir norėjo, kad Lietuva priimtų sprendimą, jog Lietuvos įstatymai yra aukščiau nei sovietų įstatymai (panašiai, kaip tą darė estai). Sovietinė Lietuvos valdžia dėl kai ko (himno, tautinės vėliavos, valstybinės lietuvių kalbos) sutiko, o kitų dalykų išsigando. Tačiau iš esmės sovietinės Lietuvos kai kuriuos darbotvarkės momentus jau diktavo Sąjūdis kaip atstovaujamoji institucija.

Kodėl svarbūs buvo Sporto, o ne Profsąjungų rūmai? Mums reikėjo, kad dalyvautų kaip galima daugiau žmonių. Šiandien Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą 1988 m. spalio 22–23 d. lyginčiau su Didžiuoju Vilniaus Seimu 1905 m. arba su Vilniaus konferencija 1917 m.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"