TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V. Šiaudinis: „Ryto“ mokyklas susirasdavo patys žmonės

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ archyvo nuotrauka

Šį mėnesį 85-ąjį gimtadienį švenčiančio mokytojo Valento Šiaudinio vaikystė prabėgo Lenkijos okupuotame „Vilniaus krašte“, Ignalinos apylinkėse. Už 52 matematikos mokytojo (kaip pats sako, „makýtojo“) darbo metus 2012 metais jam įteikta garbinga Stanislovo Rapolionio premija. Tačiau V. Šiaudinis visada buvo pirmiausia Lietuvos ir gimtojo krašto patriotas, istorijos puoselėtojas.

Jis parašė ne vieną istorinį straipsnį ir išleido kelias gimtojo krašto gyvenimą Lenkijos ir sovietinės okupacijos metais nušviečiančias knygas.

Apie jo paties ir vaikystės prisiminimus ir surinktą istorinę medžiagą kalbamės su pačiu ponu Valentu.

- Gerbiamas Valentai, tarkite mūsų skaitytojams keletą žodžių apie savo vaikystę.

- Gimiau 1930 metais, buvau vienintelis vaikas šeimoje. Be tėvų likau dešimties metų, nes mama savo noru pasitraukė iš gyvenimo, o tėvelis buvo išsiųstas į „gastroles Sibire“. Mane auginti pasiėmė mamos tėvai. Tėvelis buvo išsilavinęs, apsiskaitęs žmogus, turėjo net algebros vadovėlį, kurį nežinau, ar suprato. Kadangi buvo lenkų valdymo laikai, turėjome ir Lenkijos istoriją lenkų kalba, nors ar lietuviškame krašte žmonės mokėjo lenkiškai skaityti – labai abejoju. Tokia knyga buvo daugiau garbės reikalas.

Lenkų okupacijos metais mūsų krašte gyveno bent apie 80 proc. lietuvių. Tarmė, žinoma, buvo kita, nekalbėjome bendrine kalba, tačiau buvome lietuviai. Gyveno nemažai rusų sentikių, kurie dabar jau faktiškai išnykę, daugiausia išsikėlę į Daugpilį. Mūsų žmonės labai stengėsi lavintis, buvo laikoma garbinga leisti mokytis savo vaikus. Retas pagalvodavo apie aukštąjį mokslą – kiekvieno tikslas buvo nors pradines klases pabaigti.

- Teko skaityti, kad prie švietimo sąjūdžio to meto kaime labai prisidėjo kunigai.

- Taip. Kad ir kunigas Vincas Bobinas, atsakingas už Paringio parapiją nuo 1924 metų, buvo geras pavyzdys žmogaus, skatinančio vaikų švietimą. Jis važinėdamas po parapiją visiems sakydavo leisti vaikus mokytis. Sakydavo „kiek išmoks, tiek, bet nors nebus visai aklas“. Reikia nepamiršti, kad kunigo žodis tada buvo labai svarbus – ką kunigas pasakė, turėjo labai didelę reikšmę. Todėl kunigų įtakai veikiant, visi žmonės su pagarba žiūrėjo į besimokančius.

- Mokyklose buvo mokoma tik lenkų kalba?

- Mūsų kaime prie lenkų valdžios 1930 ar 1931 metais buvo įkurta lietuviška „Ryto“ draugijos mokykla. Turbūt žinote, kad lenkai neleido lietuviškų mokyklų. Ten, kur jos veikdavo nuo okupacijos pradžios, uždarinėdavo. Mūsų krašte lietuviškų mokyklų iš pradžių buvo daug daugiau negu lenkiškų, tačiau palaipsniui lietuviškos buvo uždarinėjamos ir steigiamos lenkiškos, o lietuvius vaikus varė į tas naujas mokyklas. Kad gyventojai mažiau priešintųsi, tokiose mokyklose leido kaip atskirą dalyką dėstyti ir lietuvių kalbą, bet daugumoje mokyklų mokytojais buvo paskirti lenkai, ir iš jų tik retas gerai lietuviškai mokėjo. Ką galėjo išmokyti mokytojai, kurie patys lietuviškai nesuprato? Pavyzdžiui, Rizgūnų mokykloje gera mokinė Elžbieta Kaukėnaitė, beje, neseniai Vilniuje mirusi, kadangi puikiai skaitė ir rašė lietuviškai, pati ir vesdavo lietuvių kalbos pamokas bendraklasiams. Jei ir neduodavo jai vesti pamokų, tai ji taisydavo mokytojo klaidas. Taigi lenkiškose mokyklose lietuvių kalbą dėstė, bet mokymas buvo labai žemo lygio, nieko naudingo neduodavo, be to, buvo organizuojamas paskutinių dienos pamokų metu, dažnai iš jų ir paleisdavo.

Valentas Šiaudinis. / Asmeninio albumo nuotraukos

Buvo nemažai tėvų, kurie tam priešinosi ir savo vaikų į lenkiškas mokyklas neleido. Jiems skyrė pinigines baudas. Pavyzdžiui, Švenčionėlių seniūnijoje, Rieškutėnų kaime, berods, devynios šeimos neleido savo vaikų į lenkišką mokyklą ir patys įkūrė lietuvišką. Jiems nereikėjo, kad valdžia mokėtų už mokytojo pragyvenimą, algą, patalpas mokymuisi. Tačiau valdžia sužinojo apie tai, surašė protokolą ir skyrė visiems pirmą kartą po du zlotus baudos. Tuo metu kaimo žmogui tai buvo rimti pinigai. Jei ir tiek nepadėdavo, už pakartotinį nusižengimą bausdavo dvigubai. Vieną, kitą kartą baudas skirdavo ir žmonės nusileisdavo – vaikai nueidavo į lenkiškas mokyklas.

- Ir vis dėlto sakėte, kad jūsų kaime buvo ir „Ryto“ draugijos mokykla. Mokėtės lietuviškai?

- Tokioje situacijoje esant dideliam nepasitenkinimui ir gyventojų poreikiui, žmonėms organizuojantis, lenkai visgi leido steigti „Ryto“ mokyklas. „Ryto“ draugija vadovavo lietuviškų mokyklų steigimui ir darbo organizavimui, bet tikrai galima sakyti, kad patys gyventojai rasdavo „Rytą“, o ne „Rytas“ – gyventojus. Taip buvo ir mano gimtajame Augutiškės, arba kaip patys žmonės vadino, Šiaudinių kaime. Pats mokiausi tokioje „Ryto“ draugijos mokykloje.

Šiandien gal net neįsivaizduojama, ką iš tikrųjų reiškia tokia mokykla. Viskas „Ryto“ mokykloje buvo dėstoma lietuvių kalba, nuo antros klasės buvo mokomasi lenkų kalbos kaip dalyko, aukštesnėse klasėse lenkiškai reikėjo mokytis ir Lenkijos istoriją ir geografiją. Visa kita buvo mokoma lietuviškai, tad lyg ir nėra ko geriau norėti.

- Bet?

- Tačiau galiojo keisčiausia taisyklė: mokytojas gali vienu metu mokyti tik vienos šeimos vaikus. Kadangi nebuvo patalpų, pamokos vyko pačių vaikų namuose, mokytojui vaikštant po sodybas. Mokytojas kartais rizikuodavo ir į pamokas viename sodžiuje priimdavo vaikus iš kaimynų namų. Pastatydavo sargybą, kad policija neužsuktų ir nepamatytų. Tačiau draudimas galiojo. Mūsų kaime pas tokį Stanislovą Kaukėną buvo mokomi visų septynių gryčių vaikai ir vieną kartą per pamokas užėjo policija – gal sargyboje stovėję vaikai pražiopsojo. Visi vaikai sulindo po stalu, bet policininkui juk viskas matosi. Tėvai buvo nubausti palyginti negriežtai, o mokytojui bauda buvo 80-90 zlotų – geros karvės kaina. Gyvendamas be algos ir gaudamas tokias baudas joks mokytojas negalėjo ilgai tverti. Darbas buvo labai gudriai žlugdomas. Juk jei mokai po vaiką vienu metu, tai pas vaiką praleidi po pusantros valandos, o išmokai vos kelis per dieną.

Galima juoktis, kad „Ryto“ mokyklų vaikai turėjo sąlygas, apie kurias šiandien svajojama – individualias pamokas. Bet iš tiesų mokymo lygis nebuvo aukštas, nes mokytojais dažnai kaime ėjo tiesiog raštingi žmonės, ne jokie pedagogai, tik baigę keletą gimnazijos klasių. Baigusių mokytojų seminariją atsirado tik vėliau. Kita vertus, ir lenkiškose valstybinėse mokyklose lygis nebuvo aukštas, niekas ten mokyti lietuvių nesistengė. Švenčionių lietuvių gimnazijoje padėtis buvo geresnė, bet ir ten nebuvo daug žmonių su aukštuoju išsilavinimu. Visgi svarbiausia tada buvo ne mokslo lygis, o požiūris į mokslą. Visi buvo skatinami mokytis. Jei Petro vaikai mokosi, Jono vaikai mokosi, tai ir mano vaikai turi mokytis. Leido į pamokas visi vienas per kitą.

- Namuose lenkų kalbos vaikai neišmokdavo?

- Ne. Namuose lenkiškai mūsų krašte niekas nekalbėjo ir vaikų nemokė. Tėvai dar kiek mokėdavo, nes reikėdavo valsčiuje susikalbėti, tai iš reikalo pramokdavo, tačiau vaikai ir moterys lenkiškai nemokėjo.

- Tačiau Jūs pats mokėtės „Ryto“ mokykloje visai neilgai?

- Taip. Pirmas dvi klases baigiau „Ryto“ mokykloje. Mūsų „Ryto“ mokyklą uždarė 1939 metais užėjus rusams. Visus mokinius pervedė į Paringio valdišką rusišką mokyklą, o ten visų nuostabai buvo baltarusių dėstomoji kalba. Kadangi jos nemokėjome, mus visus atkėlė viena klase atgal. Buvau grąžintas į antrą klasę. Beveik visas mūsų kraštas pradinėse mokyklose 1939 metais turėjo mokytis baltarusių kalba. Iš tiesų ir nebuvo kam mokyti lietuviškai: beveik visi išprusę žmonės, kurie mokė prie lenkų valdžios ir galėjo mokyti dabar, pasitraukė į Lietuvą. Mano kaimas liko už Lietuvos teritorijos – iki sienos buvo likę septyni kilometrai. Ignalina, Švenčionėliai, Pabradė, Vilnius, Bezdonys, Šalčininkai ir kiti miestai atsidūrė Lietuvoje, Daugėliškis, Švenčionys, Adutiškis, o kartu ir mes likome Baltarusijoje. Dėl to ir mokyklos buvo baltarusiškos. Dauguma gyventojų buvo atvykėliai iš Rusijos ir Baltarusijos gilumos. Kaip anksčiau kraštą valdė lenkai, taip tada pradėjo valdyti atėjūnai iš šių šalių. Lietuviai liko priespaudoje, neatsirado ir lietuviškų mokyklų.

- Tai tęsėsi iki nacistinės okupacijos?

- Kai Sovietų Sąjunga okupavo visą Lietuvą, o Justas Paleckis perėmė valdžią, ir mūsų kraštas buvo prijungtas prie tuometinės LTSR. Dar po metų pokyčius atnešė užėję vokiečiai. Kai jie perėmė valdžią 1941 metais, vadovaujančius postus valsčiuose gavo lietuviai, mokyklos taip pat pagaliau pasidarė lietuviškos. Mūsų Paringio parapijos vaikus, norėjusius tęsti mokslus, surinko ir išvežė į Vilnių. Vien iš Paringio parapijos susidarė apie 20 vaikų. Labai gerai pamenu, kad vežė arkliais, išvykome anksti rytą, nakvojome kelyje ir kitą rytą pamatėme Gedimino pilį, nes važiavome nuo Antakalnio pusės ir palei Nerį. Visi vaikai pažinome, kad tai Gedimino pilis, nors niekada Vilniaus gyvai nebuvome matę.

Atvažiavę užėjome į Švietimo vadybą – dabartinėje Švietimo ir mokslo ministerijos vietoje. Visi berniukai buvome paskirti į buvusio žydų bendrabučio patalpas adresu Užupio g. 5A. Mergaitės buvo išsiųstos į bendrabutį Vitebsko gatvėje. Negavome aprangos, bet maitinimas buvo nemokamas. Tada daugelis vyresniųjų patraukė į amatų mokyklas, ne kaip dabar, kai visi į aukštąsias stoja (juokiasi). Mažieji, aišku, greitai pasiilgo tėvų ir dalis išvažiavo namo. Kadangi į Vilnių atvykome rugpjūčio pradžioje, nebuvo darbų – žaisdavome prie Vilnelės, pasipešdavome su lenkų vaikais. Jau gerokai vėliau supratome, kad buvome taip aktyviai suorganizuoti ir atvežti, nes tragiškomis aplinkybėmis atsilaisvinusius žydų bendrabučius norėta užimti lietuviams, kol to nepadarė lenkai. Buvo toks laikas, kai lietuviai stengėsi įtvirtinti savo pozicijas Vilniuje kaip Lietuvos dalyje, o lenkai dar tikėjosi atgauti tai, kas buvo prarasta po tarpukario okupacijos.

- Jeronimo Cicėno atsiminimuose minima, jog iš lietuviškų kraštų, kurių SSRS taip ir „neatidavė“ Lietuvai kartu su Vilniumi, masiškai bėgo nuvilti lietuviai. Suprantu, jog metus buvote atsidūręs būtent tame krašte, Baltarusijos TSR sudėtyje. Atsimenate ką nors apie tokius bėgimus?

- 1939 metais, kai sovietai užėmė mūsų kraštą ir mes likome Baltarusijoje, žmonės tikrai bėgo į Lietuvą. Ypač bėgo jauni vyrai, kavalieriai. Kas buvo vienas šeimoje gaspadorius, turėjo šeimą ir ūkį, tas pasiliko. Bėgo jaunimas ne nuo armijos, o tiesiog nuo sovietų režimo. Labiau net ne nuo rusų, o į Lietuvą, nes Lietuva ir lenkų okupacijos metais jau labai didelį autoritetą turėjo lietuvių tarpe. Ne visi bėgo sėkmingai: kai kuriuos nušovė. Vienas vyras iš tarp Daugėliškio ir Ignalinos esančio Maksimonių kaimo rudenį, jau pašalus ir nuėmus derlių, bandė parsivesti savo telyčią, kuri sugebėjo iš Lietuvos nuklysti už sienos su Baltarusija. Šeimininkas, aišku, pagalvojo, kad už 20 metrų tegu ir Baltarusija, bet jis savo telyčią nueis ir atsivarys. Bet pasieniečiai sustabdė ir uždarė į kalėjimą, iš kurio jis niekada ir negrįžo. Manau, bent trečdalis bėgo į Lietuvą nesėkmingai. Geriau sekėsi tiems, kas sugalvojo bėgti anksčiau, tik rusų okupacijai užėjus. Lietuviai iš savo pusės sienos net nesaugojo, žinojo, kad rusai nepraleis.

- 1993 metais esate paskelbęs mokslinį straipsnį apie pirmuosius Lietuvos partizanus, kurie dar 1920 metais Pietryčių Lietuvoje susitelkė priešintis Lenkijos okupaciniam režimui. Tai faktas, apie kurį labai mažai žinoma šiandienos Lietuvoje. Domėjotės tuo, nes tai jūsų gimtojo krašto istorija?

- Iš dalies taip. Kai tik susikūrė moderni nepriklausoma Lietuva, Švenčionių kraštas po Nepriklausomybės kovų atiteko Lenkijai, o mūsų žmonės buvo daugiausia lietuviai. Lenkai šiame krašte buvo tik dvarininkai ir pavieniai stambūs ūkininkai, tačiau valstiečių lenkų apskritai nebuvo. Jeigu valstietis – žinojai, kad lietuvis. Būtent valstiečius jaunus vyrus ėmė į okupacinę kariuomenę, o jie nėjo. Iš pradžių bėgo į Lietuvą ir ten ieškojo darbo, netrukus susiformavo Tauragnų ir Salako partizanų būriai. Tauragnuose partizanų stovykla buvo įkurta žydo namuose, renkant medžiagą straipsniui teko ten lankytis.

- Pats partizanų veikimas turėjo skirtis nuo vėlesnio ginkluoto pasipriešinimo Sovietų Sąjungai. Papasakokite plačiau apie šių partizanų kovos būdus.

- Tie būriai buvo įsikūrę Lietuvos teritorijoje ir eidavo į Lenkiją per demarkacinę liniją. Lenkijoje jie rengė išpuolius prieš lenkų legionierius. Pirmame partizaninio pasipriešinimo etape būrių nebuvo, partizanai gyvendavo savo namuose, išsirinkdavo vadą. Iš gyventojų sužinoję, kad kaime apsistoję lenkų legionieriai, jie sulaukę vakaro susirinkdavo ir „sutvarkydavo“ legionierių būrius. Ilgainiui tapo įprasta legionierius imti į nelaisvę ir vesti per demarkacinę liniją į Lietuvą. Nuvedę į Uteną belaisvius priduodavo, tačiau vėliau Lietuva su Lenkija pradėjo keistis belaisviais ir tie sulaikyti lenkai grįždavo į Lenkiją ir per juos išaiškindavo, kas juos suėmė ir nuvedė. Tai tapo didžiule grėsme, taip suimtas ir į kalėjimą pasodintas ne vienas lietuvis. Vienas vadų – Martynas Šiaudinis – buvo pasodintas iki gyvos galvos, nors vėliau bausmė jam sumažinta iki penkerių ar šešerių metų. Galiausiai buvo dar kartą apsikeista belaisviais ir tas pats M. Šiaudinis grįžo į Lietuvą ir likusį laiką iki karo pragyveno Lietuvoje. Lenkai atiduodavo partizanus, Lietuva – legionierius.

- Susidaro įspūdis, kad demarkacinė linija tarp Lenkijos ir Lietuvos, nors ir tarp priešiškų valstybių, nebuvo gerai saugoma?

- Tikrai nebuvo. Belaisvius pervesti nebuvo sunku, ir tai sėkmingai pavykdavo. Kareivių prie sienos buvo nedaug. Pavyzdžiui, tarp Linkmenų ir Antalksnės šešių kilometrų sienos ruožą saugojo tik vienas kareivėlis. Vaikščiodavo nuo vieno galo iki kito. Aišku, kad per sieną pereidavo, kas tik norėdavo. Bet vis tiek būdavo žmonių, gyvenančių prie sienos, kurie pranešdavo, įskųsdavo. Didesnis pavojus būdavo pro gyventojų akis prieiti demarkacinę liniją, o tada jau pačią – taip retai saugomą – sieną pereiti buvo juokų darbas. Visa tai pasikeitė apie 1924 metus, kai sienos apsauga buvo gerokai sustiprinta.

- Šių partizanų kova nebuvo itin organizuota, neturėjo ilgalaikių tikslų? Reikalavimų okupacinei valdžiai nebuvo, tik veiksmai prieš konkrečius to režimo atstovus?

- Tokių ilgalaikių reikalavimų nežinau. Jų partizaninis judėjimas siekė „įkirpti“ valdžiai, tačiau siekti prijungti Švenčionių kraštą prie Lietuvos jie neturėjo jėgų. Kalbame apie, viso labo, kelis šimtus partizanų. Juk partizanauti išėjo tik tie vyrai, kurie nebuvo vieninteliai arba vyriausi šeimoje. Kiekviename ūkyje turėjo likti sveikas vyras ūkininko pareigoms eiti.

- Partizaninis pasipriešinimas baigėsi 1927 metais?

- Sunku pasakyti tiksliai. Ne visur baigėsi vienodai. Kovos veiksmų buvo iki pat 1927 metų, bet jau 1924 metais buvo susitarta uždaryti sieną, buvo uždaryti ir partizaniniai centrai Tauragnuose ir Salake. Reikia pripažinti, kad salakiškiai ir tauragniškiai tų partizanų nelabai mylėjo. Prisirinkę jauni vyrai laisvomis dienomis nieko neveikdami prikrėsdavo įvairių „zbitkų“, nuviliodavo panas (juokiasi). Salake buvo net prašyta valsčiaus tarybos iškelti partizanus iš Salako, nors gyventojai ir pritarė pačiam partizaniniam pasipriešinimui. Kai sąlygų kariniams veiksmams galutinai nebeliko, daugelis vyrų vedė merginas Lietuvoje, įsikūrė sodybas ir liko ten gyventi. Šiandien, žinoma, visi to pasipriešinimo dalyviai mirę. Paskutinis gyvas mano kalbintas žmogus iš to meto buvo toks Silvestras Šileikis iš Dūkšto. Kai prieš daugiau nei 20 metų Tauragnuose rinkau medžiagą straipsniui šia tema, patys tauragniškiai, ypač moterys, vargiai ką beatsiminė. Daug kas maišė juos su vėlesniais partizanais, kovojusiais prieš sovietų okupaciją. Nežinau, kodėl taip sutapo, bet tik iš vyrų galėjai ką nors konkretaus apie tuos įvykius išgirsti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"