TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V.Putvinskis - reformatorius, švietėjas, kovotojas

2011 10 07 0:00
Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas ir pirmasis šaulių vadas V.Putvinskis. Kaunas, 1928 m.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Vakar sukako 138 metai, kai gimė bajoras, dvarininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas Vladas Putvinskis-Putvys. Jo vardas dažniausiai siejamas su Lietuvos šaulių sąjungos įkūrimu, tačiau šis žmogus Lietuvai nusipelnė ir kitais ne mažiau svarbiais darbais.

V.Putvinskis gimė ir kurį laiką augo Rygoje, tačiau apie šį jo gyvenimo tarpsnį galima pasakyti nedaug. Nebent tai, kad jo tėvas - Žemaitijos bajoras Rapolas Putvinskis atsidūrė šiame mieste ne savo noru. Kaip aktyvus 1863 metų sukilimo dalyvis jis buvo ištremtas į Sibirą. Po tremties R.Putvinskis negavo caro valdžios leidimo sugrįžti į gimtinę, tad buvo priverstas apsigyventi Rygoje. Ten jis vedė iš Kuršo Pliaterių giminės kilusią bajoraitę Idaliją Broel Pliateraitę, su kuria 1873 metų spalio 6 dieną susilaukė pirmagimio Vlado.

Kurį laiką mokęsis namuose, Vladukas, tėvams grįžus į Lietuvą, įstojo į Šiaulių gimnaziją, o vėliau perėjo į Mintaujos realinę mokyklą, kurią baigė 1893 metais. Būdamas 21-erių ir nesėkmingai pabandęs mokytis aktorystės Varšuvoje, V.Putvinskis apsisprendė tapti agronomu ir išvyko studijuoti į Halės universitetą. Deja, mokslai truko vos porą semestrų - susirgus tėvui Vladas turėjo grįžti į Lietuvą ir perimti tėvams priklausančio Šilo Panevėžupio dvaro reikalus. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas galėjo tekėti ramia vaga, be didelių įvykių ir sukrėtimų. Greičiausiai taip ir būtų buvę, jei ne dvi lemtingos pažintys.

Mergina su Vyčiu

Pirmoji pažintis įvyko antrąją 1889 metų Kalėdų dieną. Tądien Putvinskių kaimynų Reibių namuose šeimininkų vaikai rodė gyvuosius paveikslus. Kaip tyčia, pasirodymui pritrūko vienos mergaitės, tad pas gretimame dvare gyvenančius Reibius tarnaujanti auklė paprašė, kad jame dalyvautų ir netoliese gyvenanti keturiolikmetė Emilija Gruzdytė. Mergina, paveiksle vaizduojanti Lietuvą ir laikanti rankoje Vytį, paliko Vladui didžiulį įspūdį. Atrodo, kad Vladas Emilijai taip pat krito į akį. "Simpatijos kibirkštis, kuri įsižiebė per pirmąjį susipažinimą, ruseno ir plėtėsi savaime", - po daugelio metų prisiminimuose pasakos E.Gruzdytė-Putvinskienė. Bėgant metams ši simpatija virto nuoširdžia draugyste, kuri peraugo į didelę meilę. 1897-ųjų rugpjūčio 12 dieną jaunuoliai susituokė. Nuo to laiko Emilija tapo svarbiausiu žmogumi V.Putvinskio gyvenime. Nežinia, kaip būtų susiklostęs idėjomis trykštančio ir ne visada jas įgyvendinti sugebančio Vlado gyvenimas, jei ši moteris nebūtų sugebėjusi retkarčiais pastatyti jį ant žemės. Nežinia, ar be Emilijos paramos V.Putvinskis būtų nepalūžęs dėl nesėkmių ir neišsipildančių šviesių, bet kartais ne visai realių svajonių.

"Ji buvo kaip gydytojas, kuris gydė ne vaistais, o savimi. Savimi taip pat nesirūpino, sau nieko neieškojo, savęs nežinojo... Kai man širdį skaudėjo, ji neleisdavo apie tai kalbėti. Ji bijojo paliesti svetimas žaizdas", - taip apie savo gyvenimo draugę rašė Vladas.

Apie antrąją lemtingą V.Putvinskio pažintį pakalbėsime kiek vėliau. O dabar pažiūrėkime, kaip klostėsi jaunųjų Putvinskių reikalai jų bendro gyvenimo pradžioje, kai V.Putvinskio laukė nemaži išbandymai. Reikia pažymėti, kad Vlado giminės judviejų santuoką sutiko be didelio entuziazmo - jie nebuvo labai patenkinti, kad jaunuolis vedė neturtingo bajoro dukterį. Tačiau tai dar būtų buvę pusė bėdos - netrukus šeima susidūrė su kur kas rimtesnėmis problemomis.

Kaip jau minėta, pasiligojus našliu tapusiam tėvui, V.Putvinskis turėjo nutraukti studijas Halės universitete ir imtis ūkininkauti šeimos dvaruose. Tam jaunas dvarininkas buvo visiškai nepasirengęs, juo labiau kad ant jo užgriuvusio ūkio finansinė padėtis buvo apverktina. Ne ką daugiau apie ūkininkavimą išmanė ir jaunoji Emilija.

"Pradėjome galvoti, jog reikia mums mokytis, lavintis, jog mes dar tokie jauni", - taip pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius vėliau prisimins E.Putvinskienė.

Atkaklios pastangos netruko duoti vaisių. E.Putvinskienė prisimena, kad nuo 1897 iki 1904 metų gyvenimas "nustatyta linija slinko pirmyn. Ūkio kultūra smarkiu tempu kito, pienininkystė, žuvininkystė augo, plėtėsi. Darbininkų sąlygos gerėjo: ne tik duonos nebetrūko, bet ir juodos putros nebevalgė". Rūpinosi Putvinskiai ne vien duona kasdiene. "Mokykla vis dar veikė, o ir suaugusiuosius Vladas pats mokydavo, jei tik atsirasdavo norinčiųjų mokytis. Gabesnius vaikus, gerai pramokusius skaityti ir rašyti, Vladas toliau mokydavo, sudarydavo grupę iš 4 ar 5 vaikų ir tris kartus per savaitę su jais užsiimdavo. Tose pamokose dėstė istoriją, fiziką, kiek chemijos. Pasikalbėjimais stengdavosi užžiebti nors kibirkštėlę savo tautos ir tėvynės meilės. Darbas buvo sunkus ir atkaklus, nes tų vaikučių tėvai buvo suvergėję, varge paskendę tamsuoliai. O tamsumas ir vargas bloga dirva teigiamiems jausmas stiprėti", - skaitome E.Putvinskienės prisiminimuose.

Kaip matome, dvasinė kaimo žmonių gerovė V.Putvinskiui rūpėjo nė kiek ne mažiau nei materialinė jų padėtis. Apie tai, kodėl lenkiškai kalbantis dvarininkas asmeniškai skiepijo lietuviams kumečiams meilę savo tautai ir tėvynei, reikėtų pakalbėti atskirai.

Apsisprendė būti lietuviai

Meilę lietuvių tautai ir kalbai (kaip ir demokratiškas pažiūras) V.Putvinskiui, matyt, įskiepijo motina. Pats Vladas buvo prisipažinęs, kad viename bajorų susirinkime motinos pasakyti žodžiai apie simpatijas viskam, kas lietuviška, lyg žarijos degino jo sielą. Motinos pasėta sėkla nukrito į gerą dirvą. Šviesdami kitus ir lavindamiesi patys Vladas ir Emilija netrukus ėmė ieškoti atsakymo į labai svarbų klausimą. "Kas mes esame? Kalbame lenkiškai, o juk gyvename Lietuvoje! Kodėl žemės artojai kalba lietuviškai, o mes lenkiškai?" - rašė E.Putvinskienė. Jos prisiminimuose aiškiai matomas ir jaunųjų dvarininkų apsisprendimas: "Galvojome ir šiaip, ir taip, daug buvo ginčų ir kalbų, bet galų gale supratom, jog reikia mums mokytis skaityti ir kalbėti lietuviškai."

Įdomu tai, kad Putvinskiai būti lietuviai apsisprendė patys, niekieno neraginami ir būdami tolokai nuo tautinio atgimimo idėjų bei jas skleidžiančių inteligentų. Apie tai liudija ir paties V.Putvinskio žodžiai iš 1973 metais Čikagoje išleistos jo raštų ir prisiminimų knygos: "Lietuviškai, kaip ir kiti dvarininkai, kalbėti nemokėjau. Apie prasidėjusį lietuvių sambrūzdį negirdėjau. Lietuvių tautos idėja man buvo lyg ta Amerika, kol ji dar nebuvo atrasta. Man pačiam tą idėją teko atrasti, dedant nemažai vargo, nė žinote nežinant, kad ji jau seniai atrasta. Prie to privedė ilgas, kartais net tragingas gyvenimo kelias."

Būti lietuviams savojoje aplinkoje Putvinskiams nebuvo lengva. Aplinkiniai dvarininkai nepritarė nei jų "litvomanijai", nei demokratiškoms pažiūroms, tad netrukus savo kaimynų jie ėmė šalintis. "Atšoko nuo mūs visi dvarininkai, kaip nuo užkrėstųjų kokia bjauria liga", - vėliau prisimins V.Putvinskis. Kita vertus, ir dvarų valstiečiams keistieji ponai nekėlė didelio pasitikėjimo - daugelis už akių dar ir pasišaipydavo iš jų netaisyklingos lietuvių kalbos. Taigi netrukus jaunieji dvarininkai liko vieni du - senoji aplinka juos be gailesčio atmetė, o paprastiems kaimo žmonėms jie tebebuvo svetimi.

"Tačiau buvome du jauni, laimingi ir nebijojome kovos ir persekiojimų. Tam buvome pasiruošę", - prisimena V.Putvinskis, tuomet dar nenujaučiantis, kad kova už lietuvybę atneš jam kur kas didesnių bėdų nei dvarininkų panieka ar kumečių pašaipos.

Be abejo, iškęsti tokią izoliaciją veikliems, lietuvybei save paskyrusiems sutuoktiniams nebuvo lengva. V.Putvinskis prisimena, kad abu troško "idėjos draugų šilumos ir paramos". Tokių draugų netrukus atsirado. Bene svarbiausias iš jų buvo literatas, politinis veikėjas ir lietuvybės propaguotojas Povilas Višinskis, rašytojos Julijos Žymantienės-Žemaitės literatūrinis krikštatėvis. P.Višinskis tapo ir antrojo Putvinskių sūnaus Vytauto krikšto tėvu.

Tai ir buvo antroji lemtinga pažintis, palikusi neišdildomą žymę V.Putvinskio gyvenime. Būtent P.Višinskis vėliau paskatino būsimą Šaulių sąjungos įkūrėją imtis ne tik švietėjiškos, bet ir politinės veiklos. Tai, kad Putvinskių namai tapo svarbiu lietuvybės židiniu, buvo ir P.Višinskio nuopelnas. Putvinskių namuose vykusiuose literatų susibūrimuose, kurių iniciatorius ir siela buvo naujasis Putvinskių draugas, lankėsi Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Biliūnas, Lazdynų Pelėda, Šatrijos ragana, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, teisininkas ir publicistas Augustinas Janulaitis, būsimas pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona bei kiti tautiškai susipratę ir demokratiškai nusiteikę inteligentai. Viešėdavo čia ir žymusis kalbininkas Jonas Jablonskis - būtent Šilo Panevėžupio dvare kalbininkas rašė garsiąją "Lietuviškos kalbos gramatiką". Tuo metu jo žmona Konstancija mokė Putvinskius taisyklingai kalbėti lietuviškai. "Aš vis nepamirštu to džiaugsmo, kai pirmą kartą teko išgirsti motiną lietuvę inteligentę kalbančią su savo vaikučiais melodinga, gražia mūsų protėvių kalba" , - taip K.Jablonskienę prisimins Emilija.

Nuo kalėjimo iki tremties

Netrukus V.Putvinskis ne tik tobulai kalbėjo lietuviškai, bet ir aktyviai platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Tai buvo pavojingas užsiėmimas. Kaip vėliau, jau po V.Putvinskio mirties Šaulių sąjungos žurnale "Trimitas" rašė A.Janulaitis, "tuo laiku lietuviu būti ir dirbti - buvo rizikinga; su tais, kurie buvo priešai, reikėjo būti atsargiam, nes čia pat tykavo rusų žandarai".

Su caro valdžios represijomis V.Putvinskiui teko susidurti vėliau - jau panaikinus lietuviškos spaudos draudimą ir praūžus 1905 metų revoliucijai. Tuo metu lietuvybės puoselėtojas jau buvo įsitraukęs ir į politinę veiklą, kuriai jį taip pat paskatino P.Višinskis. 1902 metais Šilo Pavėžupio dvare įvyko pasitarimas - buvo svarstomi steigiamos Lietuvos demokratų partijos įstatai. Šio dokumento projekte be kita ko sakoma: "Laisva ir nepriklausanti kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva - tai tolimas siekis Lietuvos demokratų partijos." V.Putvinskis tapo įsteigtos partijos nariu, aktyviai dalyvavo 1905 metų revoliuciniuose įvykiuose, agitavo prieš carą, slėpė Šilo Pavėžupyje į užsienį nuo caro valdžios persekiojimų bėgančius pralaimėjusios revoliucijos dalyvius. Nieko nuostabaus, kad virš laisvės ir socialinio teisingumo idėjas propaguojančio dvarininko galvos netrukus ėmė tvenktis debesys. Po kurio laiko jis buvo suimtas. Štai kaip šį epizodą žurnale "Trimitas" prisimina V.Putvinskio kraštietis operos solistas Jonas Būtėnas.

"Po kiek laiko, rodos, 1906 metų vasario mėnesį, vieną turgaus dieną Kelmės miestelį nelauktai ir staigiai užplūdo daugybė dragūnų. Dragūnai gaudė vadinamuosius socialistus - revoliucionierius, kurių, tiesa, sugavo nemažai. Bet svarbiausias jų uždavinys buvo suimti, rusų akimis žiūrint, didžiausią kaltininką V.Putvinskį. Kelis kartus dragūnai aplankė jo dvarą, nors jis ten ir buvo, bet nepasisekė surasti. Pasakojo, kad V.Putvinskis tais momentais buvęs darbininkų tarpe, bet niekas jo neišdavė. Dragūnai, nepagavę V.Putvinskio, išjojo Kražių link, su savimi išsivesdami didelį būrį suimtųjų. Dragūnai pirmiausiai nujojo į valsčiaus valdybą o paskui pas notarą. Iš ten po kokių 10 minučių išsivedė V.Putvinskį. Pasirodė, kad jis su kokiu tai ūkininku buvo atvykę pas notarą daryti dokumentus. Notaras buvo rusas ir išdavė jį dragūnams. Tą dieną ir naktį V.Putvinskį laikė Kelmės arešto namuos, o rytojaus dieną V.Putvinskį iš Kelmės vežė kažkur, Šiaulių link."

Neilgai trukus iš Šiaulių V.Putvinskis buvo perkeltas į Kauno kalėjimą. Jokių dvarininko kaltės įrodymų caro valdžia neturėjo, tačiau, sprendžiant iš E.Putvinskienės prisiminimų, tikėjosi jų surinkti tiek, kad bylą būtų galima perduoti teismui. Net ir pagal carinius įstatymus suimtąjį, nepateikus kaltinimų, buvo galima laikyti kalėjime ne daugiau nei tris mėnesius, tad Emilija ėjo kryžiaus kelius, mėgindama kuo greičiau išlaisvinti savo vyrą. O Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas darė viską, kad suimtasis nebeištrūktų į laisvę. Vis dėlto pritrūkus įkalčių paskutinėmis balandžio dienomis V.Putvinskis buvo paleistas. Susitikęs su E.Putvinskiene P.Veriovkinas dar prigrasino, kad kitą kartą maištingasis dvarininkas taip lengvai neišsisuks ir keliaus tiesiai į Sibirą. Vėliau paaiškės, kad šie žodžiai buvo labai artimi tiesai.

Suėmimas neatbaidė V.Putvinskio nuo tautinės veiklos, tačiau dirva jai nebebuvo tokia palanki, kaip iki revoliucijos. Mirė P.Višinskis, Šilo Panevėžupio dvarą vis rečiau aplankydavo bičiuliai ir bendraminčiai, tad V.Putvinskis pasinėrė į savo ūkių reformas, nevengdamas rizikingų socialinių eksperimentų. Norėdamas suinteresuoti Graužikų dvaro darbininkus dirbti efektyviau, jis ėmėsi diegti kažką panašaus į kooperaciją, jo paties žodžiais tariant - "kad visi darbininkai liktų lygūs nariai, kad visi dirbtų išvien ir gautą pelną lygiai pasidalintų". Tuo tikslu buvo vedama išsami pajamų ir išlaidų suvestinė, kurią tvarkyti buvo pavesta ūkio vedėjui. Kartą per mėnesį rengiamuose "kooperatininkų" susirinkimuose dvaro šeimininkas ne tik patikrindavo sąskaitas, bet ir aiškindavo darbininkams ūkio ekonomikos bei kooperacijos pagrindus. Deja, eksperimentas baigėsi liūdnai. Pats V.Putvinskis liūdnai konstatavo, jog "vietoj kultūrinio ir tautinio susipratimo prasidėjo tinginiavimas ir girtavimas". Po dvejų metų "kooperacijos" teko atsisakyti. Greičiausiai sprendimas grįžti prie tradicinio dvaro ūkio vedimo buvo priimtas Emilijos iniciatyva. Būtent E.Putvinskienė išgelbėjo savo vyrą nuo dar vieno sumanymo - išdalyti visą savo žemę mažais sklypeliais ir apgyvendinti juose susipratusius lietuvius. Jei ne jos sveika nuovoka ir pragmatizmas, visas Putvinskių turtas tuomet galėjo būti paleistas vėjais.

Putvinskių ūkininkavimą dvaruose nutraukė prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas. Tuomet ir išsipildė Kauno gubernatoriaus P.Veriovkino pranašystė: kaip politiškai nepatikimas V. Putvinskis buvo suimtas ir ištremtas iš Lietuvos. Tiesa, ne į Sibirą, o į Nižnyj Novgorodo guberniją, kurioje jam teko išbūti iki 1917 metų. Tai buvo niūrus laikas - Putvinskių šeimą perskyrė fronto linija. E.Putvinskienė prisimena apie Kalėdas iš vokiečių gavusi žinią, kad Vladas su vaikais yra gyvas ir sveikas. Į Lietuvą suvargęs ir išblyškęs V.Putvinskis su keturiais vaikais grįžo 1918-ųjų vasarą. Susitikimo džiaugsmą temdė nežinia dėl sūnaus Vytauto, kurį Vladas buvo priverstas palikti Rusijoje.

Šaulių sąjungos įkūrėjas

Netrukus V.Putvinskis gavo Tiekimo ministerijos Bendrųjų reikalų departamento direktoriaus pareigas, tačiau vien sausas valdininko darbas jo netenkino. Juo labiau kad Lietuvos valstybei tuo metu grėsė mirtinas pavojus - Lietuvoje dar šeimininkavo vokiečiai, o į Lietuvą veržėsi bolševikai. V.Putvinskis ėmė svarstyti, kaip geriau organizuoti krašto gynybą.

Žinomas dailininkas A.Žmuidzinavičius, su kuriuo V.Putvinskis nuomojosi kambarį, prisimena bemiegėmis naktimis girdėtus V.Putvinskio žodžius: "Untani! O kad mes taip Lietuvos vyrus pakeltum ant kojų! Ką mums tada kolčakai, ką bolševikai galėtų padaryti! Kad visi vyrai mokėtų ginklą vartoti, kad būtų šauliai! Ana, kai kur, girdėtis, patys kaimiečiai sudaro būrius ir pravaro ir vokiečius, ir bolševikus, įsivaizduok sau tūkstančius tokių būrių, sujungtų į vieną organizaciją!" A.Žmuidzinavičius rašo nelabai tikėjęs, kad iš tokio sumanymo galėtų kas nors išeiti. "Bet vis tik, mėnesiui praslinkus, galingos Lietuvos Šaulių organizacijos nors menki įstatai buvo pagaminti. O rudenį jau buvo neginčijamas faktas: Vlado Putvinskio rūpesčiais ir atkaklumu atskiri šaulių - partizanų būriai buvo sujungti į vieną organizaciją", - prisiminimuose rašo dailininkas.

Kurti šaulių sąjungą V.Putvinskį paskatino ir sėkmingai su bolševikais kovojusių suomių šaulių pavyzdys. Raudonarmiečiams artėjant prie Kauno, V.Putvinskio bendražygis žurnalistas, rašytojas, keliautojas ir visuomenės veikėjas Matas Šalčius surinko valstybės tarnautojus ir suformavo iš jų "Plieno batalioną". Ginklų Šaulių sąjungos kūrėjai įsigydavo iš besitraukiančios vokiečių kariuomenės. Tiesa, ypatingų karinių laimėjimų šauliai Nepriklausomybės kovose nepasiekė, tačiau, V.Putvinskio dėka, Šaulių sąjunga tapo ne vien kovine, bet ir ideologine organizacija.

Sąjungos įkūrėjo ir pagrindinio ideologo supratimu, organizacija turėjo tapti savotišku moraliniu tautos stuburu, jos moraline aristokratija. "Šaulių sąjungos uždavinys yra įnešti šauliškais rūbais apvilktą idėjinį, tautinį riteriškumą į tolimą provincijos kampą, į tą kaimą, kurio šiaudiniai stogai matyti ten toli už miškelio, už kalnelio, paupyj, pabalyj...", - rašo Putvinskis.

Deja, dauguma politikos veikėjų į taip organizuojamą Šaulių sąjungą žvelgė įtariai. Kaip prisimena tuometis V.Putvinskio pavaduotojas Mikas Mikelkevičius, "buvo manoma, kad organizuojama slapta jėga, kurią viena ar kita partija panaudos prieš savo priešininkus. Prasidėjo smarki akcija prieš Šaulių sąjungą nuginkluoti jai. Veltui Putvinskis įrodinėjo įvairiuose susirinkimuose ir posėdžiuose, kad ginklai šauliams yra jų idealų įkūnijimas, kad atėmus juos, tuo pačiu gyvybė atimama iš sąjungos. Ne kartą Putvinskis nuovargio valandomis sakydavo man, kad plaukiame prieš stiprią srovę ir kad mes, vieton dirbti sąjungai našų darbą, savo jėgas suvartojame tik tam, kad srovė neneštų mūsų atgal".

Galiausiai pavargęs nuo įtikinėjimų ir kovų, V.Putvinskis pasitraukė iš Šaulių sąjungos vadovo pareigų. Atrodo, kad šią netektį jis išgyveno itin skausmingai. Tų pačių metų gruodžio 5 dieną laiške M.Mikelkevičiui jis rašė: "Reikia prisipažinti, kad jaučiuos sergąs. Tai yra serga mano siela. Iš pradžios, kaip grįžau iš Kauno, nejutau to, bet dabar pamažėle mėgindamas ką nors dirbti, planuoti, svajoti kaskart įsitikinu, kad trūksta man turinio. Tarytum, kas manyje trūko-užgeso."

Vadovauti savo sumanytai ir įkurtai organizacijai V.Putvinskis sugrįžo 1928 metais. Deja, neilgam. Vėjuotą tų metų lapkritį, minint kariuomenės dieną, Šaulių sąjungos įkūrėjas persišaldė ir susirgo gripu. Negydoma liga komplikavosi į sunkų inkstų nepakankamumą. 1929 metų kovo 5 dieną V.Putvinskis mirė. "Daktare! Ne fiziškai sergu, bet sergu dėl to, kad negaliu dirbti tautos idėjos darbo..." - tokie buvo paskutinieji gydytojui ištarti šio nepaprasto likimo žmogaus žodžiai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"