TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V. Terleckas: įveikiant prosovietines pagirias

2014 07 14 6:00
Vladas Terleckas viliasi, kad jo naujausia knyga anglų kalba padės vakariečiams geriau pažinti tragišką Lietuvos praeitį. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vakariečiai ir dabar lengvai atpažįsta vyresnius turistus iš buvusio „socialistinio lagerio“. Lietuvoje beveik pusę amžiaus trukusi okupacija, pasak dr. Vlado Terlecko, totaliai pakeitė viską: gyvenimo būdą, žmonių charakterius, moralę, papročius, leksiką. Barbarų siautėjimo padariniams likviduoti iki šiol tenka dalį valstybės biudžeto lėšų atitraukti nuo kitų reikmių.

Agresyvėjant Rusijos propagandiniam karui ypač svarbu žinoti, kokias kančias Lietuva patyrė 1940-1953 metais, kaip dingo iš politinio žemėlapio ir kas tuomet vyko, - įsitikinęs neseniai išleistos knygos “The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953” („Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai. 1940-1953“ ) autorius V. Terleckas. Knyga palydėta ir prancūzų istorikės, sovietologės, Sorbonos universiteto profesorės Françoise Thom įžanginiu žodžiu. Ekonomistą ir Lietuvos istorijos tyrinėtoją V. Terlecką kalbino "Lietuvos žinios".

Faktologinė atsvara vakariečiams

– Esate atsidavęs Lietuvos istorijos tyrinėtojas, kalbantis faktais, skaičiais ir šaltiniais pagrįstais argumentais. Naujausioje knygoje “The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953” grįžtate į tragišką Lietuvos valstybei laikotarpį, 1940-1953 metus, tačiau šį kartą kreipiatės į užsienio skaitytojus. Kas lėmė tokios knygos atsiradimą?

– Tiksliau būtų pasakyti, kad tęsiu pradėtą darbą. Iki tol ne vieną dešimtmetį tyrinėjau Lietuvos pinigų ir bankininkystės istoriją. Šia tema paskelbiau šešias monografijas. Esu dėkingas Lietuvos banko valdyboms už jų išleidimą. Kompleksiškas pinigų ir bankininkystės istorijos gvildenimas padėjo gerai pažinti Lietuvos ūkio raidą ir ekonominę politiką, jos veiksnius. Sukauptos šios srities žinios suteikė drąsos imtis ir bendrosios Lietuvos istorijos nagrinėjimo, oponuoti mūsų istorikams, pasiskelbusiems mitų griovėjais. Tai pabandžiau išdėstyti knygoje „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“ (2009). Ką tik išėjusioje anglų kalba knygoje „Tragiški Lietuvos istorijos puslapiai. 1940-1953“ (“The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953“) siekiau konspektyviai pateikti anglakalbiams skaitytojams informacijos minimumą apie tai, kaip Lietuva dingo iš politinio žemėlapio, kas joje vyko. Imtis šio uždavinio motyvų buvo ne vienas. Mano galva, esame mažai išleidę ir paskleidę literatūros, dokumentinių leidinių ir kino filmų užsienio kalbomis. Šiuo požiūriu nedovanotinai atsiliekame nuo latvių, estų. Jei kas padaroma, tai priešokiais, kuriomis nors progomis. Mūsų istorijos sklaidos projektai dažniau tebūna valdžios politinių partijų pasireklamavimas, kai kurių istorikų pamaloninimas. Dar blogiau, kad, pavyzdžiui, istorikų, pramintų keturiais komunarais, knyga „Lietuvos istorija“ pasižymi antilietuviškomis tonacijomis, faktų iškraipymais. Joje net aukštinama sovietinė okupacija, padėjusi lietuviams gerai išmokti rusų kalbą ir taip naudotis Rusijos literatūros, kultūros lobiais. Šios knygos išleidimą rėmė mūsų URM, ji turėjo būti išleista šešiomis užsienio kalbomis, Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai, buvo platinama aukštiems svečiams. Štai taip priešinamės agresyvėjančiam Rusijos propagandiniam karui! Ji suranda bendraminčių ir talkininkų Vakaruose. Kaip aiškėja iš žymaus suomių žurnalisto Jukkos Rislakki knygos „Manipuliacija faktais: latviškas variantas“, Baltijos šalių gyventojai vaizduojami kaip primityvūs, žiaurūs žmonės, antisemitai, ksenofobai, neverti nepriklausomybės. Beje, ši knyga buvo išleista suomių, anglų (2007) ir rusų kalbomis. Vidinis balsas liepė pateikti vakariečiams faktologinę atsvarą.

– Ir pasirinkote savo būdą jai pateikti. Kuo jūsų darbas skiriasi nuo kitų leidinių?

–Daug išsamiau rašau apie plėšikišką sovietų ir nacių ekonominę politiką, žmonių nuskurdinimą, gausiau pateikiu duomenų, vaizdinės medžiagos. Skirtingai nuo kitų autorių nedėstau apie Lietuvos diplomatų veiklą užsienyje, mūsų emigrantų politines organizacijas ir jų nuveiktus darbus, tik prabėgomis paminiu nacmečio pogrindines lietuvių organizacijas, partizanų organizacines struktūras ir kt. Manau, kad tai nėra svarbūs ir žinotini užsieniečiams faktai. Be to, užsibrėžta nedidelė knygos apimtis vertė svarbius klausimus dėstyti apibendrintai. Stengiausi perteikti Lietuvos kaimo žmonių nuotaikas, atmosferą 1940–1953 metais. Gal kitaip sudėliojau akcentus, parinkau kitokius prioritetus.

Filosofės Eglės Marcinkevičiūtės-Witting manymu, naujausia V. Terlecko knyga padeda labiau ir geriau suprasti tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį nei daugelis kitų istorikų darbų.

Iš pamiršto "socialistinio rojaus"

– Iš jūsų knygos dvelkia skausmas dėl mūsų tautos patirtos dramos. Kaip pavyko užčiuopti to meto gyvenimo pulsą?

– Įsigilinti daug padėjo prisiminimuose paskelbti istorijos faktai. Pagelbėjo ir sava vaikiška patirtis, tėvų, giminių, vyresniųjų pasakojimai. Pirmieji mano prisiminimai susiję su žydų žudynėmis. Mama, jos seserys, kaimynės tiesiog įverkė gailestį dėl nužudytųjų Linkmenų, Labanoro, Saldutiškio žydų. Greitai prisidėjo skausmas dėl partizanų žūties, nekaltų žmonių žudynių. Svetinguose mūsų namuose pokalbiai sukosi apie Kiauneliškio kautynes (1945 03 11–12), jose parodytą partizanų drąsą, aštuonių kovotojų susisprogdinimą. Tuomet žuvo 82 partizanai, iš kurių 12 buvo tėviškėnai. Mano žiniomis, tos kautynės buvo didžiausios Lietuvoje, daugiausia krito mūsų vyrų. Šio įvykio ilgai neleido pamiršti nuo žinios apie sūnaus (Antano Avižienio) žūtį išprotėjusi motina. Dažnai eidamas ar grįždamas iš mokyklos sutikdavau ją, nesąmoningai gestikuliuojančią, neaišku, ką kalbančią. O kiek teko prisiklausyti apie partizanų įvykdytą Saldutiškio puolimą, ten išniekintus kovotojus, stribienių patyčias iš jų lavonų. Vėliau sukrėtė tėviškėnų trėmimas, iš jų namų žvelgiančios juodos akiduobės. Ir šiandien, t.y. praėjus beveik 70 metų, matau į besikūrenančią krosnį galvą kišantį stribą. Ieškojo „banditų“. Paskelbta daug liudijimų apie tokį stribų elgesį. Matau save, maždaug aštuonerių metų vaiką, stribo pažadintą iš miegų, ir iš namų išsivaromą Tėvuką. Mat rado „įkaltį“ – raudonais dažais suteptas kariškos medžiagos kelnes. Tebematau skubančią į klojimą Mamą paslėpti nuo stribų sviesto puodynę. Kitąsyk mane ir draugą, pradinukus, sustabdė ir iškrėtė Krivasalio pradinėje mokykloje veikusį rinkimų punktą saugoję NKVD kareiviai. Grįžome iš ežero nuo žvejų nešini terbelėmis su keliais žuveliokais ir žolėmis. Tuomet buvo paprotys leisti vaikams tinklais ištrauktose žolėse pasiieškoti žuvų.

Kolchozinę „gerovę“ išbandžiau skrandžiu. Suvarius į kolchozus, baigėsi kaimynų pasibuvimai ir pasakojimai. Grįžę iš kolchozo, turėjo dar dirbti sklypelyje, atlikti namų ruošos darbus. Sutemose reikdavo eiti parsinešti glėbio kolchozo šiaudų ar kasant užkastų bulvių. Vis drebančia širdimi, kad nenutvertų kolchozo pirmininkas (buvęs stribas), brigadininkas. Nesineši - atsisveikinsi su maitintoja karvute. Pagaus - nubaus. Tušti skrandžiai grojo maršus. Juos pritildyti bandėme kimšdami kiškio kopūstus, rūgštynes. Gerai, jei užsiskaninimui gaudavome cukraus gabaliuką. Kaip kokie skėriai puldavome prie vos pradėjusių raudonuoti serbentų. Nesulaukdavome, kada prinoks laukiniai obuoliukai, gudobelės vaisiai. Žinotina, kad 1952 metais kolchozninkų racione bulvės ir pienas sudarė 72,4 proc. suvalgomo maisto. Užtai puotavo vilkai ir lapės. Jie neįstengė suėsti nuo bado kritusių kolchozo gyvulių. Didžiulį žmonių pasibaisėjimą kėlė negirdėtas, neregėtas gyvulių kankinimas badu, šalčiu, nusilpusių laikymas virvėmis pakeltų ir pririštų prie lubų. Klausdavo – už ką jie nekalti turi kentėti? Deja, šie „socialistinio rojaus“ vaizdai jau pamiršti.

Natūralu, kad okupantų žiaurumas, vykdyta bado politika sukėlė vos ne visuotinį gyventojų, tarp jų - ir vaikų, pasipriešinimą. Papasakosiu tokį Krivasalio pradinės mokyklos mokinių poelgį (maždaug 1948 metais). Vieną dieną pirmos pamokos pradžioje mokytojas paskelbė staigmeną, kad esame priimti į Raudonojo kryžiaus organizaciją ir pakvietė prieiti prie jo pasiimti ženkliukus. Nė vienas iš 40–45 mokinių nepakilo. Tuomet mokytojas išdėliojo ženkliukus ant suolų, bet pasibaigus pamokoms jie liko gulėti, kur buvo padėti. Taip pasielgti nebuvome nei tėvų pamokyti, nei tarp savęs sutarę. Vėliau Linkmenų septynmetės mokyklos penktokai apgaule buvo įrašyti į pionierius. Jiems buvo liepta rašyti diktantą, kurio tekstas buvo identiškas prašymui priimti į pionierių organizaciją. Po poros metų mokiniai nuplovė juos deginusią gėdą. Iš mokytojos neapdairiai palikto klasės žurnalo išplėšė „pionierių“ sąrašą. Niekas neišdavė, kas tai padarė. Taigi vaikai mažomis širdelėmis jautė, kaip negalima elgtis, padaryti gėdą savo tėvams. Vaikai nesąmoningai suprato, kad kolaboravimas pirmiausia yra moralinė kategorija, nuopolis. Merginos, kurios išdrįsdavo šokti su stribais, šnekėtis, leisdavosi jų pavėžinamos, užsitraukdavo gėdą, kaimo pasmerkimą. Ne viena tokių būdavo motinų, senelių „pašventinama“ šluotražiu. Įsiminė liudijimas apie tai, kad motina norėjo įduoti partizanų vadui rupią tarką, jog dukrai ištarkuotų sėdynę. O šių dienų istorikai, politologai nesugeba ar nesiekia paaiškinti kolaboravimo esmės, ją tik suvelia.

Po barbarų siautėjimo

- Knygos pratarmėje pabrėžiamas jūsų įsitikinimas, kad tik žinant Lietuvos patirtas kančias 1940-1953 metais galima suprasti ir tautos charakterį, ir susiklosčiusią ekonominę padėtį bei problemas. Ar netrūksta - vis dar - tokio pažinimo pačioje Lietuvoje? Ypač turint galvoje dabartinę geopolitinę situaciją.

Civiliai gyventojai degina sovietinius simbolius. 1941 metų liepos 22-23 diena. / Vytauto Augustino nuotrauka iš knygos “The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953”

– Beveik pusę amžiaus trukusi okupacija totaliai pakeitė viską: gyvenimo būdą, žmonių charakterius, moralę, papročius, leksiką ir t. t. Neatsitiktinai vakariečiai lengvai atpažįsta mūsiškius vyresnio amžiaus turistus esant iš „socialistinio lagerio“, vadina rusais. Iš po mūsų vakarietiškų drabužių kyšo susikaustymas, neišgaravusi baimė; veiduose įsirėžęs tragizmas.

Okupacinis režimas kurstė „proletarų“ neapykantą turtingiau gyvenusiems žmonėms, inteligentams, dvasininkams, apskritai visiems kitokiems. Pažadino žemiausius instinktus. Įsiutinti siaubė „buožių“ ūkius, dvarelius, naikino jų kultūrines vertybes, relikvijas, kirto parkus, juose įsikūrę paskleidė savo nevalyvumą ir utėles. Vertė paminklus, sušaudė kryžius ir koplyčias. Daug dvarelių, rūmų pavertė kolchozų kiaulidėmis, o bažnyčių – sandėliais. Dabar mums tenka tai iškuopti, nuo meno kūrinių nuvalyti kalkes, balandžių išmatas, restauruoti. Barbarų siautėjimo padarinių likvidavimas verčia dalį valstybės biudžeto lėšų atitraukti nuo kitų reikmių.

Koktu girdėti, skaityti išvedžiojimus, kad mūsų tautą suskaldė, supriešino Antano Smetonos valdžia, Vytautas Landsbergis, dešinieji... Apsimetama pamiršus komunistų politikos nuostatą: „Jei klasinis priešas nepasiduoda, jį reikia rusinti, likviduoti“.

Raudonieji chunveibinai skiepijo nepagarbą asmeninei nuosavybei, gamtai, sąžiningumui, pakirto žmonių orumo jausmą. Iki kolchozų Tėvukas su svečiu apeidavo laukus, pasidžiaugdavo, pasididžiuodavo gerai augančiais javais, obelimis, pasidalydavo patirtimi, o ne aimanuodavo. Kolchozmečio pradžioje skųstis kaimynui savo nedalia būtų buvę nepadoru, užgaulu. Iki tol niekas nekirto sulapojusių, juolab žydinčių medžių.

Lieka neįsisąmoninti primesto komandinio (planinio) ūkio padariniai. Dėl to netekome rinkos ekonomikos specialistų, praradome prekybos ryšius su Vakarais, tapome neefektyvios ekonomikos poligonu. Tiesa, prosovietiški istorikai, politologai, Maskvos propagandistai mėgsta priminti sovietmečiu nutiestus gerus kelius, daugybę pastatytų pramonės įmonių. Tai vertinama kaip Rusijos ekonominė pagalba Lietuvai. Esama tam pritariančių mūsų istorikų. Dar atgimimo laikais LSSR Finansų ministerijos specialistai buvo suskaičiavę, kad mes nebuvome išlaikytiniai, 1945–1989 metais į „sąjunginį“ biudžetą buvo paimta daugiau lėšų, nei gavome investicijų. Autostrados pirmiausia nutiestos tam, kad karo atveju raudonžvaigždžiai tankai greičiau pasiektų Vakarus. Lietuvos industrializacija forsuota siekiant kolonizacinių tikslų gelžbetonio pančiais tvirtai visiems laikams susaistyti mūsų ekonomiką su SSRS ūkio kompleksu, kad nebūtų įmanomas išsivadavimas. Daugelis įmonių dirbo karinėms reikmėms, beveik nedidino mūsų gyventojų gyvenimo lygio. Kilus karui, jos būtų tapusios branduolinių smūgių taikiniais.

Svarbu žinoti, kad anuomet nebuvo tiesioginės priklausomybės tarp pramonės produkcijos didėjimo ir mūsų žmonių gyvenimo lygio, aprūpinimo prekėmis. Kiek jų palikti Lietuvai, voliuntariškai nuspręsdavo SSRS valdžios aparatas. 1965 metais jis skyrė vienam mūsų gyventojui po 470 rublių prekių, kai Estijai – 685 rublius, Latvijai – 671 rublį. Latvijai palikdavo 20–22 proc. joje pagamintų pieno ir mėsos produktų, o Lietuvai nutrupindavo 14 procentų. 1967 metais mūsų darbininkų realios darbo pajamos buvo 42 proc. mažesnės nei estų, 31 proc. - nei latvių. 1965–1970 metais Lietuvos kultūrai finansuoti skyrė 30 proc. mažiau negu kitoms sesėms. Todėl galėjome išleisti 1,7 karto mažiau knygų negu Estijoje skaičiuojant vienam gyventojui. 1970 metais Lietuvoje buvo išleidžiama po 4,7 knygos vienam gyventojui (1965 metais - po 5,4), o Rusijoje 1965–1970 metais leidyba padidėjo nuo 7,9 iki 8,1 knygos. 1959–1970 metais pagal gyventojų, turinčių aukštąjį ir vidurinį išsilavinimą, rodiklį Lietuva buvo atsidūrusi paskutinėje vietoje. 1939 metais šiuo rodikliu Lietuva du kartus lenkė Kirgiziją ir Tadžikiją, o 1970 metais nuo pirmosios atsiliko 10 procentų. Taigi Lietuvos atsilikimas buvo projektuojamas Kremliuje. Tokį palikimą Lietuva paveldėjo 1990 metų Kovo 11-ąją.

Antilietuviškai propagandai aktyviai panaudojama pramonės įmonių sugriovimo po Kovo 11-osios korta. Daugelis pramonės įmonių buvo techniškai, technologiškai atsilikusios, ekonomiškai neefektyvios, negyvybingos, „gyvi lavonai“. Karinę produkciją gaminusios įmonės tapo nereikalingos. Ryškiausias pavyzdys būtų monstras – Kuro aparatūros gamykla, vienintelė Sovietijoje gaminusi kuro purškiklius tankų varikliams. Jos ir kitų panašaus profilio gamyklų užsidarymas buvo neišvengiamas, bet labai pavojingas Lietuvai, nes galėjo sukelti socialinį sprogimą. Juk vien Kuro aparatūros gamykloje dirbo tūkstančiai darbininkų. Jie papildė bedarbių gretas, pagausino nepatenkintųjų Nepriklausomybe skaičių.

– Knygai parengti ir išleisti skyrėte ketverius metus, daug asmeninių lėšų. Ar tikitės, kad ji prisidės prie antilietuviškos propagandos silpninimo?

– Viliuosi, kad padaugės tiesos, informacijos apie Lietuvos patirtį, šimtui kitam anglakalbių atsivers akys. Iš dukros žinau, kad Lietuvos genocido aukų muziejuje Vakarų turistai, pamatę ekspoziciją, būna taip sukrėsti, kad neištveria iki galo ekskursijos, nesulaiko ašarų. Gal padaugės taip reaguojančiųjų, užmerkę akis jie prieš save išvys Arkties sniegynuose žūstančius vaikus, senelius. Geriau pažins cinišku melu, atvira panieka žmogaus orumui ir gyvybei grįstą sovietinę santvarką. Jos šmėkla vėl klaidžioja po Europą.

Žadama priešintis Maskvos propagandai. Bet kas nuo jos įtakos apsaugos Lietuvos gyventojus, padės įveikti prosovietines pagirias? Situacija yra tokia, kad dar labiau būtina gintis nuo dalies mūsų istorikų skleidžiamų dvasinių nuodų.

***

Šiemet 75 metų sukaktį pasitinkantis V. Terleckas gimė 1939 metais rugpsėjo 13 dieną Krivasalyje, Saldutiškio valsčiuje (dab. Ignalinos rajonas). Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras. Socialinių (ekonomikos) mokslų daktaras, docentas. Vilniaus universitete 1967-2000 metais dėstė bankininkystės disciplinas. Pradėjo Lietuvos pinigų ir bankininkystės istorijos nuo 1795 iki 1944 metų tyrinėjimus. Paskelbė šešias monografijas. Už šios srities mokslo darbus du kartus, 1999 ir 2012 metais, apdovanotas Lietuvos banko ir Lietuvos mokslų akademijos skiriama prof. Vlado Jurgučio premija. Nepriklausomybės pradžioje vadovavo Lietuvos savarankiškos pinigų ir kredito sistemos kūrimo grupei. Nuo 2000 metų įsitraukė į Lietuvos istorijos tyrinėjimus. Paskelbė per 500 publikacijų. 2009 metais išėjo knyga „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“. 2014 metais anglų kalba išleista knyga “The Tragic Pages of Lithuanian History 1940-1953”.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"