TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ISTORIJA

V.Vaitkevičius: ne girti kūrė istoriją, visi vardai turi prasmę

2011 11 24 9:29

Lietuvos nacionaliniame muziejuje valstybinė Jono Basanavičiaus premija įteikta archeologui Vykintui Vaitkevičiui. Tai ne standartinis mokslininkas, o savąją mokslo sritį - archeologiją - siejantis su mitologija, etnologija, kalbotyra, tautosaka, istorija, kultūrine atmintimi.

Mokslininkui J.Basanavičiaus premija skirta už kompleksinius Lietuvos etninių žemių tyrinėjimus. Tokiu metodu jis Lietuvoje dirba vienintelis. Lietuva jam - ne vien ten, kur nubrėžtos sienos. "Ji driekiasi daug plačiau", - sako V.Vaitkevičius, įvertintas už Baltarusijoje ir Lietuvoje 2007 m. vykusią ekspediciją "Neris ir jos krantai. Konstantino Tiškevičiaus keliais po 150 metų", už 2010-2011 m. ekspedicijas Gervėčių krašte ir kitus darbus, taip pat kūrybinę ir mokslinę veiklą etninės kultūros srityje. 

Sakydamas, kad Lietuva driekiasi daug plačiau, mokslininkas turi galvoje ne vien geografines platumas, o ir tai, kaip ta Lietuva skleidžiasi mūsų mintyse, kiekvieno žmogaus buityje. Labai daug Lietuvos pašnekovas randa dvasiniame pavelde, išlikusiame ir už dabartinių valstybės sienų. Pagal tuos ženklus galima drąsiai tvirtinti - čia būta Lietuvos.

Naujos jungtys

Kaip pastebėjo nestandartinę rekomendaciją premijai įteikti apie V.Vaitkevičių parašęs etnologas Libertas Klimka, neklasikinio archeologo darbų tikslas yra nukreiptas į tautos dvasinį pasaulį. O tai gana sudėtinga įrodyti moksliškai. Tyrinėdamas baltų kultūros paminklus, susijusius su dvasiniu gyvenimu - baltų religija ir mitologija, - mokslininkas juos tarsi ištraukia į dienos šviesą. Anksčiau skeptikai, ignoruodami baltų religiją, dažnai jos tyrėjams priekaištaudavo, kad ji niekaip neįrodoma, nes nėra rašytinių šaltinių. Dr.V.Vaitkevičius, žvelgdamas daug plačiau, įrodo tokius dalykus, kurių nepripažinti gali tik cinikai. Beviltiška būtų, tarkime, ąžuolyno giraitėje ieškoti išlikusių archeologinių čia buvusios šventvietės įrodymų - kokio nors statinio griuvėsių. "Tačiau ar nepakanka įsiklausyti į vietovardžius? - klausia mokslininkas. - Daug ką pasako pati vieta, su ja susiję iš praeities perduodami pasakojimai. Gaila, kad senieji smulkieji kalvų, akmenų, pelkaičių, miškų pavadinimai su senelių karta jau baigiami pamiršti. O jie daug pasako. Tai didžioji istorija. Ji ateina iš labai senų laikų, mažų mažiausiai iš XVI amžiaus. Viskas istorijoje turi prasmę. Na, argi jums neįdomu, kodėl, tarkim, koks nors kalnas vadinamas Šventkalniu? Jei vaikui, vežamam pro tą kalną sekmadieniais į miestelį, jis buvo parodomas, pavadinimas per amžius keliavo iki mūsų dienų. Senieji vietovardžiai natūraliai gyvavo iki prieškario, iki žemės reformos. Laimė, 1936-1937 m. protingi žmonės įgyvendino Švietimo ministerijos globojamą projektą. Mokytojai buvo įpareigoti užpildyti savo apylinkių anketas. Užrašė apie 200 tūkst. vietovardžių." 

Velnių tabakas

V.Vaitkevičius prisiminė stulbinamą sutapimą. "Archyvuose buvau skaitęs vieno mokytojo užrašytą pasakojimą, kad ant akmenų netoli Baisogalos naktimis velniai "taboką" mala. Važiuoju aš į Baisogalą ir negaliu patikėti savo akimis - žmonės čia tabaką iki šiol augina. Lysvės didžiausios, - stebėjosi pašnekovas. - Ir ne dėl grožio augina. Tokia tradicija čia nuo seno. Viena šeima, mačiau, pilną daržinę tų lapų prisidžiovusi. Kai paklausiau, kam, net nesuprato, kas čia keisto. Šiame krašte tai įprasta. Ir padavimas apie velnius, tabaką malančius, iš šio krašto. Sakysite, tik šiaip sutapimas? Nemanau. Vietovė su legendiniais akmenimis, matyt, siekia priešistorės amžius. Keičiantis laikams senieji dievai buvo "paversti" piktosiomis, gąsdinti skirtomis dvasiomis, demonais, velniais. Tačiau viso to ištakos siekia seniausius laikus."

Gali atsekti prasmę

Pasak V.Vaitkevičiaus, jei šalia vietovardžio dar yra legenda, vardo kilmės aiškinimas, jei dar kokių nors detalių - tai jau svarbūs pamatai, tarsi nuoroda į dvasinio tautos gyvenimo ženklus. "Visa tai gula į bendrą visumą. Jei duotas vardas, galima atsekti ir prasmę. Mano tyrimų receptui būdingos iki šiol negirdėtos jungtys, - teigia pašnekovas. - Kai kas juokauja, sako, ai, ėjo koks nors girtas žmogus ir sumanė pavadinimą. Taip nebūna. Patikėkite, ne girti kuria kultūrą, istoriją. Štai apie Elektrėnus yra žmonių Laimučių pavardėmis. Tai byloja, kad jų proprotėviai gali būti susiję su buvusia šventviete, šventa giraite. Dažnai mums pro akis ir ausis prasprūsta daugybė svarbių dalykų, be reikalo neįvertiname įvairių detalių." Baltarusijoje per vienus tyrimus V.Vaitkevičius aptiko ryšį tarp lietuviškų žmonių pavardžių ir XIV a. laidojimo paminklų ypatybių.

Audiniai, alus ir sūriai

Kartą su kolegomis baltarusių mokslininkais V.Vaitkevičius nusibeldė toli už Minsko. "Žinojome, kad čia nuo XIX a. buvo trys lietuviški ir latviški kaimai. Tai išdavė pavardės kapinėse - Žemaitis, Vaškevičius, Puiša (užrašyta rusiškomis raidėmis), - pasakoja pašnekovas. - Ši salelė ilgai laikėsi, nes vietiniai piršliai piršo tik savus - latvius ir lietuvius. Iš aplinkos šiuos atvykėlius išskyrė trys dalykai - saviti audimo raštai, naminio alaus darymas ir sūriai, latvių ypač mėgstami vasaros saulėgrįžos metą." 

Mokslininkui ypač įdomu išsiaiškinti, kaip atsidūrus toli nuo tėvynės nutautėjama. "Dabar šie trečiosios ar ketvirtosios kartos lietuviai tik labai pasistengę prisiminė apie trisdešimt lietuviškų žodžių: "labas dienas", "duonas", "arklys". Jie savęs jau net nebelaiko lietuviais ir teigia, kad jų protėviai nuo Kurliandijos. Ir tai jiems kaip kažkokia egzotika", - sako daug laiko ekspedicijose leidžiantis V.Vaitkevičius.

Žaltys namie

Pasak mokslininko, ir moderniose visuomenėse galima rasti žmonių, kurių ryšys su protėvių kultūra labai akivaizdus. "Ir ne tik Australijoje ar Šiaurės Amerikoje. Pamenu, Radviliškio rajone su žmona lankėmės pas vieną moterį, kuri įsirengusi terariumą ir namie laiko žaltį. Negalėjome patikėti savo akimis. Moteris sakė, kad tai buvo jos didžiausia svajonė, nors ir negali tos svajonės paaiškinti. Kartais genuose egzistuoja nenusakomas potraukis, tik mes nelinkę gilintis. Vidinis pasaulis nepaprastai įdomus ir vertingas," - šį atvejį siedamas su pagonybės laikais garbintais žalčiais pasakojo mokslininkas.

Kad turtai eitų

V.Vaitkevičius primena daug kam ir dabar žinomą paprotį prie namų kalti pasagas. "Iš pradžių maniau, kad čia koks nors dabartinis, vos ne iš laikraščių atėjęs paprotys, - teigia jis. - Bet įsivaizduojate, Baltarusijoje, atokioje 1937 m. statytoje Gervėčių vienkiemio sodyboje, mačiau, kad žmogui tai - rimtas reikalas, ne iš žiniasklaidos atėjusi mada. Tai seno tikėjimo išraiška - radai geležį ar pasagą ant kelio, nešk namo, kalk prie slenksčio ir visi turtai eis į tavo namus. Vėliau moterys iš Darbėnų man irgi patvirtino, kad taip jų mamos ir mamų mamos sakydavo. Taigi, ir aš ekspedicijose rastas pasagas dėjau į maišelį ir vežiausi namo. Kartais daug kas, ką mes, regis, darome iš inercijos, iš tiesų eina iš gilumos. Ir dažnai nesuvokiame, kad tai - labai senos tradicijos aidas."

Kas varduose užšifruota

Dvasinių paminklų rūšį įtvirtinti gana nelengva. Būtent V.Vaitkevičiaus pastangomis ir metodiniu įdirbiu buvo išskirta ši saugotinų kultūros paminklų kategorija. Jis nesiskundžia, kad stigtų medžiagos tyrimams. Pasak mokslininko, daugelis dvasinio pasaulio dalykų užšifruota mūsų aplinkoje, tereikia apsižvalgyti, žvelgti kompleksiškai.

"V.Vaitkevičių jaunuoju mokslininku galima laikyti tik palyginus su manimi, - apie 37 metų archeologą sakė septyniasdešimtmetis L.Klimka. - Jis gana patyręs mokslininkas. O kokie jo archyvai! Jis nesitenkina archeologiniais metodais, o juos siedamas su kalbos, etnologijos, tautosakos šaltiniais atskleidžia daugelį naujų, iki šiol neišryškintų senųjų šventviečių socialinių, kultūrinių ir religinių bruožų." 

V.Vaitkevičius paskelbė išsamų Žemaitijos ir Aukštaitijos šventviečių ir alkaviečių aprašymą. Jų ieškodamas pėsčiomis apėjo daug Lietuvos, išnaršė atokiausias pelkaites ir miškus. Čia jos geriausiai išlikusios, nepaliestos melioracijos ir žemės darbų. Be šventviečių, surinko medžiagos ir apie legendinius bei žymėtuosius akmenis. Jo moksliškai apibendrinti duomenys yra naujas šaltinis baltų ir senovės lietuvių kultūrai tirti.

Ekspedicijose jis fiksuoja visas detales, ne tik tai, kas priklausytų kaip archeologui. Jis nepasakys: "Tai - ne mano tyrimų sritis." 

Parodė eigulio dukra

Dar nežinia, kiek dvasinės kultūros paminklų - vietų, susijusių su baltų religija ir mitologija, yra niekieno neaptikta, netyrinėta, sunkiai įžengiamuose brūzgynuose samanoja. "Šį rugsėjį įsiminė vienas įdomus atradimas, - pasakoja V.Vaitkevičius. - Su žmona Daiva suradome puikiai išlikusią šventvietę Radviliškio rajone, netoli Šeduvos, Pakalniškių ir Baukų kaimų sandūroje. Buvau apstulbęs, kokia įspūdinga yra miške žmonių vadinama Biesbala su Velnio akmeniu. Mus prie jos nuvedė garbaus amžiaus eigulio dukra. Nors buvo pirma diena, kai ji po insulto išėjo į kiemą, nors prieštaravo jos šeima, bet moteris, išgirdusi, ko mes ieškome, labai norėjo tą vietą parodyti. Ir nuvedė baimindamasi, kad vieni galime ir nerasti. Paskui pati džiaugėsi, atsigavo, o kaip džiūgavo pakeliui dar prisirinkusi grybukų - pilkųjų guočių. Sakė, pasijutusi kaip jaunystėje.

Tai buvo nuostabi kelionė." V.Vaitkevičius tokiais žygiais nuolat "spalvina" baltų kultūros paminklų žemėlapį.

Už daikto ieško žmogaus

Aprėpdamas pagrindines etninės kultūros raiškos sritis, mokslininkas viską susieja per žmogų. Paklaustas, kodėl neapsiribojo vien archeologija, apie darbe taikomus kompleksinius tyrimus, sakė: "Kaip balno nereikia atskirti nuo arklio arba vežimo nuo keleivio, nuo jo kelionės tikslo, taip ir čia. Archeologija ir etnologija labai glaudžiai susijusios. Svarbi ne jungtis tarp mokslų. Svarbi jungtis tarp daiktų ir žmonių, kultūros reiškinių, tų, kurie juos kūrė, naudojo, kuriems jų reikėjo. Tai yra viena sudėtingiausių, prieštaringiausių šiuolaikinės archeologijos krypčių, vadinamoji pažinimo archeologija. Ji regi daiktą, bet kartu kelia klausimą apie to daikto savininką, eina toliau, giliau. Man nepakanka vien chronologijos, tipologijos, aš noriu ir minčių, reikšmių, prasmių. Visąlaik tenka laviruoti tarp plačių tyrinėjimų, apimančių visą regioną, baltų kraštus, etninę Lietuvą, iki vienos apylinkės ar net vieno kalno, kuris, kaip kartais matau, veikia aplinką. Nuolatinis mikro ir makro režimas, tarsi savotiškas didinamojo stiklo pakišimas ir atitraukimas labai gerai parodo, kad kartais kur kas svarbiau kalbėti apie vieną konkretų žmogų, šeimą ar bendruomenę, negu daryti išvadas, deklaruoti, kad tai galioja visai visuomenei. Kompleksiškumas yra gerai, bet aš čia nesu joks išradėjas. Daugelis taip stengiasi dirbti."

Regėsime savo protėvius

Artimiausi mokslininko planai - antros knygos apie išsamiai LŽ  aprašytą ekspediciją Nerimi nuo ištakų iki žiočių atidavimas leidyklai. "Ir dar svajoju išleisti knygą, gal net virtualiu pavidalu, apie 200 metų senumo Lietuvą, - sako jis. - 1790 m. įvyko pirmasis gyventojų surašymas. Iš to laikotarpio turime išlikusių pirmųjų krašto žemėlapių, pirmuosius detalius kelių topografinius aprašymus. Dauguma parapijų jau turėjo savo knygas, kuriose gausu įdomių žinių. Labai vilioja žmonių, vietos, laiko jungtis. Jei man pavyktų šį sumanymą įgyvendinti, nupiešti išsamų to meto Lietuvos vaizdą, daugelis ten atrastų savo protėvius."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ISTORIJA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"